Romano ištrauka

       Papročiai

       Dabar žmonės daug liūdnesni. Seniau, kad ir kentėjo, buvo linksmesni. Paukščiai kitaip čiulbėjo, ir kitokios vasaros buvo.
       Žmonės buvo nuolaidesni, atsparūs, ne niurgzliai.
       Tais laikais skurdžiausiame dvarelyje galėjai sutikti visada besišypsančių rykštininkų, jie rūpinosi rykščių atsargomis. Rykštininkai rykštes pjaudavo, mirkydavo, rišdavo į kūlelius – rūpinosi jomis it mylimais vaikeliais.
       Nereikšmingus kaltininkus plakdavo bizūnais, svarbesnius – tik rykštėmis.
       Rykščių niekada negailėdavo. Kiekviena rykšte kirsdavo tik vieną kartą. Suvartotas mesdavo į krūvą, vėliau sukapodavo ir sukūrendavo. Jei kurią dieną neatsirasdavo ką išplakti, tai rykštes pamerkdavo į vandenį, kad nesudžiūtų. Bet tokių dienų Lietuvoje retai pasitaikydavo.
       Plakimo vieta buvo prie prieangio. Prieangy visada stovėdavo keli kūliai beržinių rykščių, su šakelėmis, nusmauktais lapais. Kai kirsdavo, tai tos šakelės turėdavo nutrūkti.
       Nusikaltusį paguldydavo, apnuogindavo pasturgalį. Vienas laikydavo baudžiamąjį už galvos, o kitas už kojų. Kiti du kirsdavo.
       Daug žmonių susirinkdavo, nes plakdavo lėtai, gražiai, visada atsakingai: šalia baudžiamojo atsistodavo du patyrę plakėjai – rykštininkai. Davus ženklą, vienas žengdavo žingsnį priekin ir kirsdavo rykšte, tada mesdavo ją šalin ir pasitraukdavo per žingsnį atgal. Ir štai jau kitas plakėjas žengia žingsnį priekin, kerta per subinę, meta rykštę šalin, pasitraukia.
       Vėl žengia žingsnį prie plakamojo pirmasis plakėjas jau su nauja rykšte rankoje, kerta, meta ją ir traukiasi atgal. Po to tą patį daro kitas...
       Ir kerta, kiek paskirta: šimtą, du šimtus, tris šimtus kartų.
       Kraujui ant kūno pasirodžius, suvilgydavo žaizdą spiritu ir vėl kirsdavo. Apalpusį vandeniu atgaivindavo ir vėl plakdavo.
       Didžiausią skausmą neklaužadoms sukeldavo rykštės galas. Kur kirsdavo, ten nelyginant nuo botago mazgelio likdavo visam laikui žymė.
       Pabaigus, už galvos ir kojų laikiusieji nuplaktajam padėdavo atsikelti, jei reikėdavo, prilaikydavo. Šis kuo žemiau nusilenkdavo, pabučiuodavo ranką, taip jį nubaudusiems padėkodavo.
       Dabar žmonės liūdnesni. Seniau, kad ir kentėjo, buvo daug linksmesni.
       Seniau ir šventes kitaip švęsdavo, įvairiausių pramogų prasimanydavo. Liūdna nebūdavo, kiekvienas turėdavo ką prisiminti.
       Jei ponai kviesdavo į vardynas, pokylius ar vestuves, šimtai garbių svečių suvažiuodavo. Išsipustę šilkais, krinolinais, kvepiantys, nėriniuoti atvykdavo.
       Karietas, brikas, roges ir vežimus tvarkingai prie rūmų sustatydavo. Jei pavėlavusiam vietos nelikdavo, anksčiausiai atvykęs savo užleisdavo.
       Paslaugūs buvo vienas kitam. Kai kurie pro nosį kalbėdavo, kiti gargaliuodavo, nedaug kas iš vietinių juos suprasdavo.
       Jei purvas ar bala, rankomis svečius iškeldavo, stambesnius ant kupros į sausesnę vietą atvilkdavo. Nesiskųsdavo, kad sunku ar ledinis vanduo kaulus gelia. Su šypsena, pasišokinėdami pareigas atlikdavo. Jei suklupęs ir paniurzgėdavo, neva mirtinai susirgsiąs, tai tik šiaip – įvairumo dėlei.
       Puotų metu, kai svečiai sušilę apsunkdavo ir pavargdavo besikalbėdami, grynu oru traukdavo atsigaivinti, visada į parką.
       Dustelėję gamtoje valandėlę, pasikviesdavo pirmą pasitaikiusį bernioką, liepdavo lipti į medį ir kukuoti.
       Visiems žiūrint, šeimininkas ilgai taikydavosi ir tik tada pykšteldavo iš šautuvo į „gegutę“. O kai „gegutė“ negyva iš medžio krisdavo, svečiai sutartinai plodavo ir prašydavo pakartoti eibę.
       Tada šaukdavo kitą, jau mergiotę. Ši taip pat vikriai lipdavo į medį, vėl kukuodavo.
       Jei svečiams patikdavo, ilgiau pakukuoti leisdavo. Ir tik tada jau mesdavo burtus, kuriam teks garbė „gegutę“ nušauti.
       Jei laimėtojas nepataikydavo, antrą kartą šauti niekada neduodavo, vėl mesdavo burtus.
       Kol svečiai burtus mesdavo, „gegutė“ maldelę kalbėdavo, labai retai paukštelis raudodavo.
       Tik paaiškėdavo burtų laimėtojas, „gegutė“ ir vėl užkukuodavo. Į ašarojančią ar besimeldžiančią niekada nesitaikydavo.
       Seniau ne tik ponai mėgo ramybę, o triukšmo nekęsdavo. Galbūt todėl per pokylius, krikštynas ar vestuves daugybę „gegučių“ nušaudavo. Bet ne visas užčiaupdavo, nepamiršdavo, kad ir veislei reikia palikti.
       Kai iki valios prisišaudydavo, liepdavo bernams pjauti jaučius, mergoms iškepti daug duonos, iš bravoro vilkti degtinę. Tada visus sukviesdavo ir iškilmingai „gegutes“ laidodavo.
       Penkias dienas ir naktis žmonės giedodavo, valgydavo ir gerdavo. Jei kurį pastebėdavo girtą – skaudžiai nubausdavo, o užmigusį visada bizūnu pažadindavo.
       Po penkių dienų, gražią vietelę išrinkę, „gegutes“ pakasdavo.
       Tada svečiai susėsdavo į savo roges, brikas, karietas ar vežimus, o šeimininkas niekada nepamiršdavo prikrauti degtinės ir užkandžių.
       Ilgam, kartais mėnesiams iškeliaudavo. Lankydavo pažįstamus, tolimesnius gimines ir kiekvienam sutiktajam siūlydavo kiek tik nori gerti. Kai šis pasigerdavo – įkrėsdavo rykščių, o kas gerti atsisakydavo, tas taip pat gaudavo lupti.
       Moterims ir merginoms pasiūlydavo, tačiau atsisakiusių nebausdavo, tiesiog liepdavo lipti į artimiausią medį ir pakukuoti.
       Seniau kitaip švęsdavo, niekam nuobodu nebūdavo.
       Tais laikais žmonės buvo patenkinti, neturėjo progų dykinėti. Dirbdavo nuo aušros iki sutemos, vylėsi save išmaitinti. Už darbą nieko negaudavo, todėl ir skųstis nebuvo dėl ko. Jei kuris iš bado ar nuovargio mirdavo, pats kaltas būdavo.
       Turtų šiukštu negalėdavo susikrauti. Jei kartais taip atsitikdavo, kaimynas gobšą nubausdavo, nė vieno trobesio ir gyvulio nepagailėdavo.
       Puikybės ir vyrai, ir moterys tais laikais nemėgo. Į ją pasikėlusį naktį slapčia patykodavo, basliais apkuldavo, akmenimis užmėtydavo. Niekas tokio ir nepasigesdavo. Tik vietą, kur puikybė rauta buvo, vaikai lanku apeidavo.
       Pagyrūną senoliai visada išjuokdavo. Jei priešindavosi, jėga žemę ryt priversdavo. Žeme prišertas pagyrūnas neilgai gyvendavo. Supratęs, kad klydo, pats miškelyje ant šakos pasikabindavo.
       Vaikus vakarais gąsdindavo knygomis. Atimt ir pridėt, daugint ir dalint labai bijodavo. Rašyti ar skaityti vienas kito neversdavo. Svetimų kalbų taip pat neprireikdavo. Pakakdavo, kad tarpusavyje susikalbėdavo.
       Jei išsišokėlis iš ponų pramokdavo svetimai slebizavoti, neduok Dieve, skaityti ir rašyti, tokio nebegerbė, į savo tarpą niekada jau nepriimdavo.
       „Eik, iš kur atėjęs“, – grūmodami siųsdavo, o atsitiktinai susitikę – nebesi­sveikindavo.
       Apkrauti darbais dorai gyveno, nebuvo laiko kada šnekučiuotis, rašinėti ar skaitinėti.
       Pramokusius vadindavo niekinamai – dykūnais perdūnais, mokslinčiais bezdinčiais.
       Neišmiegoję, pavargę ir alkani, neretai prilupti, skambiomis dainomis save įpras­mindavo. Tamsoje iš darbo kiūtindami, bandomis varomi, užbliaudavo taip, jog laukai, pievos ir miškai ūždavo.
       Ir žmonės buvo teisūs (visais laikais žmonės teisūs): ne daina, raštu grįstas kelias veda į pražūtį.
       Į dangų tik per šventes akį užmesdavo. Šiokiadieniais aukščiau esančio gėdijosi. Nedrįso jo trikdyti savo dėmesiu, su žeme artimiau bendravo.
       Apie kitus kraštus nieko nebuvo girdėję. Jei užklydėlis prasižiodavo, tokį kumščiu užčiaupdavo.
       Ir savo praeities tais laikais žmonės nemėgo. Jos ir nebuvo. Gyveno šia diena.
       Į apsiniaukusią ateitį net drąsiausi pažvelgt bijodavo. Šiukštu buvo į pašalius dairytis, kada darbai nenudirbti.
       Jei taip atsitikdavo, į sutemas dirstelėjusį grūsdavo kelioms paroms kaladėsna. Buvo tai rąstgaliai po porą sieksnių ilgio, viename gale vyriais sujungti, o antrame spyna surakinami. Tarp tų kaladžių į išręstas vietas įkišdavo smalsuolio kojas, surakindavo, na, ir sėdėk ar gulėk; gerai jei šiautgalių tau po kupra pames.
       Po tokio „pogulio posėdžio“ net smalsiausiam pradingdavo noras kaišiot nosį, kur nereikia – žvelgti į ateitį, svarstyti, „kas bus rytoj?“.
       Todėl ir degtinė nekenkdavo, visi ją mėgo, mylėjo nesavanaudiškai. Net badmečiu ragindavo: gerk ir nesidairyk.
       Tais laikais net kamarose pieno puodeliai būdavo uždengti mediniais ar akmeniniais dangčiukais. Kai patikrinę rasdavo nudengtus puodus, šeimininkę patiesę spardydavo, šapeliui patekus – apspjaudydavo, muselei įkritus – apšlapindavo.
       Didelę gėdą netvarkinga moteris patirdavo, visas kaimas ant jos myždavo.
       Skarmalų išsiskalbti ar pasikeisti neleisdavo, taip metų metais smirdanti vaikščiodavo. Iš tolo myžalais dvokiančią užuosdavo, prie vaikų ir pieno niekada daugiau neprileisdavo, net kritusių karvių melžti nepatikėdavo.
       Taip netvarkingas žmogus iš sielvarto ir numirdavo, pasigailėjęs, kad kadaise patingėjo ir neuždengė dangteliu pieno puodelio.
       Net keliai tais laikais uoliai būdavo taisomi; nuo vieno kaimo iki kito visur padaryti grioviai, kad grįžtantys namo girtuokliai turėtų kur pasnausti. Virš daubų ir upelių iškelti tilteliai pasigėrusiam nusivemti. Iš galingų akmenų visi buvo padaryti; iki šiol tebestovi, akį džiugina.
       Tais laikais mužikams bylinėtis tarp savęs buvo draudžiama; bylas ponas kumščiais ar kojomis išspręsdavo.
       Tvarkai palaikyti ponas pats po kaimus jodinėdavo, tikrindavo. Jei pastebėdavo ką ne taip atlikta, tik pirštu pamodavo, ir kaltasis brangią kulką tarpuakin gaudavo.
       Ir apsileidusį ūkininką panašiai auklėdavo, jei tik aptikdavo laiku nepasėtus rugius. Ne juokais ponas užpykdavo, neradęs žiemai beržinių malkų glėbio, grikių dubenėlio, rugių paplotėlio, tokius užuomaršas sode pats pakardavo.
       Tvarka tais laikais buvo, atsakingai žmonės gyveno.
       Visi apie visus viską žinojo, nors smalsūs nebuvo.
       Vyrai numanė, kad bobos papus turi, nors retas iš jų buvo plikus matęs ar čiupinėjęs. Bobos taip pat jautė, kad po pimpalais vyrai pautus slepia, tačiau jų neliesdavo. O ir vardan ko? Ir be pautų, be papų, be spenių ir šiknos rūpesčių pakakdavo.
       Jei vaikus tėvai darydavo, tai visada naktį, žiemą dažniausiai.
       Suguldavo vakare troboj gausi šeimyna: seneliai karšinčiai ant pečiaus, dėdės ir dėdienės ant suolų, mergos ir bernai ant pamesto šieno, vaikai duonkepėj, piemenėliai pasieniais – glausdavosi bėduliai arčiau vienas kito, kad šilčiau būtų.
       Greitai žmonės sumigdavo, gyvulėliai savo mėšle taip pat.
       Vos seneliai užknarkdavo, bernai išsipersdavo, išgąsdinti vaikeliai per miegus suvaitodavo, štai tėvai ir imdavosi švento darbo.
       Ne ant molinės aslos – ant plataus medinio gulto vaikelį pradėdavo. Kad minkščiau būtų, dar iš vakaro, niekam nematant, rinktinių šiaudų paklodavo, o į patalus naujo šieno prikišdavo.
       Lauke pūga siaučia, sniegą pusto, o troboj, nors ir vėsoka, vis tiek jauku, pribezdėta, veik nėra kuo kvėpuoti.
       Motina marškinius tik kilsteldavo, štai tėvas kelnių maišą ir nusismaukdavo. Nieko vienas kitam nesakydavo, be blevyzgų suprasdavo, ko ir vėl tą kartą imasi.
       Staigiai vaikelius darydavo, nė vienam neprailgdavo; tik kartą per metus tokią prabangą sau leisdavo, ne daugiau kaip dvidešimt kelis kartus per visą gyvenimą.
       Pokšt, nuo speigo subraškėdavo medinė trobelė.
       Tik užguldavo po antklode tėvas motiną, jau ir risdavosi šalin, išsekęs sapnan nugrimzdavo.
       Ir suprantama – tėvams ir vėl rytą anksti kelti, sunkius darbus dirbti. Nė vienam nekildavo noras be reikalo pasivartalioti ar į lubas žiūrėti.
       Bučiuoti, glostyti, kutenti, myluotis ar niekus taukšti tėveliai nemėgdavo, galbūt todėl ne vieną dešimtį vaikelių prisidarydavo.
       Jei vikriai kruštelta motina cyptelt išdrįsdavo, tėvas sunkiu kumščiu užčiaupdavo. O ir pati ji mintyse Dievuliui dėkodavo, kad alkanų vaikelių riksmu ar dejone tą naktį nepažadino, lai miega, lai ilsisi mažutėliai.
       Dienos šviesoje ar prie balanos ir tėvui, ir motinai į savą ar svetimą tarpkojį pažvelgt nesmagu būdavo, gėda. Ir išties, ten tik peklą velniams verdant užuost galėdavai, baisiai smirdėdavo, kvapą užgniauždavo. Todėl be dėmesio, ramybėje kūšius palikdavo, niekada neprausdavo, o jei netyčia paliesdavo pirštu, tai lėkdavo bažnyčion švęstu vandeniu šio numazgoti, pas kunigą išpažinties suklupdavo.
       Vėliau kryžium prie altoriaus sekmą dieną išgulėdavo.
       Visi kaimo žmonės, nors smalsūs nebuvo, žinodavo, kodėl šis žmogus atgailauja; pirštais dar tais pačiais metais mirtinai užbadydavo.

       Literatūra ir menas, 2006-11-03 nr. 3116