KLAUSIMAI

Kokios tautybės yra
amputuota koja,
o arklys
ar gali būti lakūnas,
ar galima peiliu
išskusti atmintį arba
nuplauti veidą
nuo gyvybės,
ar giliai iškvėpti reikia,
kad sutilptum į urną,
ar galima žmogų
sušert jo mylimiausiam
šuniui, o ar gražu,
dantis iššiepus, urgzti
arba įkąsti mylimajai,
arba,
užsidarius konservų dėžutėj,
gyventi ramiai,
lyg būtum negyvas,
atsiprašant...

RUDENS PABAIGA

Mėnulis
gelsvom kirmėlytėm
aplijo ražienas,

žvangėdama grandinė
po kiemą šliaužiojo,
ir cypė, urzgė
išsigandęs šuo,

užšalo dubeny vanduo,
o iš tylos
be jokio ritmo ir melodijos
pradėjo kristi sniegas
ir snaigėm lyg stiklais
nusmaigstė šlaitą,
kuriuo šliužai ir mes
pavargę šliaušime
į šaltą keturkampį
dangų.

KAMBARYS

Anapus ežero
lipau įlipau į beržą
ir nuo šakos
kėliau nukėliau vanagą,
parsinešęs namo,
nukirpau
jo iškamšai sparnus.

Dabar jis ramiai
žiūri į veidrodį
ir mato –
ant sienos kabo
laikrodžio iškamša
su nukirptom strėlėm
ir iškastruota gegute.

NEREIKALINGAS VAKARAS

Susirenkame čiulpti duonos,
už apkramtyto stalo vakarais
užrašinėjamos depresijos,
dvi žalios musės
ant sugedusio televizoriaus mylisi,
mes lošiam pokerį,
užstatę mylimąsias, tarpdury
elgeta persirengęs senelis
prašo išmaldos –
neškis, tėve, televizorių,
o virš stalo
stiklinėj lemputės gerklėj
įstrigęs zirzia šis vakaras,
ant sienos kabo pagalys,
senelis duris
išeidamas paliko.

TRYS PIONIERIŠKI MARŠAI

I
būkim kosminiai
ir gražūs
tarpplanetiškai
linksmi

kai tau skauda
aš juokiuosi
kai man skauda
tu verki

būkim šaunūs
ir laimingi
ir be galo
paprasti

kol pabusim
vieną rytą
su riebiom riebiom
akim

o pabudę
nusiprausim
nusijuoksim
iš peties

žygio dainą
traukia ainiai
išsigimusios
genties

II
miegot nereikia
negražu
nesveika mirti
pamažu
nesveika panages
nulupti
nes gausi
nuo dievulio lupti
nesveika juozai
daug galvoti
geriau kas dieną
vien žygiuoti
mažom kojelėm
patrepsėti
dailiom rankutėm
pamosuoti
tai protingiau
negu kentėti
negu kalėjime
sėdėti
nesveika būti
pakartam
kvailai atrodysi
vaikam

III
įkvėpk mane
kaip ugnį
iškvėpk mane
kaip garą

man gera
kai baisu
ir man baisu
kai gera

nuprausk mane
nešvarų
su stikline
vandens

dar imsiu
prisikelsiu
po mėlyno
rudens

dar imsiu
prisikėlęs
nežmoniškai
svajot

kodėl negali
žmonės
viens kitą
pabučiuot

MIESTO ŽMOGAUS SAPNAS

Destruktyvūs daiktai
iš anksto
yra pasmerkti išnykti:
pirmiausia
ežerai atsisako
atspindėti jų veidus,
jų balsai nebedera
ošiančių medžių chore,
gamta juos paverčia
trąšom, o stipriausius
suvalgo betoniniai
didmiesčio dantračiai
arba įdarbina beprasmėse
gamyklose, jie dirba
lavonais puse etato, o
kasmet gimsta vis daugiau
strazdanotų berniukų,
juos grūdina valstybinės įstaigos –
pratina prie radiacijos,
girdo chlorkalkėm:
– natūrali atranka tarsi Spartoj, –
gimdyklos patologinėj palatoj
kikena pasileidus seselė.

***
Vakare,
įsikniaubęs į pagalvę,
savo troškiam kambary
aš vėl matau tave,
sėdinčią ant lovos krašto,
tu atveri langą –
praplėšia dulkinas akis
sustingę kambario baldai,
ir knygos lentynose
patogiau įsitaiso, o mūsų
vestuvinė nuotrauka virtuvėj
vis dar spokso pro langą
ir neina miegoti.
Tada į kambarį įsėlina
žmogus randuotu lietpalčiu,
prie durų mandagiai
jis nusilaižo šypseną nuo veido
ir vedasi į užkulisius
mano mylimąją, kurią
sėdinčią ant lovos krašto
ką tik pradėjau sapnuoti – – –
a)   svarbiausia yra gulėti nekvėpuojant,
      kol kambary pradės kvepėti ajerai
      ir vėjas pūstels bangeles paviršiumi,
b)   svarbiausia yra galvoti
      apie vaikystėj sutiktą prie upės
      mergaitę suluošintu žvilgsniu,
c)   svarbiausia yra neužmiršti,
      kad tu esi dar gyvas.

KENTAURAS

I
yra kažkas svarbiau
negu mergaitės riksmas
kai sekmadienį
einančią į bažnyčią
ją pagrobia kentauras
ir nešasi per dykumą
į savo olą, kai oloj
draskydama jo gaurus ir kandžiodamasi
ji tampa jo moterim
ir žindo jo keturkojus vaikus
naktimis sapnuodama
žibintuose paskendusį miestą
ir žvakutes tėvų languos
Kalėdų vakarą.

II
yra kažkas svarbiau
ir už patį kentaurą
kuris klajoja naktimis po dykumą
kaukia užlipęs ant aukščiausios olos
ir daužo kanopomis akmenį
įsiutęs rauna dantimis
gaurus nuo priekinių kojų
nes nesupranta savo liūdinčios moters
paryčiui
vėjas nešioja po dykumą kuokštus gaurų
urgzdamas kentauras grįžta savo olon.

GYVENIMAS PRO LANGĄ

Ir kas sugalvojo šį kambarį
Išklijuoti žydinčiom pievom,
O vakare už lango
Nuleisti saulę horizonto jūron,
Visam name tyla, vaikai ir tie
Išgėrę migdomųjų, kad negirdėtų
Per sienas sklindančios tylos,
O kambary
Per naktį sukasi plokštelė,
Kurion įrašytas mano gyvenimas
(Tiek metų gyvenau net neįtardamas,
Kad mane kažkas įrašinėja),
Bet ties viduriu ji užstrigo
Ir ėmė kartoti tą dieną,
Tą paskutinę valandą, akimirką,
Kurią lange įrėmintas įsidėmėjau –
Didžiulę galvą debesies,
Bet nebespėjau jos suprasti,
Jau kalėsi pirma žolė ir tuoj pat vyto,
Gatve apsikabinę du žmonės eidami
                                             bučiavos,
Paskui viskas ėmė kartotis ir greitėti –
Ir jau devintą sykį gimdamas,
Matydamas išbalusį, laimingą
Ką tik užmigusios motinos veidą,
Supratau, kad jau galiu pats valdyti
Žaidimo taisykles ir gyventi
Savo gyvenimą iš naujo –
Nenukristi vaikystėj
Nuo Gedimino pilies griuvėsių
Ir negulėti ligoninėj sutrenktom smegenim,
Ir nesutikti tavęs,
Kurią vienintelę aš pirmąsyk mylėjau,
Bet pamažu pradėjo švisti kambary,
Ant grindų ištiško lango smegenys,
Plokštelė peršoko tą vietą,
Kur nuolatos užstrigdavo,
Dangum pagreitintai lyg filme
Pradėjo lėkti debesys,
Tu priėjai šypsodamasi ir pasakei,
Kad veltui stengiuos,
Nes numirę nebemoka mylėti,
Todėl ir yra jie pikti,
Ir pajutau
Tą trumpą silpnumo akimirką,
Kaip gelsta medžiai tavo rankose,
Tapetai atšoka nuo sienų,
Ir darbininkai kambary
Jau pradeda ardyti dekoracijas.

PASAKA

Gyveno mieste žmogus,
kurio viena koja buvo
trumpesnė,
visų kitų gyventojų kojos
buvo vienodos,
jie žengdavo per sniegą
ir nesuklupdavo,
jie galėdavo spirti į šunį
arba užvest motociklą,
o minėtasis žmogelis
ryte
pastatydavo trumpesnę koją
ant žemės, pabučiuodavo žmoną
ir, paglostęs vaikus,
išeidavo šluoti
mūsų miesto gatvių,
bet kartą
suklupo ant sniego,
ir jį apkandžiojo
mūsų miesto šunys,
iš namų
grakščiom kojom
šokinėdama per pusnis
pabėgo žmona, vakare
su kaimynų berniūkščiais
paspoksoti atbėgo ir jo
vaikai, bet greitai
prasidėjo „Labanakt, vaikučiai“,
ir jie nubėgo namo,
o jis per naktį
gulėjo sniege, kol rytą
atėjo naujas šlavėjas
ir nustūmė į griovį
žmogų su
trumpesne koja,
švietė saulutė,
iš kišenių lašėjo vanduo.

GROJANCIO ŠUNS ĮSKUNDIMAS

Ar tamsta kartais ne per jaunas
kabot vitrinoj mėnesienos kupinu snukiu,
ar tamsta negirdi, kaip rūmų menėj
geras angliškas pudelis
kas vakarą groja mocartą,
kas vakarą mes beldžiam į duris –
nustokit groti – dar niekas nemirė, bet
pro durų plyšį išlindus šuns galva
mums šnypščia – nešdinkitės, kai
kosėdamas bando uždaryt duris,
tačiau viena žvaira akis nebetelpa atgal,
vis traukiasi iš siaubo ir mažėja,
kol iš akių pabyra buožgalviai,
mes juos sukrovėm į vagonus –
be miego dirbom tris paras,
ir atvykęs didysis kunigaikštis
išsivedė šunį sukaustytą grandinėmis
ir atsisveikindamas nusišypsojo liaudžiai
savo šypsena Nr. 18,
liaudžiai ištryško
geltonos džiaugsmo ašaros.

IŠVARYMAS IŠ NAMŲ

Jie dirba skubėdami,
Tiksliais judesiais jie atsega marškinius,
Nekantriais pirštais užčiuopia pulsą,
Jie supranta viens kitą
Iš galvos linktelėjimo,
Jie žino, kad, prieš pasidalinant auką,
Reikia užspausti akis,
Vonioj jie nusiplauna kruvinas rankas,
Jie rūko balkone, lyg nieko nebūtų
Įvykę, tėve mūsų, kurs esi,
Kurs tikrai turėtum būti, nors aš
Dar nežinau, ar iš tiesų
Esi tu mano tėvas,
Isteriškai rėkia televizorius,
Dievas žiūri serijinį filmą apie karą
Ir jam neberūpi
Lietaus barbenimo į langą aritmija,
Lietaus pulsas lėtėja,
Pušų viršūnėm tolsta į girią
Ir palieka šį tirpstantį bespalvį kambarį
Jo baldams ir televizoriui,
Kuris rėkia lyg prievartaujama mergaitė,
Lietaus pulsas nuvilioja mus
Į girios glūdumą,
Elenytė dreba prisispaudus prie šono
Ir šnibžda – eikim namo,
Bet mes neturim kur grįžti,
Mūsų tėvas miške, Elenyte,
Ten, kur pliauska, pririšta prie medžio,
Ir vėjas,
Į gabalus kapojantis pušyno tylą.

DVIEJŲ LIUDININKŲ PARODYMAI

I
Žalios, piktos akys katės, kai tu įeini į
kambarį, kai dreba ilgi ir gražūs tavo
pirštai, mes niekada neišmokysim vienas
kito būti kartu, kai tu nervingai gesini
cigaretę – naktys dar nėra gyvenimas,
pirmiausia reikia išmokti kvėpuoti ramiai
lyg miegotum vienas du vienas du vienas
du, paskui reikia išmokti žodžių, o mokslą
geriau pradėti nuo gerų žodžių, jų sąrašą
atsiųsiu vėliau, pikti žodžiai geriau lenda
į galvą ir blogiau į širdį, o kai tu
šypsaisi, aš galvoju, kad tau kalbėti net
nereikia, nes žodžiai tai dar ne meilė,
kai gatvėj sutinki pažįstamą žmogų, kurį
buvai užmiršęs, tada ir pradedi kalbėti
kaip gerai, kad tamsta gyvas, ne,
šiandien nelijo, pripasakoji nesąmonių
apie mylimą mergaitę, kurią pats
sugalvojai, o žmogus, su kuriuo gyveni
vienam kambary ir valgai iš vienos
lėkštės, kol tampi panašus į seną
atsidavusį kaimynų šunį, vieną dieną
tikriausiai vakare įeis į kambarį ir
paklaus – tai ką, viskas?

II
Dievas yra geras dėl to, kad jis išrado
šepetukus blakstienoms dažyti, jais ir
dažau tavo portreto blakstienas, kurį
nutapė nežinomas XVII a. tavo meilužis,
už lango staugia kiemsargis, ko loji,
išganytojas šį vakarą dar neateis, jis
sėdi viešbučio bare su šventaisiais, Judas
šiandien pirmas pasigėrė – jis mėto
kaulus mano šuniui į veidą, paskui
atsistojęs pila vyną tėvui į veidą ir sako:
atsigauk, šiandien išbalęs tavo veidas,
paskui jis eina prie manęs ir plėšia
aureolę nuo galvos, kurią su tokiu
vargu pasigaminau, dirbdamas prie
numirėlių, mazgodamas ne tik jų kojas,
kaip tu mokei, bet ir kūnus, o jis,
sulaužęs aureolę, šaukia: nešdinkis, šunie,
nors aš nemyliu savo išdažytos moters,
nes ją išprievartavo nežinomas XVII
amžiaus dailininkas ar skulptorius, jis
glostydavo nuogas moterų linijas, o nuo
jo rankų sklido šaltis, aš nepiktžodžiauju,
aš tik paėmęs saują samanų valau tavo
veidą nuo dažų ir blakstienų, tegu visi
pasižiūri, tegu pamato, kokios čia grožybės,
ir tegu pasako – katras iš mūsų kaltas.

SMULKUS VIENOS KELIONĖS APRAŠYMAS

I
Gyvenu tarp vandens ir ugnies,
kelionės metu mano palaikai
bus sudeginti kartu
su mantija ir pavargusiu veidu,
kartu su kanopų kaukšėjimu.

II
Žirgas užuodė jūrą ir suprunkštė,
bėk bėk šnibždėjau, o griaustinis
griaudė, šalikelėse prie laužų miegojo
pabėgėliai iš mūsų susprogusio miesto,
suklupo ir žirgas, tada pamačiau,
kad jo pakaušy dvi apskritos skylės.

III
Šūvis buvo tylus ir jūros negirdėt,
pabudau ant malkų krūvos, ant aukuro,
štai kur pasibaigė kelionė, pamaniau,
žynys, rūkydamas marihuaną, ironiškai
nulupo mano žirgui odą, o jo nuogi vaikėzai
su pagaliukais barškino per kaukolės
dantis, rytas buvo vėsus, ir vėjas
lediniais pirštais tarp anglių
pradėjo ieškoti ugnies.

IV
Nėra jūros, aš melavau, ugnis melavo,
žirgas plaukia tolyn, o tu sakei,
kad nušautas, ir nekandžiok man rankos,
brangioji.

V
Jis eina, moters lydimas, tarytum aklas,
jis eina, čiupinėdamas praeivių veidus, –
bangų ošimas sugrąžins akis,
sūrumas smėlio mėlynas,
jis pats nežino, kur eina,
geriau sėdėtų prieblandoj, kur žarijos
kaip gyvulio akys.

VI
Devyniasdešimt metų truko mudviejų
kelionė prie jūros, ėjome nesustodami,
vėliau sutikom žmogų ir paklausėm –
ar teisingai einame?

– Ką jūs, jums reikia sugrįžti
devyniasdešimt metų atgal.

VII
Aš negaliu paimt tavęs kartu, nes privalau
apeiti jūrą, atkast nušauto žirgo galvą,
įpūst į šnerves kvapą, uždegt pavojaus
ugnį bokšte, muziejuj išgaląst ginklus,
sušaukti žmones iš kaimų, tu pagulėk,
ir glosčiau tau veidą, kad tik nepasentum,
sulauktum atplaukiančio per jūrą su trofėjais,
jau eisiu, sudie, jau kyla audra,
jau vėjas plaiksto žirgo karčius,
ir varnos lesa jo galvą.

VIII
Aš ramus, nes mano galvą
pasiekia bangos, o atsikėlęs gyvensiu
jau svetimam mieste, kur parkuose
paminklai ganosi ir šluoja takelius
senyvas vaiko veidu žmogus.

IX
Ilgai sninga. Labai ilgai sninga.
Jau seniai visus apsnigo, o tu
negrįžti. Sudie. Jau seniai visi
numirė, man šalta. Aš nebenoriu,
girdi, nebenoriu.

Nieko man nesakyk, nieko.

Landsbergis, Vytautas V. Pasakojimai apie namus: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1989.