Padrė, be abejo, buvo teisus, tikindamas, kad Saulės audros sukelia karus, revoliucijas, turi neabejotinos įtakos derliams bei nederliams. Aš dar pridurčiau – jos sukelia sumaištį ir paprasto žmogaus gyvenime, netgi dešimtoko! Juste jutau: kai mus paleido vasaros atostogų – paskutinės atostogos mokykloje! Saulė buvo be galo aktyvi. Aš ne tik nusvilau kailį prie Nemuno ir negalėjau nei atsigulti ant nugaros, nei pasirodyti saulėkaitoje, tai dar būtų buvę pusiau su bėda!
       Pasijutau be galo vienišas, niekam nereikalingas ir, aišku, nesuprastas. Visi išsivažinėjo, išsilakstė, stačiai dingo iš akiračio! Net Mildutė nieko nepranešusi ėmė ir išmovė į kažkokią gimnastų vasaros stovyklą – visiškai atsitiktinai prie Sporto mokyklos išvydau jau burzgianti autobusiuką – ten jau buvo susėdusi visą jų, gimnastų, komanda – treneris Severinas Volungė, Berenius, Letkė, Seriožka, ir, aišku, Milda, kur jau ne! Teisybė, pamojavo iškišusi rankutę pro apmusijusį langą, šūktelėjo, kad parašys laišką ir... nuburzgė Prienų kryptimi. Še tau kad nori!
       Saulėje siautė audros, uraganas kunkuliavo ir manyje! Taip norėjosi susikaupusius jausmus ir kartėlį išlieti nekaltame popieriaus lape! Nagai niežėjo, taip knietėjo rašyti! Privalai rašyti! Kažkas nematomas kartojo ir kartojo man šitą imperatyvą, bet jeigu tasai „kažkas“ būtų virtęs apčiuopiamu žmogumi, ar bent nujaučiama dvasia, su kuria įmanoma žmoniškai pasišnekėti, aš nieko nelaukęs būčiau uždavęs vienut vienintelį klausimą:
       – Suprantu, privalau. Ir noriu! Bet kur?
       Prisiminiau visus savo apgailėtinus bandymus susirasti vadinamąją „kūrybinę nišą“ – kamputį tėvų miegamajame, bunkerį, baržą... Tai buvo skaudžios pamokos! Supratau, kad čia niekas nepadės, turi kliautis vien savo protu ir jėgomis. Taip, tačiau tai buvo tik gūdūs teoriniai samprotavimai! Kaip apmaudu, galvojau, tie, kurie turi puikiausias sąlygas kurti, tik graužia plunksnakočio galą, varto akis ir dūsauja! Jie net nežino apie ką rašyti! O jei ir rašo, tai vis apie tą patį pavasarį, parskridusius varnėnus, žvaigždynų mirgėjimą. Žinoma, tegul rašo, ir tai jau šis tas! Bet kai žmogų drasko tikra kūrybinė kančia, jis, aišku, neturi tokios vietelės, kur niekas nedirsčiotų per petį, slapta neskaitinėtų karštligiškai parašytų puslapių ir nekrizentų. Gerai, jei dar į saują!
       Menkai mane teguodė ir tas faktas, kad vasara visiškai netinkamas metas kūrybai – šitai žino net pradedantieji! Paklauskit, beveik kiekvienas atsakys, kad jam geriausia rašyti rudenį, pilant už lango lietui, apsiavus vilnonėmis kojinėmis, siurbčiojam aviečių arbatą ir pan. Aš tik sarkastiškai šypsodavausi, klausydamasis tokių svaičiojimų. Duokit man rūsį, palėpę, tvartelį, ir aš jums parodysiu, ko vertos tokios kalbos! Buvau jau tiek sunokęs kūrybai, jog nė negalvojau apie žvakę, kaukolę ir taurę. Paistalai!
       Po karščių ūžtelėjo liūtys, paskui stojo šilti, malonūs orai. Prasidėjo žemuogės, netruko ateiti ir Joninės – jas tuomet buvo jau leidę švęsti, tik žiūrėjo, kad nebūtų kokių nukrypimų, pernelyg šlovinamos pagonybės, o ir kunigaikščių kulto! Taip, dėl kulto anuomet vyravo labai griežta nuomonė – pakako Stalino, tad ir jokių vytautų su kęstučiais nereik!
       Taigi, Joninės! Minios suplaukė prie Nemuno, kur buvo pristatyta galybė laikinų būdelių, stoginių, prekyba vyko ir iš sunkvežimių kėbulų, ir net iš po skverno. Liejosi vynas, alus, visur liepsnojo laužai, atjojo kunigaikštis Alytis, išlaisvino iš kryžiuočių Mirgausėlę, stvėrė ją į glėbį ir nusinešė į avietyną. Visi vaikščiojo poromis, susikibę už rankelių, šoko polkutes ir valsus. Tik aš slampinėjau vienui vienas, niūrus kaip debesis – niekas man čia nebuvo miela, net gėda, kad taip. Tiesa, paskui sutikau Bundzių, bet šis ilgšis buvo dar niūresnis už mane – bambėjo, kad tėvas paslėpęs meškeres, nes motina užklupusi rūkant. Malonu, kad ne tau vienam nesiseka, tik ar palyginsi kažkokias meškeres su natūralia kūrybine kančia! Bundzius, tiesa, nupirko alaus, bet vos susėdom po alksniukais ir atsikimšę užsivertėm butelius, it iš po žemių išdygo Bundziaus teta Stefanija ir taip garsiai ėmė mudu gėdinti, kad ir alutis pasidarė nebegardus.
       Na, nugriaudėjo Joninės, baigėsi žemuogės, ir vieną saulėtą priešpietę, slampinėdamas panemuniais, netikėtai pastebėjau, kad viena nesenų prekeivių būda tebestovi kaip stovėjus! Priėjau, įžengiau vidun – tuščia! Tiesa, viduje kažkas jau bandė kūrenti laužą, kažkas gal slėpėsi nuo lietaus. Ek, toptelėjo, juk vieną dieną ją vis tiek sudegins, supleškins, tai ar ne geriau... Tikrai! Tai argi ne geriau parsitempti išsiardžius šitą puikų namelį namo ir pasistatyti už tvartų po ąžuolu?
       Matyt, Saulėje, ką tik prasidėjo dar viena audra, nes mano širdis pašėlo tvaksėti kaip kūjis – buvau gatavas dabar pat imti tą visą būdą, užsimesti ant kupros ir neštis namo! Ne, ji tiesiog puiki! Gatavi kūrybos namai! Lentos obliuotos, nudažyta malonia žalia spalva – nesiskirs iš aplinkos, nevilios smalsuolių... Reikia tik paskubėt! Nes jei piemenys nesukūrens, tai kitas godus žmogus parsigabens tas puikias lentas kokiam niekingam įgeidžiui patenkinti. Sukals, pavyzdžiui, šuns būdą, ar geriausiu atveju rūkyklą, o gal ir tupyklą! Va ir visa poezija! Buvau tikras, kad visame mieste nebūtų atsiradę nė vieno, kuris būtų svajojęs šią likimui pasmerktą būdą paversti savo darbo kabinetu, rašytojiška priebėga! Išskyrus mane, žinoma! Toks Bundzius, pavyzdžiui, pasikabintų čia hamaką ir suptųsi per dienas! Ak, Bundzius! Jis ir taip turi jaukią mansardą, kur knebinėja radijo lempas!
       Aš neturėjau nieko. Ši būda galėjo mane išgelbėti, arba pražudyti. Arba – arba!
       Paklibinau vieną lentą, paskui ir antrą... Juokas! Ne, nėra ko laukti! Juolab, kad ir brangūs tėveliai jau vakar išvyko į pajūrį, namuose tylu. Na, oplia!
       Padariau tris „reisus“, bet ir nusikaliau kaip mulas nešulinis. Tada patys pasisiūlė – Bundzius ir Šurka, o paskutiniuoju žygiu, kuriame dalyvavo bent septynetas nešikų, viską iki paskutinio lentgalio parsigabenau ir sukroviau kaip tik ten, kur ir buvau numatęs – po ąžuolu, už tvartų. Rami vietelė, tyki. Nešikus pavaišinau dar šviežoku, tik pernykščiu, vynu iš rūsio, ir jie tuoj uždainavo! Tildžiau kaip įmanydamas – kam bereikalingo triukšmo, žinot, kokie čia kaimynai!
       Na mat, šyptelėjau, vyno bus, žvakių irgi apsčiai turiu... O kitądien, visai netikėtai, sutikau Razgaitį, palydėjau jį iki tokios tuščios vasarą mokyklos, ir senukas nedvejodamas atrakino anatomijos kabineto duris. Jis jau žinojo, ko man reikia – paprastas žmogus kitąkart geriau tave supranta nei koks pasipūtęs mokslininkas:
       – Neškis va šitą, jei nori! Toji ilga mokytoja liepė išmest, rudenį naują atveš.
       Taip nelauktai įsigijau ir paskutinįjį kūrybai reikalingą atributą – žmogaus muliažą. Pamenat iš anatomijos? Toks patogus daiktas – gali atvert krūtinę, išimt širdį, plaučius, kepenis... Žinia, ne kaukolė, bet nė kiek ne blogiau. Net nežinojau kaip dėkoti gerajam žmogui!
       Kūrybos namų statyba užvirė kaip katilas po kaitria ugnimi – visas kiemas noriai atėjo į talką, net Untė Poškus, kuris šiuose darbuose turėjo ir įgūdžių, ir ūpo stengtis –žinojo, kad didysis vyno butelis rūsyje dar beveik pilnas. Tai jis, Untė, kaip tikras meistras įdėjo duris ir puikiai paklojo grindis – niekas kitas čia nebūtų sugebėjęs šitaip. Untė, tiesa, žinojo, iš kur atkeliavo šitos statybinės medžiagos, bet tik gudriai šypsojo ir pūtė tirštą „Auroros“ dūmą. Juk ir savo karvelidę pernai jis ne iš kitokių resursų susikalė!
       Ne, svarsčiau žiūrėdamas į tiesiog akyse kylančias sienas, čia jau ne bunkeris, ir ne barža! Tikras namelis po ąžuolu! O, taip ir reikės užrašyti viršum durų – „Milžino paunksmėje“! Štai jau ir langas įdėtas, bus ir langinė... Untė taip įsitraukė į darbą, kad net pietaut nėjo! Aš ir kiti pagalbininkai tik ir klausėm jo trumpų, dalykiškų komandų: Palaikyk! Paduok! Paleisk! Imk!
       – Jau buvau numatęs, kad į vidų atsitempsiu seną stalą, kėdę, atsinešiu tą vaikystėje išgulėtą sudedamą lovutę, dar gera bus!..
       Bet jau pavakare, Untei dedant tikrą užraktą, prie mano namo visai netikėtai pasirodė kaimynas pensininkas Zmejauskas – postambis, kresnas vyras su šiaudelių skrybėle. Iškart pasakysiu – nemalonus tai buvo žmogus, neseniai čia atkilęs, nusipirkęs didelį mirusių kaimynų Dzingų namą. Kaži, už kokius pinigus? Jo daržą nuo mano kuklaus sklypelio paąžuolėje teskyrė tik gana aukšta, tačiau nesunkiai įveikiama vielų tvora... Jau ir anksčiau, statybai vos prasidėjus, pastebėjau, kad Zmejauskas itin dažnai ėmė šmėsčioti verandoje, kaišioti savo skrybėlėtą galvą ir pro langą. Gero tai nežadėjo! Niekam čia tas Zmejauskas nebuvo prie širdies – toks išdidus, ne su kiekvienu ir pasilabinti linkęs. Mat prismaigstė į savo žemę vaismedžių, prisodino vaiskrūmių, braškių ir saugojo savo gera, kaip tikras, mums tik iš knygų pažįstamas, plantatorius. Jau buvo įskundęs tėvui ir mane, kad pirmas nekeliu prieš jį kepurės! Būta prieš ką! Be to, aš net ir per didžiausius šalčius vaikštau vienplaukis. Man priminė jis ir kažkurį buožę iš Baltušio „Parduotų vasarų“ – gal Dirdą?
       Dirdą, ne Dirdą, bet tas žmogėnas labai man nepatiko. Buvau tikras, ir kaip vėliau paaiškėjo pamatuotai, kad jei tėveliai nesikaitintų Palangoje, jis jau seniausiai būtų pareiškęs protestą dėl pavojingos karinės bazės jo interesų zonoje statybos.
       Tuo tarpu Untė įdėjo vienintelį langą – jis žvelgė į Zmejausko braškes, serbentus, kitas daržo kultūras – ir pasakė:
       – Gali jau nešt vyną – įkurtuvės!
       Jokių įkurtuvių, aišku, nebuvo – Untė pasėdėjo, išgėrė vyno, parūkė, ėmė girtis savo nuotykiais, savo karveliais, ko norėt iš įkaušusio pusbernio! Tik kol jis puikavosi savo sėkme tarp moterų, Zmejauskas vis trypinėjo netoliese –čia kokią obelaitę parems, čia piktžolę išraus, čia vėl ką prasimanys. Ir vis dėbčioja, blėsčioja mūsų pusėn – baisiai jam nepatinka mano statinys!
       – Tu nešauk kaip laukinis! – pasakiau Untei. – Aš ne kurčias!
       Tada Untė mauktelėjo vyno, supyko ir ėmė dar garsiau šaukti:
       – Ką! Tu šito karajiedo baidaisi?! Tu čia gimei, užaugai, o jis išlindo kaip Pilypas iš kanapių ir nori savo tvarką įvest!
       Taip ir panašiai. O Zmejauskas, matau, čiaupo lūpas, rauko antakius, traškina pirštų sąnarius – viską, gyvatė, girdi!
       – Zmejauskas! – šaukia Untė dar garsiau. – Kokia čia pavardė? Tiesiai sakyk – Gyvatėnas!
       Matyk tik! Untė nebuvo koks lingvistas, o taip taikliai pastebėjo! Tikras Gyvatėnas!
       Nerami man buvo pirmoji naktis savo nuosavuose Kūrybos namuose. Tiesa, ošė ąžuolas, čirpė žiogeliai, bet kaži koks nerimas gniaužė mano jauną širdį – kas bus toliau?
       O kitą dieną laiškanešys atnešė Mildutės laišką. Gyrėsi baisiausiai, beveik kaip Untė! Kiek naujų draugų, kokia jūra! Kaip jie dirba „pagal visai naują sistemą“. Apmaudu man buvo ir nė kiek neįdomu. Aš per tą laiką daugiau nuveikiau – tapau savininku, neteisėtu ir su neramia sąžine – kas bus toliau? Tik laiškelio gale gimnastė iš mandagumo pasiteiravo, kaip man einasi – „tikriausiai be galo nuobodžiauji provincijoj?“ Kur jau ne! Kuo jau kuo, bet nuobodžiu tikrai negalėjau skųstis!
       Širdį glostė nebent tai, kad kiti kaimynai labai netgi palankiai vertino mano sumanymą, statybos užmojį ir tempą. Štai Poškuvienė atidavė seną gėlėtą savo užuolaidą – paėmiau nenorėdamas užgauti. Bundziaus mama, išsilavinusi moteris, gydytoja, pati atnešė pintą krėslą, nenaują, tas tiesa, ir puikią oleografiją – Briulovo „Paskutinę Pompėjos dieną“, apie kurią jau vėliau kažkur perskaičiau:
       Diena Pompėjos paskutinė –
       Teptukui rusų – pirmutinė!
       Inteligentas žmogus, matydamas kitą inteligentą kuriantis, visuomet parems, patars, nepašykštės gero žodžio. Razgaitis atvilko kelis pageltusius „Ūkininko patarėjo“ komplektus, o prošal kažkur žygiavęs mamos direktorius, pats bandąs plunksną lituanistas Darutis, nusistebėjo statyba ir patyręs, kas čia netrukus vyks, širdingai pradžiugo:
       – Maladec! – tarė lituanistas. – Seniai reikėjo! Atrodo, kad ir mūsų užkampyje ima kaltis pirmieji gležni kūrybos daigai! Užsuk kada, pasišnekučiuosim!
       Tik Zmejauskas nebuvo inteligentas, kad ir dėvėjo šiaudelių skrybėlę. Zmejauskui ėjo septyniasdešimt antrieji, man – septyniolikti. Bet abu buvom potencialūs priešai. Aš teturėjau jaunatviškos energijos ir entuziazmo jūrą, jo pusėje buvo patirtis, nuožmi neapykanta ir, žinoma, niekam tikę įstatymai... Aišku, įstatymo, draudžiančio „statyti kūrybos namus greta individualių, pensijon išėjusių asmenų, namų bei plantacijų“, nebuvo, bet tokie kaip Zmejauskas čia puikiausiai galėjo pritaikyti ir bet kurį kitą, juolab, kad senutis puikiausiai nutuokė iš kur atkeliavo tos žalios lentos! „Už visuomeninio turto grobstymą ir jo panaudojimą smulkiaburžuazinėms ambicijoms bei poreikiams patenkinti...“ Ką aš žinau – gal šitaip, gal panašiai! Apie tokius anuomet laikraščiai labai dažnai rašydavo, visi tie straipsniai ir feljetonai baigdavosi citatomis iš Baudžiamojo kodekso.
       Sėdėjau už savo darbo stalo. Į mane žvelgė homo sapiens muliažas iš Razgaičio rūsiuko. Išėmiau ir vėl padėjau vieton širdį – ji atrodė šalta ir nejautri. Kaip Zmejausko, dingtelėjo, o jis jau brovėsi pro savo agrastus ir priėjęs užsikvempė ant tvoros. Apsimečiau, kad nematau. Apsimečiau, kad braukau prirašytą rankraštį, ir senis neištvėrė:
       – Labas, – burbtelėjo. – Reik pasikalbėti!
       Kur dėsies, atsigręžiau ir nutaisiau miną – „aš Jūsų klausau, dėde!“
       – Griauk tu šitą savo būdą, kol nevėlu! – kone taikiai patarė kaimynas. – Pats supranti, kad aš nepakęsiu! Tu da nieko, bet žinok – prieis čia visokių valkatų, mergų, bus triukšmas – iškart kviečiu miliciją! Iškart, kitaip nė nesitikėk!
       – Jokių mergų! – prižadėjau. – Jokių valkatų, ką jūs! Aš...
       Mudu, ko gero, būtume visai taikiai pasišnekučiavę, bet iš kažkur prie namelio durų išdygo Untė, grauždamas dar žalią obuoliuką, pasiklausė pokalbio, jau buvo kažką besakąs, bet jį pirmas pamatė Zmejauskas:
       – Va! Pirmas banditas! Ar man tų jo karvelių negana?
       Untė buvo nepėsčias:
       – Ko jūs čia šūkalojat! Mes čia šimtą metų gyvenam!
       – Matai, matai! – demagogiškai pasigavo Zmejauskas. – Lojat! Aš jam loju! Ne, nieko nebus! Griauk šitą tvartelį kol nevėlu!
       – Tvartelį!? – dabar jau ir aš nebeištvėriau. – Tamstai čia tvartelis?
       – Žinau, žinau! – nusikvatojo kaimynas. – Prisivilkai baidyklių, žvakę žibini! Nieko sau „židinys“!
       Ne, jis buvo stačiai nepakenčiamas! Ir pernelyg sveikas, stamantrus senis, kad netikėtai padėtų šaukštą.
       Untė pakėlė savo blukias akutes:
       – Aš jam ir elektrą įvesiu!
       – Pabandyk! – riktelėjo senis. – Aš pats elektros tinkluose dirbau, žinau, ką su tokiais elektrikais daryt!
       Elektra, pagalvojau, būtų nuostabu. Tada net tamsiausią naktį... atsikeli, rašai!
       Vakare atėjo Bundzius, atsinešė išklerusį tranzistorių ir ėmė sukalioti. Nelabai buvau patenkintas, bet negi varysi šalin! Jis lentas kaip jautis vilko, motina štai Briulovą atidavė. Mille, mille serenado! – kažkur, gal kitam Europos šone, ėmė šūkauti kažkoks patrakęs italas iš Bundziaus tranzo, o Gyvatėnas – gal tyčia? – susiruošė kaišioti rykštes į savo vos pakilusius nuo žemės žirnius. Ponia Zmejauskienė sėdėjo verandoje, gėrė arbatą ir rūkė. Į vyro reikalus kištis jai atrodė pernelyg žema.
       – Išjunk! – pribėgęs sušnypštė Zmejauskas. – Tuoj pat išjunk, arba!..
       – Išjunk, Bundziau, – nuvargusiu balsu paprašiau bičiulį. – Matai, kokie čia nervingi klausytojai!
       Ką gi, Bundzius sukrizeno savo bundzišku, gomuriniu juoku ir išjungė...
       Tokios tat buvo pirmosios kūrybos namų dienos! Namelio likimas, švelniai tariant, karojo ant Marytės plauko! Vaikystėje panašiai šaukdavom:
       Mare! Mare! Tavo vyrą karia!
       Vidury laukų ant šešių plaukų!
       Čia viskas karojo vos ant vieno...
       Sutemus užsidegiau žvakę, šalia pasistačiau žmogaus modelį su atdara krūtinės ląsta, prisiversdamas išmaukiau puodelį rūgštaus uogų vyno ir palinkau, kaip sakoma, prie tuščio popieriaus lapo...
       Jau vakaras vėlus. Pelėdų metas.
       Tik mėnuo žvalgos virš klaidžių miškų...
       Naktis yra...
       Tik ūmai tamsoje kažkas šlumštelėjo ant grindų. Krūptelėjau, pakėliau žvakidę, pašviečiau. A! – su palengvėjimu atsidusau, čia tik kepenys iškrito, o aš jau... Uždariau krūtinės ląstą, pastūmiau muliažą tolėliau – nesipainiok, kai aš dirbu!
       Naktis yra tamsi kaip kazematas...
       Ne, čia jau nebe kepenys, čia kažkas kita! Ištykinau iš namelio ir žvilgtelėjau per tvorą – ten blykčiojo žibintuvėlis, šlamėjo lapai, trūkčiojo vos gniaužiamas juokas. Užsidengiau akis – žibintuvėlis plykstelėjo į mane.
       – Tss! – pasigirdo iš tamsos. – Tu nieko nematei!
       Man nusviro rankos. Užsiverčiau ir išgėriau beveik pilną stiklinę tos rūgšties. Taip ir pasigerti galima! Ek, vaikinai! Juk Zmejausko braškėse siautė ne kas nors kitas, o mano lentnešiai!
       Naktis yra tamsi kaip kazematas,
       Kur nebėra nei vyno, nei laiškų...
       Štai kaip užbaigiau tą posmelį. Tarsi lemtį nujausdamas!
       Bet ar tie metai labai gausūs braškių buvo, ar Zmejauskas nusprendė, kad dėl kelių uogų dar neverta kelti fatališkos bylos – jokio atgarsio! Tiesa, negalėjau patikėti ir tuo, kad vadovaudamasis sveika nuovoka, kaimynas turėjo suprasti, kad daržai siaubiami ir ten, kur nėra jokių kūrybos namų. Ryte mačiau, kaip jis krapštosi darže ir net niūniuoja kažkokią karingą melodiją...
       Kalant lentyną parankinėms knygoms bei rankraščiams krauti, atbėgo broliukas Emilis:
       – Eik! Laiškanešys!
       Net viduriai atšalo. Kas gi čia dabar? Nejau kvietimas į teismą?
       – Pasirašykit! – mandagiai bedė storu pirštu senutis Jurčikonis, laiškanešys. – Telegrama.
       „GRĮŽTU PENKTADIENĮ KBL POPIET TŠK MILDA“
       Širdis suplakė kaip laikrodininko Žukovo dviračio motorėlis: grįžta! Grįžta vis dėlto!
       Mildutei mano namai taip patiko, kad jeigu ne paskalų baimė ir rūstus jos pačios moralinis kodeksas, ji tą pačią dieną būtų čia apsigyvenusi! Aiktelėjo, suplojo delniukais, išrietė tiltelį, padarė špagatą – vis iš džiaugsmo! Tada nulėkusi namo atvilko tokį dar ne visiškai nučiurintą kilimėlį, vazą gėlėm merkti ir sugedusį sieninį laikrodį. Iškart pasidarė triskart jaukiau. Ne, gyventi buvo galima, ir dar kaip gyventi! Ir ne tik gyventi, bet ir kurt!
       Kaip gaila, kad aš tik po ketvirčio amžiaus išgirdau ir iškart išmokau savo gero bičiulio poeto kandų ketureilį apie gyvenimą bei kūrybą! Ką gi, geriau vėliau, nei...
       Plačioj ir galingoj šaly
       Gyventi ir kurti gali!
       Gali sau gyventi ir kurt,
       Kaip niekur pasauly kitur¹!
       Kaip jis, ketureilis, man būtų andai tikęs! O dabar mudu su Mildute sėdėjom kūrybos oazėje, žvelgėm pro langą kaip lėtai už beržų ir klevų sėda saulė, kaip padebesy nardo Untės vartikliai ir ąžuole zvimbia auksiniai grambuoliai... Nuo verandos aidėjo negarsi šneka ir judėjo tamsūs šešėliai. Netoli buvo toji veranda, nesunku buvo išgirsti kaip vienas šešėlis taria kitam:
       – Tu matai... Jau ir mergas ėmė vedžiotis! Nieko, parvažiuos tėvai!
       Milda patempė lūpą, paskui įtūžo:
       – Aš – merga? Tuojau eik ir pasakyk, kas aš! Bijai?
       Veltui aiškinau, kad tiems žmonėms viskas juoda, kad nieko švento jiems jau seniai nebėra, todėl ir patys vaikų neturi!
       – Bailys! Taip ir žinojau – bailys!
       Ir nėrė pro duris. Pasivijau ją už Dailidės, tik. Ėjo iškėlusi galvą, nė nežiūrėdama į mano pusę, kai pabandžiau paimt už rankos, vos galvos nepalydėjau:
       – Šalin! Aš tau ne merga!
       Na mat! Tai džiaugtųsi Zmejauskas!
       Namo dūlinau kaip žemes pardavęs – per tą gyvatėną ir Mildą praradau!
       – Aūū! – šūktelėjo kažkas iš tamsos. – Kur žygiuoji?
       Nustebau: iš tamsos išlindęs siluetas virto Džeine Pankute, mano kaimynėle, su kuria kitados mandolinas brązginom.
       – O tu čia ką veiki? – savo ruožtu nusistebėjau aš. –Viena?
       – Kasvakar darau gimnastiką! – ji padarė persivertimą šonu, tamsoje tai nėra labai paprasta!
       – Oho! – nusistebėjau. – Tu, Džeine, toli eisi!
       – Tavo Milda dar toliau! – nusijuokė ji. Pasikviečiau ją užeiti, dabar juk vis tiek! O ir kaimynė vis dėlto – išaugus, išgražėjus, nė nepastebėjau kažkaip. Uždegiau žvakę, ėmiau vaišinti ledinukais. Ir še tau! Kaip kokiam prastam filme – atsivėrė durys, įžengė įraudus Milda, jau buvo betiesianti į mane rankas, bet išvydusi Džeinė taip apstulbo, jog nė žodžio netarusi, spruko atbula ir tiek aš ją temačiau! Dabar jau amen! – pagalvojau. Taip. Dabar jau viskam amen.
       Mes rašėm meilės laiškus ir diktantus,
       Mes krėtėm kriaušes svetimam sode.
       Dabar tos dienos žemėj nugyventos
       Lyg žydros valtys ežero dugne...²
       Šį posmelį sukūrė kitas mano bičiulis, poetas. Kaip jis tinka anoms dienoms! Bet ir jis tuomet dar nebuvo sukurtas...
       Likęs vienas bandžiau rašyti, bet viską sudraskiau į skutus.
       O rytą nutariau visai dienai išeiti iš namų, pabūti akis į akį su Motina Gamta, pasisemti jėgų ir viską ištverti! Pasiėmiau valgyti, gerti, įsimečiau peilį ir panemune nudrožiau net iki Kaniūkų. Nejučia praėjo ši graži vienatvės ir apmąstymų diena, atgal traukiau kupinas ryžto nepasiduoti, ištverti visus bandymus ir pagundas, bet dar miške mane pasitiko būrelis anų vagišių:
       – Viskas! Griauna! Neik geriau ten!
       Kur tu, žmogau, neisi! Tekinas pasileidau! Jau iš tolo išgirdau balsus ir kirvio dunksėjimą, lūžtančių lentų traškesį, ir traukomų vinių cypimą... Varge! Niekam nelinkiu išvysti ką nors panašaus! Pats ponas tėvas kirviu įtūžęs ardė mano pastatą, jam talkino ne kas kitas, o Untė! Pasilipęs ant žemo suolelio, iš savo pusės šį judą darbą stebėjo Zmejauskas, šalia jo stovėjo kažkoks valdžios atstovas su juodu portfeliu rankoje. Nuo verandos, prisidengusi akis nuo besileidžiančios saulės spindulių, šypsodama iš tolo žvelgė ir ponia Zmejauskienė...
       Mane išvydęs, tėvas tik sušvokštė:
       – Na, prisivirei košės? Pats ir srėbsi, rūkštele!
       – Krylovo „Kiaulė po ąžuolu“! – plonu balseliu sukikeno Zmejauskas. Mat viršum durų jau buvau spėjęs dažais nutepti raides – „Milžino paunksmėje“... Kaip jo perkūnas nenutrenkė, lig šiolei negaliu suvokt!..
       Apsisukau ir patraukiau miesto sodo link. Jau iš tolo išgirdau dūdų orkestrą, gamtoj tokie garsai visuomet kur tas labiau jaudrina. Tačiau ne orkestras man dabar rūpėjo! Ne šokiai parko aikštelėje – aplink ją jau būriavosi panelės pūstais sijonais ir į juodas siauras kelnes įlindę bernužėliai.
       Šalia aikštelės gaudė alaus paviljonas – štai kur aš pasukau. Sukrapštęs kapeikas, nusipirkau bokalą putojančio alaus, prisėdau kaip koks neseniai skaityto Remarko herojus ir neskubėdamas gurkšnojau. Viskas man dabar buvo vis tiek! Ana, sėdi, alų geria Parakinis? Tegul, į sveikatą! Antai, su Vincuku Cukrum aikštelėje jau sukasi Mildutė? Tegul sukasi, sėkmės! Niekam juk nerūpi, kas dedasi mano paniekintoj širdy, prispjaudytoj sieloje!
       Naktis yra tamsi kaip kazematas,
       Kur nebėra nei vyno, nei laiškų...
       Nei telegramų... – dar šyptelėjau, žvelgdamas, kaip po Vincuko Cukraus, Mildą šokdina jau Adomas. Būk laiminga, kuždėjo mano lūpos, būk laiminga!
       Tada ant mano peties nusileido kažkieno lengva, kaulėta ranka... Jau ir tu, Giltinėle? – beveik nenustebau, tačiau čia buvo tik maestro Barzdžius. Jis kvatojo iš širdies ir iš plaučių, išklausęs mano nelinksmą kūrybos namų istoriją, ir keista – už šitokį juoką aš nebepykau! Maestro atnešė alaus, žuvies, žirnių, susėdom kaip tikri menininkai, ar kas. Jis man pasakojo, kaip jis šitame parke dar Smetonos laikais jodinėjęs baltu žirgu ir jį sveikinęs pats burmistras...
       – Taigi! – sakė senasis keramikas. – Kiekvienam išmuša jo Žvaigždžių valanda!
       Maloniai apsvaigęs kinkavau galvą, kuo nuoširdžiausiai jam pritardamas. Vėl viskas atrodė lengva, viskas nesvarbu ir paprasta. Tik staiga – o gal tik man atrodė, kad staiga – iš už nugaros piktas mergiškas balsas sviedė.
       – Girtuoklis!
       Aš atsisukau, apsidairiau. Ten stovėjo Milda.
       – Girtuoklis! – pakartojo ji. Dabar jau supratau, kad šis nemalonus žodis, skiriamas ne kažkam iš kelių šimtų alų puntančių vyrų, o tik man, man vienam! Ir aš išsišiepiau iki ausų. O gavęs pirmąjį gyvenime moterišką antausį, beveik patenkintas pasitryniau užkaitusį žandą:
       – Kur tu taip išmokai?
       Dar norėjau kažką sakyti, bet ji jau buvo apsisukusi ir nubėgusi į aikštelę. Na ir gerai!
       Traukiau vienas per tamsų mišką... pažemintas, netekės pastogės, išduotas visų ik vienam! Tuomet aš dar nežinojau, kad yra tokia būsena, „Weltschmerz'as“, pojūtis, kai vienam jaunam žmogui skauda už visą pasaulį... Gal ir gerai, kad nežinojau.
       Kojos mane atvedė prie Dailidės – tamsaus, dumblino, klampaus miško ežerėlio. Buvusios senvagės. Prisėdau į šiltas smilgas, paskui ir išsitiesiau. Kurkė varlės. Kažkur toliau pupsėjo vienišas motociklas. Buvo truputėlį juokinga ir truputėlį pikta. Ant savęs irgi. Bet nieko, galvojau gulėdamas aukštielninkas ir žvelgdamas į neaprėpiamus žvaigždynus, gyventi dar galima! Ir kurt, ir kurt! – sukrutėjo manyje mažas velniūkštis. Pro eglių viršūnes nušvilpė būrelis jaunų ančių. Paskui dar vienas. Dangaus aukštybėse kažkas brakštelėjo – vasara pakrypo į antrąją savo pusę.

       ¹ Antanas A. Jonynas.
       ² Vytautas Skripka.