Kartais abejoju autoryste

dvi paros įtampos,
nemiga, badavimas,
besaikis
rūkymas „iš tų nervų“

antrą naktį staiga
vienas po kito
ateina šeši invalidai
eilėraščiai, tereikia
teisingiau užrašyt

remontuojant
šeštą ties nosies
pertvara kažkas
lyg nutrūksta ir niekaip
negaliu nei nuryt,
nei išspjaut, galvoju

pasižiūrėsiu, yra gal
kokių nors išorinių
pokyčių, veidrody
išsprogusiomis akimis
spigina į mane
klaiki pasišiaušusi
ilganosė – štai šitas

šitas tai jau tikrai
mano sukurtas, šitas

aidas, šitas marčėnas

2003 06 19

Tiltelis

krūmai, brūzgynai, kur lape mačiau
ankstų pavasarį, tąkart
šiek tiek nusigandęs galvojau –
pasiutusi gal, jei šitaip arti prisileidžia,
o subtili siela! linkusi savižudybėn

jei kartą pradėjai, anksčiau ar vėliau
padarysi, pavyks – pažinojau
tokią neramią, suicidinę, nepatenkintą
savimi, einančią negrabiai per gyvenimus,
vitališką ir talentingą, nebrandžią

tūkstančius metų, nepatogiai
įsitaisiusią liguistai save mylinčiam
gležno jaunuolio kūne – netikęs
ir šitas nusileidimas, grubus, nepadėjo
durnynas, psichoanalizė, lapė

pažliugusiam kovo sniege
pėdsakus andai palikus – sudie, tau sudie ligi kito
krūmokšnio, kur vaizdžiai
į brėkštanti rytą iš samanų prasišviečia
pirmų voveruškų tiltelis

2001 07 20

Dar jums pasivaidensiu

begrybaudamas niekaip negaliu pasiekt PDR,
kažkokia mistika metai po metų, prisiminus
seną gerą Kornelijaus atradimą – užburta kelionė
poetų prisirijusiu autobusu, nutrūkstanti nuolatos

ties Perlojos respublika – jau suvirškintas ir tikriausiai
pašalintas tik numanau kuo tada būnu – sakė
matydavo mane ties Ratnyčia bekeverzojantį
verlibru skaičiau vienos apytikslės poetės eilėrašty

nepiktai: miegojo smarkiai puolusiu angelu
ant Širdelės laiptelių į rojų, pasakojo –
mano garbės vardo kino teatre nuaidėjau
replikuodamas pranešėjų rimtiems pasisakymams

vaidenausi, buvau išprašytas, kartą laimėjau
anoniminiam konkurse antrą ar trečią vietą, gavau
premiją už blaivystę, pats esu matęs save
netgi per televizorių, turiu kažkur nusikišęs

kelias fotografijas – klevo lapuose prie bažnyčios
tartum aš, tartum mėšlo krūvelė, tačiau iš tikro žinau –
nebuvo manęs tenai niekada, nebuvo
ir būt negalėjo – laiko duobė, žemuogėlės, grybukai

menkas, bet vis dėlto šioks ne toks
pasiguodimas, galvojant apie anapusybę: vaiduokliai,
kuriuos kartais regim dirbdami kūrybinį darbą, nesuvokia,
jog jie vaiduokliai – jų paprasčiausiai nėra

2001 07 13

Medžiuškių elegija

nugeibęs raganės daigelis
japonijose akmenų,
per naktį krebždenasi pelės
ir aš krebždenuos – gyvenu
kaip sausmedyje musinukė,
bezdų nekalti pimpalai
ir girnos, galvoj pasisukę,
kad malti toliau privalai
su kirvarpom, graužiančiom sienas
trobelėj, kurios pamatai
byloja, kad baigiasi senas,
nes tęsiasi naujas, ir tai
kad Rikis – kalė, kad neloja
ant mano buvimo, daugmaž
čia viskas kaip buvo, mieloji,
čia viskas kaip buvo, net aš

2003 05 19

Štai ir vasara baigės

poetas sake – lyg nebūta;
ir, regisi, teisingai sakė,
bet kaip gražiai buvau apakęs
ir kiek tikėjausi iš putų
jaunų gegučių, kur už dyką
turtus dalindamos užkimo –
o, buhalterija! Pavyko
ir vėl – iš aklo palikimo

nauja rievė į seną dainą
rugpjūčiui pasibaigus, tartum
keturiasdešimt n-tą kartą
aš nežinočiau, kaip išeina,
kad stebuklingai pasilieka
rasos lašelyje sutviskus
praėjus vasara – ir nieko,
praėjus vasara – ir viskas

2003 09 01

Vakarinė malda

priešinas nakčiai daiktai, dar išsaugoję šviesą blausiai
krūmai išsikėtoję, įgavę pamėkliškų bruožų
vos praėjusio šimtmečio, užgula įlankos ausį
žemas ir kresnas dangus, ligi pat horizonto ruožo –
vakaras; Dieve – čia aš, nebūdingas negyvai gamtai,
alsuoju iš meilės tau, neapykantos tamsai gličiai,
nebūdingos šaltiems akmenims, pamestiems ant šio kranto
kaip, beje, nebūdingos ir mano išpuikusiai lyčiai

apskritai – nebūdingos; nes vos tiktai nakčiai užėjus
dar pavasarį, pamenu, šitoks siaubingas kurkimas
pakylėdavo taip, kaip išėjęs iš proto į vėjus
nepašlovintų joks dulkinų pakelių piligrimas,
neišreikštų stipriau – per laikus ir erdves šitas gūsis –
kaip į slyvų lapus, į geguži, ne viskas dar baigta,
nors naktis vis artyn, o tamsa lig Kalėdų dar pūsis,
pasiėmus netobulą žmogų ir tobulą daiktą

kuo toliau nuo mirties, tuo arčiau, prie pavasario burtų
tegul slenkąs širdis, tegul daužos į šonkaulių grotas
šis peizažas iš temstančios meilės, iš austančio smurto
teateina žiema, tegul viską užpusto – nė motais
nevaisinga diena, neteisingas gyvenimas, skyla
antkapinis dangus, nei daugiau, nei mažiau – nieko naujo:
šąla, žvaigždės pro properšą, šunes sukežina tylą
ir prasimuša pilnas mėnulis – iš kūno ir kraujo

koks dar norėčiau pabūti? orus, prakilnus, ir mielas
žmonai, pakęsti vaikus ir šunį, nusenusią mamą
karšinti, rūpintis laikinu kūnu, amžiną sielą
kreipt nuskaidrėjimo link ir, prieš grožį praradus amą,
rimti taurei artėjant, ir šitaip kas metai po rievę
užsiaugint prasmės suvokimą, šviesyn – kol neliktų
šito buko manęs, kuris vapa – išgraužk, mano Dieve,
suformuok mano įvaizdį taip, kad iš ryto pasnigtų

2001 11 23

Kokioje šviesoje pažiūrėsi

nustebusi, sutrikusi, išsigandusi, veik su ašaromis akyse:
– šitiek apie juos rašėte, o dabar juokaujate, kad angelų nėra...
kaip šitaip? –

nors tėvų namuose, bet tremty...
atsipeikėjęs kambaryje, kur prieš keletą metų
merdėjo mano močiutė, kliedėjo – džiausto
ir džiausto skalbinius
į niekada ir į niekur

iš niekur ir niekada
skalbinių angelas – tamsoje palei spintą, kertėj
pusantro metro nuo žemės, dešimties metų vaiko
pižamos didumo

sparnais išskėstais mirguliuoja, virpa
mano galvą pakreipęs į dešinę, paklodėse įsisupęs
su didžiausia liutnia primityviai
išdrožtas – kai užsimerkiu, kreivas kažkoks, pagiringas
žegnojuos per prakaitą šaltą

po šitiek pradingusių metų vardan
mano tėvo, mano sūnaus, mano motinos, dukterų
ir ne mano šventosios dvasios baltoji

dabar tai tikrai jau baltoji, amen
šviesą uždegsiu ir – kas? kas
uždegė šviesą? kas ten buvo
švendrėse ant šaldytuvo? Nėra
– – – – – nėra angelų; ir yra –
šitaip yra, kad nudvesi

2001 12 13

Poezijos pavasaris

– – – ties Vilkaviškiu po karo
pienės vešliausiai sužėlė tenai,
kur žiemą tįsota lavonų – o vynas

– o kad vynas iš pienių tais metais
buvo kaip niekad svaigus – tai jau
niekų kalbos, sentimentai,
alkoholiko pramanai, tiesiog
lietuvių poezija

2003 01 14

Tikras eilėraštis

pritrėškiau uodą, prisipampusį
mano kraujo – ištryško gyvybė,
kad netgi pagailo šiek tiek, nes
jau niekad, Ardžūna, juk niekad

niekaip nesukurčiau nieko
tikresnio net ir už šitą
kruviną dėmę, šitą
eilėraštį, šitą
siurbusį kraują
lavoną

2003 05 20

Važiuojam

sukiaulėjau, tikrai sukiaulėjau,
jau ir girtauti aptingau, o va
talentingasis mūsų bičiulis –
darboholikas, kad jį kur galas! daug skaito
ir dar daugiau rašo,
ir dar daugiau skaito,
ir rašo vis tiek dar daugiau –
ir šitaip keliolika kartų
galima būtų kartoti, o kur dar
paskaitos bei dukrytės,
aspirantės su doktorantais,
moteriškė, pilna moteriškės, protingi
pakliedėjimai per televizijas,
kitka

ir dar sugeba taip prisisprogti!
štai įlekia Kirkės kiaulidėn
kvykdamas – važiuokim,
visi važiuokim į kapines! Staiga
požeminiai vėjai
pagauna jį ir nusineša
į temstančią nežinomybę,
tolyn nuo sunkėjančių
mūsų galvų

kur? – klausia vienas, – kur dabar dingo?
išvedė – prisimena kitas; ir tartum
nieko neatsitiko – kiurksom
toliau prie staliuko, gurkšnodami
verbalizuojam tą patį, beveik kad tą patį
kriuksėdami,
ką ir prieš dvidešimt metų –
važiuojam! o juk važiuojam į kapines,
Viešpatie, kaip važiuojam

2003 09 18

Vietoje atgailos

o dažniausiai rašau kaip nenoriu;
nekaltai pasileidus, keista
jėga tempias prie savo altorių –
intelekto jėga suknista?

o norėčiau lengvai, kaip Serioža –
palcy v rot i vesiolyj svyst,
verksmingiau – kaip lietuvių berioza,
kreivas beržas Pauliukas Širvys

bet tikrai negalvok, jog dėl masių
taip dažnai ligi šiolei pilkąsias
sprogdinau smegenų ląsteles

iš giliau šis teroras diktuotas –
aš norėjau rašyt vien rimuotas
ir vien tau dedikuotas eiles

2001 08 06

Dead man walking

siela be kūno gąsdina, o ne
be sielos kūnas – tai iš Tomo Mano
pasvarstymų užburtame kalne,
entropija, sesuo linksmoji, anno

ne mano domini, nubogintas esu
į greito maisto, dar greitesnio laiko
estetiką – iš pojaunių mėsų,
kurios iš televizoriaus už taiką

visam pasauliui šypsosi tuščia
mirties dantinga šypsena, štai čia,
bedantę mano burna, net ir tu jos

neužmaldysi, pavyzdžiui, dabar
net nežinau gerai – ar gyvas dar kalbu,
o gal tiesiog išeina dujos

2004 13 27

Ketinimai

o dabar
pasakysiu

o dabar
kad pasakysiu

o dabar
kad jau pasakysiu

o dabar
kad jau pasakysiu,
tai pasakysiu

o dabar
pasakysiu,
kad jau pasakysiu,
tai pasakysiu

o dabar
pasakysiu,
kad jau pasakysiu

o dabar
pasakysiu,
kad pasakysiu

o dabar
pasakysiu
pasakysiu

viską pasakysiu
tėveliui

2004 06 05

Pakalbėkime apie kerštą

jei jau toks idiotiškas
paprotys – numirti

mirsiu staiga – kad net
susivokti nespėtų, krutėsiu
krutėsiu ir tik – kaip tai,
dar vakar mačiau, pilnas
buvo sumanymų, kas
pagalvoti galėjo, arba –
nesąmonė, juk buvome
susitarę, taip taip

arba ne – mirsiu ilgai
ir skausmingai, kad matytų,
bjaurybės, kas laukia

2004 06 11

Beždžionių tiltas

kelias ilgas paras be atvangos
dievais kvepėjo alpstantis jazminas –
žiedų akelės, paslaptys, feminos,
kurias tareisi mylintis, jėgos
grubus diktatas, pėdsakai durnynuos,
iš laikrodžio išbiręs pliažo smėlis
konservatorijoj, violončelės
graudus glissando – senas laiko vynas
actu pavirto? tapo dar saldesnis?
ir taip – ir taip, galioja sapno dėsnis –
galėjo būti, buvo – susapnuota:
buvau tavim, išpaikintas jaunuoli,
kada palikęs svetimą man guolį
ėjai ne tiek prie jūros, kiek iš proto

dūzgeno pievos, sklandė peteliškės,
trapus peizažas, į tave ištiškęs,
formavos vėl – iš naujo pakartota
nebuvo nieko, pradžios pradžios pradžios,
šviesa, šešėliai, bangos pradžiapatės
išsprogusios jaunystės, iš gyvatės
pirminės formos – tobulai negražios
tau prasiskleisti geidė kelios Ievos
šviesiam sapne, kur ką tik žaidė Dievas –
akimirksnio prisiminimui foto–
grafuojantis a. – baltas ir nupiepęs,
a. a. – liūdna, o tu taip išsišiepęs,
lyg tavo galvoje kas grotom grotų

duslia mūša iš priebalsių, iš balsių –
balsų aidėjimu, šiurpiom dejonėm, tarsi
broliukai žaltį dalgėmis kapotų
šitam krante, anam krante – žuvėdų
stokholmais, kopenhagom kaukši klumpės,
nukaušdamos per amsterdamų tulpes
numirt paryžiuose puvėsiais apsirėdo
gėlių mergelės – ne dabar, ne šičia
galėjai gimti, gimstama netyčia,
dažniau iš moters, kartais – iš bangos,
o kitąsyk, grubiam pasauliui nykstant,
užgimti iš saulėlydžio pavyksta –
girgždėjo Rilke smėliu Palangos

pasienio juostoj, išakėtoj rusų
budrių kareivių, saugojusių mūsų
saldžius sapnus nelaukiant pabaigos
kasdienio, įprasto, skurdaus košmaro,
kaip pagirių – jaunystėje jos gražios,
kreivai pažvelgus – skradžiai nusidažius,
jei laukta ko, tai branduolinio karo,
jei kuo tikėta, tai labiausiai žodžiais,
poeto antkapy, kur įrašyta – rože,
miegot, būt niekieno miegu, kartu
su miegančiais nuo jūros iki jūros
imperijoj beprasmėj, kaip kupiūros
verstinėj knygoj, einančiam krantu

į veidą pūtė atsivertęs vėjas
kai angelas, viršum galvos plazdėjęs,
į kopą krito, sukdamas ratu –
och dånet! trenksmas griūvančios visatos,
po to – gūdi tyla, plakimas, žingsniai –
tu priėjai, tad niekur nebedingsi
ir nesvarbu, kaip kam šįvakar matos,
kas kiek grąžino, kas šiek tiek skolingas,
kritimas buvo didis ir galingas,
visiems pakaks tų nuolaužų, kur mėtos
nereikalingos, sunkios – susirinkęs
atplaišėles, nuo viršsvorio sulinkęs,
bangavo ūsų rimais, nutylėtais

tolyn tylyn, panirdamas į rūką
jis paskutinį kartą atsisuko –
žmogaus fragmentas, pusbačiais skylėtais
prisiminimų demonas, dievaitis,
atėjęs pasiimt, kas jam priklauso,
išgėrus spirituoto ir pigiausio –
o Anima, koksai menkutis kraitis
šiame sapne – suskilusiais vaizdeliais,
detalėm, šukėm – kur ropojam keliais
per jūržoles, tamsoj, žuvų skeletais,
kriauklelių kiautais, jūrų akmenėliais,
kraupia erdve, kurią užpustė smėliais,
laivų daiktais, pakrantėje išmėtytais

neišsipirksi! kas seniai išgaišo,
vis vien išlįs – ylom iš kiauro maišo
liūdni vaiduoliai: kūnais nudėvėtais
numirę Gorkio gatvės narkomanai
ir urlaganai, su kuriais mušeisi –
buvai pripjautas, tad nebeišeisi
ir nesvarbu, kas ką šįvakar mano,
ir nesvarbu, kad galim nebegrįžti,
teliko žingsnis – metas pasiryžti,
atvert duris į „Vaivą“, ten, kur tu
knapsi kampe, vynelio parsinešęs
iš Saros parduotuvės – būsiu trečias
septyniasdešimt aštuntaisiais, šiuo metu

sunku palygint tą, kurs ką tik baigės,
su tuo, kurs prasidėjo, metų sraigės
gyvybės ciklui sukantis – kur tu,
kur mes, kur aš, kas menama, kas tikra
du tūkstančiai antraisiais, vidury
gana gilios žiemos, pavakary
sniegynais brendant per koralų dykrą,
prie stalo sėdint – šliaužiamą į sūrų
ledinį jūros vandenį, bachūrui
pralošus „kvailį“, sąmojaus pristigus –
žiauri bausmė: įšliaužti, kur sekliausia –
į kitą amžių, kuriame tikriausiai
laisviau, žiauriau, gudriau, kitokios ligos

ozono skylės, šiltnamio efektas,
lėkšti jausmai, dirbtinis intelektas,
brangesnė duona, sąžinė atpigus,
diena trumpa, todėl darbuokis uoliai
kita ranka, bet į tą pačią saują,
tas pats vėžys – ir smegenų, ir kraujo,
tie patys pimpalauja komjaunuoliai,
ir tu, čia pageidaujamas kaip spuogas,
esi pasenęs, vienišas ir nuogas –
neprisidengsi lapais rojaus figos
šiam pragare, krūmynuos prie paminklo,
svetainėje iš interneto tinklo
neatsiversi vakaro kaip knygos

kur, sniegenoms lesiojant sėkleles,
į lango šviesą plazdančias vėles
užkloja temstančių sniegų indigas –
užmigt, miegot – prasimuša tik kiečių
pastėrę tamsūs stagarai, sausuoliai,
užmigo savo celėse vienuoliai
į rojaus sodo avilius – ir spiečias,
tik nyrančiam į purų sapno ižą
skaitytos knygos žodžiai neištižo –
išlaisvinę inertiškas, bukas
mintis – lengvėja, lengvinas, lengvėju,
svyruodamas idėjom prie idėjų
ir krisdamas iš rankų į rankas

blunku, bjaurėju – bet mane dar laiko,
tarytum žaislą, atimtą iš vaiko,
pabarškina, neišmeta – kol kas
vis mindo, maigo, verčia graudžiai cypti,
ilgai kartoti mama mama mama,
verkšlenti, juoktis ir daryti gramą
į tamsų kūno tuneli vienkryptį,
ardyt šeimas, bodėtis katastrofom
prieš eismą judant, išsivemti strofom –
bet kol manųjų nervų grotom groja
melodijas, skirtas tautoms kurčiųjų,
kiek vaistų beragautume! karčiųjų –
nebeužmigsi – kopėčiom į rojų

nebeprabusi – kojom į batus,
pakrantės kiras, girgždinęs ratus
klyksmu apie praėjusį rytojų,
pasikartos – ne sapnas, ne apgaulė:
ties iškyšuliu, kur antai boluoja,
išvysi arklius – miglomis užkloja
dievai jų kūnus, brendančius į saulę,
skaulauja jūra dulkes Kurukšetros –
ramybė, tartum artintųsi vėtros,
arkliai galvom kinkuoja – ir garuoja
jų plačios nugaros, apaugusios pelėsiu –
mylėk toliau, mylėkime, mylėsiu
svyruodamas, svyruodami, svyruoju

per Skargos kiemą, universitetą –
klampiu gorkyno grindiniu į getą,
ten link, kur pasitinka esamuoju
laiku iš vakarėjančios tėvynės,
baikščiais šešėliais arkoj prie „Ugnelės“,
nelyg barokinių bažnyčių pelės,
būtasis amžinas ir būsimas kartinis –
ar ko daugiau galėčiau pageidauti?
pats laikas dingt, išnykt, išsiskalauti,
per šįryt liepų nukirstas šakas
žirgliot užkliūvant, klausantis, kaip baisiai
dugne į dangtį dunksi grumstų vaisiai –
beždžionių tiltu artinas kažkas

sekundę stovi, vėl arčiau priėjo,
dabar čia pat – iš sutemų ir vėjo
nuo kapinaičių, kur mane užkas –
o kas užkas, vieni dievai težino...
– kas buvo šis nuplikęs storas krienas?
– kažką tepliojo, pavardė – Maršienas...
suprantama, skolų nesugrąžino...
– turėjo moterį? – atėjo kelios žmonos!
gerai gyveno rupūžė, pižonas...
– nuo ko nustipo? – aišku, nuo ligos,
kuri geru gyvenimu vadinas –
išgerti mėgo... – mirdamas kankinos?
– kelias ilgas paras be atvangos

ėjai ne tiek prie jūros, kiek iš proto:
lyg tavo galvoje kas grotom grotų –
girgždėjo Rilke smėliu Palangos,
verstinėj knygoj, einančiam krantu
bangavo ūsų rimais, nutylėtais
laivų daiktais, pakrantėje išmėtytais
septyniasdešimt aštuntaisiais, šiuo metu
laisviau, žiauriau, gudriau, kitokios ligos –
neatsiversi vakaro kaip knygos
ir krisdamas iš rankų į rankas
nebeužmigsi – kopėčiom į rojų
svyruodamas, svyruodami, svyruoju –
beždžionių tiltu artinas Kažkas

1, 14. Autorius mielai puoselėja kai kurių kritikų peršamą nuomonę apie lyrinio herojaus sąmonės skilimą, susidvejinimą A. M. poezijoje. Kad ir kaip ten būtų, šiame tekste keturiasdešimtmetis herojus susitinka save – septyniolikmetį. Toliau bus kalbama pirmu bei antru asmeniu bei pirmojo asmens daugiskaita – stebint kažkam trečiam. Tikriausiai – man.
3, 4. Žuvėdais (buvo?) vadinami švedai.
3, 5. Vaikystėje įsiminė motinos pasakojimas: išlipus iš lėktuvo Kopenhagos oro uoste – tyla ir ramybė, girdėti tik klumpių kaukšėjimas.
3, 7-8. Puvėsiai – punck, t. y. pankai. Gėlių mergelės – sąšauka su gėlių vaikais, t. y. hipiais.
3, 13. Po abitūros egzaminų su bičiuliais keliauta į Palangą „atsigauti“. Tuo metu pagrindinis kompanijos herojus buvo Raineris Maria Rilke – nukoręs ūsus ką tik išleistoje jo poezijos knygoje.
4, 1. Jaunimui: rusų pasieniečiai vakarais išakėdavo paplūdimį, idant pagautų neegzistuojančius diversantus. Kita vertus, velniai žino, kam jie tą darė – dabar jau sunku suvokti.
4, 10. Įrašas R. M. Rilke's antkapyje byloja: „Rose, oh reiner Widerspruch, Lust / Niemandes Schlaf zu sein unter soviel / Lidern.“ Henriko Nagio vertimas: „Rože, tyroji priešybe tu, kaip džiugu / niekieno miegu miegoti po tiek daug / vokų.“ Jono Juškaičio vertimas: „Rože, o skaistus prieštaravime, džiaugsme / būti niekieno miegu po šitiek / vokų“.
5, 4, Och danet (šv.) – ir trenksmas. Iš Švedijoje išleistos S. Gedos knygos „Fallande ängel i Palanga“ („Angelas krintantis Palangoj“).
7, 5. Urlaganai, urla – žemo lygio gatvės bastūnų kontingentas, totoriškai tikriausiai vagys, nes urlamak – vogti.
7, 10. „Vaiva“ – garsi gorkyno kavinė, kurioje rinkdavosi „žmonės“.
7, 12. Parduotuvė prie „Vaivos“ buvo vadinama ten dirbusios pagyvenusios žydės vardu.
8, 7. Koralai – vėlgi Karoliniškės bei jose nusibaigę autoriaus eilėraščiai, bristi per koralų dykrą – gali reikšti bergždžias kūrybines pastangas.
9, 11. Omeny turėtas P. Cvirkos paminklas Vilniuje, prie kurio krūmynuose teko nubusti, galvojant, jog bundama namuose. Paralelė – Adomas, atsikandęs uždrausto vaisiaus, slėpėsi krūmuose.
10, 8-9. Eilučių kontekstas – R. M. Rilke's eilėraštis „Man vakaras – knyga“.
12, 8. Kurukšetros laukas, – jame įvyko mūšis, prieš kurį Krišna atskleidė Ardžūnai „Bhagavadgytoje“ apdainuotas didžiąsias tiesas. Dar viena banalybė: tasai laukas yra mumyse.
13, 5. „Ugnelė“ – garsi senamiesčio kavinė, dar vadinta „Bačka“. Ta kavinė yra mumyse.
15, 13. Šį tekstą sukurti inspiravo konkretus tiltas per Vilnele, ties Pavilniu – sapnuodavau ir sapnuodavau. Žodį „Kažkas“ didžiąja raide parašė kompiuteris. Matyt kažkam reikėjo.

2002 01 20

Perspektyvos

sakytum – ne iš tikrųjų, lyg būčiau
nusižiūrėjęs japonų graviūroj

nemokšiškai, be išmanymo
didžiųjų taisyklių

bet su kokia mužikiška intuicija
šitą vidurdienį

mažuliukai – arkliukas, žmogus
tolimajam šlaite su kreiva pušimi

po išblyškusiu pilnu mėnuliu,
po tokiu dideliu mėnuliu, kad net aš

nė vienam atsakymui
klausimo nebežinau

2002 07 26

Aprūkęs veidrodis

aprūkęs veidrodis be veido,
be vyno dulkančios stiklinės,
čia telkiasi, čia išsisklaido
šešėliai, prietemoj kavinės

lyg aureolė, lyg beretė
ant stalo kampo, su šventaisiais
visi išėjo, susimetę
septyniasdešimt aštuntaisiais

sidabro... gyvsidabrio amžius –
pro amalgamą prasigramdžius,
matytumei nelyg iš kapo

kaip į šviesaus rytojaus rojų
gorkyno grindiniu kinkuoja
n. gumiliovas ant žirafo

2002 11 18

Tėvo dvarelis

tapęs vienišas galutinai
nušviesėjai, meilės lyriką kurti ėmeisi,
gailėjaisi kompozitoriumi nepasidaręs
jaunystėje, senas

dabar jau ir aš, šitiek metų
praėjo ir sunkiai
bepamenu mus – apkurtusias fleitos
natas, tarp mėnulio ir saulės

pėdinam jūrų krantais ir, svinguodami
etimologijos temomis, kritikuojame
prasmių reikšmes drenuojančius
kalbininkus, giliai įsibridę į kalbą

mus seka mano angelo sargo
šešėlis ir tavo šešėlio angelas
sargas, birbynėm ir triūbom
viena kitą šokdinančios mūzos, raiša

Mnemozinė, gananti demonus mano
ir tavo kiaulėse, pupose tavo ir mano
tėvo dvarelio,
matai? Viskas

kitaip pasisukę, tiesiog vėžinis
apvertimas duslioje mūšos
muzikoje iš anapus
į kalbą, kur mes paribiu nužirgliojam

nujausdami? ne –
jau iš tikro žinodami
kaip atsirado
šis Dievo tvarelis

2004 05 31

Burbulas

tai sakai, prisisprogęs
burbuliavau, reikalaudamas
pripažinimo

graibiau už sagų užtrauktukų,
alsuodamas dvoką burnos
prišaknijusios,
spjaudžiaus ir gaudžiaus

ko taip pasišlykštėjęs žiūri,
lyg kažko nesuprastum?
geriausias esu! pasakyk,
kad geriausias esu – reikalaut
iš poetų kitų, įrodinėti
kiekvienu sušvinkusiu tekstu
jėgas nesenkančios bejėgystės –
ar ne geriausiojo ženklas?
o, tuštybių tuštybe,
o, beprotybe – esu! Mažutėlis
burbulas
Dievo panosėj

2004 06 01

Marčėnas, Aidas. Pasauliai: Lyrika. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.