Haris Ridikas, pramintas Diuku, gal ir nežinojo, kas yra „demimondas“, arba labai jau savaip suvokė šitą žodį, sąvoką, šitokį gyvenimo būdą. Kur kas arčiau jo jautrios (be juoko!) širdies buvo kitiems senokai pakyrėjęs hipsteriavimas, abejingas susitaikymas su amžinu blogiu, nė nesitikint, kad kas nors dar galėtų pasikeisti – žmonės, laikai ar bent vyriausybė. Žmonės yra beviltiškai blogi, tuo Haris buvo tvirtai įsitikinęs, o jeigu ir yra koksai geras, tai tokiam turi būti labai liūdna ir nyku, kasdien regint, kas dedasi aplinkui.
       Jo džinsai viską atlaikė – panieką, purvą, sėdėjimą ant cementinių laiptų, spyrius, nakvynes alsiose milicijos sulaikytųjų kamerose ir nakvynes pusrūsiuose bei skersvėjuotose palėpėse. „Sentimentalūs mano džinsai“, taip vadinasi vienas Hario Ridiko eilėraštis, sukurtas 1975 metais. Jis dar buvo tikras ,,gėlių vaikas“ ir dar truputėlį tikėjo – o galgi kas nors vis dėlto pasikeis? Bent jau jo paties nesudėtingas gyvenimas? Asmeninis jo gyvenimas galėjo pasikeisti, pavyzdžiui, taip: jo eilutes pagaliau pradeda spausdinti, plūsta honorarai, jis perka puokštę rožių, važiuoja į užmiestį pas Ofeliją. Jiedu geria kavą, po taurelę konjako (kažkodėl konjako!), ir Haris valiūkiškai sako Ofelijai: „Freken, ar galėčiau nuimti pūkelį nuo jūsų biusto?“ Ofelija kvatoja. Tą frazę Haris įsidėmėjo iš jugoslavų filmo „Paplūdimio sargas žiemos sezonui“. Štai kaip galėtų būti. Žinoma, jiedu skursta ir toliau, nes tikrai kūrybai gali padėti tik vargas, bet padėtis vis dėlto keičiasi – kurti ir akli pagaliau pradeda suvokti, kad tarp jų vaikšto ne benamis valkata, bet kada pasiryžęs apšvarinti maisto sandėliuką su sūdytais grybais ir uogienėm, o tikras, seniai pasiilgtas poetas.
       Ak, jis žinojo, kad visa tai tik nereali, rožinė iliuzija: Hario Ridiko eilėraščių niekas nė nesiruošė spausdinti, už valkatavimą honorarai irgi nebuvo mokami, o iš suveiktų pinigėlių jis gerdavo tik pigų (kam pigų, o kam ne!) vyną ir alų iš gatvėse išrikiuotų cisternų. Tiesa, Ofelija jį kartais pavaišindavo kalvadosu (ji dirbo nukainotų prekių parduotuvėj), nes kalvadosą gėrė Remarko herojai ir kai kurie prancūzai. Kad ir komisaras Megre, jam pritiko. Ofelija Hariui padovanodavo ir kokį nukainotą lietpaltį ar striukę – tie rūbai stebėtinai derėjo Hariui – ilgam, liesam, ilgaplaukiui.
       Tų palaikių drabužių jam pavydėjo netgi kai kurie nepalyginamai turtingesni bičiuliai, hipiauti pradėję tik iš dyko buvimo, o ne iš širdies potroškio, kaip Haris.
       Jis niekam nekliuvo, prie nieko nelindo su patarimais, kaip reiktų gyventi, skaitė ir prastą lektūrą, ir gerėlesnę, savo eiles deklamuodavo Begbiui, Klavai, Ofelijai, Doloresai Lust, bet niekad neskaitydavo Alviui Kukui, Morisonui arba Šnaideriui, šitam tai tikrai niekad. Turėjo vidinį įsitikinimą, kad viskas šiame pasaulyje yra atlyginama (buvo kažkur skaitęs), bet savo nuomonių niekur įkyriai nepiršo. Stiklas vyno, dešrelė, bokalas alaus, riekė duonos iš valgyklos, toks buvo Ridiko racionas. Tiesa, suteikęs bičiuliams skambius vardus, jis pareikalavo surengti krikštynas, ir šitas jo noras greit buvo išpildytas. Haris ilgas dienas sėdėdavo po kaštonais ir klevais, vis kaži ką skaitė, braižė lazdele ant tako, ir buvo, be abejo, pats protingiausias iš visos kompanijos – manė, kad pirmučiausia reikia ruoštis kūrybai, o tik paskui stvertis plunksnos. Galbūt. Jis niekur neskubėjo, nors ir juto, kad ilgai negyvens jau vien dėl to, kad mūsų klimatinė juosta menkai tepritaikyta valkatavimui ir benamystei. Niekino prabangą, bet dažnai ilgėdavosi šiltų namų. Nakvodamas pas draugus ar kur svečiuose, guolį tiesdavos tik ant grindų, bet visuomet kur arčiau radiatoriaus.
       – Kad neįprasčiau prie komforto, – abejingai šypsodavo jis. Kai jau visai nebeturėdavo kur dėtis, traukdavo į prašmatniau atrodančius daugiaaukščius. Juos atskirdavo iš tolo – iš geresnės apdailos, o ir iš paprasčiausio žinojimo, kur tokie statomi. Jis užkopdavo į patį viršutinį aukštą ir, leisdamasis žemyn, pakeliui susirinkdavo visus prie durų patiestus demblius, kilimėlius ir kitokius patiesalus. Jei pavykdavo, o dažniausiai pavykdavo, tokią krūvą nusitempdavo prie nužiūrėto radiatoriaus ir šilumoj numigdavo kokias šešias valandas. Kai kada savo guolį tokį ir palikdavo, o kai kada išnešiodavo patiesalus po aukštus. Kaip jau spėdavo. Paskui laiptinės kaimynai turėdavo stebėtis, pyktis, kol atsirinkdavo, kuris kurio yra. Haris Ridikas viską būdavo numatęs – padoriuose namuose naktimis niekas nesitranko, milicija čia beveik niekuomet nekviečiama, buitiniai skandalai itin reti, o jei ir pasitaiko, sprendžiami truputėlį kitaip nei skurdo kvartaluose. Tad apie pirmą valandą nakties jau galima ten ir eiti. Ir iki septintos ryto ramiausiai pūsti į akį. Jis taip ir darydavo. Dar turėjo stiprius nervus, o vidinis organizmo laikrodis veikė be sutrikimų.
       Vieną tokią naktį Harį prie radiatoriaus užmatė naktinėti susiruošęs rašytojas. Matai, koks atsirado! Ne, rašytojai vis dėlto šiek tiek kitokie. Na, gal ne visi, kai kurie. Hipsteris pažadintas nepabūgo, nors galėjo būti mikliai demaskuotas, nugabentas į valkatų kambarį (oficialus pavadinimas daug ilgesnis ir visai kitoks), o ten su juo kalbėtų jau kita kalba! Jei suvis kalbėtų. Rašytojo garbei reikia pasakyti, kad ir jis nei pabūgo, nei labai nustebo. Net nepaklausė, ką čia tas purvinas apdriskęs asmuo veikia. Kitas būtinai būtų paklausęs! Devyni iš dešimties paklaustų, nors tik aklas nematytų, kad žmogus ilsisi palei drungną laiptinės radiatorių. O rašytojas, keistuolis, nepaklausė. Matyt, pasitaikė koksai nelabai žymus, nelabai tituluotas. Abu vaidino drąsius, nors kiekvienas turėjo pagrindo truputėlį baimintis. Rašytojas pakvietė Harį Ridiką užeiti. Buvo jau pusė keturių ryto, bet šeimininkas užkaitė arbatos, surado butelį degtinės ir liepė svečiui pačiam pasidaryt sumuštinį su dešra. Taigi abu susėdo virtuvėj, gėrė degtinę ir rūkė. Rašytojas būtų norėjęs daug ko paklaust tą dvidešimt dvejų metų jaunikaitį (jau žilstantį!), bet buvo toks protingas, kad pasitenkino stebėjimu. Jis, aišku, nė nenujautė, kad valkata yra apsiskaitęs neką menkiau už jį (rašytojas buvo ir kandidatas), o Haris savo ruožtu neįtarė, kad jį vaišina rašytojas – trijų prozos, dviejų kritikos ir vienos poezijos knygos autorius. Antraip gal būtų nė nesišnekėjęs su juo – oficialiai liaupsinamus ir keliamus į dangų rašytojus jis baisiausiai niekino. Net neapykantos nejuto, tik niekino.
       Bet kadangi Ridikas nieko nežinojo, tai paprasčiausiai tarė:
       – Jūs, atrodo, raštingas žmogus?
       – Raštingas, – nusišypsojo rašytojas, galbūt pagalvojęs – na matot! Net toksai valkata iš laiptinės mane pažįsta!
       – Ne, ne, – atkutęs nuo šilumos, degtinės ir maisto pradėjo gražbyliauti Ridikas. – Ne tai aš turėjau omeny ar galvoj, nežinau, kaip reikia teisingai sakyt, pardon todėl. Matot, pone, aš rašau eiles. Jūs manęs net nepažįstat, o pavaišinot degtine, arbata, rūkyta dešra ir gera cigarete. Tai gal aš galėčiau krikščioniškai atsilyginti bent savo eilutėm?
       Rašytojas kimiai susijuokė. Tokios tirados iš laiptinės svečio jis tikrai nesitikėjo.
       – Ką gi, – tarė jis. – Su malonumu paklausyčiau. Tik aš...
       – Nieko, nieko, – nutraukė jį Haris, nors šeimininkas norėjo tik pasakyti – „matot, irgi rašau truputėlį...“
       Svečias patogiau įsitaisė, gurktelėjo gėrimo, užsitraukė dūmą ir pradėjo:

      
       – Arkliai negeria, – niūriai pajuokavo šeimininkas. – Tai ne mes.
       – Jūs galit visai nieko nesakyt, – perspėjo jį Ridikas. – Juk jums svetima ir šita mano poezija, ir toksai mano gyvenimas, gal ne? Bet už tai aš jūsų nesmerkiu, tai gal ir jūs mane nelabai smerkit.
       – Palauk, vyruti, – sududeno rašytojas. – Kas sakė, kad aš tave smerkiu? Ne nuo to galo tu pradedi kalbėtis! Paskaityk dar.
       – Nejau įdomu? – Ridikas jau buvo benusiimąs savo prikepusią prie veido kaukę. – Na gerai:

    
   – Ir dar, paskutinį! Tik vienas posmas:

      
       – Viskas! – atsistojęs pižoniškai nusilenkė svečias. – Aš jau išėjau. Ačiū tamstai už vaišes.
       – Palauk! – sustabdė jį literatūros ir meno žmogus. – Palauk, kur eisi, dar anksti. Juk neturi kur? – Ir pats atsakė: – Neturi.
       Jis atnešė dar butelį vyno. Pats buvo iš vakaro siurbęs, tai dabar neėmė miegas.
       Ridikas nubudo ant sofos tik perpiet, jautėsi kaip niekad žvalus. Užtat šeimininkas atrodė kažko susikrimtęs, pilkšvas ir surūgęs. Bet nieko, aišku, nesipasakojo. Davė viešnagėtojui dešimt rublių ir pakelį cigarečių.
       – Tu užeik kada, a?
       Haris tik nusilenkė. Niekad daugiau ten neužėjo, nors rengėsi ne sykį – ta naktis jam vis dėlto įsiminė. Net į tą namą jis niekad daugiau nėjo nakvoti, pasukdavo į gretimą, labai panašų.
       Harį retai tesutikdavau, menkai jį pažinojau, gal net menkiausiai iš visų jo bičiulių. Visą laiką būdavo rimtas, visą laiką su medžiaginiu krepšiu. Niekad nemačiau jo beviltiškai girto. Jeigu apie ką nors su manim ir kalbėdavo, lai tik atlaidžiai. Jis buvo tikras, kad niekas net nenori jo suprasti. Ko gero, taip ir buvo. Yra galybė žmonių, kurie dar ir šiandien galėtų perdien pasakoti apie Hario gyvenimą ir jo nuotykius. Kaip jis rašė eiles ir mylėjo Ofeliją. Kaip vedė Blakstieną. Kaip klajojo po Lietuvos miestelius, dėdamasis čia piligrimu, čia Jėzum Kristum. Aš viso to nežinau.
       Kažkada Begbis padovanojo man senus džinsus, tik aš į juos niekaip neįlindau. Begbis pasakė, kad tos nudilusios kelnės kitados priklausiusios Hariui Ridikui. Tikriausiai jis sakė tiesą, juk Haris buvo toks liesas ilgšis. Vėliau aš tas gėlėm siuvinėtas, Klavos gerai išskalbtas istorines kelnes atidaviau Ofelijai. Ji nuvarvino kelias ašaras ant jų klešnių ir nupirko man taurę kalvadoso. Ir sau ta proga nusipirko. Tuomet į „Pušelės“ kavinę iš inercijos dar užsukdavo vienas kitas hipsterių veteranas. Kad ir Tulūzos Lotrekas, Laidojimo namų dailininkas. Visi jie jau buvo suzmekę, kažkokie netikri. Kai kurie atsikvošėję ir „susitvarkę“ – štai Lotrekas statėsi gyvenamąjį būstą. O dar kiti taip ir liko tokie beviečiai liumpenai, kuriems iki hipystės buvo toli tiek tuomet, tiek dabar. Nebent Ofelija – jeigu nebūtų ištekėjusi.
       Rašytojas, pas kurį taip netikėtai buvo užklydęs Haris Ridikas, girdėjau, laiko stalčiuj apie tą naktį parašytą novelę. Yra net skaičiusių ją. Kažkuris Hario draugas pasistengė išspausdinti velionio eilių vienam žurnale. Honoraro nepakaktų palaikams perkelti...
       Atrodo, vis dėlto niekas nesirengia atidengti Hariui Ridikui memorialinės lentos. Bent „Pušelės“ kavinėj, kur jis su Ofelija ilgai rymodavo prie drungnos krosnies. Tikriausiai tai buvo gražiausios jo valandos. Tos saliukės po remonto jau nebeliko. Bet Haris iškęs ir šitą neteisybę, kaip iškenčia valkatos iš pašaukimo. Juk už tai jį ir pasodino į kalėjimą...

       1988

       * Apsakyme cituojami anksti mirusio poeto Rimo Buroko eilėraščiai. (Autorius.)

       Kunčinas, Jurgis. Laba diena, pone Enrike: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1996.