Mano vasarnamio kaimynas Fricas Sliesoraitis yra šimtaprocentinis europietis, net priekabiausias antropologas to nepaneigtų. Diagnozė: tipiškas. Šalia sunkiai įskaitomas prierašas – vaisingas(?). Frico Sliesoraičio vertybės sugebėjimai, įpročiai, – formuoti, gludinti, tikrinti ne vieną šimtmetį, įsigėrę iki kaulų smegenų, įkalti it tvirtovės gynybinės sienos basliai. Tiesa, jų nedaug, tačiau viskas fundamentalu, net skeptiškiausias filosofas nedrįs tuo suabejoti. Fricas, kaip ir kiti jo dvasinės rasės gentainiai, išmoningai skiria spalvas, kalba, girdi, atspėja tūrius, užuodžia, moka įsijungti radiją, televizorių, iškilus egzistencinei būtinybei – perskaito, suskaičiuoja. Čia įžvelgiu pitagoriečių įtaką, todėl jis, mano įsitikinimu, ne tik standartinis lietuvis, bet gerokai daugiau – helenistų įpėdinis, graikas.
Fricas Sliesoraitis – pastovus, nesiblaško, jo geografijos trajektorija pavyzdingai stabili: troba – parduotuvė, ir atgal – šunkeliais. Gyvendamas šalia geografinio Europos centro, Fricas, europocentristas aborigenas, nelieka abejingas pokyčiams pasaulio periferijoje, todėl svarsto, abejoja, siūlo ir piktinasi. Visada tam reikalui turi laiko. Kai nemiega, nebijo padaryti globalinių išvadų, remdamasis savo vienkiemio pavyzdžiu –drąsus, turi savo nuomonę, į ją įsiklausoma. Ypač Fricą Sliesoraitį siutina, kad dabar jau nėra gyvenimo. Ir nebus. Čia ir dabar. Niekad.
Skambant šiam leitmotyvui papilsto sau ir man „Kobros“ (alk. 9%), todėl kalba pasisuka apie tai, kas šiuo metu ypač kelia nerimą. O šių vietų europiečiui nerimą kelia daug kas: I. Laimės stygius. II. Po šonu maudžia. III. Nėra ko ėsti, gerti. IV. Meilė. V. NSO. VI. Ateis vokietis ir nupirks visus – už dyką. VII. (...)
Man smalsu, kam hipotetiniam vokiečiui reikalingas nusistekenęs Fricas: gastronomijai, pramogai, perversijai? Jis nežino kodėl, tačiau įsitikinęs, kad taip bus – pranašas, charizmatinė asmenybė, vedanti paskui Jėzaus aveles. Ir tikrai teisus tas kaimynas – iki šiol Europoje madinga butuose laikyti kokį nors egzotišką vietnamietį, simpatišką kurdą, blogiausiu atveju – juodaodį padariuką. Kodėl, pagalvoju, šios kuklios nišos ateityje negalėtų užimti dekoratyvus Fricas Sliesoraitisiš Lietuvosgirios – liūdnų mėlynų akių, išdžiūvęs, saikingai protingo žvilgsnio, pražilęs. Snaustų sau ramiai kur nors ant kilimėlio prie durų, prireikus, sudalyvautų homo sapiens parodėlėje – įveiktų nesudėtingą kliūtį, testuojamas sugebėtų svetima kalba prisistatyti, galbūt net gautų medalį, kokį paskatinamąjį diplomą už interjero ar eksterjero originalumą ir suteiktų džiaugsmo bei malonumo savo ambicingam šeimininkui – storam vokiečiui, kaip jis vadina visus, nutolusius nuo jo į Vakarus.
Fricas vėl įpila „Kobros“. Geria jis meistriškai, profesinis įdirbis akivaizdus: vienu mauku ištuština puslitrinį stiklainį. Tai nelyg jo įsitikinimų tvirtybės įrodymas, paraiška, kad dar ne viskas gyvenimeprarasta – pakovos už save, nesileis skriaudžiamas, mulkinamas, neparsiduos svetimiems veltui – vilko vaikas.
Aš pabandau Fricui Sliesoraičiui papasakoti apie Lisaboną, jo žmogaus teises, pavaizduoju Berlyno sieną, vikingus, fondus, pristatau Amsterdamo juvelyrus, vizų politiką, Lurdą, edukacines programas, kalbu apie pasaulį be sienų, aukštinu suvalkiečių tarmę – sielos Tėvynę, apibūdinu romėnų termas, internetą, prisimenu prancūzų boutiques, sūrius, kopūstus ir Briuselį, kur posėdžiauja Europos parlamentas – besočiai humanizmo kardinolai. Ten lankydamasis, apimtas tuštybės,pozavau prieš objektyvą – a priori piktinausi valdžia, neva grūmojau pirmininkaujančiajam kumščiu.
Šūdas, sako Fricas, jaučiuosi jį kažkuo giliai įžeidęs, o gal – kuria nors sąvoka ar faktu neatleistinai pažeminęs?.. Štai taip. Nutylu. Nemalonu, kad sudrumsčiau ne vieną dešimtmetį sterilizuotas smegenis.
Kaimynui nepatinka tos aukštos materijos, įtartini terminai, klastingi žodžiai: Mastrichtas, eksliuzyvinė logika, Šengenas, identitetas, institucinė sąranga, kontekstas, pozicija, ksenofobija, interesai ir taip toliau; ir turbūt ne tik jam, visai pažangiajai žmonijai nepatinka abrakadabra, patalpų šildymo–vėdinimo teorijos, puslaidininkių fizika ar tie patys prastos reputacijos Nilso Boro dėsniai.
Dabar Fricas Sliesoraitis, vis delsdamas išgerti, balsu svarsto, kad rusai nebuvo ir niekada jau nebus tokie blogi – jie atlapaširdžiai, atseit su jais visada prie čierkos galima rasti bendrą kalbą, jei bėda – patys pirmi atskubės padėti, atiduos paskutinius marškinius, pašoks, padainuos, pavaišins saulėgrąžomis. Kai pasiteirauju, ar tekę jam gyvenime sutikti gyvą rusą, atsako nedvejodamas: O kaipgi, jo žentas – Jurka – ukrainietis, tikras kacapas.
Fricas nuo „Kobros“ pagyvėja, drąsiai keikia kapitalizmą, velionę žmoną, žydų bankus Niujorke, vienareikšmiškai pasisako už gerus santykius su „didžiuoju“ kaimynu, abejoja UNESCO, Jono Pauliaus II–ojo pastoracine veikla, piktinasi neklaužadomis anūkais, pacais, NATO, – neva pasikarsiąs, bet nesileisiąs, kad amerikonai jį mobilizuotų. Kur ir kodėl mobilizuotų, jo nepaklausiu, mat atskuba raišas Gelažiūnas K., stačiai Mauglis iš kemsynų džiunglių, jis atbėga su „Žaibo“ (alk. 9,5%) amforomis. Uždusęs prisėda. Įsitaiso ant plytų. Patogiai.
Čia, šioje aptrupėjusioje galvijų fermoje, išties jauku, tikras idėjų epicentras – Šiaurės Atėnai. Jaučiuosi it nelegalaus jakobinų klubo narys Partenone: monarchiją sunaikinti, įvesti diktatūrą, aristokratiją giljotinuoti – saldžiau nepasvajosi.
Gelažiūnas K. didžiadvasiškai papilsto „Žaibo“. Jo rankos šiek tiek dreba. Po antrojo stiklainio atsigauna, ima kalbėti apie kultūrą: Vyšniauskas, išgama, vakar prisigėrė ir negrįžo namo – iki ryto apsimyžęs griovyje pragulėjo.
Fricas linksi galva: Taip taip, vokiečiams tik vergų ir tereikia.
Susikaupiu, klausiu apie vergystę.
Bus kaip prie baudžiavos, Fricas Sliesoraitis, pranašas, gerai prisimena: prievaizdas,rimbas, lažas, o pono dukrelės su krinolinais, nėriniais – kurvų kurvos.
Išties, tokia Lietuvos perspektyva Europoje ir man ne prie širdies, raminu save ir jį, kad niekas taip greitai nepasikeis – pagyvensim dar laisvėje be tų...
Gelažiūnas K. pilsto. Fricas pakeiksnoja kažkokį mitologinį Landsbergį, tai gero tono ženklas šventykloje.
Pro kiaurą fermos langą matyti vos bepastovintis siloso bokštas – nevykėlis erectus statinių giminaitis – Atgimimo išsigimėlis.
Paryžiuje stovi Eifelis, Italijoje – Pizos bokštas... Man neleidžia pabaigti sakinio, Gelažiūnas K. ir Fricas Sliesoraitis sutartinai juokiasi, kažkas mano pasakojime juos labai pralinksmino, kas – neišsiduoda, gudriai tyli.
Dar šiek tiek pakalbame apie kultūrą: Fricas prieš porą metų lankėsi baroku pagarsėjusiame Vilniuje, visai nepatiko – smirda, niekada daugiau nevažiuos.
Gelažiūnas K. prisipažįsta ir pats patyręs panašų dalyką: kartą iš lėktuvo šoko su parašiutu, vėliau vos atsiskalbė.
Išgeriame „Žaibo“. Fricui Sliesoraičiui kyla vis daugiau fundamentalių minčių, pastabos darosi taiklesnės: Niekam mes nereikalingi, niekam mūsų nereikia... Norėčiau paguosti, bet meluočiau, jei sakyčiau, kad tai netiesa. Išties niekam nereikalingi, neįdomūs. Kodėl? Kodėl suomiams nereikia švedų, grafomanams – analfabetų, stačiatikiams – katalikų, čekams – lenkų, buržujams – skurdžių, mikniams – gražbylių, anglams – airių? Prancūzams visiškai nieko nereikia, o pidarams užvis geriausia, kad mažamečiai neturėtų nei tėvo, nei motinos, pageidautina – ir genų, nieko, net DNR pėdsakų. Kodėl? Antai Fricas Sliesoraitis – imkit, džiaukitės, vartokit, integruokit. Ir kiti žmonės, atrodo, čia ne mažiau gražūs, ne paskutiniai liurbiai, štai kaip įspūdingai Gelažiūnas K. dantimis atsuka užsispyrusį „Žaibo“ kamštelį... O vis dėlto – kodėl nereikta?
...Tada Paryžius atrodė nelyg Marsas – nepasiekiamas dangaus kūnas, prancūzai – tikri ufonautai, taip ir norėjosi sutikus juos pačiupinėti, patikrinti, išuostyti. Kai Frederikas V., „Actuell“ žurnalistas, grįždamas iš Sibiro – ten nelyg paukščius stebėjo nencus – apsilankė Vilniuje, paliko vizitinę kortelę: Jei būsi Paryžiuje, būtinai paskambink, susitiksime. Taip tada pasakė, o ironiška šypsena veide rodė, kad jis netiki, jog kada nors gali taip atsitikti, neva kaip gyvenau uždarytas, taip ir numirsiu pakraščio narve.
Taip, Vilniuje pabendravome, nors gruziniško vyno maivydamasis gurkštelti atsisakė, tačiau sutiko apsilankyti L. L. dirbtuvėje, Šeškinės daugiaaukščio pusrūsyje, kuriame tą akimirką, atsitik gi taip, iš kanalizacijos plūstelėjo fekalijos. Apsėmė dirbtuvę – tartum tuometinės būties iliustracija atsivėrė. Visą. Ir batus. Tapybą apdirbo. Frederikas V., marsietis, raukydamasis greitai nupirko paveikslą ir dingo, galvojo – visam laikui. Ne! Aš jam Paryžiuje paskambinau. Taip taip, švelniai nustebęs pasakė jis, kodėl gi ne, po pusvalandžio paskambink. Kai paskambinau, tik marmaliavo, stenėjo, kažką nesuprantamai giedojo, šūkaliojo – niekšas, kad netektų susitikti ir neduok Dieve, pavaišinti, per pusvalandį prisigėrė iki baltųjų arklių. Tiek to. Nepykstu.
Niekam mes nereikalingi... Niekam... Fricas geria „Žaibą“ ir kartoja universalią tiesą. Ir aš, susidaužęs su Gelažiūnu K., išgenu.
Liūdna. Perspektyvos – vis miglotesnės, klampios it pelkė.
Juostelėjusio Gelažiūno K., regiono šviesuolio, akiračio tolimiausias taškas – Černiachovskas, ten jis septintajame dešimtmetyje tarnavo kariuomenėje. Geri laikai, pasičepsėdamas pasakoja, eidavau į „samovolkes“, dulkindavau bobas – tikras užsienis, kurortas. Ir vokiškų namų likę – raudonų plytų.
„Žaibas“ atveria vis daugiau čakrų. Vis nuoširdesnis pašnekesys, vis gilesnės ontologinės įžvalgos: Pasaulis – mėšlo krūva. Išties dėl ko įsipareigoti, žemintis, jo ir čia pakankamai... Pasaulio? Mėšlo? Kristaus vaikų pamestinukų?
Gelažiūnas K. ir Fricas Sliesoraitis susiginčija dėl moterų, tai yra grožio – pagrindinės kategorijos. Estetiniai jų skoniai diametraliai priešingi. Pirmajam nepatinka apkūnios, Fricui –tos vokietės, be stanikų. Palaikau kaimyną. Viduržemio jūros kurortuose – visos be stanikų guli, įsiterpiu. Šlykštu. Sarmata. O man – patinka, nesutinka su Fricu Gelažiūnas K.
Fricas Sliesoraitis užsimoja – karštas, tikras Pabaltijo italas. Spėju jam laiku įbrukti stiklainį su „Žaibu“. Aistros dėl moterų paplūdimio madų (estetikos mokslo) aprimsta. Kurį laiką tylime.
Naudodamasis proga galvoju apie Europą, civilizaciją, dvasios turtus. It sadistas įsivaizduoju Fricą, savaitgaliui įmestą į kokį šedevrų kapinyną Londone. Akivaizdu, nei Nacionalinė, nei „Tate“ galerija jo nesudomins – neva per pigus turizmas, atseit ir taip viskas žinoma, patirta, nuobodu, ne tas lygis, taip sakant. Ką jis čia galėtų veikti?.. Šaudyti į statulas, jei tik turėtų ginklą, o gal iš vienatvės gaudytų, vėliau kartų Tauerio juodvarnius? Ar sugebėtų pradžiuginti santūriuosius britus? Nustebinti? Kaip atkreiptų dėmesį? Turbūt tik trivialiai pakliūdamas po automobiliu. Vėliau gydytųsi lūžius, galvos traumas, o grįžęs keiksnotų svarą, Angliją ir jos karalienę, princą Čarlzą, žinoma, Eltoną Džoną, bitlus, kad per šiuos galutinai prarado sveikatą – niekada neatleis. Arba ne, priešingai – pas Fricą Sliesoraitį & Co apsilanko pilnapadis tarptautinio Hagos tribunolo teisėjas, ne, išsikvėpinusi delegacija iš Briuselio, jie tiesiogiai derėsis, kažką siūlys, klaus, ko šis nori, ko pageidautų. Ką galima pasiūlyti? Ko Fricas nori? Kad bobos būtų su dideliais papais.
Lyg vaiduoklis išnyra pečiuitas Vyšniauskas su „Ryklio“ (alk. 9,3%) nešuliu – tarptautinis ekonominis disidentas. Labai nekalbus, rūškanas. Ištuštinęs pusę „Ryklio“ butelio iš kakliuko, ima burnoti. Vis labiau audrinasi, atseit niekas jo deramai šioje santvarkoje nevertina, pamiršo jo nuopelnus keliant, statant, darant, nemiegant naktimis. Guosti beprasmiška, Vyšniauskas įsitikinęs, kad visi taip ir taikosi jam apdumti akis: radijas, parduotuvė, įgaliotinis. Jis jaučiasi savo žemės šeimininkas, todėl nepakęs, kad kas nors jam nurodinėtų – kiek, kada, kur, kaip ir su kuo būti. Lyg norėdamas atvėsti, pabaigia savo „Ryklį“. Išleidžia dujas.
Alus „Ryklys“ it magnetas traukia į save pasaulį. Svaigulio verpetas įsuka, dabar viskas čia – vietoje, po ranka: plyta, išvietė, nemokamas viešbutis. Ambicijos kažkur išnerti, kad tariamai išgelbėtų – nepakenčiamos, nepateisinamos. Čia, šiame saugiame verpeto piltuvėlyje – ilgai ieškota erogeninė zona, už galvijų fermos – vien sumaištis, neteisybės, skriaudos – nereikia.
Vyšniauskas yra įžymybė, žingeidus it legendinis Turas Hejerdalas. Klausia manęs, ar esu matęs eurą: Koks jis? Atseit, kai Norvegijoje šiek tiek reketavo braškių rinkėjus, buvo dar kronos – smulkios tokios, kaip smėlis byra iš rankų. Paveiktas „Ryklio“, nedaugžodžiauju, atsakau: Didis euras. Galingas. Fricas Sliesoraitis taip pat susidomi: O ar gražus? Sakau tiesą: Tikras angelas sargas, labai paslaugus, blizga it koltas.
Gelažiūnas K. susidvasina, ima graudintis, veik kliedėdamas kalba, kad per miegus jį dažnai aplanko angelai – šoklūs, riebūs, bulvių lupenų nelesa, vos nulaikai už kojų, kai ištroškini – mėsa primena nutrijų. Fricas pasigiria, kad yra valgęs mango, matęs kokosą. Vyšniauskas, išgyvenęs žeminančią žmogaus orumą deportaciją iš Skandinavijos, užsigauna, jam pasigirdo, kad Fricas Sliesoraitis jį labai negražiai kompanijoje pavadino, ieško plytos. Gelažiūnas K. krenta nuo savo sosto, pailsės šiek tiek su savo angelais. It sraigtasparnis atidarda monumentali Gelažiūnienė su pamušta akim, slėptis beprasmiška, moteris nutupia su savo kibirais. Pavadina Gelažiuną K. niekinga atauga, veikiau iš įpročio paspardo jį, apspjauna. Tada numalšina „Ryklio“ liekanomis troškulį. Piktai žiūri tai į Vyšniauską, tai į Fricą. Aš imu teisintis, kad mes čia ne šiaip sau pramogauti susirinkom, atseit esam inžinieriai, konstravom, tobulinom pasaulį, jau beveik įkūrėm Paskutinįjį Internacionalą. Ir nutarėme gintis, vėliau – pulti, užkariauti, o tada jau Vakarų pragmatizmui priešpriešinti savo dvasingumą, direktyvoms – pokštus, religijai – vendetą, faktams – metafiziką, higienai – okultizmą, negana to, europietiškam išsilavinimui – poterius. Nežinau, ar Gelažiūnienė suprato mūsų mintis, programą. Man aišku viena, „Ryklys“, pasirodo, klastingesnis už „Kobrą“, ir ne naiviai tiesmukas kaip „Žaibas“. Turbūt tik „Ryklio“ poveikiu tai galima paaiškinti: staiga prisipažįstu, kad myliu Gelažiūnienę. Prisiekiu ją vesti, pažadu Strasbūro teisybės monopolį, fondų aruodus, Nicą, Nobelį, San Tropezo kurortą, Pfalco vynuogynus, bobslėjaus trasą Alpėse, profesūrą, katedrą iki gyvos galvos Heidelberge. Gelažiūnienė nesitikėjo tokio vingio, iš susijaudinimo mosteli dar „Ryklio“ lašų, delsia atsakyti, branginasi. Po akimirkos lyg tarp kitko jau teiraujasi, ar tame... taip, Nobelyje, ar neatsirastų ir jos Gelažiūnui K. vietelė? Taip, vos nepamiršo, ir senberniui sūnui iš antrosios santuokos, jį, pritrūkus įkalčių, turėtųnetrukus paleisti? A?.. Žinoma! Be jokios abejonės, ir Gelažiūnui K., ir Vyšniauskui, jos sugyventiniui, ir Fricui Sliesoraičiui, trečiajam vyrui, bus ką veikti Nobelyje, Nicoje, Marselyje, Neapolyje, ir a. a. Žorai, Glaškai, margei Cimbai, vaikaičiams – visiems užteks bukerių, suhrkampų, vietos prie Viduržemio jūros, nepatiks, visada galės sugrįžti – atviros sienos. Dar kartą pakartoju, kad myliu. Gerai, Gelažiūnienė pagalvos dėl tų InterNationes.
Vakarėja. Vyšniauskas šiaip ne taip mobiliuoju išsikviečia taksi, kažkur važiuos dar pasiausti. Aš rymau padėjęs galvą ant žagsinčios Gelažiūnienės kelių, jos pirmasis vyras, nenujausdamas kas laukia prabudus, sapnuoja angelų kovą su demonais – piktaisiais doleriais. Matau, kaip vangiai keliasi Fricas Sliesoraitis, nusvirduliuoja lauku kaimynas baigti dienos darbų – šįryt,vos patekėjus saulei, prisižadėjo pakasti kalės atsivestus šunyčius – dar beviltiškai aklus.
Kunčius, Herkus. Išduoti, išsižadėti, apšmeižti: Apsakymai, novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2007