Šį vakarą Rotondoj maskaradas.
       Šį vakarą čia renkasi
       Egzotiškas Paryžius.

       Tikriausiai jokie pastatai (net architektūros paminklai) negali reikšti savo tarybinių arba antitarybinių nuotaikų, nebent jas a t s p i n d ė t i . Užtat tokias nuotaikas architektūra gali kelti žmonėms, kurie tais pastatais gėrisi ir naudojasi, arba – priešingai – nesigėri ir nesinaudoja. Bet funkcinei architektūrai svetima bet kokia ideologija – WC yra tik WC, tai kas, kad Pilsudskio laikų! Aha, tai vis dėlto Pilsudskio!
       Garsioji Vilniaus „Rotonda“ (nieko bendra nei su Tysliava, nei su Paryžium!) visąlaik kuo aiškiausiai ir nedviprasmiškai reiškė vien tarybines nuotaikas! Kartu su Aleksandru Puškinu, iškilusiu pilių teritorijoj, Gedimino kalno papėdėj, ji tarsi ramino tarybinį žmogų: nebijok, čia irgi tarybų žemė, būk ramus, padėk gėlių Sergejevičiui ir – „valgyk sūrį, gerk kavos...“ Taip žmonės ir darė.
       Kai aš pradėjau čia lankytis, tai tam tikrame, kad ir neplačiam, lankytojų sluoksny šitą pavadinimą – „Rotonda“ – paskleidžiau aš. Paskleisti jį, tiesa, galėjo kiekvienas – juk tai ir buvo rotonda! Man atrodė labai negražu, kad tokį žymų pastatą miesto širdy dažnas vadina „bamba“ arba ,,grybu“. Bent aš taip maniau, gali kas ir nesutikt. Koks gi čia „grybas“! Jeigu ta vieta, kur, partijai pritarus, bene žymiausias pokario architektas padėjo pamatus ledų paviljonui, vadintina miesto širdim, tai pati „Rotonda“ (ji tikrai beveik apvali) galėtų būti tos širdies skilvelis, varinėjantis kraują – tiek žmonių ir nežmonių pro čia praėjo! O ji tebestovi dar vis...
       Ją pastatė jau pravalius subombarduotų namų griuvėsius, kiek atsikvošėjus po deportacijų, kai reikėjo žūtbūt įrodyti, kad Vilnius ne tiek lietuviškas, kiek sovietinis miestas, o kultūra jame žydi! Žydi – apvaliom klombom bokšto papėdėje ir prie ,,Vasaros“ kino teatro, žydi prie iškilmingų Jaunimo sodo vartų ir ,,sarajaus“ – dansingo tame sode. „Vasarą“ nugriovė, ,,sarajus“ dar seniau sudegė, maža kas beliko iš tos netolimos istorijos! Į ,,sarajų“, menu, merginoms būdavo draudžiama ateiti su kelnaitėm. Užčiuopę po suknele jų gumelę, senamiesčio vilkai tokias merginas išvydavo. Kurios norėdavo šokti, krūmuose tas kelnaites nusitempdavo, įsidėdavo į rankinuką ir vėl sugrįždavo į „sarajų“. Tokie buvo papročiai. Tame kaimyniniam sode „Rotonda“ turėjo daug giminaičių – visokiausių juoko kambarėlių, „antikinio“ tipo lauko scenų, kioskų, užkandinių, atrakcionų – kiekvieną pavasarį jie būdavo vis perdažomi kokia nors šviežia spalva – nuo mėlynos iki tamsiai pilkos. Kai kam ir taip buvo gražu. Buvo čia ir karuselių, sūpynių, dramblių fontane ir dramblių – čiuožyklų, jų straubliai plėšė mažyliams kelnikes.
       Tačiau „Rotonda“ buvo svarbiausias šios istorinės zonos pastatas. Bet kokio medinio tvartelio Gedimino kalno papėdėj ir Puškino pašonėj nepastatysi. Tad buvo suprojektuotas rimtas mūras su tautiškom lelijom, pagodą menančiais stogeliais, o aplinkui stogo atbrailą ilgai žėrėjo neoninis (sostinė vis dėlto!) užrašas – „Ledai ir Vaisvandeniai“. O gal be „ir“ – tiesiog: „Ledai Vaisvandeniai“. Įsivaizduodamas „Rotondos“ atidarymo iškilmes, tarsi regiu griežiant kariškių pučiamuosius, matau šypsančias moteris su šilkinėm kojinėm, šilkinėm suknelėm ir pusmetinėm šukuosenom. O visur – Ledai ir Vaisvandeniai! Vaikai, išleisti į miestą kareiviai, namų darbininkės su vaikiškais vežimėliais, kūrybinė ir techniškoji inteligentija – rusai, žydai, lenkai, totoriai – visi geria vaisvandenius ir valgo ledus. Tiesa, tiesa, tarp jų ir keli lietuviai, nereikia pamiršt! Džiugus juokas veržiasi per kraštus, žydi kaštonai, šviečia saulė, o trumpas lietutis atrodo kaip linksma intermedija. Gera sėdėt po vėsiu ir patikimu „Rotondos“ stogu, suvalgyt porciją kitą ledų vafliniuose puodeliuose, o paskui, paleidus vaikučius suptis, kavinėje išmest po kelis šimtus gramų nebrangaus konjako. Ir užgert jį putojančiu sitro! Taip bent turėjo atrodyti gerieji „Rotondos“ laikai pasiturinčiam sostinės gyventojui, tarybiniam piliečiui. Na, kokiam nors nedideliam viršininkui, milicijos ar NKVD kapitonui, neseniai pensijon išėjusiam kariškiui. Gera buvo ateit čia su visa šeima, padėt gėlę Aleksandrui Sergejevičiui, pasidžiaugt maisto produktų pigumu ir jų įvairove, o išmetus burnelę visai nebloga buvo ir vieningai pasipiktint visokiausių atplaišų murmėjimu, tolimu Korėjos karu ar kokia nors netarybiška elgsena buityje ir transporto priemonėse!
       Vakarais, išsekus ledams ir vaisvandeniams, uždarius tą mielą įstaigėlę nakčiai, skverą ir jo prieigas okupuodavo namų darbininkės (jau be vežimėlių), garnizono kariai ir gajus senamiesčio „demimondas“ su savo papročiais, bet šitai turėjo būt suprantama – argi jie ne žmonės?
       Atvežtas sunkvežimiu ekskursijon, ir aš čia valgiau ledus, gėriau kriušoną, ir buvo baugu nuo daugybės spalvų, buvo baugu nemokėti rusiškai, o taip norėjosi pasakyti: „liubliu tebia, stolica!“
       Kai ateidavau čia jau po daugelio metų, „Rotondoj“ būdavo visko, ko širdis geidžia – rislingo, kavos, ledų ir konjakų. Kaštonų kritimo dienom čia sėdėdavo dailininkų ir poetų būriai, veteranai ir senutės. Sėdiniuodavo ir girtuokliai, bet dar demokratiški, nė kiek neagresyvūs – jie turėjo savo stalą kampe, ten spręsdavo savo girtus reikalus ir niekam netrukdė. Tik „Rotondą“ užkalus žiemai, jie susinešdavo savo butelius į netolimą „Narutį“ – šiltos jo krosnys ir lipdytos lubos priglausdavo savo nuolatinius lankytojus iki kito pavasario.
       ,,Rotonda“! Štai lipi iš požeminio tualeto ir tiesiai pro Puškiną droži į ją, šviečiančią iš tolo tarp kaštonų ir tuopų. Žinai, visad žinai – čia rasi pažįstamus žmones ir jau nebe visai žmones, visad gausi išgert bent stiklą sausvynio arba „rašaliuko“, atsinešto iš Gorkio gatvės girdyklų. Juk dar šiltas ir gaivus ruduo! Toji karta, kuri „Rotondoj“ ir jos aplinkumoj leisis narkodozes, dar spurda vystykluose arba atmintinai mokosi eilėraštuką spalio šventei. Čia žodžiuojasi jauni ir senesni žurnalistai, kirba pokalbiai apie straipsniukus ir moteris, gatvės naujienas ir kilsiančias vyno kainas. Sustumiami stalai, vienijasi ir skiriasi kompanijos, nėščia studentė raukydamasi geria rislingą – gydytojas liepė! O jos bičiulio kiniškas lietpaltis rusvas kaip kaštonų lapai, planiruojantys nuo žemų šakų tiesiai ant stalų. Kortuose dar laksto tenisininkai; kai kas lenda į gyvatvores už kortų bučiuotis, bet kur ten bučiuosies, jei antai vienas guli, o kitas šalia sagstosi klyną! Jokių dar muštynių, vien ginčai, ginčai ir grasinimai. Kava kainuoja aštuonias kapeikas, o stiklas vengriško rislingo – dvidešimt šešias! Paryžius! Turėdamas apie du rubliu, gali čia sėdėti perdien.
       Antai rymo viena tokia liūdna panelė. Lietpaltis atsegiotas, o suknelė dideliais langais. Kokia liūdna panelė! Ką jai pasakyt? O kiek tokių liūdnų panelių čia ramutėliausiai gėrė savo dvigubas kavas, kol su kankaliukais, grandinėlėm ir kitokiais žaislais atėjo tie netikri hipsteriai, priteršė, pripurvino, išsėdėjo žolėj duobes, tarsi visam mieste kitur nebūt vietos! Ne, jiems reikia, kad visi matytų! Vis tie gerų tėvų vaikeliai neplautom galvom ir plyta nuzulintais džinsais! Senoji Senamiesčio gvardija, kuri jau pamažu išmiršta, nyksta kaip lašišos ir forelės, ant jų nepyksta, bet argi nėra kitos vietos žaidimams? „Rotondos“ veteranus atskirsi iš paburkusių veidų, pilkšvos odos, maišų po akim, kimių balsų ir senų kaip pasaulis keiksmų. Jie jau per seni keistis, juos čia gaudo, čia negaudo milicija, jie patys miršta Senamiesčio pusrūsiuose, užleisdami patalpas dailininkų dirbtuvėms, kavinėms ir kitokioms prekijų įstaigėlėms. Miršta tiesiog sustojus širdžiai ir nepadarę ,,pachmielo“ – dovanokit, kito žodžio šiuomkart čia nerandu!
       Metai bėga, „Rotonda“ sensta, bet kiekvieną pavasarį, pirmąją gegužės dekadą, ją padažo, papudruoja, sustato vis kitokius naujus stalus, pardavėjų ir indaplovių chalatai dar beveik balti, ir tuomet atrodo, kad geram pusdieniui grįžta pasiilgta stalininė nuotaika – „prazdnik prišiol!“ – ledai, gėlės, pepsi, žydri ir raudoni balionėliai, antpečiai, antpečiai ir „apdovanojimų vinegretas“ ant juodų švarkų. Dar šiaudelių skrybėlės, tokios su smulkiom smulkiom skylutėm. Po kelių dienų viskas sugrįžta į savo vėžes, tik vyno „Rotondoj“ tai jau seniai nebeliko. Nei šampano, nei konjako. Nėr čia ką veikt romantiškai nusiteikusiems jaunuoliams ir jaunuolėms, dailininkams, žurnalistėliams iš netolimo „Valstiečio“ ir net porelėms. Vyno jokio nebėr, kvit! Vyno yra, tik jį reikia pačiam atsinešt iš tos „gorkynės“, siurbti iš kavos puodelio, o kartkartėm ir pasidairyti – tam tikrą valandą aplink „Rotondą“ pradeda važinėti mėlynas milicijos „džipas“, kuris labiausiai įkaušusius surenka ir nusiveža. Tada galima jau ramiai. Žinia, jie galėtų vežtis visą apvalią užeigą, bet kur tiek sukiši? Ne, ne, nekalbėkit, laikai eina vis bjauryn, vynas brangsta, cigaretės drėgnos, „roksai ir koržikai“ kieti kaip cementas! O dar girdi, kaip indų plovėja, suvytus senukė, skundžiasi, kruvinai skundžiasi kavininkei Mašai:
       – Mat tvoju, blia, aš jiem, gavniukam, gero norėjau! O jie, svoločiai, ką? Kai reikėjo vyno, vis šiepėsi, chaleros, vis gražiuoju! Razbaininkai!
       Nugi tikrai, ar ne „svoločiai“! Ta senyva moteris su išpampusiom, rodos, medinių kojų venom kasdien pati čionai, į „Rotondą“, atitempdavo per du sykius dėžę raudono vyno – dvidešimt butelių. Taip, į savo darbovietę, kur gauna šešiasdešimt rublelių. Tempdavo tokį, kokį gaudavo – „Agdamą“, ,,Solncedar“, portveinus... O kam tempdavo? Jiems, galvijams, tinginiams, latrams, katrie jau nepaeina savo kojom, tik lakt dar oi kaip nori! Ji imdavo tik rubliuku brangiau – už vargą ir baimę – ir atvilkdavo tokį butelį iš savo slėptuvės tiesiai ant stalo – puskit, lakūdros! Tai argi ne „svoločiai“? Moteriškė velka gėrimą, rizikuoja savo geru vardu ir vieta ir už tą servisą ima tik rublį viršaus! Pasauly taip nėra! Ek!
       – Pala, pala, – sako man kresnas, piktas ir talentingas poetas Algirdas. – Tai kas gi atsitiko, sakyk?
       Šitas, matyt, tikrai nieko nežino.
       – Kažkas pritaikė jos raktelį, naktį atsirakino „tarnybines patalpas“ ir po grindim rado iš vakaro suneštą vyną. Visą ir pagrobė! Dvidešimt butelių – daug ar mažai?
       – Daug! – sako poetas. – Nu čia, broli, tai dar bus! Matai kokie!
       Maša pakabina lentelę „Kavos nėra“ ir leidžia senutei išsiverkt. Ši išeina nurinkt puodelių. Jau nurimusi. Nuo jos dvelkia neblogu konjaku.
       Dar girta ,,Rotonda“, bet jau tik pavasarį ir rudenį. Vasarą čia knibžda ekskursantai iš visų pašalių, kurie, išvydę bet kokią eilutę, tuojau stojasi į jos galą, braunasi, klausinėja, gaišta laiką, nusivilia ir eina šalin – ne „tušonka“ čia! Tačiau jau iš tolo atplūsta kitas būrys, ir taip be galo. Prisirenka netikrų pranašų, netikrų hipsterių, kapeikautojų, privažiuoja tokių apskretusių su kaselėm ir auskarais iš viso ,,sojuzo“ jų rankose atšviestos apzulintos knygelės, peiliai, virbalai, kapšiukai su uostalais ir kvaišalais – tikras gėrovas tokia publika, aišku, niekad nebus patenkintas. Galėtų jie sau sėdėti, lošti kortom, svaidytis ,,skraidančiom lėkštutėm“, ryti tuos savo vaistus, galėtų! Betgi milicija jų baisiausiai nekenčia, o kartu kyla pavojus ir doram, sąžiningam gėrovui! Vis per tuos vaikiščius, net nežinia, kaip jie dabar patys save vadina. Valkatos jie visi, tokie su maišais vietoj rūbų, amžinai peršalę, krunkščiantys, kaip ir jie, girtuokliai. Senoji gvardija vasarą geria už Vilnelės, bet ten juk nei atsisėsi kaip žmogus, nei pasikalbėsi, o tom stagnacijos vasarom taip dažnai ir ilgai lyja!
       Beje, kaip tik „Rotondoj“ pirmusyk ir išgirdau tą magišką žodį „stagnacija“, dabar užvaldžiusį visų protus. Nė nenujaučiau, kad jis taip išplis. Tuomet šitas žodis kaip koks retas paukštukas išskrido iš džiazo žinovo ir šiaip menininko Kęstučio Valantino burnos.
       – Žinai, – pasakė Kęstutis ir įsikliukino į kavos puoduką degtinės. – Kai tik; baigiau studijas, mane suėmė baisi stagnacija. Gal savaime praeis?
       „Rotonda“ dar gan ilgai buvo svarbiausia Lietuvos kelių sankryža. Čia atvykdavo kurjeriai ir atstovai iš Kauno, Palangos, Klaipėdos, net iš Varėnos ir Inturkės. Vieni ateidavo nuo Katedros, kiti nuo Arsenalo, tuomet dar niūraus ir neišvaizdaus namo, kurio požemėliuose keli nepripažinti skulptoriai tašė akmenis, o nuvargę kepė ant skardos papločius. Esu ten nakvojęs ant lentynos, žinau.
       Bet daugiausia ateidavo nuo Katedros. Snobai, pižonai, diletantai, meilės kankiniai, už elgesį, „nesuderinamą su tarybinio studento vardu“, iš universiteto ir kitur pašalinti vaikinai bei merginos, nepripažinti poetai ir poetės, knygų perpardavinėtojai, nerimtos mergaitės ir apsišaukėliai aktoriukai. Ko tik čia nebuvo! Gal tikrai reikėjo paklausyt rūstaus ir talentingo poeto Algirdo ir suteikt „Rotondai“ Pasaulio bambos vardą. Čia dar ateidavo: ligos nepribaigti džiovininkai, Gorkio gatvės „iškasenos“, saugumo žmonės civiliais kostiumėliais, 5 – ojo dešimtmečio gražuolės, Džonsonas, Begbis, Doloresa Lust, pabėgėliai iš Bokšto gatvės kazematų ir Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos, nuvargę, bet gražūs tenisininkai (tie tik trumpam!), paklydę turistai, moksleivių ekskursijos, spaustuvės darbininkai, atsitiktiniai užklydėliai (Nikulinas, Žanas Marė, Alicija Majevska), buvę Pilsudskio legionieriai, buvę Stalino kariai, buvę Gulago kaliniai. Nesakau, kad šitie žmonės niekur kitur neidavo, bet „Rotonda“ turėjo savo traukos lauką ir kiekvienas jų čia gaudavo bent jau cafè nature!
       Valdžios įsakyti darbininkai nugriovė „sarajų“, „antikinį“ teatrėlį, jaukų kambarį, sūpuokles, nuvertė tris betoninius drambliukus, Pasakų namelį, dar vermachtui tarnavusį sudedamą kino teatrą „Vasara“, likvidavo alaus kioską, tirą, nepagailėjo nė sutriušusio stilingo namelio anapus Vilnelės, o „Rotonda“ tebestovi! Ją anuomet projektavęs žmogus dabar gali didžiuotis – ruošiamas piketas „Rotondai“ apginti! „Rotondos“ Gynėjų Draugija norėtų čia viską palikti kaip buvo, bet į unikalų pastatą jau pretenduoja galingi kooperatyvai, Satyros teatras, Seno Vyno Degustatorių korporacija, Vilniaus Oriento klubas, o Užupis čia norėtų turėti savo Nuolatinę atstovybę ar bent Konsulatą. Mano galva, viską čia lemia nepaprastai patogi ,,Rotondos“ geopolitinė padėtis: šalia – dviejų upių santaka, Arsenalas, pilių požemiai, o juk ne per toliausiai ir „Stikliai“, „Amatininkai“, „Lokys“, ir pusiau slaptai kuriamas nencų – guculų restoranas...
       Bet daug kam toji „Rotonda“ tiesiog karvė ant kelio, tai kas kad šventa! Dabar, lyg ir baigiantis čia Aleksandro Sergejevičiaus kadencijai (įrodyta, kad jis tikrai nebuvo Žvirtibuto pusbrolis!), „Rotonda“ tiesiog palikta likimo valiai! Jau niekas jos nebeperdažo, pavasariais nebevelka patobulintų stalų su pririštom kėdutėm, grindys noriai pūva, o ir ne tik grindys. Bet ji tebeboluoja iš tolo, tebešviečia dulsva spalva ir, kirsdamas kelią į kurį nors Vilnelės tiltą, vis tiek imi ir atsimuši į josios tiek regėjusias sienas...
       Štai mane čia ir vėl užklupo lietus – ūmus, net žagsintis iš smagumo. Palindau po „Rotondos“ stogu. Už kelių žingsnių prie sienos glaustosi jauna mergaitė su aplanku po pažasčia – dailininkai retai nešiojasi skėčius. Nedrįsau jos užkalbinti (ką gi būčiau sakęs?), bet ji pati paprašė manęs cigaretės, degtukų ir paklausė kelinta valanda. Viską gavus ir sužinojus, kad dabar pusė penkių, ji dar pasiteiravo, ar negalėčiau jos pavaišinti puodeliu kavos?
       – Betgi kavos čia seniai nebėr! – skėstelėjau rankom, o ji, papiktinta mano paikumo, gūžtelėjo peteliais ir nublizgino tiesiai per pasišiaušusias balas.
       Laukiau, kol pasibaigs lietus, skėčių nemėgstu ir aš. Iš „Rotondos“ kampų į mane žvelgė visas būrys gyvų ir jau mirusių plunksnos žmonių, rampos numylėtų personų... Žvelgė poblaivis, šįkart liūdnas Begbis, atsainiai šyptelėjo drėgną ,,Primą“ čiulpianti Doloresa Lust, atsukęs nugarą sėdėjo Venecijos liūtas su visu nedideliu literatūriniu kolektyvu. Iš kito „Rotondos“ pusapskritimio skardžiai (akustika!) nusikvatojo nepamirštamoji Marina Vladi – visi jie dar buvo man čia „Rotondoj“, drėgnoj ir tamsioj miesto pažasty, vėsiam jo kraštely, kur meilės ir nemeilės žodžiais aprašinėtos sienos vis būdavo uždažomos ir nutinkuojamos. Dabar jie visi, tarsi tie seni užrašai, mušėsi pro ploną, netvarų tinką į paviršių, šnabždėjo drauge su lietum savo senus šnabždulius.

       1988

       Kunčinas, Jurgis. Laba diena, pone Enrike: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1996.