Jonas Jackevičius (g. 1937) – žurnalistas, poetas, dailininkas. Jo kūryboje apstu modernios stilistikos, absurdo ir siurrealistinių elementų. Knygos iliustruotos autoriaus tapybos reprodukcijomis.
J. Jackevičiaus eilės – tikra rizika, be kurios, anot S. Kierkegardo, nebeliktų ir tikėjimo. Rizikingose poeto metaforose virpa simboliai: sudžiovinta margaspalvė plaštakė, raguoti draugai, išsigimę girtuokliai ir mokslo šviesuoliai, beorės burnos, akyse šlama paukščiai, blyksi cikadų sparnelių šviesa, skėriai suskrudę keptuvėj. Šios daugiau dailininko, o ne poeto vizijos nuolat vejasi besiniaukstančių būties šviesų vitražus, balzgani veidai blykčioja lyg pamėklės. J. Jackevičius iš kitų mūsų kūrėjų išsiskiria tuo, kad atsikratė gražbyliavimo apie gėrį ir blogį, jo tekstuose, iš pirmo žvilgsnio šaltuose, frigidiškuose, į gyvenimo paviršių išplaukia tikrovės kontūrai, rifų viršūnėlės.
„Kas atsitiko, kad garbaus amžiaus sulaukęs žmogus neapsikentė ir griebėsi plunksnos? Bandysiu spėti. Galbūt J. Jackevičius pamatė, kad lietuviškoj poezijoj trūksta siurrealizmo. Todėl nusprendė pats pasibalnoti siurrealizmo pegasą, prikinkyti prie absurdo plūgo ir suarti šventąją Lietuvos literatūros žemelę, gausiai nulaistytą tituluotų poetų ašaromis bei seilėmis...“ (Darius Pocevičius).
***
Liepsnojanti varna
Yra labai išranki.
Ji žino giminės paslaptį –
Netrokšta atgimti iš pelenų –
Liepsnojanti varna – estetė,
Ji niekina galimybę
Virsti feniksu.
Liepsnojanti rėkianti varna
Labai graži.
Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997
***
Iš ryto
Pasiruošia žuvys gražiai
Sutikti aušros prasiblaivymą –
Tuo metu, kai moliuskai išklosto
Veidų mozaiką –
Jau išpylė jūrų akvariumai ultramariną –
Reikia – sutikti, palikti ir pykti,
Kad rytas toks laikinas.
Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997
***
Nieko brangieji daugiau ir nėra
Tik erdvės spindinčios
Motinos ieškančios savo vaikų
Žvaigždėtose plynėse
Sapną paneigiantys sniego kalnai
Tylos geležinkeliai
Eglių žaliųjų stoto rimtis
Šiaurės nekropoly
Žėrintys naktį šalčio kristalai
Ir atmintis pavirtus į ledą
Saulių atokaitoj.
Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997
Vienaakis vaikelis
Vienaaki vaikeli – pasaugotum savo kvailybę –
Sapno uždangai kylant – profesoriai klykia iškaršę
Vienaaki vaikeli – pasaugok kvailybę – ji vargšė,
Ji tokia nelaiminga – nei grožio, nei apdaro jokio,
Jos kakta – ant kaktos – žilo vakaro plėnys –
Ausyse – nusileidžiančių saulių garsai.
Budi, bijo užmigti išminčiai iškaršę:
Gali ji suskaičiuoti žvaigždes,
Gali ji susapnuoti tave–
Gali visą gyvenimą kvaršinti...
Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997
***
Ten buvo –
Žilas pievų ėriukas
Žabalas baltas paršelis
Kruvinas vakaro žirgas
Spindintis šventas vanduo
Nykstantis kranto virpėjimas
Medis labai geltonas
Ir dar –
Ant sudžiūvusio lapo
Žalias širdies vabalas
Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997
***
Atskrido sparnuotas valkata
Prigėręs gėlių aromato
Skarmalais kūną pridengęs
Šoko sparnuotas valkata
Debesų skraistę praplėšęs
Pylė ant žemės vandenį
Girdantį žydinčius sodus
Mirė sparnuotas valkata
Pabalėj pakelėj pagriovy
Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997
Love story
Pridvėsusios žiurkės žvilgsnis
Primena marškinių sagą
Kuriai baigia ištrūkti siūlai
Mėnulis baigė sutirpti
Poetai nulaižė dangų
Kaip subtiliausią skanėstą
Kai visos šviesos užgeso
Liko lovoj alyvų kvapas
Ir žiurkės kailio spalva
Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997
Įvykis
Imituodami meninį aktą
Paukščiai labai išradingi
Švelnų gerklyčių virpėjimą
Siunčia tiesiai į ausį
Po to ima baisiai rėkti
Skrenda tiesiai į tamsą
Ir žiūri muziejaus lentynoje
Stiklinėmis akimis
Liguistai naivus preparuotojas
Atsisėda laukti stebuklo
Vakare paukščiai ima čiulbėti
Ir skrenda tiesiai į gerklę
Ir ten peri savo vaikus
Iš ryto naivus preparuotojas
Būna jau nebegyvas
Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997
Schizo
Tai – laikrodžių kalba, pusiaunakčių vidurkis
ir pusė katino už kampo murkia,
tai laikrodžių savybė – tie daiktai per pusę –
alsuojantys pridusę ir uždusę –
ir laikrodžiai per pusę, laikrodžiai per pusę,
per pusę mirusių gašlumas – jo kerus patyręs –
esi jau miręs –
nebebūna tyro
vandens ir oro tyro – nuodas spindulingas
į smegenis kaip lazeris įsminga,
per pusę skilo žemės rutulys,
erdvė suskilo tik į dvi dalis,
ir tolsta dvi galaktikos, šviesu, bet sapnui akys merkias,
kraujuotą dangų taško fejerverkas,
o mylintis eilėraščius ir meną fanas
pasako, kad per pusę skilo falas –
Ir pusgalviui poetui gulinčiam stiklinės akys mirga:
Raketos dvi – pro langą įskrenda į morgą.
Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997
Kosminė entomologija, arba prakaituojantis paukštis
| Prologas |
Aršus paukštis – snapu
Kapojo rutulį, kristalais padabintą,
O šalimais – ledinis kambarys –
Tarp ledo luitų plakėsi raudonos širdys,
Ir ledo būsto lubos dar žemiau nuslinko,
Ir šaltis kalė smegeninėn žinią,
Kad jau seniai negyvas jūsų svečias:
Jis numirė tada, kai juokdarys Lukulas
Užsakė stalą pirmai savo puotai,
Kurios metu nupešti liepė gaidį,
Mėginusį nulesti deimantus nuo saulės –
Ir svečias savo vidurius linksmai atpalaidavo –
Kaip dera kiekvienam, į nebūtį keliaujančiam,
Po to – skambėjo dar daina, kurią
Senovės Graikijoj nenaudėliai eiliavo,
O į Italiją jos modusai pakliuvo.
(Žemiau pateikiame mūsų laikus pasiekusį tos dainos tekstą, kurį prifarširavo rimų ir sudarkė metriką dar vokiečiai – viduramžiais ir romaniškųjų kraštų romantikai – vėliau.)
Kūnas paslikas gulėjo ant žolės
Galvą jam kažkas padėjo prie šalies
Gėlės tuoj aplink pražydo tarp gėlių
Sukos vabalai mažyčiai rateliu
Šviečia kambariai spalvoti galvoje
Žaidžia vabalai plaukuoti lankoje
Žalias paukštis atlinguoja takeliu
Mėlynas girtuoklis loja tarp gėlių
Tiek kiek kambariuos spalvotuos patalų
Pro ausis prilįs miegoti vabalų
Pro akiduobes ropoja vabalai
Iš gerklės dangun plasnoja vapalai
(Vėliau vienas žemaičių valstietis nustebęs pasakojo, kad iš tolimų stepių atvykę giminės prie kare žuvusio saviškio kapo gėrė degtinę ir paskutinę stiklinę suvertė ten, kur turėjo po žemėmis būti mirusiojo burna. Tokiu būdu buvo perfrazuotas senas pagoniškas paprotys. Nėra abejonės, kad papročiai, kaip tam tikros struktūros, kristalizuojasi ląstelių formose, o jos – amžinos informacinės matricos – tikri dublikatai, kurie išreiškia visuomenės dvasinį potencialą – ir visa tai ne tik miniatiūrinių gyvų būtybių prerogatyva – ir ne tik kosminėje entomologijoje, bet ir kitose mažiau ar daugiau inteligentiškose sistemose, tarp didžiausių ir mažiausių, kurie papildo smulkiausiais taškeliais ir štrichais bendrą visuotinį ir atvirą lengvai suvokiamą peizažą, schemą, fiksuojančią tuos gyvybės virpesius, kurie atliepia kiekvieną sąmonės invariantą ir be galo svarbūs visiems, galintiems sutilpti kad ir į paprastą konservų dėžutę, į mažą indelį – jiems bus patogu ir lengva ten būti, įkritus gulėti, sakysim – laiko upės dugne.)
Liejasi skystis į gerklę ir šyla viduriai.
Suprakaitavęs paukštis kapoja žėrintį rutulį.
| Ateivis iš kosmoso samprotauja apie politiką |
Tegu teisuolis iš sapnų planetos
Bemat išsimiegojęs prisistato,
Tegu laimingas būna, jis pakvaišęs
Iš džiaugsmo, vėl galėdamas gyventi –
Pagerbs jį parlamento koprofilų
Naujoji frakcija. Ji siekia kompromiso
Su koprologų lyderiais ir laukia naujo amžiaus,
Kuris teis protą pagal karmos dėsnį –
Kai groja muzika –jie visada nutyla
Ir stebi valandas, vis tikrindami laiką:
Mechaniniuose laikrodžiuose tilpo
Septynetas žvaigždžių sonatos taktų, –
Keistoka atmintis – kas kartą
Ji koreguoja metalinę gaidą –
Visatos atšvaitą daiktų pasaulyje.
| Pažintis su žemiška būtybe |
Banguoja plaukai –
Ant bangų – laivai –
Smegenų bangos – tarp jų – laivai –
Plaukuose laivai švyti melsvai,
Jei tarp bangų pakliuvai –
Aplink – laivai –
Pievos siūruoja – mėnulio laivai
Ežerai žėruoja – saulės laivai
Iš akių veržiasi
Vėjas baltas laisvai
Akyse – baržos,
Valtys, laivai –
Gal tai – žaidimas?
Vilties lašelis? –
Bet ant veido – grimas
Ir mirties šešėlis –
Nakties pakeleivė
Mėlynos spalvos –
Ant jos kaklo – laivas
Vietoj galvos.
| Ateivis iš kosmoso kalba apie kosminę gastronomiją |
Starto aikštelė – ant stalo:
Keturios kojos ir akis vidury –
Rizika – minimali –
Akis vidury balto ploto
Ir gėlės, vaizduojančios grožį,
Ir žvaigždės, žaviai burbuliuojančios
Kiekvieno svečio stiklinėje, –
Kilniausias šaltas sidabras
Liečia įkaitusį gomurį –
Ir nemanyčiau, kad žmonės
Išbalzamuotais pilvais
Mato, kaip auga ant stalo
Palmės, ir žiūri akis,
Panaši į oazę smėlynuos, –
Žalia akis vidury –
Ji meilės prasmę pakeičia
Į kosminę gastronomiją:
Aistringas ateivis
Geria benziną ir laka
Su buterbrodais tosolą –
Baltų žyniai jam išbūrė,
Įpūtė magišką galią –
Įlįst į elektros rozetę,
Laidu nukeliauti, kur reikia –
Įkalt nevidonams į galvą,
Kad elektroninis vabalas
Visai neprastesnis už gyvą –
Skaudesnis – šešėlių pasaulis:
Vos šviesos arenoj užgęsta.
Klounas vaitodamas verkia,
Ir ašaros krinta į smėlį...
| Finalas |
Kada ateivis, rydamas benziną,
Į mūsų kraštą vėl atsidangina –
Virš miesto skrenda, mato margą turgų,
Jam prieš akis žali banknotai mirga,
Jam siūlo pirkt kvailybę, sąžinę – parduoti,
Į gerklę kiša praeities mandatą
Ir laikraštyje paskelbtą skelbimą
Apie draugus ir sąžinės skalbimą –
Grupelė skaisčiaveidžių liaudžiai žada
Iš pjuvenų gaminti šokoladą –
Ateivis žvelgia į kompiuterį ir mato,
Kaip ėda vabalas eilinį demokratą –
O tas – prieš publiką kaip tešlą savo protą minko,
Ir pučiasi, kad jį minia išrinko,
Ateivis godžiai laka techninę alyvą
Ir sako – elektroninis vabzdys – geriau už gyvą,
Nes dialektikai pragmatiškai įrodė,
Kad galima kaip vabalą į vatą įvynioti žodį,
Užberti cukrum – ir lėkštėn įdėti –
Po to suvalgyti – ir sprukt į tualetą –
Ateivis žemės spjauna veržlę geležinę
Ir įlenda rozetėn, ir – išsidangina...
Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997
Galvos istorija
Tai buvo vienagalvė kompanija
išvirkščiai matomų
išvirkščiai mylimų
išvirkščiai saulės apšviestų žmonių
o kai užsidegė geltonos vakaro lempos
išvirkščiai matomi žmonės
mėgino linksmintis
nors geso langai
aprūkę nuo ugnies
kurią išprovokavo
išvirkščios meilės poetika
kitą dieną laikraščiai rašė
kad sudegusioje biliotekoje
negyvam šeimininkui
į galvą buvo įkalta vinis
Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997