***
Mano metai eina per žmones,
pro bažnytkaimius,
su elementoriumi
karo sniegu
klupdami –
vaikystės šventumo.

Vargšai vargšai – jie eina
su tylėjimo gėlėmis
pro išbadėjusius,
apsnigtus
žuvusių veidus,
atskirtus nuo saulės.

Kojų baltų šviesoje
jie gelžkeliais eina
į bėgių nutolstantį dangų
gyvybės gyvenimui.

Maži mano metai –
jų vėlės
eina duonos gyvybei,
iš kaulų ir mojaus gėlių
jie žaidžia
vaikystę.

***
Kas buvo šita mergaitė,
kuri,
virš manęs pasilenkus,
žiūrėjo į mano gyvybę –
giliai?
Ir krito ant mano veido
vakaro kvapnūs plaukai.

Kas buvo šita mergaitė,
paunksny išaugus gėlė?
Tai ji,
su gėlėm susiėmus už rankų,
klausydavos,
net jos klausą girdėdavau.

Tai buvo seniai,
taip seniai,
kad jau neatsimenu.

***
Negera, kai spengia žiemos begalinė tyla, –
prie veido man šalčio spygliuota viela.

Vien šalčio ugnis, vien tyla lyg kapai,
vien saulės sargybiniai – ledo plieniniai stulpai.

Ledinis balandis ant lieso mergaitės peties,
prie sienos ledinės kaip meilės ji laukia mirties.

Ir maudžia ir gelia gruodo kaulai balti,
bet plazda gyvybėje kraujo sparneliai šilti.

Ir kelias gyvenimas, pervertas speigo strėle,
į strėlę jis remias, vėl gyvas gyvybės gėla.

***
Gelsva tyla nueinančio rudens,
tai po šalnų ramu taip – lyg po širdgėlos,
ir giedras veidas mėlyno vandens
pro pajuodavusius eglynus.

Tai trumpos dienos kvepia naktimi,
galvijų akyse – pilka mirties ramybė.
Juos stebi šunes, kraujo laukdami,
žmonių veidais gerais.

***
Artėja prie manęs riba:
nei tai ruduo,
nei tai ilga
žiemos pradžia
su tuo purvu –
jau su sniegu –
su kastuvu
ant negyvų...
Ir tarp dantų –
koks šaltis!

Permuštas šunie,
tik tu iš mūsų giminės
likai
ir, lėkdamas laukais,
jau kiekvienam rankas laižai:
pasigailėt ar mušt prašai?

Apleido jau rankas darbai,
užmiršo jau akis langai,
ir šunį, permuštą visų,
piktai – iš gailesčio – mušu.

***
Atsikelia rytą
senut senutėlis senelis,
randa prie slenksčio
darbų ryšulėlį.

Ten įrišta:
ugnies prižiūrėjimas
žodžių kalbėjimas
kibirų skambėjimas
senelio atsidūsėjimas.

Atriša ryšulėlį,
ir pasklinda po kiemą darbai:
durų girgsėjimas
šiaudų šnabždėjimas
langų blyksėjimas
galvijų atsidūsėjimas
paukščių čiulbėjimas
žmonių kalbėjimas
ratų bildėjimas –
kol vakaras šitaip ateina,
gražus, didelis vakaras.

Senelis surankioja darbus,
suriša juos,
žiūri į ryšulėlį ir mąsto:
– Pavargstu, pailstu,
nuo atsidūsėjimų – pavargstu,
kad numirti nelieka jėgų.

Ir taip per dieną,
ir taip per amžių,
ir taip per amžių amžius.

***
Ir vėl neturiu mylimosios:
pamojo ji man skarele
ir išvažiavo
pas sužadėtinį.

Kaimuose loja šuneliai,
supasi varna viršūnėj,
verkia gailiai kuprelis,
eidamas paskui traukinį:
kad mylimos neturiu –
apraudodamas.

Suvisam mylima išvažiuoja,
verkia į nosinaitę.
Eina per lietų kuprelis –
lyg paukštis,
didelę galvą įtraukęs
į juodus sparnus.

Man gaila, kad jau nebegaila,
ir liūdna gert vyną,
kai lyja,
kai supasi varna viršūnėj
ir loja šuneliai toli.

***
Pirštais bijau aš paliest
atvirą baugią gyvybę –
kraujo geležtės šaltos,
prisilietimą nešioju.

Eina laikas atgal –
nuo Varšuvos iki Vilniaus,
kur ėjo iš degančio miesto vaikai
bado
iliuminuotom akim.

Prašom visus atsistot,
gimusius pirmą rugpjūčio,
gimusius pirmą vasario
ir gimusius naktį
tarp dvyliktos ir pirmos –

Laudatum, in domini anno...

Prašom visus atsistot
ir duoti
vaikystės kraujo parodymus,
nes jau nekaltų nebėra –
jiems kaltieji atleido
už savo pačių neteisybę.

Jie laukia
gražios, taisyklingos mirties,
mirties epigonai.

Prašom visus atsistot,
gimusius per bombardavimą
ir mirusius apšmeižta mirtimi,
kai traukė padangėmis
varnų pulkai sumušti
ir neskaičiavo akių anei rankų.

Prisukite laikrodžių laiką –
raktus sustabdytos nakties,
kol patikrins sargyba,
kol pirštuose plaka širdis –
prašom visus atsistot,
gimusius pirmą rugpjūčio,
gimusius pirmą vasario
ir gimusius naktį
tarp dvyliktos ir pirmos.

PAMOKYMAI, ROGĖMIS VAŽIUOJANT PRO VARNIUS

Tokia balta gili žiema užstojo,
kad nėr nei žemės, nei dangaus, tik juodos
ant kryžių tupi varnos, net baugu,
ir taip toli miškai.

Tik ten pro varstomas duris išbėga garas,
lyg dvasios, apsisiautusios baltom drobulėm,
ir šunes suskliaudžia ausis.

O tu klausyk, kaip skamba kibirai,
kaip moterys priklaupusios ten patarnauja ugniai,
kaip stebi paukštis negyvom akim
baltam sniege raudoną dėmę.

Tu paukšti, paukšti, tu žmogeli mažas,
tik būk kantrus ir lauk, berašti tu,
atliks šis tas ir tau nuo gyvulio
ir nuo žmonių kasdienės duonos.

O jūs ten, bobos varnos – ant tvorų,
gūžius atstačiusios,
kas klaupsis prie ugnies, apskalbs ir lopys?
Kalbas visokias kalbate, o karvės
nemelžtos nuo Varnių iki Europos.
Per tas prancūziškas, per vokiškas,
per lenkiškas kalbas
kadai neapskalbtą jau numarinot Daukantą.

Ir tu, Veronika,
su gyvulio šiltais dar plaučiais,
lyg atversta giedojimui maldų knyga,
ir tu, kur vyrus išmanai, tu, baltagūže Katre,
ir, Mare, tu, vaikais aplipusi,
ir tu, Domice, verpianti našlavimo dienas,
tu, vienmarškine Monika,
kas naktį patarnaujanti
pro miegą murmančiai
melsvai degtinės sielai.

O, vyrai, jūs, alkūnėmis ant stalo užsikvempę,
vis gėrimu karščiuojančią marinat sielą.
Jūs rupūžės! Žiūrėkite į moteris ir verkite,
ne ką pavirtę kiaulėmis vis einat sielos baudžiavą.
Žiūrėkite,
kad rašto kas vaikų akims nebeatimtų,–
ant svetimų baisais pralotais loja šunes.

Ir tu, karšinčiau Dzidoriau,
nors neilgai čia svečias beesi...
Gražiai tu žemėj prižiūrėjai dievo darbus,
kad duok tau dieve tokį gražų dangų,
kokį varge gyvenimą turėjai.

O, vaike, tu nesiklausyk ir nežiūrėk,
kaip ten kieme prie gyvulio pasilenkia.
Klausyk, ką aš sakau:
ir tu, Petriuk, ir tu, Juzuk, ir tu, kvaileli,
ar jau gerai išmanote raides,–
jau atvažiuoja kalėdodamas Valančius.

Tu, vaike, bėk ir pažiūrėk –
tenai, kur žemė su dangum sueina,
gal jau matai roges?

***
– Vaikeli, paukščio širdy
yra labai maži žmonės.

Toli, giedančio paukščio širdy,
tie žmonės gyvena kaip mes:

jie plaukia per mažus vandenynus,
žiūri į atspindį gęstančios žemės
giliai vandeny.

Kartais jie verkia,
bet verksmas toksai negarsus,
kad mes net negirdim.

O kartais jie skrenda iš paukščio
mažais sidabriniais lėktuvais –
pas mus.
Bet ne visi jie sugrįžta
atgal į dainuojantį paukštį.

Vaikeli,
tie žmonės labai jau maži:
jei dar nors kiek sumažėtų,
tai jų visiškai ir nebūtų.

Greičiausiai, vaikeli,
kad jų ir nėra –
tų žmonių
giedančio paukščio širdy.

Greičiausiai, kad jie
yra tiktai mes,
kuriuos matė – tik šiaip sau –
pro šalį praskrisdamas paukštis.

***
Pabudau mojaus mėnesį
toks pavargęs –
lyg iš toli parėjau.

Pabudau ir žiūriu:
per žiemą
neiškūrenta ugnis,
nepradėti darbai.

Senelis – po žemėm,
tėvuką – į dangų
išnešė
paskui gėles,
gražiai sušukuotą.

Gedėjo tėvuko darbų,
nesunešiotos kepurės,
aštriai išgaląsto
kirvelio.

Pabudau ir galvoju:
paimsiu kirvuką
ir eisiu –
pasiskandinsiu,
ir sėsiu su kirveliu
tėvo dešinėje.

Pabudau ir galvoju:
senelis – po žemėm,
tėvukas – danguj,
tyli pavargę darbai.

***
O toj tyloj ir man yra kažkas,
kažkas iš to, ką žemėn kas.

Į savo dangų jau žiūriu žemyn,
ką bitės parneša su medumi,–

kas ne mirtis, ne saulė, ne aušra,
kažkas toksai, kurio nėra,

kam žodžių nėr,
kas vien tiktai klausa –
negirdima, mano slapta dvasia,

kur gailis tų, kurie manęs gailės
kas pelenuos, kas visada tylės.

***
Nieko aš daugiau jau nemąstau,
nieko negirdžiu ir nematau.

Kad suprasčiau – proto netenku,
kad matyčiau melą – apanku.

Negyvendamas – gyvent imu
kumšty suspaustos širdies ritmu.

Mano vaike, tu dar nežinai:
sužeistas gyvent aš – mirtinai.

Ką sakai, matau aš iš akių.
Žemėje – be pėdsakų – lieku.