Pratybos

       Dažniausiai genijai gimsta prie jūros. Bet mirti jie gali kad ir dykumoje. Genialus, kaip ir beprotystė, tėra anomalija; abi šias savybes dovanoja ponas Dievas.
       Jei jau gimei pajūry, dažniau galvok apie Dievą. Greičiau tapsi genijumi arba bepročiu. Ir vienu, ir antru atveju būsi badomas pirštais ir nulydimas akimis. Beprotis dar gali turėtų iliuzijų, jaustis laimingas. Kurio nors žanro žvaigždė – niekuomet. Nebent išprotėtų, neretai šitaip ir nutinka. Žvaigždžių lietūs prasideda rudeniop, kai smėlis atvesta ir plūsteli ilgai laukta nykuma. Tuomet geriau pasijunta ir bepročiai, ir genijai. Nes tik nykumoje gali šauti į galvą išganingos mintys. Bet kelrodės paprastai žybteli ir krenta pirmosios. Žemiškas išganymas ir užmarštis – banalūs, trumpalaikiai reiškiniai, kliautis jais neverta. Bet žaisti įmanoma ir mintimis, ir žvaigždėmis. Tiesa, taisykles tokioms pramogoms tenka susigalvoti patiems; dažnai jos žiaurios. Nieko naujo, tiesa. Tie žmonės tik tariasi viską geriau išmaną už mus. Aiškiau matą, teisingiau nujaučia. Apsimetinėjimo galimybės yra beribės.
       Tikra laimė, kai beprotį ir genijų Dievas sutelkia į vieną asmenį. Jokio asmenybės dvejinimosi, viskas adekvatų. Tai paranku ir pašaliniam žmogui: ir beprotybė, ir genialumas yra perregimi, pastebimi iš tolo, tad pakanka laiko nutarti – kaip tokį pasitikti? Genijams atleidžiama viskas, bepročiams beveik nieko. Kodėl gi taip yra ?
       Ogi todėl, kad normalūs žmonės beveik niekad nesusimąsto. Tokiems viską paduok tiesiai į burną. Ir dar gražiai įpakuotą. Teko girdėti, kad genijus, bent jau savuosius, rusai vadina zveriūgom. Gal tai ir netiesa. Betgi ir lietuviai panašiai vadina, net baltarusiai. Nėra jokio skirtumo, kokios tautybės beprotis ar genijus. Simptomai tie patys – liguistas įtarumas ir manijų puokštė.
       Gerai. Ką daryti tautoms, kurių žemės nesiekia jūrų? Nejau ten gimsta vieni bepročiai. Nesąmonė. Mordviai, mariai, totoriai ir šveicarai tik nusikvatos. Arba austrai. Bet čia ne bėda. Jų moterys gali vykti gimdyti prie didžiųjų vandenų. Nėra skirtumo, kur gims genijus – prie Ledjūrio ar prie Viduržemio jūros.
       Nesmagu pripažint, bet visa, kas čia pasakyta, galioja tik vyrams. Ir genialios, ir beprotės moterys gali gimti visur – jurtoje ar rūmuose. Netgi Nejuodžemio zonoje. Jų tiek daug, jos tokios mielos, kad niekas į tai seniai nebekreipia nė menkiausio dėmesio.
       Tai kodėl vyrams tuomet tokia svarbi yra jūra? Štai šito niekas ir nežino. Čia slypi didžioji paslaptis. Vyrams lengviau – gimęs kontinente, jis nugyvens normalų gyvenimą. Genijumi toksai niekad netaps. Bet išprotėt jis gali bet kuriuo paros ar metų laiku. Kiekvienas pažįsta bent keletą laimingų kvailių. Ir išprotėja tokie vyrai ne vien nuo sunkaus darbo, neįmanomos buities ar alkoholio. Išprotėjama ir nuo maniakiško siekio tapti kvailių pripažintu genijumi. Nuo pasipūtimo. Nuo kokio vaikiško rekordo ar sėkmės loterijoje.
       Tai matot: gimti prie jūros dar nėra laimingo gyvenimo garantas. O, kiek tokių pažįstu! Dievas savo metu darė viską, kad žmogus neišpuiktų, stengėsi kaip įmanydamas, rūsčiai baudė. Bet ir jo pratybos nebuvo sėkmingos.
       Būtų galima tęsti. Bet jei negimei pajūryje ir nesi moteris, tylėk ir Dievą mylėk. Gyvenk, kaip moki, kaip gali. Kam tuomet šitos beprotiškos, alinančios ir bevaisės pratybos?

       Kunčinas, Jurgis. Užėjau pas draugą: Apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

       Graži detalė

       Kai kuris nors budintis lietuvių literatūros kritikas imasi vertinti kokį naują ir niekam tikusį kūrinį, o jam vis tiek norisi pasakyti ką nors gero, šilto, švelnaus, jis plačiai išsiviepia, atsikemša buteli, patraukia gerokai ir šūkteli: Kokia graži detalė!
       Po stebuklingos trelės kakutį ant žiedo dribtelėjęs paukščiukas jam jau graži detalė. T. y. ne patsai paukščiukas, kakutis. Jam gražu, kai keturi vėjai lošia kortomis dėl Miss India rankos. Pučia, dūksta, o kvailį vis tiek pila. Gražu? Gal ir gražu, kai nėra ką pridurti. Mistika visa tai – ir paukšteliukas su kakučiu, ir vėjai lošėjai. Ir mūsų kritika kaipo tokia yra tikra vargo mokykla. Bėdų maišelis. Ligų krautuvė.
       Vienam gražu, kai senukas rūko, o pelenai krenta ant kelnių. Kai jis vietoje kiaušinio verda kišeninį laikrodį. Kitam dar gražiau, kai herojus krapšto nosį smiliumi, o jis ima ir išlenda pro užpakali. Graži detalė? Graži. Kvėpuoju ir liesėju, sako svarbi kūrinio veikėja, o kritikas pritaria: liesėk, liesėk, koeficientas auga. Jei nesiremsi socrealizmo dėsniais, teigė vienas draugas, graži detalė virs anekdotu. Dabar jis ragina remtis tik gyvenimu. Bet kas gi yra gyvenimas ?
       Yra toksai keliukas. Nuo sodybos iki tilto per Ūlą. Galybės kojų numinta detalė, kas daugiau. Bet drauge ir gyvenimas, ir anekdotas. Nes čiabuvis šunelis Džekas (juodas su balta apykakle), antai risnojąs juo, visąlaik šypsosi tik todėl, kad viršutiniai jo dantys išsikišę. Džekas nuolat rodo dantis, nors jam visai nelinksma. Šypsosi net tuomet kai būna piktas, alkanas ar tiesiog liūdnas. Šviečia balta apykaklė. Džekas – kraujomaišos šedevras. Laksto ir laksto tuo takučiu. Pastovi ant tilto ir atgal. Pro ugniavietę, kur ant plytų kėpso juodas ketaus puodas, o šalia keli tušti buteliai. Pro kalvę su išdaužytais langučiais, su krūsnimis surūdijusių geležų. Viskas čia atšalę – ir puodas, ir kalvė. Ką kalbėt apie žiežirbas. Risnoja Džekas pro visas šitas detales, kol prilekia visai jau išpuvusius, perrūdijusius, visaip išsikėtojusius zapuko griaučius. Strykteli ant karoserijos, nors ir nesupranta šito įmantraus, nešuniško žodžio. Daugel ko jis nesupranta. Užtat nuolat ir šypsosi. Šit pliūpteli lietus, ir Džekas užmiega susirangęs po sėdynės likučiais. Negilus šunelio miegas, bet jis šypsosi ir pro miegus, tarsi ką nors malonaus sapnuotų. O sapnuoja Džekas šunų dansingą, tai yra šuniškus šokius su šuniška muzika. Štai muzikantai paskelbia kalių viliotinį, bet jis žino: niekas nepakvies jo šokiui – nei Mirta, nei Strielka, nei Azija, geidžiamiausia viso regiono kalė, atkakusi net iš Altajaus. Džekas sapnuoja: dansinge jis taip pagadina orą, kad besistumdantys, Azijos glamonių ištroškę patinai, užrietę nosis sprunka į visas šalis, o Azijai nelieka nieko kito tik atsitūpti priešais Džeką, amžinai besišypsantį džentelmeną su sniego baltumo apykakle. Jiedu sukasi, šoka, glaustosi pilvais, Azija gašliai krimsteli skriauzną Džeko ausį, o jis žino: po šokių ruja sudraskys jį į skutus. Bet jis vis tiek šypsosi.
       Šita šypsena truputėlį gal ir daugiau nei detalė, ir ji nėra labai graži. Tik nepavadinsi jos dirbtine, nes viskas tuojau baigsis, tragiškai, beje. Kažkoks berniukas, norėdamas nutraukti baisias Džeko kančias, atsineša tėvo medžioklinį ir nupila vis besišypsantį Džeką po zapuko sėdyne.
       Tą pat akimirką lietus liaujasi, šunų muzika nutyla, dansingas akimirksniu ištuštėja. Džekas dar plonai pirsteli, bet čia jau nebe detalė. Čia jau pats gyvenimas šalia takučio tarp sodybos ir Ūlos tilto.

       Kunčinas, Jurgis. Užėjau pas draugą: Apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

       Visa tai sąmoningai!

       Visa tai sąmoningai, Pulkininke! Tiktai koks iš jūsų pulkininkas. Teisėjas, kuris jau nieko nebenuteis. Iškamša esat. Jūs dar rašot?! Na, nesvarbu. Einu verčiau į virtuvę, pasikalbėsiu su jūsų žmona. Su ponia Pulkininkiene.
       Ponia! Tikra tiesa: visa tai sąmoningai! Nuo mažumės troškau tapti analfabetu, gyventi medyje ir misti varlėmis. O teko ryti knygas, spręsti algebros lygtis, skiepytis nuo raupų ir kovoti už švarą. Jau visai sąmoningai išmokau plaukti, irkluoti, čiuožti ir slidinėti. Kitas būtų tapęs kariškiu, o aš tapau muziejininku. Sąmoningai prievartavau save, kaldamas sau į galvą datas, karvedžių pavardes, mūšių pavadinimus.
       Ponia! Man atleis negimę kūdikiai, atleiskite ir jūs. Tikra tiesa: vaikų aš nekenčiu, niekad netroškau jų turėti. Jų pačių labui. Pašoksim tango? Dėkit ranką štai čia. Įtupstas!
       Sąmoningai vengiau lytinių santykių. Sekindamas stuburą ir šlykštėdamasis onanizuodavausi už malkų kūgio arba išvietėje. Vesti irgi niekad nenorėjau, niekad! Glauskitės tvirčiau, dabar loškitės kiek įstengiat. Mačiau, kaip gyvena mūsų šeimos: ne skurdas jas pjovė, o pavydas, ištvirkimas, alkoholis, apkalbos. Kam man visa tai? Kaip aš jus dabar jaučiu! Dar. Viskas nutiko iš mano nevilties: vedybos iš pagailos, vedybos iš nevilties, vedybos be reikalo! Kažkur horizonte, nelyginant senos briedės, atrajoja trys mano žmonos – pavargusios, nutukusios, piktos. Vis dar neraliuotos. Sąmoningai nesiartinu: stebiu, kaip jos žyla, tunka, gulasi ant tešmenų ir užsimerkusios dūsauja. Aš nepykstu ant jų, ko.
       Dabar aš užgulsiu jus, ponia. Neišsigąskit... Aš nenorėjau, niekas nenorėjo, bet matot. Šitiek dėl manęs stengtasi! Komitetuose, dekanatuose, komisariatuose, kolegijose, valdybose ir komisijose! Tūpkitės, opa! Mane iš visur gujo, niekur nepriėmė, nieko nedavė, nei veltui, nei už ką nors. Sąmoningai gyvenau po atviru dangum. Stop, dar kartą permesiu koją. Sąmoningai vengiau visuomenei naudingo darbo. Palei Latvijos sieną slapsčiausi nuo kariuomenės. Nemokėjau alimentais vadinamų pagailos pašalpų negimusiems, o vėliau ir gimusiems kūdikiams. Todėl dabar jie beveik visi pertekliuje, doroje ir santarvėje. Opa, ponia, opa, važiuojam! Visi pjauna žalią šėką. Trys sūnūs, keturios dukros – vos spėja grėbti. Pienas ir kraujas. Patriotai mano vaikai – patrankų mėsa ir gyvenimo geismas. Nėr ko teisintis, nes išties nėra ko. Artistų ir prekijų mūsų giminėje niekad nebuvo. Amatininkai, liaudies mokytojai, politikai, muzikantai. Smulkūs tarnautojai jie visi, dori, tylūs raidės ir paragrafo žmonės. Aš pirmas toks – nelojalus ir pamišęs.
       Opa, opa! Patikėkit, jūsų pulkininko aš nežudžiau. Parodžiau jam vieną raštą, vieną nuotrauką ir jis nusišovė. Kariškis, teisingai. Aukščiau kojas, ponia, dar aukščiau, ant pečių, prašom, ot taip.
       Na mat, ir užbaigėm. Patiko? Patiko, matau. Būkit rami, ponia, jūsų aš irgi nežudysiu. Nebent pati pageidautumėt. Bet manau, kad elgsitės protingai. Juk tango buvo puikus, tiesa? Būkit sąmoninga ir tauri. Duokit man savo ranką. Kitą. Dabar sėskit ir prisiminkit, kur laikote kreidą. Aš žinau, kreida pas jus. Na mat. Dabar aš apsirėšiu ratą aplink save. Štai taip. O jūs paduosit man šautuvą. Ačiū. Dabar – šovinius. Jūs man patinkat, ponia. Lauksim ryto. Nesąmoningai. Be nuolaidų. Be paskatų. Jokių kėslų. Tik, neduokdie, neperženkit rato. Prevenciškai įspėju. Pala, tai kur mes sustojom? Aha, prie medinio akmenio. Nežiūrėkit į mane taip prielankiai, aš jautrus žmogus. Tokiomis bobomis kaip jūs galima arti. Norit pas anas briedes? Ne. O gal norit pačiuožti, paslidinėt? Irgi ne. Aš sąmoningai nedegu šviesos, kad jūs ko nemanytumėt. Maža kas. Tokie laikai. Viskas complicato, senjora. Capito? Įsikalkit: Pulkininko aš nežudžiau. Jis nusišovė. Galbūt ir jūs liksite gyva. Iš jūsų namų neimsiu net šaukštų. Tai ko inkščiat? Vakar tik išėjau iš už grotų. Šiandien aš jau pas jus. Pagal adresą: Parduodamas gerai įrengtas, 1965 metais statytas kotedžas. Kiek norit už savo lūšną? Būkit rami, aš jos nepadegsiu. Kam būtų malonu sudegti su dviem lavonais? O dabar galit eiti. Kur tik norit. Pas Pulkininką. Į nuovadą. Kur patinka. Tik, vargas, jei peržengsit šitą kreidos ratą. Nudėsiu. Ką nors aš dar vis tiek nudėsiu! Nepaisant tango. Atsišaudysiu iki paskutinio šovens! Kas daugiau man belieka. Eikit. Eikit, ponia. Negaliu šauti į stovintį priešais žmogų. Man reikia judančio taikinio, eikit. Taip reikia, nepykit. Nėra išeities kitos. Juk visa tai sąmoningai, suprantat?

       Kunčinas, Jurgis. Užėjau pas draugą: Apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

       Publikai patinka

       Visi neblogai žinom, kas patinka publikai. Publikai patinka, kai daug mėsos. Daug kraujo. Marios vyno ir upeliai degtinės. Vandenynai alaus. O jau tada karštis iš nasrų, kūnų artuma, nors aišku kaip dieną: artuma nedvasinga, priešingai. Įvyksta tik kaži kokios cheminės reakcijos, kažkas sutirštėja, zvimbia ir natūraliai nutinka, tai, ką lenkai vadina rob co chcesz! Ek, ką čia lenkai. Rusai tai vadina bespredel. Lietuviai gal niekaip nevadina, bet daro tą pat, netgi pranokdami mokytojus. Ne, ne, ne visi, ramiai.
       Publikai paprasčiausiai patinka būti kartu ir jaustis gerai. Panašiai jaučiasi tvinstantis ir slūgstantis vandenynas. Publika moka ir gali beveik viską. Kaip ir vandenynas. Nuo stogo pasiryžusiam stryktelėti žmogui taip pagailsta minios, kad jis užsiima šnerves ir užsimerkęs žengia paskutinį žingsni tuštumon. Publika dėkingai atsidūsta – na, bent vienas nenuvylė! Turėtų drąsos, dažnas pasielgtų lygiai taip pat.
       Publikai patinka žiūrėti filmus apie masines savižudybes, apie lemingus, kuriuos pati gamta veja į lapių nasrus prie Ledjūrio. Kai šitai žinai, supranti, kad lemingais buvo ir Čingischanas, ir romėnai, ir prie Vorkslos kritę vytautiečiai. Iš tolo publikai patinka ir žemės drebėjimai, lėktuvų katastrofos, cunamiai ir taifūnai. O, kad būtų įmanoma iš saugaus nuotolio visa tai pamatyti savo akimis. Kuo baisesnė nelaimė, tuo didesnis saugumo jausmas. Kuo masiškiau, tuo geriau. Kažkurią akimirką kritinė masė ir individas pasijunta nemirtingi. Publikai prie širdies ir valstybinio rango laidotuvės, ir triukšmingi fejerverkai.
       Ramesniais laikais publika tenkinosi pasakojimais apie antropofagus, kentaurus, amazones, bildukus ir panašias buitines perversijas. Didžiajai publikos daliai ezoterika nepavojinga. Net išvysti astraliniai kūnai ilgainiui kelia vien atlaidų šypsnį. Kur kas pavojingiau, kai žiūrovas (skaitytojas, klausytojas, turistas) užsidega nuo herostratų, maurų, janyčarų, mameliukų, stenkų razinų ir panašių nevzorovų. Verčiau jau spruk šalin nuo tokio, kuris muistosi fotelyje, nesulaukdamas filmo apie svetimšalio legiono kasdienybes, revoliuciją Meksikoje ar Peterburge. Vulfila ar Drakula palyginti su šiais reginiais – nekaltai žaidžiantys vaikučiai. Mat revoliucijos kraupios visuomet. Net rodomos kaip romansas ar su aksomo pamušalu. Videotechnika stebuklingu būdu masturbuoja mažąsias smegenėles, kuriose, anot mokslo, viskas nuolat tik krušasi ir krušasi. Kaip kruša. Mokslas tai vadina prigimtimi ir nesipiktina. Kur tai matyta: besipiktinantis mokslas?! Mokslas irgi sako: rob co chcesz!
       Kaip aš norėčiau oficialiai pareikšti: pasitraukiu iš žiūrovų bei klausytojų gretų! Nenoriu! Verčiau jau nusiskusiu, saikingai pasikvepinsiu, nusišveisiu batelius ir nudrošiu, pvz., pas ponią Sonią! Ne tų žemųjų tikslų, kuriuos čia išvardijau, vedinas, ne. Susėsime mudu pavėsinėje prie marmurinio stalelio. Jei jos vyras, Sonis Ponis, bus namie, gersime arbatą ir šnekučiuosimės apie baisius publikos papročius, visišką jos nužmogėjimą. Bet jeigu Sonio Ponio ir nebus, mudu vis tiek gersime arbatą Korona Rossiskoj Imperiji Nr. 34. Dar karsčiau plūsime netikusią publiką. Prisiminsime tą nemalonų atvejį teatro rūbinėje, kai budintis gaisrininkas spektaklio metu sumetė į kampą krūvą brangių damų kailinių, mirktelėjo jaunutei garderobininkei ir... Mudu su Sonia tik atsidusime. Pamaži tems. Sonia dar sykį atsidus ir pasišaus nusileisti į rūsį vyno. Aš nusimesiu vasarinį švarką – ak, pagaliau! – ir šviesiu jai kelią. Laiptuose žvakės liepsnelė plast ir užges. Sonia kluptelės ir atsirems į mane. Tada mano kelnėse nušvis kita žvakė, daug šviesesnė už vaškinę. Ponios Sonios rūsys erdvus, sausas. Kai kurie nusileidę atnešti vyno ponai čia taip nusitašo, kad kitas, žiū, ir užmiega. Tam reikalui čia pastatyta patogi kušetė. Štai dabar toji kušetė mudviem su Sonia ir pravers. Tiesa, brangioji? Tiesa. Tesiaučia cunamiai, tekrenta lėktuvai, težūsta lietuviai. O kai mano žvakigalis sutirps, kai mudu pagaliau atsikvošėsim, pakėlę galvas išvysime tviskančius požemių sietynus ir mūsų guolį ratu apstojusią publiką – tarnus, sodininką, vairuotoją su abiem meilužėmis, seną aviacijos karininką, jūrų kontrabandos atašė ir net paauglius vaikus. Sonia pasitaisys vieną iš tuzino savo sijonų, besisukančių aplink juosmenį, nusišypsos ir linktelės. Štai kada prapliups tikros katutės, pasigirs nuoširdūs šauksmai – bravo, bis!!! Publikos nuoširdumas ir pritarimas visuomet uždega veikiančiuosius asmenis ir po antrojo veiksmo ranką man pirmasis paspaus ir puokštę savo žmonai įteiks ne kas kitas, o patsai ponas Sonis, žinomas teatro advokatas. Ak, kartos jis, kokie judu artistai, patys nenutuokiat!
       Aš jau sakiau, kas patinka publikai, bet priminsiu: vynas, kraujas, dūžtantys stiklai ir kraujomaiša. Veiksmas patinka, o ne tuščias rankų grąžymas ar banalių monologų beldimas. Ponas Sonis irgi tos pačios nuomonės. Pykšt, pykšt, ir mudu su Sonia tik du švieži pusnuogiai lavonai. Scenovaizdis: iš vamzdžio teberūkstantis dūmas, upeliai vyno bei kraujo ir dūkstanti ekstazėje publika. Kažkas nubėga gydytojo, ir štai pasirodo jie abu – Šekspyras ir Čechovas. Vienas su žąsies plunksna, kitas su fonendoskopu, senobiniu žmogaus pasiklausymo aparačiuku. Ponas Sonis leidžiasi Čechovo apžiūrimas. Negeras sausas kosulys, pakilęs kraujospūdis. Viljamas tuo tarpu jau skrebina receptą: ramybė, dieta, romansai ir sonetai. Dramaturgai jį uždaro gretimame ruselyje ir ima kamantinėti kaip reagavo publika? Vienas kala, kitas zalatija. Zalatija, suprantama, Čechovas, Antonas Pavlovičius.
       Tada įplasnoja du nuvargę angelai ir pasišauna palydėti mano ir ponios Sonios sielas. Net nežinia kur. Pavyzdžiui, ten, kur vištos daro pur pur. Publika viską mato. Atidžiai stebi. Publika visuomet egzaltuota, dar nuo sengraikių epochos.
       Todėl – Play Shakespeare.
       Todėl – Play Anton Čechov.

       Kunčinas, Jurgis. Užėjau pas draugą: Apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

       Tinklų tikrinimas

       Pažinojau merginą, vardu Runta. Gal Rūta? – klausiau susipažindamas, bet ji stipriai papurtė galvą: Runta! Glostydamas jos papus, pasiteiravau taikiai: o ką tu, Runta dirbi? Tinklus tikrinu, atsiduso ji ir tik ta tema pernakt ir mykė. Nieko aiškaus taip ir nepasakė. Telefono? Dujų? Kokių nors ryšių? Interneto? – sukau galvą, mindamas taką @juku www. lt. Toks mano takas.
       Po velniais! – sušukau išmynęs taką, nejau ir aš negalėčiau tikrinti kokių nors tinklų? Arba bučių, dar geriau. Galima tikrinti ir svetinius, netgi paprasčiau. Kartais imi ir užtinki ką įkliuvus. Bet jei tinklus, tai... Tinklai tikrinami naktį ir slapčia, tad į porą aš pasivadinau Masalskį, laiškanešį. Šis papurtė galvą lygiai kaip Runta: aš, girdi, tikrinu tik pašto siuntas. Doleris kitas kiekvienam praverčia.
       Teko ryžtis vienam. Jau vien iš užsispyrimo ir savigarbos, vadinkit, kaip norit. Žinojau, kur meta tinklus Saros gauja. Nujaučiau, kur bučius stato tas pats Masalskis. Ne paslaptis man buvo ir metalinis tinklas skersai Nerį, ten daugiausia ir tikėjausi.
       Pirmąją naktį radau tik srovės priplaktą jaunos beprotės lavoną. Ji žengė nuo tilto, tikėdamasi nueiti vandens paviršiumi. Nepavyko.
       Paskui visą savaitę nieko ir iškart, pirmadienį – prokuroras, Sara Kičas ir du garsūs medikai – klizmų statytojas Kuzma ir palaikų niekintojas Julijus Cholinas. Manot, jauku keltis naktį ir eiti žiūrėti metalinio tinklo per visą upę? Klystat. Visai nejauku, priešingai. Ir naudos jokios. Jie, negyvėliai, kuždasi kažką drauge su upe, murma, kikena, o tu tikrink, klausinėk kas ir kaip. Matuok jų nosis, kaukolės ertmes, dubens kaulus ir kt. Menkas malonumas, atvirai kalbant.
       Dabar jau derėtų išvesti kokią lyrinę paralelę su Runta, bet kad nėra jokios paralelės. Teisybė, išvydęs laimikį, kaskart nutirpdavau: o gal šįkart Runta? Deja. Vienuolė, sena filologė, striptizo šokėja, ragana. Kas tik nori, tik ne Runta.
       Kartą rudenį aš pamigau ir prie tinklo pasirodžiau kiek vėliau nei paprastai. Netoli bebrų užtvankos išvydau krutant kresną žmogystą. Žvejas, pamaniau, žvejas, kas daugiau. Bet ten buvo Runta. Pasilenkusi ji tikrino tinklus ir kažką niurnėjo. Lavonai tarsi iškildavo ir jai neva kažką atsakydavo. Taip truko gerą pusvalandį. Neiškentęs sukosėjau, paliečiau Runtos petį ir tariau: tai šit, Runta, kokie tie tavo tinklai, kokie laimikiai! O aš maniau! Ji sukikeno nė nekrūptelėjusi ir taikiai atsiliepė: mažasis mano žmogau! Tūpk ant mano delno, kitu aš tave priplosiu! Ir iš Runtos pavirto į debesį, nusinešė mane kartu ir parodė miestą iš paukščio skrydžio. Pamačiau, kad visas mūsų miestas – ištisas tinklas. Net slaptieji tinklai tą valandą buvo ryškūs ir kilo aikštėn kaip nenaudingos žinoti paslaptys. Geležinkelio tinklas pjautinai pjovėsi su elektros tinklais, o ryšių tinklas flirtavo su tuo pačiu internetu. Mūsų metalinis tinklas čia atrodė tik menkas, bereikšmis tinklelis. Tarsi koks musgaudis. Sentimentalus žudikas monstrų, kosminių sukčių ir galvažudžių tone. Galop ko čia stebėtis. Į jį pakliūdavo tik tai, kas atlikdavo nuo kitų. Išklibęs, pasviręs, atsilikęs visais požiūriais.
       Kai atėjo metas gimdyti, Runta pagimdė naują tinklą. Vyniojom jį, matavom, tepėm ir, kai vieną dieną ištiesėm skersai upės, atsidusom – pažanga! Jau pirmąją naktį mudu atradome tuziną stambių ir antra tiek smulkesnių žuvelių. Jūs juk suprantat, apie ką aš čia. Jei ne, klauskit Runtą, ji gali pavirsti debesiu, ji viską gali. Kad ir taip paslaptingai, tinkliškai šypsotis.

       Kunčinas, Jurgis. Užėjau pas draugą: Apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

       Sėskis, Kamile!

       Sėskis, Kamile, žergena padūkusi, sėskis man ant kelių ir papasakok ką iš gyvenimo. Sušviski savo rūdžių spalvos akimis, prisimink nebūtinai ką nors kraupaus ar juokingo. Papasakok man, kaip jūs kasėte sliekus, sėmėte vandenį rėčiu arba kratėte viršum miesto iš maišų sniegą, juk ir tai esi dariusi, tiesa? Pilk man savo nuobodaus gyvenimo lietų į abi kantrias mano ausis. Spjauk pro švarplę Dievo tau duotą skreplelį taip, kaip geba tik lyrikai, kupranugariai ir tu, Kamile. Išversk sau į skreitą visas šito nelaimingo gyvenimo žarnas, bet ir prisipažink: visos istorijos senos, visi miestai nelaimingi. Nudžiūvusio kaštono pavasaris gali pasirodyti rūstesnis už visos Šiltadaržio gatvelės kroniką.
       Katas, sakai tu, yra katalizatorius. Tada fatas – fatalizatorius, o totas – totalizatorius? Gerai. Miestas, tu pati žinai, yra pats liūdniausias sutvėrimas mūsų šventoje agrarinėje šalyje, bet jei ko dar tikimės, tai tik iš jo, miesto. Mes, Kamile, esame Šiaurės beduinai, Šešupės kazokai ir Molėtų ubagai. Mūsų mitai gražūs, ir moterys mūsų nebjaurios, ir kai mums pabos abu šiuos dalykus plūsti, koneveikti, kai pavargsime iš jų tyčiotis, imsime gyventi įstabiai. Misime agrarine, miestui pritaikyta kultūra, kaip ir dera žolėdžiams su vampyrų apetitais bei vaizduote.
       Padai, sakai tu, svyla tik tiems, kurie neturi kuo apsiauti. Man juokas iš tokios išminties, bet pala, kai apsigyvensime rojuje, agrariniame, aišku, mudu dar pasišnekėsiva šia tema. Tu tik palauk!
       Šią žiemą, tvirtini tu, atrodo, vėl turėsime kalnus ledo. Tau taip patinka ledo inkliuzai. Pavasarį iš ledų išlenda seni batai, čiužiniai, sušalę žaislai, o kartais, Kamile, ir koks išmestas netyčia iš tarpkojo vaikelis, tokių pat parūdijusių akių. Kaip tu. Ir viskas, Kamiliūt, prasideda iš naujo: destrukcija ir demitologizacija, kad ji kur susitriestų.
       Spjauk pro savo švarplę tą skreplelį. Sėskis man ant dešiniojo kelieno ir prisipažink: juk tai tu užkūrei šitą pirtį? Tavo tai pramanas buvo supjudyti žiemą su vasara, o rudenį su likusiuoju metų laiku?
       Nebijok. Ilgai mes čia nesėdėsim. Yra Lietuvos avialinijos, yra Lufthansa ir SAS, bet tai menka paguoda. Esame agrarinė tauta, tai akivaizdu pažvelgus į tuos mūsiškius, kurie vadina save intelektualais. Jiems vis dar gėda savo klumpių. O gandras pats didžiausias mūsų laineris nuo Kuršmarių iki Egipto piramidžių. Sėskim mudu ant jo uodegos ir jau lėkime iš šito nelaimingo, apsiverkusio krašto. Egipte darysime tą pat, ką ir čia: arsime jaučiais ir drėkinsime vienas kitą aliejais. Kaip ir čia, Kamiliūt, kaip ir čia. Prieš mirtį aš tave dar išdažysiu šlynu, moliu, išpinsiu tavo gintarines kasas ir pagaliau pavadinsiu Ramune. O tu paskutinįkart galėsi spjauti pro savo švarplę ir iškošti: gyventi gera!

       Kunčinas, Jurgis. Užėjau pas draugą: Apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

       Poetės duktė

       Dukrą poete pasigimdė netekėjusi ir tuo nepaprastai didžiavosi. Mažų vaikų ji nekentė dėl cypimo ir limpamų ligų, mėgo pašiepti subobėjusias plunksnos seses, per tuos rėksnius metusias visas kūrybas. O galgi ir teisingai, svarstydavo Poetė, tos vištelės vis tiek nieko vertos.
       Tik labai tamsi naktis žinojo, kad mergaitės tėvas ne princas ir ne karžygys, o klajojantis mūrininkas, gali sakyt, irgi menininkas. Tas pats, kurį nugirdo kankinantis Brazdžionis Kalėdų naktį dar prieš Antrąjį pasaulinį karą*. Gal aš ir nevertas, kalbėjo jis, padaręs Poetei vaiką ir audamasis purvabridžius, pakelti akių į dangų? Ji įdėjo meistrui pusbutelį, dešros, svogūnų, davė smulkių cigaretėms. Eik dabar, paragino, dabar jau eik greičiau. Betgi pastačiau šituos mūrus ir tuos didelius didelius langus! – taip sušukęs jis pradingo visiems laikams. Ji prisimindavo tik jo akis – visuomet nustebusias ir mėlynas.
       Po kairiąja krūtimi krustelėjus gyvybei, visus pojūčius, net pačius menkiausius, pavertė eilėmis. Iš neapykantos, palaimos ir vienatvės – įprastos jausmų sumaišties – iš nagų sunkdavosi kraujas. Egzaltacija visuomet buvo stiprioji jos vieta, šitą pripažino net nuožmūs kritikai. Keliuose posmuose Šmėstelėjo Cezario šešėlis. Bet pagimdė lengvai. Taip ir žinojo – mergaite.
       Augino ją viena, sunkiai ir be gailesčio. Prausė šaltu vandeniu ir tepė sėmenų aliejumi. Vienišose ir gūdžiose lopšinėse – jas traukdavo veikiau sau pačiai – galėjai išgirsti protestą, gėlą, transcendentinius rečitatyvus. Bet vaikas vis tiek užmigdavo. Pavadino jį įmantriai – Venesa, bet mintyse vadino kūdikį Avele. Kartais net balsiai, prie svetimų taip šūktelėdavo. Skurdūs honorarai vertė misti paprastai, ir Venesa augo sveika. Paaugusiai motina atvedė smuiko mokytoją – drovų, paliegusį studentą. Kartą netikėtai parėjusi namo, smuikelį rado sulaužytą, o Avele jodinėjančią mokytojui ant kupros ir baladojančią jį aštriais kumšteliais. Tąsyk ji Avelę pirmusyk skaudžiai prilupo. Ši pabliovė ir nutyko, bet šaltame akių mėlynume Poetė išvydo tokią skaisčią neapykantą, kad jai virpuliai nubėgo.
       Sulaukusi trylikos, Avelė nuklydo nuo bandos; jos ieškojo pareigūnai ir pažįstami Poetės dvasininkai. Bet iš Gudijos kaimo ją parsiginė vienas staliūgine tapybą kultivavęs bėdžius. Mergaitės plaukai buvo susivėlę į velnio kaltūną, teko kirpti plikai. Parsivežė dar kirmėlių ir kitokio gyvio, tai niekis.
       Poetė bandė iš naujo susidraugauti su Mūrininko dukra, bet buvo jau vėlu. Kai pasirodydavo staliūgininkas, Avelė prašapdavo visai nakčiai. Ir ką tu jai pasakysi, nieko.
       Vieną vasarą, Avelei jau sukako šešiolika, jos abi nuplaukė į Suomiją. Vakare nuėjo prie įlankos, apsikabino ir verkė. Kaip niekad abi išsiverkė. Motinai tarsi akmuo nusirito, bet čia pat ji su siaubu pastebėjo, jog Avelė tik dedasi kūkčiojanti – vienas jos lūpų kampas užsirietęs iki pat ausies. Grįžusios iš Suomijos, rado apiplėštus namus. Viską išnešė, liko tik motinos kojinės ir seni jos rankraščiai. Mam, žvaliai pranešė bosiuku Avelė, aš žinau, kas tai padarė. Nupirk man revolveri! Poetė gūdžiai nusikvatojo: pati nusipirk!
       Apie jų nelaimę sužinojo Kardinolas. Jo žmonės ištyrė reikalą ir netrukus sučiupo vagį. Motina pažino mūrininką, bet nieko nesakė. Kai jį vedė surakintą, Avelė puolė prie to vyro ir ekstazėje bučiavo antrankius. Ji nenormali, kalbėjo davatkos ir antifeministai raudonais žandais, pėdžiai tie. Kur jau bus, atsiduso Kardinolas, be tėvo juk augusi. O žinot? Tasai vagišius dabar man mūrija koplyčią. Mūrija ir kuriją. Ir kaip mūrija! Čia pat ir susigėdo: mūrija – kuriją. To betrūko, ims dar pats eiliuoti!
       Antrusyk Poetė pašiurpo (labiau nei radusi apiplėštą butą) aptikusi Avelės užrašėlius. Ne dėl absoliutaus gramatikos nepaisymo, ne. Šitiek neapykantos! Nuosekliai, vaizdžiai, stilingai išrėktos neapykantos! Siaubinga bravūra, gatvės leksika, bet šitiek pagiežos! Tiek šelmystės. Pagaugai eina. Iš kur?
       O Avelė vis bėgiojo prie kurijos, kylančios tarsi ant mielių. Tampė ten vyrams alų, vyną ir lašinius įtrintus raudonaisiais pipirais. Tupėdavo šalia jų žolėje, prideginėjo cigaretes ir kvatodavo iš jų niekingų blevyzgų. Poetė kartą pasekė dukrą. Užsiglaudė už gluosnio svyruoklio ir nustebusi žiūrėjo, kaip jie ten punta ir teršia gimtąją kalbą. Ūmai sukilo piktumas, šoko iš užuoglaudos, stvėrė savo Avelę už striukos uodegos ir norėjo parsivaryti namop, bet mūrininkai Venesą užsistojo, o vyriausiasis, toksai mėlynakis, pasakė: negražu taip, moterie! Mes juk žinom saiką. O jaunėlis su atvipusia lūpa ir baltom kaip paršelio blakstienom pridėjo: jūs verčiau padeklamuotumėt ką iš savo kūrybos! Poetė paleido į jį pusplytę, bet nepataikė.
       Avelė kitąkart atsirado tik po pusmečio, keistai pastambėjusi, o pavasarį atsivedė porą ėrelių. Štai tuomet abi ir susitaikė. Poetė vėl ėmė kurti lopšines ir deklamuoti anūkėms Nėrį: Seka pasaką mažiemus... Už langų keitėsi metų laikai, ir kai Poetė su mažylėmis susirengė atsiimti Kardinolo įsteigtos premijos, vėl krito lapai. Iš tolo raudonavo seniai sumūryta kurija, kieme stūksojo šventojo stovyla, šlamėjo tas pats gluosnis. Senele, paklausė Agnietė, o kur mūsų mama? Tikrai, močiut, kur mūsų mama? – pasiteiravo ir Magdutė. Ak, nusijuokė Poetė, argi taip svarbu, mielosios mano? Venesos ji nebuvo regėjusi bent penketą metų. Gal Amerikoj? – garsiai suabejojo. Ar Italijoj? Gal Italijoj.
       Kam visa tai pasakoti?
       Tuo tarpu Poetės dukra mūrijo naują kalėjimą. Ji buvo geriausia mūrininke, kad ir savamokslė. Viršydavo normas, nors niekas čia šito nereikalavo. Ko plėšais? – sakydavo jai, bet ji tik mojo ranka ir mūrijo, mūrijo, mūrijo.
       Ak, kam vis tai pasakoti?
       Ar ne verčiau pasakyti: nuo pašaukimo nepabėgsi.
       Štai anūkėlės. Viena gabiai eiliuoja. Kita – stebuklingai lipdo. Bet abiem toli – vienai iki Senelės eilių, kitai – iki Motinos mūrų. Tiek ir kalbos. Sena pasaka. Juk ir Kardinolas kitados svajojo tapti Mūrininku. Dėl to ir niršo: kiaulė tas mūrininkas, kiaulė! Į Dievo namus nesisarmatina lįsti! Girtas! Panašiai kaip Bernardas B. Kad ir ne pažodžiui.
       Poetė tai žino, kur jos dukra. Ateina kartais ir pastovi ties jos pusrūsio langais. Ir iš ten sklinda dainos, juokas, verkia užgauta gitara. Poetė nusišluosto neištryškusią ašarą, šypteli: vaikeli, avele... Ir kai jau eina šalin, aplink spingso tokia mėlyna prieblanda, tokia gūdi, kad nors kauk.

       Kunčinas, Jurgis. Užėjau pas draugą: Apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

       Galerija

       Galerijos perspektyvoje suposi grakšti galera; vandenin nuleisti irklai rodės ilgesni ir platesni, nei iš tikrųjų buvo. Keli galeristai ant plastikinio stalo atkakliai skrodė raguotą varlę, ši klaikiai spiegė.
       Odisėjas pakilo nesiūbuojančiu trapu. Vašką, garsiai prisiminė jis, pamiršau vašką! Pakilę irklai vėl nusileido į skaidrų, chlorkalkių prisodrintą vandenį. Varlė nustojo spiegusi – ji nebeištvėrė ir išpūtė dvasią.
       Odisėjas grįžo į menę ir kaprizingai it vaikas riktelėjo Penelopei:
       – Vaškas! Kur nudėjai vašką?
       Pavadino ją riebia avimi ir dar. Dabar jau nebesvarbu.
       Be vaško, aišku, jis neplauks, suniurnėjo kapitonas, sirenos juk budi be miego. Tikrai, viena tolumoje ėmė ir užkaukė. Varlės šlaunis virptelėjo, bet ji pati buvo nebegyva. Sirenos kaukė nenuilsdamos, gūdžiai ir šiurpiai, tačiau bombonešių kriokimo dar nebuvo girdėti. Dabar jie skrido viršum Delfų, gražiai išsirikiavę, nelabai aukštai, kreiseriniu greičiu.
       Kiekviename liuke – šešiolika, tonų! – smagiai dainavo jauni, padangių vėjų nugairinti lakūnai. Daugiausia finikiečiai ir etruskai. Jie nusivožė šalmofonus ir nusimetė odos striukes. Tuomet jau išgirdo kaukiančias sirenas.
       Odisėjas siuto nerasdamas vaško. Vyre, tarė Penelopė, jei aš avis, tai imkis lajaus! Jos balse nesunku buvo išgirsti piktą ironiją, tokią įprastą kalbantis moterims su savo gražuoliais vyrais. Jis jau buvo beskeliąs jai nuoširdų antausį, bet susivaldė. Negeras ženklas, sumetė, prieš tokią kelionę. Užtat į menės gilumoje besibūriuojančius jaunikius paleido keletą raudonfigūrių amforų. Tai yra amphorų, tik ar tai svarbu, jei niekur nėra vaškos, tai yra vaško. Jam staiga susuko vidurius, nuėjęs atsitūpė tarp magnolijų. Susimąstė, aprimo. Atlėgo, išsikrovė. Jau stojantis, į jo suglebusią varpą įgylė antikinė bitė – iš keršto ir nevilties. Odisėjas kaukdamas pasileido į galerą. Tą akimirką viską – Odisėją, galeriją, galerą, Penelopę, varlę, vandens dirbtinį žydrumą, vabzdį (irgi jau post mortem), besiartinančius bombonešius su pusplikiais britais, egiptiečiais bei kurdais, švilpaujančius Sixteen tons, magnolijas, Odisėjo išmatas jose, besiriejančius pusgirčius jaunikius – visą katastrofai pasirengusį peizažą užliejo lava.
       Ji ilgai stingo, o kai pagaliau sukietėjo, ore liko kyšoti tik paskutinę akimirką prieš žūti sustangrėjusi Odisėjo varpa. Styrojo, juoda akimi priekaištingai žvelgdama į žydrą dangų.
       Mokslas ilgai tyrė, kodėl taip nutiko. Atkūrė situaciją, modeliavo įvairiausius variantus. Ištyrė net varlės ir bitės DNR. Nieko! Jokių žinių. Abejonių nekėlė tik tai, kad Odisėjas buvo gėjus ir sirgo sifiliu. Todėl toks ir dirglus. Visada taip, po laiko.
       Ot, ima ir paaiškėja, kad Mocartas griuvo girtas ir užsimušė; džiova ir skurdas čia niekuo dėti. Kad didysis prezidentas Džefersonas dulkino savo juodąją vergę ir užtaisė jai vaiką. Šumanas, tiesa, tikrai sirgo tuberkulioze, bet buvo ir homoseksualus, nūnai pasakytume tiesiai – pedis. Kam visa tai įdomu? Kam to reikia? Juk jų nemirtingumo priežastys visiškai kitos. Mokslas visuomet lenda ten, kur nederėtų jam lįsti. Bent Odisėją būtų palikęs ramybėje!
       Mano manymu, ugnikalnio išsiveržimą paika būtų sieti su skrodžiama varle ir netekus geluonies mirusia bite. Be to, nieko nežinoma apie ilgai kaukusias sirenas. Paskutinieji jas girdėjo lakūnai, bet jie irgi jau nieko nebepasakys. Viena tik nekelia abejonių: Odisėjo varpa sustangrėja iš siaubo. Čia jau vieningai sutaria ir fiziologai, ir katastrofistai.

       Kunčinas, Jurgis. Užėjau pas draugą: Apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

       Užėjau pas draugą

       Vakare nutariau užsukti pas draugą. Turėjau dingsti: imsiu ir paklausiu jo nuomonės apie savo apsakymą. Jis aną savaitę pasirodė savaitraštyje, turėtų būti perskaitęs. Mano draugas – skaitantis žmogus. Kad ir mažiau, skaito ir jo žmona. Ką aš parašau, ji visuomet, kad ir iš pareigos, vyro spiriama, perskaito, sutikta iš tolo šaukia: o, skaičiau, skaičiau! Knietėtų paklausti: na ir kaip? Pakalbėti bent su ja apie kokį apsakymą kaip apie žmogų – dorą, nedorą, vykusi ar nenusisekėlį. Kad ir niekšą, kurio tačiau negali apeiti, kuris visur kliūva, pinasi, bet kai jo nėra, sakai: na, tai kurgi jis prašapo? Neišdrįstu. Nepatogu. Tarsi nebūtų daugiau apie ką kalbėti! Jos vyras elgiasi kiek kitaip. Skaičiau, sako spausdamas ranką, nusišnypščia nosį ir čia pat klausia: ateisi į minėjimą? Būtinai ateik, ragina, juk žinai, daug nesusirinks, kiekvienas atėjęs mums svarbus. Tai iki, atsisveikina. O apie mano kūrinį nė žodžio. Panašiai elgiasi ir kiti mano skaitytojai, kalbu apie rimtuosius – su pažiūromis ir laipsniais. Juos vienija vienas dalykas: visi jie kadaise patys rašė, tik paskui nusivylė ir nustojo. Užtat mane sveikina pajodžargos, neišmanėliai, miglotos žmogystos. Purto abi rankas, neleidžia praeiti, giria į akis, ir man darosi taip nejauku, kad nei rašyt norisi, nei spausdintis, nei suvis rodytis žmonėse. Gal jie ir nuoširdūs, bet kaip man norėtųsi, kad jų žodžiais prabiltų kokia mokslų licenciatė arba tasai mano draugas, nepamainomas direktorius, leidėjas, koordinatorius, ekspertas, visokiausių federacijų bei unijų vadovas. Aš suvokiu, tai tuštybė, bet nieko negaliu padaryt, toks jau esu. Žiūrėk, kokiame minėjime priskrenta net koks šviesuolis ar aktyvus pensininkas. Apsikabina per pečius ir dėkoja: tai ačiū, kad taip parašei, ačiū! Nors skradžiai prasmek. Juk aplinkui visi girdi ir kandžiai šypso, tiesa, savaip malonu. Skaito vis dėlto, pastebi! Paskui būtinai pasiteirauja: kiek gavai? Kad ir patrigubinu honorarą (juk nepatikrins), moja ranka: mizeris, niekai!
       Nieko. Nueisiu dabar pas tą neva draugą ir jau nuo durų riktelėsiu: na, klok pagaliau tiesiai! Sakyk, ką manai apie mano kūrinį?! Štai kaip šįkart nutiks. Žinau, Lietuvoje taip neįprasta. Gal ir kitur neįprasta, bet kas man darbo. Pabodo klaidžiot patamsiais, o man jo nuomonė svarbi. Kaip pasakys, taip ir bus. Mūsų nuomonės apie daugelį dalykų stebėtinai sutampa. Ir tų minėjimų nykumą, ir netvarką mieste mudu vertiname vienodai. Juk jei po kokio minėjimo nerengiamos kad ir kuklios vaišės, susirenka, gali sakyt, vieni seniai, kretenos, tokie, kuriems vis tiek nelabai yra kur dėtis. Tokie vaikšto į visus minėjimus iš eilės, tai ko jie tada verti.
       O ir mieste. Visi mato, kad naujosios šiukšliadėžės neatlaikys nė iki rudens. Tai kam suvis tokias statyti? Pagyventume dar metus skęsdami atmatose, paskui jau nusipirktume padorias, nedegias, stacionariai įmontuotas, lengvai valomas, nudažytas į akis nekrentančia spalva, malonias pažiūrėti dėžes. Juk šitas, iš žalios plastmasės, tyčia ar netyčia sudegins visas aliai vienos. Antai dar viena svyla, raitosi. Ir dvokia, ir pačios dėžės nebeliks. Visi drožia prošal kaip ir aš. Negi terši rankas. Taip svarstydamas ir prieinu jo duris. Netoli gyvena, Fazanų gatvėje, naujakurys. Anksčiau toji gatvė vadinosi Skiedrų, bet kai pridygo naujosios architektūros chimerų, perkrikštijo į Fazanų. Na, fazanas – ne povas! Mano draugas dar nesenas, plačiapetis, nuolat pasinėręs į savo nejaukias mintis. Negali pasakyt, kad jam nesiseka, veikiau priešingai. Bet žlugo visos jo vadovaujamos federacijos, sąjungos, kooperatyvai, spaustuvė ir net mažasis Humanitarinis bankas. Jis nė kiek nenusimena ir kuria naujas viešas įstaigas, šluodamas nuo kelio visas kliūtis. Toks charakteris.
       Vasara, manau, rasiu sodelyje, šalia alpinariumo. Tysos šezlonge įknibęs į kokį tekstą, o šalia jo gulės šuo. Niekaip neįsimenu jo veislės. Žinau tik, kad vedant pasivaikščioti, jam kaži kaip suriša ausis, kad žeme nesivilktų.
       Taip ir yra, sodelyje. Tik ne vienas, svečią turi. Kaip gaila. Nepataikiau. Lietuvoje juk nėra paikos mados, einant pas draugą, pranešti iš anksto, užsirašyti kaip pas kokį kirpėją ar dantistą. Ateini, pasisveikini ir dar klausi: na, tai kuo gi pavaišinsi? Kai pažįsti žmogų daugiau nei ketvirtį amžiaus, kvaila būtų ceremonytis.
       Ė, kur man tas tipas matytas? Kaipgi, kokiame nors minėjime, kur daugiau. Minėjimai jau tapo tikra mūsų kartos susibūrimų ir susitikimų vieta. Ateini paminėti Nezabitauskio ar Mačio–Kėkšto, o sutinki gyvus žmones, išgirsti gergždžiančius jų balsus, kimų juoką, vis kandesnes pastabas. Ir apie minimąjį, bet dažniausiai apie kitus, gyvuosius. Smagu tokiame būryje. Pasnaudžiam, pakostim, paminime, o paskui pirmininkaujantis ir sako: tai dabar, kchm, pakilsime laiptais... Arba – nusileisime, nelygu, kur minėjimas vyksta. Ir visi patenkinti, kad atėjo, paminėjo pasimatė. Aha, jau pažinau tą svečią! Taigi čia toks Pilypas, filosofas, itin šnairas ir kandus žmogus. Iš visko tyčiojasi. Gal verčiau jau sukti atgal?
       Eikš, eikš, šaukia mano draugas užmatęs mane. Apsidžiaugė, atrodo. Sėskis, pasėdėsim, pilkis vyno. Čia ponas Pilypas, būkit pažįstami, jei dar ne... Sėdim jau trise, jie toliau disputuoja dėl vis dažnėjančio asmenybės dvejinimosi ekstremaliomis būties ir buities sąlygomis. Aš tik klausaus. Jo žmona atneša arbatos, sūrio, šviežių uogų. Smagu šitaip. Jis nutaiko progą ir kušteli man: skaičiau! Na mat, aišku, kad skaitė. Žmona irgi skaitė, priduria taip pat pakuždomis. Paskui Pilypas atsiprašo pašnekovą ir atsisuka į mane.
       – Skaičiau naujausią jūsų apsakymą, – sako jis paprastai.
       Na, manau, dabar tai jau drėbs, net susigūžiu. Bet nieko, svarstau. Vėliau aš vis tiek pasiklausiu savo bičiulio nuomonės. Kaip jis pasakys, taip ir bus. Arba kibsiu rašyti naujų kūrinių, arba.... et, verčiau negalvoti dar.
       – Žinot, – sako man filosofas, – tai vienas puikiausių mano kada nors skaitytų apsakymų. Jūs visai netikėtai...
       Nagi, stebiuosi, nejau? Juk toks žmogus turėtų atsakyti už savo žodžius. Kad ir prie vyno butelio pasakytus. Jis giria ir gina mane. Nieko, manau, tuojau ištars „bet“, ir prasidės raičiojimas bei kočiojimas. Nieko panašaus! Štai jis pabaigia:
       – Svarbiausia, kad kūrinys labai natūralus. Aš jums nepataikauju. Čia jau meistriškumas. Ankstesni jūsų apsakymai man rodės ir lėkštoki, ir gerokai manieringi. Tas amžinas jūsų noras teisintis. Viską paaiškinti iki galo. Šįkart palikot erdvės ir skaitytojui. Kaip reikiant suerzinot mane tuo savo apsakymu! Retai man taip nutinka. Vis galvojau: sutiksiu kada ir pasakysiu. – Jis plačiai šypso ir mudu susidaužiame.
       Na, manau, dabar jau pasiteirausiu ir šeimininką. Jei jis pasakytų ką panašaus, pasėdėsiu dar valandžiukę ir bėgsiu namo, sėsiu prie naujo. Gal ir nepavyks taip puikiai, bet dar turiu, rodos, ką pasakyti. Ne vien minėjimai ir šiukšliadėžės man rūpi. Bet draugas, kaži kaip keistai į mane pasižiūrėjęs, jau kalba, kad norėtų šiandien ankstėliau atsigulti. Ryt jis, girdi, turįs anksti keltis, ruoštis minėjimui. Rėšiąs mat pagrindinę kalbą, būtų nepatogu susimauti. Pilypas stebisi: betgi šitą protagonistą tu pažįsti kaip nuluptą? Nejau dar ruošies? Jis tik linkteli, bet nuo stalo dar nekyla: pasakoja apie neseną savo išvyką į Meškasalį. Ten skaitęs naujausiąją savo lyriką. Pasakoja tarsi ko įsižeidęs, nors Meškasalis ir sutikęs jį maloniai, ir išklausęs įdėmiai. Aš iš šono žvelgiu į Pilypą, filosofą. Vis dar galvoju apie jo ištartus man žodžius. Kaip norėčiau jais patikėti! Tiesą sakant, man dabar nebelabai ir svarbu, ką pasakys mano bičiulis. Svarbu, tačiau nebelemtinga. Rūpi, aišku, labai rūpi. Dabar ir man atrodo, kad pastarasis mano apsakymas skiriasi iš kitų. Tarsi užminuotas laukas: kodėl, kaip? Reikėtų stačiai paklausti: o tu, Traidenį, kaip manai? Pasakyk vieną kartą! Bet nepatogu mat. Tarsi prašytumeis pagiriamas. Rimtas autorius taip niekad nesielgs. Sėdžiu smagus, ir vynas man patinka. Skaitėm, skaitėm, dar sykį primena jo žmona. Taigi. Tarsi viskas aišku. Šlamšto juk neskaitytų.
       Dėkoju už vaišes, tvirtai spaudžiu glebią Pilypo rankutę, jis dar pasižiūri man į akis ir taria: tikrai geras apsakymas. Palydėsiu tave truputėlį, pusbalsiu sako man Traidenis. Na šit: dabar ir paaiškės. Mudu jau prie mūrinių jo vartų. Šūdas tas tavo apsakymas, netikėtai sako mano draugas Traidenis. Bet jau toks šūdas, kad paieškot reikia! Lėkštas, drumstas, su klaikiom pretenzijom! Galėčiau plačiau pakalbėt, įrodyt, bet matai, nėr kada. Ir dar žinok: Pilypas neprastas filosofas, bent jau mūsų padangėje, bet apie literatūrą jis nieko nenutuokia. Ničnieko! Jam, Traidenis pamini pavardę, kuri kiekvienam rimtam žmogui kelia tik šypsulį, jam net šis vos ne genijus! Nepyk, sako jis, juk tau, rodos, knietėjo sužinoti mano nuomonę? Štai ir sužinojai. Primenu: šis dar didesnis šūdas nei ankstesnieji. Na, tiek to. Būtinai ryt ateik į minėjimą ir dar atsivesk ką sutikęs, sutarta? Lik sveikas, labanaktis.
       Grįždamas bandau padegti žalios plastmasės šiukšliadėžę. Bet kai tyčia ką nors darai, tai ir nesiseka. Nedega! Spiriu ir žygiuoju toliau. Ei, ei! – išgirstu, palauk! Kas ten dar? Ogi Traidučio žmonelė atsiveja uždususi. Neklausyk, sako ji, ką Traidas šneka! Jis tik gero tau nori. Nori, kad įnirštum ir įrodytum išties galis pakenčiamai rašyti. Kam įrodyti, stebiuosi, jam? Bet Elzė manęs jau nesiklauso, ji ramina, tarsi rengčiausi nertis ant kaklo virvę. Nieko panašaus juk nėra.
       Kitą šiukšliadėžę pavyksta padegti visiškai lengvai, su pirmu degtuku. Ten mat kažkas kliūstelėjęs degaus tepalo ar ko panašaus. Dėžė liepsnoja, šnypščia, sproginėja, varva. Jau tamsu, o aš tolstu nuo Traidenio chimeros, nuo dvejinimosi filosofijos, nuo minėjimų ir netgi nuo pačios literatūros, kuri man tebėra tokia iki skausmų brangi. Svarstau tik viena – padegti dar vieną žalią dėžę ar jau skubėt prie naujo apsakymo? Rašysiu apie spąstų tikrinimą, daugiau kol kas nieko negaliu pasakyt.

       Kunčinas, Jurgis. Užėjau pas draugą: Apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.
       __________________________

       * Kalbama apie B. Brazdžionio eilėraštį „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“