K.B. apie užverbuotą rudenį

Ruduo susimetė su įskundėjais, niekšais, pakalikais,
jo agentai, patamsiuos apsimetę mirusiųjų vėlėmis,
išlando kapines, apžiūri pusrūsius, apleistus parkus –
jie ima skleisti dūlančių senų archyvų kvapą.

Pasklidę provokatoriai paleidžia veikti įrašus –
jie pasigirsta iš kapų, iš požemių, iš reprodukcijų...
Girdžiu jų klausimus ir sau atsakinėju,
lyg būtų sapnuose kažkas mane įgarsinęs.

O tardymai, kankinant nemiga – per naktį
mėnulį pliskinant į veidą. Kaulų laužymas,
kur būta smūgių arba sužeidimų – atsinaujina
skausmai randuos, patikrinant senas žaizdas.

Baisus ruduo – jis pakiša kadai rašytus laiškus,
man atveria senus vaizdus, o aš neįtariau,
kad viskas užfiksuojama ir bus parodyta,
kankinant nemiga.

O ilgos, nesibaigiančios akistatos su mirusiais.
Jiems negrąžintos skolos, ištraukos iš pokalbių...
Ir visa tai išsaugota. Nė vienas žodis
neišbrauktas rudens archyvuose.

Kaip klausos stalas, apšviestas mėnulio.
Jis viską žino: įkalčių pilni jo stalčiai, –
buvau įdavinėjamas kūrybos. O kūryba –
tai baisūs tardymai prie atvirų kapų.

Taip laukiu to, kas turi šiąnakt čia ateiti ir tylėti,
nematomas, bet atsirandantis, kai vėlės pasitraukia...
Su atvertom žaizdom, tarp mirusių praleidęs naktį,
vien trokštu miego – tartum išnykimo.

K.B. apie draugą Joną, kuris negyvena

Jo nėra sąrašuose, dokumentuose,
atsiskaitymo knygose, fotografijose,
antkapių įrašuose, sargyboj prie vėliavų,
stočių laukiamuosiuose.

Jis neturi akių, nosies, rankų, krūtinės,
pagaliau – kūno, tik vienintelį vardą –
Jonas.

Pasimatyti su juo
kartais traukiu alinėn.
Geriant penktą bokalą,
kai krūtinę užlieja šilta alkoholio banga,
staiga mano Jonas išnyra iš dūmų
arba iš šimto banknotų.
Muša sau į krūtinę ir šaukia:
– Žiūrėkite, rupūžės, – gyvenu!
Jau gyvenu...

Pasiutęs veikimas į smegenis.
Ir prasideda tai, kas yra neįmanoma:
kūnai tampa be svorio.
Praeitis pasitraukia.
Ryškiai įsidega lempos.
Virš žemės šiek tiek pakyla stalai
ir jie supasi –
lyg plauktume.

Kaip sokratų puotoj,
mus ištinka staigus genialumas:
tarsi iš nieko mes išgaunam giliausias prasmes,
iki ryto
tapę abu nemirtingi.

Po to kažkur mes keliaujam.
Iliuminuoti pereinam tiltus,
sudvasinę erdvę virš miesto, kol švintant
skvere ant suolelio
perpjauna mūsų gerkles
aštrus alkoholis.

***
Gerbiamas teisme, turiu pasakyti –
visa, kas parašyta ir bus kada nors parašyta,
yra komentarai mano nuolat ieškomo teksto,
kurio prasmė man tolau keistu būdu atsiskleidė.

Tai buvo vienintelis tobulas tekstas, kada nors parašytas
tekstas apie save – t. y. save cituojantis, komentuojantis
bei aprašantis... Tiksliau –
uždaro ciklo principas: tekstas pats sau,

tekstas, kaip toks, neprieinamas erezijoms apie prasmę,
neįmanomas cituoti, perrašyti, nes jis yra aktas, veikmė,
akimirką galintis keisti visa, kas parašyta.

Jūs supratot mane?
Aš kalbu apie absoliučiai beprasmi dalyką,
kuris todėl ir prasmingas...

Gerbiamas teisme,
tai patvirtinu savo parašu ir savo garbingu vardu.

Iš K.B. pareiškimo policijai

Pareiškiu:
nuo šiolei užšifruoju savo vardą ir pavardę,
nes ji teikia man šitiek keblumų.

Prašau neminėt pavardės
tardymo protokoluose,
teismų bylose,
atsiskaitymo knygose, afišose,
meno kūriniuose,
įvairiose vizualinėse priemonėse.

Vardas ir pavardė
yra būdas kaupti įkalčiams,
persekioti, terorizuoti,
atpažinti muitinėse,
surast visada ir visur
sąskaitomis, kvitais, laiškais,
grasinimais, paskalomis.

Vardas ir pavardė
dažnai prieš mane panaudojama:
būnu neįsileidžiamas, apkaltinamas,
atpažįstamas įstaigose labiau
nei pagal veidą.
Pašauktas vardu esu sustabdomas,
mušamas tarpuvartėje,
reiškia pretenzijas moterys.

Pareiškiu:
mano vardu prašau nesiųsti kvietimų,
neskambinti telefonu – aš esu kitas
nei mano vardas ir pavardė:
mano asmenybė neliečiama!

Šiais tekstais, kuriuos skaitote,
užšifruoju savo vardą ir pavardę,
o inicialų šifrą
patikiu saugoti savo Autoriui.

***
Rytoj ryto laikraščiuos bei TV
ieškokite patvirtinimo. –
Jau trys šimtai metų kas naktį Vilniuje
nužudomas vis tas pats.

O tai yra auka miestui.
Tuo metu pasirašoma Žemutinėj pily,
ir prieš rytą
ji nugrimzta, paskendus rūkuos. Toj vietoj
lieka tik kraujo latakas,
o nužudyto vis nesuranda
tris šimtus metų.

Tris šimtus metų kas naktį
Vilniuje turi įvykt žmogžudystė.

O tai yra istorinis ritualas –
trys šimtai metų
nėra kam atsaukt Kunigaikščio įsakymo.

Iš K.B. laiško panelei Margaritai

Nuostabusis gaivume,
kai pro langą žvelgiu į šį gašlų,
kačių šlapimu trenkiantį kiemą,
nedrįstu pagalvot apie TAI.
Seniai ieškau tinkamo interjero,
kuris tavo kūnui suteiktų neapsakomo žavesio.

Ar šioje dvokiančioje skylėje įmanoma TAI?
Ar įmanoma, klausiu tavęs?
Tam būtini antikvariniai baldai,
klasikos tomai įstiklintoj spintoj
ir bent vienas meno šedevras...

Nuostabusis gaivume,
tik tokiuos interjeruos įmanomas
intymus suartėjimas. Ar to neverti
tavo nuostabūs mano kūnu grojantys pirštai,
melodingas liemens išlenkimas, rafaeliška oda,
trūksmingas alsavimas TUO METU,
klausantis grigališkųjų choralų.

Tik tada atsitiktų TAI,
ką atspindėtų didžiulis
renesansinio išdirbio veidrodis.
Tai būtų panašu į nuostabą,
Kai ima ryškėti antikvarinė retenybė,
restauruojant seną meno šedevrą.

Esi to verta, Margarita.
Tik menas ir veidrodžiai
yra atgręžti amžinybėn –
ir kūnai pavirsta šedevrais.

P. S. Dėl šios priežasties,
kol nebus tinkamo interjero,
VISA TAI laikinai atidekim.

K. B. Margaritai apie virtualią tikrovę

Tada atsimeni –
atsidūrėme elektroniniame peizaže.
Ten viskas buvo kaip čia –
tik minkšta ir permatoma.
Pirštus galėjai panardinti į akmenis kaip į samanas,
o kalnai priminė rūką:
kiaurai per juos skraidė dideli šviečiantys paukščiai.

Apgaubti elektroninio oro
patekom į nuostabią erdvę –
nerealūs, be svorio,
transliuojami iš neaiškaus šaltinio.

Mus supo permatomos sienos.
Ir tu buvai permatoma,
kaip iš miglos:
vaikščiojai už nieko neužkliūdama,
o įmagnetinti žodžiai
buvo jaučiami kaip dvelksmas:
jie lengvai judino plaukus, žolę,
tavo drabužį.

Patyrėme neapsakomą lengvumą:
galėjome pereiti vienas į kitą,
susilieti.
O kai šitai padarėm,
staiga buvom išjungti.

K.B. Pro langą, į gatvę – po inauguracijos

Pasirodo būrelis iš dešines,
po to iš kairės, bėgte,
sustoja vieni prieš kitus.
Skeryčiojasi,
ima stumdytis,
tik nematyti – dėl ko,
lyg grumtųsi dėl amžinybės.

Moterys tąsosi už plaukų.
Baisiai pražiotos gerklės,
rėkia kažką,
bet pro langą aš negirdžiu.

Po du, po tris
stumdosi gatvėje...
Ir staiga išsilaksto.
Pravažiuoja policija...

Gatvė tuščia.
Po stumdymosi
neįžvelgiu, kas ten mėtosi,
lyg mėsos...

Dabar pasirodo šunys.
Tąsosi radę kažką.
O ką – taip pat nematau. Riejasi –
pakartoja tą pati kaip žmonės:
iššiepti dantys, dulka gaurai.
Turėtų būti didelis alasas,
kurio taip pat negirdžiu.

Ir jie staiga išsilaksto...
Pralekia šungaudžiai...

Paskutiniai suskrenda žvirbliai.
Pasišiaušę. Baisiai pešasi.
Keista, kad ir jie kažką dar suranda,
kur jau būta žmonių ir šunų:
atrodė, tenai nieko nėra – net ir nieko.

K.B.: Jaunavedžiai

Užsirakinę duris,
nuleidę užuolaidas,
pritemdytame kambaryje.

Dviese užsidarę
nuo miesto, bažnyčių,
nuo valstybės,
nuo bibliotekų, teatrų –
kad nieko neįžvelgtų praeiviai,
klasiko paminklas skvere
ten, už aptemdyto lango,
kur vyksta meilės grumtynės.

Jie vengia enciklopedijų,
peizažų ant sienos,
senos tėvų fotografijos,
papuošalų, dokumentų,
savo vaikystės.

Miestas pritemęs.
Vienas kitas praeivis, šuva,
automobilis,
žibinto šviesa, palieta ant asfalto.
Vienišas klasikas dar labiau susikaupęs
skaito bronzinę knygą.

Tik šičia tamsu –
nuo visų pasitraukę
už aptemdyto lango
dviese
repetuoja agoniją.

K. B.: Kreditas

Naktį sapne susirenka mirusieji.
Iš jų pasiskolinu pinigų,
klausiu:
– Kada jums grąžinti?

– O ne... Neskubėk.
Kai ateisi pas mus – sugrąžinsi.
Mes turim begales laiko.

Jų pinigus leidžiu pavėjui.
Užsimoku už orą, už saulės tekėjimą,
už gurkšnį šaltinio vandens.

Kiekviena
mano pragyventa diena yra jiems palūkanos.
Ir jie sako:
– Geriau, kai esi mums skolingas –
tik tiek mes esam gyviesiem...

K.B. žemkase išverstų palaikų aprašymas

Kaukolė, dantys. Kelių trūksta.
Nugaros slanksteliai, vienas sutraiškytas.
Blauzdikaulis. Kitas nerastas...

Sąnariai... Kiek sąnarių? Plaštaka...
Pėda... Alkūnė... Dilbis, jame įtrūkimas.
Šonkauliai... Keli suaugę po lūžio.
Tipiškos smurto žymės.

Dar. Šiek tiek plaukų, audinio skutas.
Neaiškios kilmės sagtis.
Daugiau daiktų nerasta. Užsiėmimas
amžius, tikėjimas –
nežinomi.

Radinys mokslui nėra įdomus.
Tokių gana daug išverčiama su žemėmis. Tai
nesusiję su valstybės istorija.

Neužtinkant vertingesnių radinių,
tolimesni kasinėjimai nutraukiami.
Statyboms
žemės darbus leidžiama tęsti.

K.B. patarimai, kaip panaudoti eilėraščius

Visur juos nešiotis (vietoj revolverio).
Greitai ištraukus atskleisti prieš veidą plėšikui,
kai jis reikalaus piniginės,
sudėti juos vėduokle
ir gintis nuo mašalų vakare,
kai sėdėsit prie upės.

Jais išsikloti lentyną, pasikurt krosnį,
į juos suvyniot sumuštini,
nuorašus perduot archyvui,
investavus į juos
savo mintis, savo kūną ir lytį.

Pergąsdinti leidėją,
įsiveržus į jo kabinetą
reikalaut, kad tuoj pat juos iškeistų į pinigus.
Meilužei atsiteist už nakvynę eilėraščiais.

Turėt su savim
prieš nuosprendį, pasimatymą,
garsiai skaityti uždarytam policijos nuovadoj,
ligoninėj suleidžiant vaistus, prieš narkozę.
Taip pat jie tinka vienatvėje,
jais atgailauti...

Smulkiai suplėšius suberti leidėjui į kavą.
Užnuodyt eilėraščiais vandenį,
kurį geria finansų inspektorius,
jais persūdyt kepsnį tam kritikui,
staiga užkišt už apykaklės ponui iš savivaldybės.

Garsiai skaityt,
kai šuva po stalu klausos labiau susikaupęs
negu jo šeimininkė:
eilėraščiai tinka nuraminti šunims –
jie aploja tik ateinančius ir išeinančius.

K. B. Jeruzalėje laukdamas autobuso

Sėdžiu, laukiu savojo.
Atvažiuoja: vieni įlipa,
kiti išlipa.

Kai kuriuos veidus
per daugelį metų esu įsiminęs.

Jau yra ir tokiu,
kurie per tiek laiko
jau neįlipa
ir neišlipa iš autobuso,
kurio ir aš laukiu.

K.B. apie smegenyse implantuotą autorių

Iš rašto literatūros valdybai

Operacinėje, atgaudamas sąmonę,
pajutau, jog smegenyse kažkas pakeista,
lyg būčiau suaugęs pakaušiu su savo dvyniu,
kurio negaliu pamatyti.

O tai buvo Autorius.
Kaip sakiau,
jam buvau patikėjęs savo asmenybės šifrus.

Jis ėmė įžūliai jais naudotis.
Mano vardu paisto visokius niekus,
dešifruoja mano slapčiausias mintis
arba primeta man, kas jam kartais užeina.

Dėl to kategoriškai protestuoju.

Neretai spaudoje ar TV
cituoja mano tekstus,
ypač suvulgarina mano meninį skonį.

Kartais sapnuoja mano sapnus,
per juos išnyra šifruoti dalykai,
taip pasisavina svetimą autorystę:
o jis be manęs būtų – niekas.

Be to jis naudojasi
mano ypatinga klausa bei regėjimais,
kurie nesuvokiami kasdienine patirtimi.

Jis braunas
lig tamsiausių mano asmenybės gelmių,
mėgaujasi svetimais pojūčiais,
kurių be manęs jis niekada negalėtų patirti
(sakysim, virtualiosios erotikos,
jos ryšių su meno šedevrais).

Be to jis naudojasi mano skonio receptoriais,
virškinimo traktu
ir mano lytim – tas kekšautojas.
Todėl be galo nerimauju dėl Margaritos.
Įtariu, kad jis naudojasi ir mano semiotiniais tyrinėjimais,
kuriais jau susidomėjo policija.

P. S. Po to, kas čia pasakyta,
prašyčiau literatūros valdybą
perimti mano asmenybės šifrus
amžinam saugojimui.

Tai kažkur matyta

Žmonės šneka, kad jie vienas kitą suėdė.

Jaunystėj nedrąsiai
viens kitą rijo akim,
ypač jis:
lūpas, skruostus, krūtinę.

Po to įsiaistrinę
viens kitą įsiurbdavo lūpomis –
iki smegenų,
susiliedami į vieną kūną,
vis negalėdami pasisotinti.

Tai vadinosi meile,
kol juos ištiko gyvenimas:
įtarinėjimai, skurdas, nesantaika.

Susenę
dar vis graužia viens kitą – iki kaulų:
iš įpratimo, iš vienatvės,
neturėdami ką veikti,
apkurtę.

Nuo jų tolstant gyvenimui,
graužia viens kitą nuo ryto lig vakaro
laiko išėstais kūnais –
kaip prieš viens kitą
seni sukabinti apsiaustai.

Viens kito nepaleidžia akim:
smeigia bukus, atšipusius savo žvilgsnius
jau beveik po mirties
prie pragaro vartų.