RŪŠIUOJU PRISIMINIMUS

Štai šitų turbūt niekam daugiau neprireiks.
Ir šitų. Jų vaizdas neryškus.
Spalvos išbluko, todėl neįmanomos kopijos.

O šituos reikės atiduot į archyvą:
priklauso jie mirusiems...
Tai pokalbių nuotrupos išgertuos senuos vyno buteliuos –
juos netyčia radau tarp visokių rakandų.

Štai šituos dar perfotografuosiu (prašė laikraštis).
Atrodo, dar tiks įdėt į eilėraštį
arba juos nufilmuoti TV.

Saugoju slaptą tekstą. Po karo, kažkieno padiktuotą,
skraidydamos kregždės jį rašė danguj virš Kalnujų.
Atminty dar išliko rudeniniai laukai,
kai ištuštėdavo jie tartum salės
rinktis sugrįžusioms vėlėms.

Retkarčiais perstatinėju ąsočius,
pilnus medum kvepiančių poterių –
jais gydėmės nuo pavietrių ir kosulio.

O štai šitie tinka vartoti nuo nemigos,
kankinamam sąžinės, atgailaujant,
praradus sveikatą, padeda nuo beprotybės,
nuo keršto, klastos, nuo svetimavimo.

Turiu ir tokių, kuriuos tinka maišyt su eilėraščiais,
su migdomaisiais, kava, alkoholiu bei ašarom...

Perverčiu viską, rūšiuoju, suraišioju
ir pavargęs ant jų užmiegu –
kaip akmuo ant Viešpaties kelio.

ESU MATOMAS VOKIEČIŲ GATVĖJE

Esu matomas
išeinantis iš namų, rakinantis duris,
praeinantis tarpuvartę, gatvę –
                                               nekaltas.

Esu matomas
pro užuolaidą, iš automobilio, spaudos kiosko,
kūdikio vežimėlio, išilgai gatvės –
                                               nekaltas.

Esu matomas
benamio valkataujančio šuns, čigonės, policininko,
vienuolės, bakalauro, balandžio, elgetos –
                                               nekaltas.

Esu matomas
iš priekio, iš šonų, iš nugaros,
santechnikas mato batų padus iš kanalizacijos šulinio –
iš apačios. – Iš viršaus
esu matomas
vienintelės varnos nuo nudievinto kryžiaus –
                                               nekaltas.

Esu matomas
vakare namuose iš kitos gatvės pusės, pro apšviestą langą –
prie šaldytuvo, priklaupęs, lyg atgailaujantis
prieš mažą apšviestą altorėlį –
                                               nekaltas.

Esu matomas
išjungiantis šviesą – visos dienos atmintį,
pasitraukiant į tamsą –
                                               nekaltas.

STOTELĖS BUDĖTOJA

Naktis. Bevardė, laukuos pasimetus stotelė.
Tuščia ir šalta. Tik budinčioji
eina išilgai bėgių, iškėlus žibintą.

Tuoj įvyks.
Iš begalinės tamsos
išnyra akinantis šviesos pluoštas,
lyg tai būtų didžiulė kiklopo akis.

Jis artėja link iškelto žibinto, artėja
spausdamas prie tamsos sienos
vienišą menką figūrą.

O ji, rodos, kažko tikėdamasi,
stengias pašviest tai grėsmingai, artėjančiai,
nesulaikomai jėgai.

Ar ne šitaip, iškėlus žibintą,
pasitinkami pranašai, pasaulio gelbėtojai,
keliaujantys su naujienomis?

Jie tuoj prasilenks.
Ilgas, nesulaikomas padaras, įvirsdamas į stotelę,
baisiai užrinka lyg iš įstatymo,
baudžiamojo kodekso
ar Dešimties Dievo įsakymų.

Akinanti šviesa.
Pasaulio pabaigos trenksmas.
Kibirkščių spiečiai, –
lyg žodžiai iš Mozės burnos.

Tai ir viskas šiai nakčiai.
Jokio gailesčio, niekam neatleista –
kaip ir buvo.

POETAS SU JUODU NIMBU

Poetas turi teisę būti įduotas,
taip pat būti apkaltintas
dievomaiša, vištakumu, nekaltybės išniekinimu.

Poetas turi teise tylėti,
kaip tyli įkaitus žvaigždė viršum žemės,
prisiartinant marui.

Poetas turi teisę neturėt
jokių teisių – jam
suteiktos galios išteisint.

Poetas turi teisę išeiti,
kad išėjęs
visad liktų tėvynėj.

Poetą išvarpo jo žodžiai,
kaip kirvarpos slenkstį,
kurį mindo praeinantys.

Poetas supranta daugiau nei kiti
arba nesupranta nieko,
ką supranta kiekvienas.

Poeto tie išsigąsta,
kuriuos jis mylėjo,
nelaukdamas atsako.

Poetas turi teisę būti jų nužudytas –
jį bučiuoja tasai,
kurs netrukus išduos.

Miega tie, kurie bus jo apaštalai,
miega tauta, kai poetas
prakaituoja krauju.

Poeto mirtis būna jo triumfas:
pasitraukiantį
jį staiga atpažįsta.

Ten, kur buvo poetas,
lieka anga,
atverta į gyvenimą.

PRISIMINIMAS (PERKŪNIJA)

Tvenkias perkūnija.
Temsta ir temsta.
Slogina alpi tvankuma,
kol pagaliau trenkia...

Nušvinta sena daržinė,
šieno kaugė,
berniukas su karve –
lyg juos būčiau staiga atsiminęs.

Po to vėl nieko nėra.

Prabėgus daug laiko –
vėl trenkia.
Sena daržinė, karvė,
o berniuko jau nematyt.

Prabėgo dar keletą metų...
Vėl trenkia.
Tuščias laukas. Senyvas žmogus,
be kepurės, perlytas –
lyg kažkas, ištiktas smūgio,
ten jį būtų užmiršęs.

Ir vėl nieko nėra...

Temsta.
Ir vėl trenkia...
_______________________

Toliau tęskite patys.

PRISIMINIMAS (VESTUVIŲ SUKNELĖ)

Ką veikia dabar naktimis tavo vestuvių suknelė,
ypač ilgais vakarais, kai daržai nuimti,
kai vidurnaktis, kai visi miega
po bulviakasio ištinusiom rankom?

Gal bulvienoj, apstota šernų,
kur nors šoka, glamžoma vėjų?
Ar ne ją visą vasarą matydavau daržuose
tarp ravinčių moterų?

Po sugultuvių, palikusi miegančius,
išskrido viena, – balta, plevenanti,
per daržus, oru...

Ją ne kartą mačiau mėnesienoj ant liepto
stovinčią,
o pavasariais kabančią po obelim
be rankų, be krūtų – be tavęs, išskalbtą.

Kartais ją pamatydavau
staiga prasivėrusioj spintoj –
lyg karietoj atvežtą sužadėtinę.
Ir iš spintos į veidą padvelkdavo
seniai užmiršto, jauno pavasario kvapas.

Neužaugo tavo suknelė. Liko
liesa paauglės krūtine, nedrąsia prakirpte,
laibu, labai vaikišku liemeniu. –
Pro suknelę vos kalėsi krūtys –
kaip velnio akmenys
nekaltoj žemėj.

K. B. LAIŠKAS PANELEI MARGARITAI V

Nuostabusis gaivume,
kai pro langą žvelgiu į šį gašlų,
kačių šlapimu trenkiantį kiemą,
nedrįstu pagalvot apie TAI.
Jau seniai ieškau tinkamo interjero,
kuris tavo kūnui suteiktų nepakartojamo žavesio.

Ar šitoj skylėj įmanoma TAI?
Ar įmanoma, klausiu tavęs?
TAM būtini antikvariniai baldai,
klasikos tomai įstiklintoj spintoj
ir bent vienas retas paveikslas...

Nuostabusis gaivume!
Tik tokiuos interjeruos įmanomas
intymus suartėjimas. Ar to neverti
tavo nuostabūs mano kūnu grojantys pirštai,
melodingas liemens išlenkimas, rafaeliška oda,
trūksmingas alsavimas TUO METU, klausantis
grigališkųjų choralų.

Tik tada atsitiktų TAI,
ką atspindėtų didžiulis
renesansinio išdirbio veidrodis.
TAI panašu būtų į nuostabą,
kai ima ryškėt antikvarinė retenybė,
restauruojant atrastą seną paveikslą.

Esi to verta, Margarita! Tik menas ir veidrodžiai
yra atgręžti amžinybėn –
ir kūnai pavirsta šedevrais.

P.S. Dėl šios priežasties,
kol nerasiu tinkamo interjero,
VISA TAI laikinai atidėkim.

PLIUGŽMOS PRANEŠIMAS APIE AUTORIŲ

Mano pareiga jums pranešti:
kūrybos žinovai yra klaidinami. –
Tikras autorius jame giliai pasislėpęs.

Jis reiškiasi intonacijomis, nutylėjimais,
jo požymiai sumaniai užšifruoti vaizduos.
Dažniausiai kuo nors apsimeta, keičia lytį –
Užpaliuose pastebėtas kaip Severiutė.

Abonentų sąrašuose arba enciklopedijoj
gali turėt kitą vardą.
Pastebėtas paveiksluos.

Jo pomėgis – klastoti save.
Stebėkit skaitytojus –
per juos jisai išsiduoda:
iš jų sužinau, ko jis nepasako.

(Toks jo tikslas,
kad skaitydami išsiduotumėt.
Atkreipiu dėmesį: dėl jo yra nukentėjusių.)
Ar galėčiau būti naudingas?

Turiu įgūdžių atskleist suklastojimus.
Stebiu ir klausaus iš paveikslų
ir kitais būdais.

Netikėt autoriaus pavarde:
kurdamas jis padirbinėja save!
Kūrybos būdu įgijęs pasitikėjimo,
prieina prie paslapčių,
kurios neturi paplisti.

(Kartoju:
savo kūryba įdavinėjo skaitytojus.
Mes puikiai žinojom, kokios jiems kyla mintys.
Tai mano darbo sritis.
Jūs supratot mane?)

Apsimesdamas autoriumi,
vienu metu jis gali veikti keliose vietose
per spaudą bei įvairias audiovizualines priemones!

Dabar, atsirandant naujoms aplinkybėms,
ar galėčiau vėl jus trukdyt?

ATSAKYMAS Į LOJALUMO ANKETĄ

Tėvo ir motinos buvau užverbuotas gyventi 1936 metais.
Nuo tada tebesu nenutraukęs ryšių su gyvenimu,
ypač slaptų, kuriuos kartais gali išduoti poezija.

Šifruotais vaizdais verbavau mylimąsias,
įslaptintais pažvelgimais dariau įtaką jų eisenoms,
drabužių madoms, kvėpinimosi įpročiams.
Jas nuolat stebėdamas, rinkau duomenis,
kas jų slepiama ar pusiau atvira.

Įgijau pasitikėjimo naudodamasis poetine konspiracija,
savo ketinimus pridengdamas gamtos meile,
žvėrelių globa, muzikos klausymu, knygomis.
Tuo tarpu – kontražvalgyba, įtariant neištikimybe,
meilės įkalčių slėpimas, keičiant susitikimo vietas,
konspiracija ir baimė, kad gali išsiduoti.

Mano registracijos numeris užšifruotas kaip genetinis kodas.
Žinau, pagal jį būsiu atskleistas tiktai prieš Visagalį.
Genetinis giminės archyvas laikomas prosenių kapuose,
Kalnujuose, pusantro metro po žemėmis...
Šifro ieškoti ten.

Man patarnaudavo dvasios, mirusiųjų vėlės,
apsimetusios elgetomis, moterimis, jų šifruotas žinias
rinkau iš eilėraščių, žodynų, paveikslų.

Mano eilėraščiai buvo priemonė verbuoti patikėtinius, –
jų įgijau Stokholme, Osle, Maskvoj, Paryžiuj, Taline
(Kukutis yra tarptautinio tinklo šifras)...
Teismui galėčiau pateikti tikslias pavardes, adresus,
kaip ir kada užverbuota eilėraščiais.

Kaip jums žinoma,
palaikau slaptus ryšius su gyvūnais –
per juos mėginu paveikt žmonių įpročius.
Kasdamas žemę, laistydamas, trešdamas, genėdamas
perduodu augalams žinias apie dygimą, lytį, dauginimąsi,
ko pats išmokau augdamas, mylėdamas, gerdamas ir valgydamas.

Yra atskleista, jog rūsyje slepiu bulves.
Kas pavasarį žemę prikaišioju žirnių,
kurie dygdami reaguoja į mėnesio šviesą –
jų jautrios membranos įrašo mirusiųjų pasikalbėjimus.

Tai tiek, ponai.
O dėl smulkesnių įtarimų
prašyčiau kreiptis į Dievą.
Ten patys tiksliausi duomenys.