Ant dideliausio autobuso lango visu sparnelių ryškumu švietė prisiplojusi peteliškė. Berniukas zulino langą rausvu pirštuku, kad šis net cypė, ir garsiai kartojo:
       – Baterflai! Baterflai! Baterflai!
       Ir atsigręžęs į mus paprašė:
       – Tetuk, a? Išmokyk mane dar kokio reto žodžio!
       – Fekalijos, – atsainiai metė tėvas ir tarsi kaltai nusišypsojo.
       Berniukas vėl pradėjo trinti stiklą aplink spindintį negyvą vabzdį ir prapliupo:
       – Fekalijos! Fekalijos, fekalijos! Baterflai!
       – Gana, Pranuk! – nepiktai sudraudė jį tėvas ir grįžtelėjo į mane: – Žinot, labai gabus vaikas. Tik užgirs kokį retą žodį, kaipmat įsimena. Arba koki dainos tekstą. Gaila, kad ligotas, šiaip...
       – Ką šiaip?
       – Nieko... Kokia rūkuota dienelė, ar ne? O dar valanda kelio! Ne, pusantros.
       Prakaulus jo veidas, knerpta nosis, net žilstelėjusios žandenos dvelkė (o gal švietė?) niauria vidine ramybe – veikiau išdidoku uždarumu, bet vyriškis buvo kauštelėjęs, tad nesivaržydamas pasakojo apie sūnų, nė žodelio neužsimindamas apie save. Tokių pasitaikydavo sutikti ir anksčiau: dažniausiai tai būdavo nekenksmingi, netgi malonūs žmonės, ir tik, kaip sakoma, susidėjus aplinkybėms, jie ūmai pasidaro pikti ir net žiaurūs. Malonūs pašnekovai bet kuria tema, paslaugūs, jei tai nieko nekaštuoja, bet bene didžiausias tokių pranašumas, kad jie visai nemėgsta pasakotis apie save, nutyli savo negalias, ydas ir svetimas moteris. Todėl jiems daug ką gali atleisti ir, netikėtai susitikus, bendravimas su šios rūšies vyrais veikiau malonus nei įkyrus ar varginantis. Jau artėjantys prie pusšimčio metų, jie vis dar rengiasi pagal madą, nebijodami atrodyti juokingai, ir keista – dažniausiai tai jiems neblogai sekasi.
       – Fe–ka–li–ja! – skandavo Pranukas. – Fe! Ka! Li! Ja!
       Jis patenkintas susiraukė, peštelėjo žandeną ir pasakė man:
       – Girdėjau, vėl brangs degtinė? Kaip jūs manot?
       Gūžtelėjau pečiais ir atsakiau, kad tikrų žinių neturiu, bet visko gali būti. Argi pirmas kartas?
       Autobusas stabtelėjo penkiolikai minučių. Bent jau taip paskelbė konduktorė, graži apkūni moteris rūdžių spalvos plaukais. Tokia galėtų dirbti ir rajoninio viešbutuko administratore ar panašios įstaigos barmene. Bet man kas darbo! Daugelis išlipo papešti dūmo. O žandenos pasakė:
       – Jeigu nieko prieš, eime alaus. Čia pat. Aš statau. O vaikui paimsim sulčių.
       Jis siurbė alų į tirštus ūsus ir sugebėjo kartu dar ir šnekėti:
       – Mudu buvom prie jūros, Latvijoj. Juk žinot Jūrmalą? Aišku, žinot. Pranas išmoko gal trisdešimt naujų žodžių! Imunitetas, paradoksas, bakalauras, buferiai (čia jis sukrizeno), nonsensas, kloaka... ir taip toliau. Kaip manot, pravers jam tie žodeliai gyvenime? Pravers! Jam tik vienuolika, o arsenalas – oho!
       Vaikas, priplojęs nosį prie stiklo, jau iš tolo rodė mums grimasas. Buvo tvanku, bet laukan jis nelipo. Tėvas nešė jam butelį limonado. Nors jiedu grįžo iš pajūrio, Pranukas buvo pablyškęs, tačiau guvus. Betgi ir vasara kaip nevasara.
       – Dabar vėl į internatą. Bet nieko! Aš jį pamokiau, kur spirti, jei kibs vyresni bernai... Žinot, tuose internatuose pasitaiko tokių mažamečių monstrų. Nuo mažumės tenka pratinti prie kraujo. Daviau jam paskaityti ,,Musių valdovą“. Skaitėt, žinoma. Ne viską jis ten suprato kaip reik, bet vis dėlto. Irgi pravers.
       Mudu užgesinom cigaretes ir žengėm prie tamsiai raudono ,,Ikaro“. Šiltas rūkas palengva jau skydo, bet jutai, kad diena bus slopi, nesaulėta.
       – Ten, Majoruose, sykį matėm kruvinas muštynes. Diena, tiesiog pliaže. Pranukas iš pat pradžių suglumo, persigando, bet aš stipriai laikiau jį už rankų – akių neleidau užsidengi Tesipratina! Vienas gruzinas, o gal osetinas, kur ten supaisysi tuos juodžius, pyst, ir išsitraukė peiliuką! Ne ne, kraujai ten pylėsi, tik iš nosių. Cha!
       Kažką dar prisiminęs, jis tyliai susijuokė, tada atsiprašė ir jau rimtai tarė:
       – Ir žinot, kitądien jis pradėjo zyzti, kad ir jam nupirkčiau tokį pat peilį! Einam, sako, susirasim tą gruzą, ir tu, tėtuk, man nupirksi. Nupirkau – už du rublius, kriaunos kaip lapė, su viena geležte. Jokie žvėrys auklėtojai prie šitokio neprisi... kabins! Nebent vyresni bernai atimtų. Bet va, žiūrėkit...
       Jis nusigręžė nuo autobuso. Vyriškio delne gulintis daiktelis buvo labai panašus į dujinį žiebtuvėlį, tik gerokai stambesnis.
       – Pirkau iš vieno jūreivio už dešimkę. Matot, jei tave užpuola koks valkata, girtuoklis ar šiaip asocialus elementas, tu tik nuspaudi va štai šitą vožtuvėlį, ir į užpuoliko akis iškart trykšteli speciali srovelė. Išsyk atjungia! Sako, pusvalandžiui, o jei gerai pataikysi, tai ilgesniam laikui. Atsisveikindamas norėčiau vaikui padovanot. Pravers... Vargšas berniukas! Nuo mažens buvo gležnas, į motiną amžinatilsį...
       Riedėjome toliau. Pušynas dunksojo rūke, balkšvos jo gijos vyniojosi apie kamienus, žemąsias šakas ir kadagius.
       – Gal jūs padovanotumėt tą ginklą man? – paprašiau. – Arba ne, parduokit! Aš irgi visai nemoku muštis, o dažnai vėlai tenka grįžti namo.
       Jis suraukė kaktą ir pakraipė galvą. Abejojo, bet mačiau – mielai padovanotų, ir drauge tėviškai nerimauja dėl Pranuko likimo internate.
       – Na taip, – sumurmėjo jis. – Kiekvienam gali atsitikti kokia nelaimė... Nors čia parašyta – matot, prancūziškai, angliškai ir ispaniškai, kad po pusvalandžio niekšas vis dėlto atsigauna. Kažkur skaičiau, kad Prancūzijoj tokį daiktelį nešiojasi kiekviena moteris. Tikriausiai ne vien Prancūzijoje! Žinot ką. Šekit. Šekit šekit. Pinigų nereikia. Mudu čia taip gražiai šnekučiuojam. Imsiu kada ir išgirsiu, kad žmogus atsigynė nuo galvažudžių tokiu va flakonėliu!
       Jis garsiai nusikvatojo, paskui palinko prie pat mano ausies ir tylutėliai pasakė:
       – Aš turiu dar porelę...
       Nuo vyriškio dvoktelėjo kažkokiu viskio, kalvadoso kvapeliu, o gal paprasčiausia namine. Dovanėlę paslėpiau švarko kišenėj.
       – Fekalija! – nei iš šio, nei iš to kiauktelėjo Pranukas ir skiausčiu delnu kirto į sėdynę priešais save. Dvi merginos atsisuko į jį ir kiek sutrikusios nusišypsojo.
       – Truputėlį jau esu mokęs jį gintis, – paaiškino vyras. – Tik delniukai dar gležni. Nieko, kitą vasarą... Ak! – atsiduso jis. – Tokį vaikelį reikėtų mokyti jodinėti, fechtuotis, plaukti... jei norit, net eiles rašyti, o tenka mokyti savigynos ir retų žodžių. Neteisybė, a?
       Žinojau tą kryžkelę, kur jiems reikėjo išlipti. Jau ir artinomės prie jos. Graži kryžkelė: aplinkui vienas miškas, iš nužievintų rąstelių pastatyta erdvi stoginė keleiviui atsipūsti ar pralaukti darganą. Tokios dabar jau neretos mūsų pakelėse ir nebe taip krinta į akį. Man šita kryžkelaitė itin jauki ir maloni – tiesiai šauna plentas, o į šonus eina miško vieškelis –į kairę ir į dešinę.
       Kaip vyriškis nusidžiaugė, kad ir aš ten išlipau! Teisybė, mano kelias ėjo į priešingą pusę. O bendrakeleiviams kryptį rodė medinė, lietaus ir saulės jau išblukinta rodyklė: „MOKYKLA INTERNATAS – 2,5 km“.
       Buvo labai tyku it prieš lietų ir tvanku. Vyriškis kone primygtinai prašė, ir aš sutikau kiek pasėdėti pastogėje sykiu. Niekur, tiesą sakant, labai ir neskubėjau. Nusimetėm švarkus, užsirūkėm, jis iš geltono portfelio gelmių ištraukė ir vylingai pateliūskavo didelį matinį butelį. Pranukas tuoj nusilaužė pušies šaką ir pradėjo įnirtingai kapoti perdžiūvusias dilges, bet šitas darbas jam greit įgriso – sunkiai alsuodamas vaikas įsitaisė šalia mūsų ir klausėsi, ką šneka tėvas.
       Blykstelėjo saulė. Iš porų sunkėsi permatomi prakaito lašai ir tekėjo vyro veidu. Pranukas pasistiebė ir kažką šnibžtelėjo tėvui į ausį. Šis tvardydamas šypsnį skubriai žvilgtelėjo į mane, bet tučtuojau surūstėjo ir pagrasė vaikui pirštu.
       Atsisveikinau. Eiti turėjau nearti. Tėvas man paspaudė ranką, o sūnus sėdėjo nudelbęs akis ir tingiai mataravo kojom...