***
Negerai per ilgai gyventi: nelieka
Nei merginų, kurioms kadai pažadėta
Mirt jaunam, nei draugų, kurie autostradoj
Drįso žūti vieni, nors buvo prisiekę
Mirt drauge. Nėr net tų, kurie mokė
Neapykanta neapykantos. Nieko.

Nebeliko kalbų nei knygų. Pavirto
Viskas dulkių migla. Sunkiau pasakyti,
Kaip kalba susiranda jų lūpas ir klausą
Šermenų šurmuly. Juk, regis, neliko
Mokinių, pasekėjų. Stovi prie kapo
Svetimų svetimiausi žmonės. Kalba,
Bet nežino, apie ką kalba ir kam.

Pavojinga ilgai gyventi: nė vieno
Nepažįstu, nesu jų niekad sutikęs,
Nepažįstu net jų ženklų. Toks jausmas,
Lyg aš gyvas, o jie atėję iš laiko,
Kurio niekas, net aš, negalim atminti,
Kuris niekam, net jiems, negalioja.

***
Praskrendantis lėktuvas manęs
Neįtraukia į erdvę, į dangų,
Kaip neišmuša – lengvai ir savaime –
Liūdesys manęs iš manęs. Ir vienatvė,
Kuri vis prisėda greta
Skrendant lėktuvais, važiuojant traukiniu.

Tiesa, traukiniai iki šiol tebežadina
Ilgesį tolumų. Ir, aišku, vienatvės,
Kurios vis mažiau ir mažiau, nes mažėja
Žmonių. Mes gyvenam lyg dykroj,
Per kurią traukiniai vis dėlto pravažiuoja. Tenai
Juk taipogi gyventa. Todėl ir ilgu.

Laivą mačiau, bet nemačiau jo niekad
Nutolstančio. Niekad nemojavau jam
Nosine ar skarele. Nesu moteris,
Kuri gali ištikimybę matuoti atstumais
Ar mėnesiais nuo vyro mirties. Todėl
Esu vienas. Ir nieko nematau. Išskyrus save.

Sutikčiau ištirpti medžio žievėj, pievos
Krūmokšnyje ar lėktuvo paliktoje
Brydėje, jei tai būtų mano tikroji
Vienatvė. Mano tikroji tyla ir mano
Tikroji mirtis, kuomet aš toks panašus
Į tylą. Vienatvę. Ir visa, kas nesuprantama.

***
Nedaug, tiesą sakant, ir lieka:
Privalomas, nors ir nebūtinas
Naktinis budėjimas, nieko
Lig šiol iš mirties nepabudinęs.
Žvakigaliai, žirklės, ir niekas
Neperspėja: pats sau čia budelis
Esi. Švinta rytas lyg sniegas
Ar amžinas duobkasio butelis.

Nenešk tik vainikų, neimki
Gėlių į rankas. Tavo būsenas
Jau šiąnakt šešėliuos paminklų
Išvogs ir parduos. Ne už pusę net
Gedėjimo kainos. Vien kvapas
Eglišakių. Šiurpulio utėlės
Per kūną. Ir užverstas kapas.
Ir amžinas duobkasio butelis.

Tai ko nepasakė Laukys ten,
Ant kelio, – lig šiol tebebudintis?
Kad nori sugrįžti jaunystėn?
Mylėt? Kantriai kęsti ir rūpintis?
Pro šalį einu. Pinas kojos.
Lyg jaunalietuvis prakutėlis
Šlykščiuos, kad ant kelio voliojas
Vien amžinas duobkasio butelis.

KALĖDOS. 2001

Dar viena žiema daugiau. Atrodė,
Kad mano gyvenime jau nebus
Žiemų. Vien tik vandenys, pelkių maurai
Po pasaulio gaisrais, po grėsmingais
Nenusėdančiais dūmais. Mūsų vaikai
Neturėtų, atrodė, žinot tokių žodžių,
Kaip sniegas ar ledas. Bet šiemet
Ištiko Kalėdos. Netikėtos. Todėl ir tikros.

Mūsų vaikams apskritai nelemta
Daug ką žinot. Tarkim, žvaigždžių, dangaus
Ar medžių vardus. Maniau, kad seniai
Ir aš užmiršau visa tai, ir nereikia
Prisimint, ko nereikia. Bet šalta,
Sniegas, pusto, ir, jausdamas šaltį,
Dar gyvas esu, ir visai nesvarbu, kad dabar,
Šią akimirką, krinta lėktuvas, nurieda
Nuo bėgių nuodų cisterna. Nors Kalėdos.

Netikėtos, todėl ir tikros Kalėdos –
Kaip ir viskas, kas netikėta. Katastrofos
Visada netikėtos. Ir mirtys. Labiausiai
Netikėtini prisikėlimai. Ir vien tik karai
Visada užplanuoti – todėl, kad kariauja
Pinigai, o ne žmonės, dievai. Saugok, Dieve,
Bent Kalėdas nuo pinigo ir nuo karų.
Duok joms sniego, pūgų. Ir Kalėdos ištiks.

***
Tik per laidotuves sužinai
Profesiją, pavardę, mokslinį laipsnį,
O gyventa tiek metų greta, skolintasi
Druskos ir duonos, bet nežinota,
Kas gremžia jo šerdį, kodėl kasdien
Šviesėja veidas ir žyla plaukai.

Pabraukymai knygoj: mylėti taip,
Lyg rytoj turėtum nekęsti. Nekęsti
Taip, kad, meilei ištikus, mokėtum
Mylėti. Bet vien tik per laidotuves
Pirmąkart sutinki jo pažįstamus
Ir draugus. Visi abejingi, mandagūs.

Skolingų jam buvo daug. Vieni
Galvoja, kam atiduoti tą skolą –
Vargstantiems ar ligotiems.
Kiti repetuoja, ką pasakyt artimiesiems,
Kad skolą jie perskolintų darkart.
Juk mirtis visada skolinga gyvenimui.

***
Dabar jau žinau, kad galiu atpažinti
Iš veido savižudį. Net jei jis drįstų
Paskelbti sau nuosprendį tik po daugybės
Dešimtmečių. Veidas jo pilnas jau šiandien
Mirties. Kuo daugiau akyse susitvenkę
Gyvenimo, tuo ten seklesnė gyvybė.

Gimimas – savižudybė. Nedaugelis
Gimsta gyvi. Ir dabar suprantu
Visus, kurie pasistato paminklą, kapą
Apsitveria dar gyvi. Tai vienintelė
Ramybės sala jiems. Bent tiek jie
Gyvena. Kol tveriasi kapą.

Dabar jau žinau, ką man sako ar tyli
Savižudžio akys apie mane, neišdrįsusį
Pasirašyti savo mirtim po nuosprendžiu
Šitai žemei beskliautei, šiam dangui
Bežemiui. Jos nieko nesako, netyli.
Jos gimdamos juoda gelme pasirašė.

***
Negaliu pakęsti muzikos iš gretimo
Namo langų, bet kodėl taip myliu
Lietaus šnarėjimą balkone? Negaliu
Pakęst aparato, siurbiančio iš šulinio
Kanalizacijos mano tamsą, bet kodėl
Taip myliu beržų ošimą, krykštavimą
Vaikų aikštelėj žaidimų, griaustinį
Po langu? Iš apačios. Prikeliantį.

Niekad nebesutapsiu su savimi. Viskas,
Kuo gyvenau, seniai sugriauta, suniokota,
O griuvėsiai paminklais paskelbiami. Nieko
Negaliu statyti ant jų. Muzika pro langą –
Senovinė, medžių ošimas – amžinas,
O aš turiu būt šešiolikmetis, nors man
Jau aštuoniasdešimt ar net daugiau. Nepamenu
Nei savo gyvenimo, nei savo gimimo.

Nekenčiu savęs iš geltono namo
Langų. Iš svetimos epochos. Lyja
Tarp mano ir gretimo namo vienodai.
Ošia beržai vienodai tarp mano
Gyvenimo ir negyvenimo. Norėčiau
Kiekvieno lietaus lašo atsiprašyti,
Kad negaliu ištirpti jame, kad negaliu
Nukrist juo nuo beržo lapo.
                       Nors baisiai norėčiau.

***
Greičiau atvažiuok tšk Pinigų
Seniai neturiu tšk Praradau
Tarnybą tšk Paliko žmona tšk
Virvių kalnas vis auga ir auga
Tšk Nežinau ką daryt tšk
Gruodis stuburą laužo kbl
Ir vasario tikrai nesulauksiu
Tšk Pavaža rogių lūžo tšk

Laiškas: Dink iš akių. Negaliu
Ir nenoriu girdėti. Apyvarta
Ėmė strigt. Areštavo bankuos
Mano sąskaitas. Dar gerai,
Kad žmona tavo (buvusi, aišku)
Mano pinigus suka už balos
Ir atsiunčia slapta. Ačiū Dievui,
Kad ne tau, parazitui, veltėdžiui.

Dabar jau žinau tšk Tu nesi
Reikalinga žmona net ir jam tšk
Bet negrįžk tšk Aš įstosiu į gaują
Rojaus princo kbl kuris gali
Susprogdinti jo geldą ir balą
Išsprogdinti, išvirinti tšk
Savo virvių nemesiu tšk Plauk tolyn
Tšk Gervės virto nuodėguliais

Laiškas: Taip tau ir reikia. Mane
Tavo princai karališkan rojun
Šiandien pardavė. Gal pamaitins
Ir tave. Man daugiau neprikaišiok.
Gyvenu su tavim. Su daugybe
Tavo snukių, kurie ir išvijo
Iš namų. Tu esi Legionas,
Kuris žudo. Ne pats. Ne sudie.

VAGYSTĖS

Du centneriai knygų, vaikiškom
Rogutėm tempiamų į namus
Iš užpustyto „Ikaruso“. Knygų krepšys
Didesnis už tempiančius vyrus. Viešpatie,
Kur dingo tų centnerių išmintis,
Tų knygų ištarmės senstant?

Gatvelė kaip tik mano būdui: pradžioj –
Bažnyčios šventorius, gale – akmeniniai
Kapinių vartai. Laidotuvių procesijos
Springsta dulkėm per vasarą, o žiemą
Net sniegas toks sausas, kad dulka. Knygos
Storėja, tunka nuo dulkių man džiūstant.

Du vyrai viduržiemį vaikiškas
Rogutes stumia link savo džiovos, dieną
Išnaršę bažnyčios palėpes. Girtas
Vargonininkas vargonuoja dainelę,
Labai nepadorią bažnyčioj. Gatvelė
Kaip tik mano būdui: nuo vyno iki džiovos.

Kur dingo, Viešpatie, anų foliantų
Senobinė išmintis? Lentynose dulka
Juodos, puošniai apdarytos knygos,
Bet raidės nedulka, tos dulkės nebenusėda
Ant mano pilkų smegenų. Vaikiškas
Rogutes seniai pakeitė velomobiliai.

Ne man tai suprasti: automobiliai
Šventoriuj arba klebonijos kieme,
Spindintys savo suodžiais. Tarp knygų,
Kuriu žodžius išmokęs, nieko nebesuprantu
Senobinėse knygose. Kalba lyg ir gimtoji,
Bet akys senka ir anka. Daugėja tamsos.

VIENUOLIJA

Grandinėm prirakintos juodos knygos
Prie bibliotekos sienų, pririšti
Lininiais pančiais užkeikti vienuoliai
Prie knygų apdarų: neprasitark
Man nieko apie savo tiesą, tėve,
Atrink kelias pelijančias knygas,
Ir aš suprasiu, ką tau liepė slėpti
Valdovai ir vergai, abatas ir sargai.

Virš miesto skleidžiasi varpai, daugybė
Varpų virš bibliotekos. Pririšti
Prie varpininkių rankų, prie vienuolių
Gobtuvų tie varpai. Klausyk
Nematomų varpų mieste, kur šiandien
Nėra nė vieno, galinčio girdėt
Varpus ir tuos, kurie visiems išbadė
Dangaus ir žemės sklidinas akis.

Kokia šalis... Vieninteliai, panašūs
Į žmones, prirakinti, pririšti
Prie knygų sienų ir tarp sienų knygų
Įkalinti, kad būtų niekada
Ir amžinai, kad niekad neišplėštų
Jų varpo gaudesys iš čia: žiūrėk,
Kaip virsta dulkėmis juodi vienuoliai
Šio amžiaus bibliotekų tamsoje.

Prisirakinti, prisirišti ir tylėti
Prie knygų, prie savęs lyg prie uolos,
Lyg prie tylos akmens. Įskyla varpas,
Iš paskos skeldėja kiti. Tylėk,
Nes kurčioje tyloj labai girdėti
Tyliausias šnabždesys. Juoda knyga
Suskliaudžia biblioteką. Amžiaus dulkes
Sugobia. O šalies taip ir nėra.

***
Kas išdrįs nuimti šį pakaruoklį.
Bus pakartas. O jei ir jį
Imsis laidot kas nors, bus dukart pakartas. Taigi
Eikit pro šalį visi iškilmingai
Ir lėtai, neužminkite savo šešėlio,
Nes visi pakartieji yra ne kas kita,
O gyvųjų šešėliai. Gyvieji neturi jų.

O jei nusižengusį šitai taisyklei
Jus priglaustų kas nors, praneškit aukščiausiajam.
Jis bus iš tėvynės išvytas. Žmogus be tėvynės –
Su įdagu. Baltas šešėlis. Perkrikštas.
Jis mums patiems pavojingas. Toks gali
Pakarti bet ką. Toks per daug apie mus žino.

Mes privalome apsivalyti. Dalgių laikai,
Karabinų laikai praėjo. Telieka pakartoti
Humaniškiausią įstatymą: nusikaltęs
Pasikaria pats. Toliau viskas vyksta savaime.
Valdžia stovi ir stebi Vytauto kartuvių
Arba turgaus aikštes. Ateis visi artimieji.

***
Kol aš miegu ant šieno, kažkas nugirdo šunį,
                                                        pripylęs degtinės
Į dubenėlį. Aš leidžiuos nuo prėslo, šuniui
                                             dainuojant ir šokant
Prie durų: jaunikis atvyko, jaunikis jau trečiąkart
                                                       miega kluone,
Vadinasi, trečiąsyk girtas per dieną. Dabar bus
                                             girti ir jaunikis, ir šuo.

O rytą keliauju nuo kaimo prie kaimo.
                                             Visai nepažįstami žmonės
Nežinoma man tarme pasisveikina, ir nustembu,
                                                       iš kur jie pažįsta
Svetimo pakraščio, amžių pasvietės plevėsą?
                       Gal sveikina paskui bidzenantį šunį?
Bet šunį pasveikina šunys gūdaus Žemaitijos
                                            kaimelio. Tikrai ne mane.

Sugrįžus ir vėl stalas ir pietūs, vėl pietūs ir vėl.
                                            Šokiai kiemo žolėj.
Pakluonėje šuo pagiriojas, o man akyse – šimto
                      poškų baubliai. Krašto maro kapeliai.
Nežinau. Iš kur jau čia maras? Vien karas.
                                                        Tylus melo karas.
Nes koks aš jaunikis? Kokia ji jaunoji? Tik šuo
                                   ir dainuoja, ir šoka kaip tikras.

***
Keista, kad jie turėjo tėvus. Dar keisčiau, kad gedėjo
Broliai, seserys mirusių jų. Rodos, gimę
Jie iš viso nebuvo. Ir nei gyveno, nei mirė.
                                                       Išėjo, bet neišėjo.
Kovojo, bet nenugalėjo. Nejaugi turėjo likimą?

Kiekvienas nešiojo savy – kas svyrančią medžio viršūnę,
Kas atspindį vingy upokšnio. Bet nei medis, nei krūmas
Jų nei matė kada, nei girdėjo. Poezijoj kartais taip būna:
Jie buvo arba pats gerumas, arba pats būties negerumas.

Sunku patikėt, kad jie valgė. Kas kita, kad gėrė
Savo tulžį ir neviltį, skausmą ir nuoskaudas iš stiklinių
Briaunotų, sunkių. Ir dainuodami perrėkė žvėrį
Savyje. Todėl jų nebuvo pirmų. Buvo daug paskutinių.

Kartais klausia manęs, ar buvau juos sutikęs, ar pažinojau,
O galiu atsakyti: štai stalas, sofa, ant kurios nubudo
Jų pražilusios galvos iš siaubo, štai žvakė, liepsnojus
Jų gimtadienio vakarą šiam kambary. O jų lyg nebuvo.

Nes ir pats lyg nesu jau. Seniai neturiu atminimų,
Sentimentų. Jie viską į sapną nusinešė, viską, kas šventa,
Su savim, man palikę tik mano likimą.
Jį tai jau garantuoju. Likimo tikrai neturėčiau,
                                                       jei jie dar gyventų.

***
Sugriuvus žmogui, ir pasaulis griūva,
Ir tik dabar matau, kokie jie mano,
Rakandai ir daiktai, į gaisro krūvą
Sumėtyti šio amžiaus uraganų.

Sužlugus žmogui, ir gyvybė žlunga,
Danguj ir žemėj, ir naminiai paukščiai
Kasdieną vis trumpiau namie užtrunka,
Ir vien akmuo prie kojų glaudžias baugščiai.

Pavirto akmeniu kančia, ir laikas
Pristato amžiams prapulties skulptūrų
Visuos pasaulio parkuose, ir vaikos
Paminklas žmogų, ir žmogus sugūra.

Iš dulkės atsiradęs, virsta dulke
Dangoraižių kūrėjas, bet išlieka
Kalnai ir jūros, ir taip švelniai dulkia
Kažkas nuo amžinybės ir nuo nieko.

O sergančiam labai pasaulis serga.
Labiau, negu galvoja ir supranta
Žmogus jo negalę, jo skurdą, vargą
Laike be horizonto ir be kranto.

Numirštant žmogui, ir pasaulis miršta,
Kad man – pasaulio, jam – manęs nebūtų
Kančia gedėti ir nyka užmiršti,
Išvydus atsiūbuojant kraujo putą.

***
Kada nors, kai manęs nebebus,
O trečiasis pasaulinis tęsis,
Juk ir jūsų nebus. Ir kapus
Žels užžels mūsų laikas būtasis.

Nepažinsim viens kito, kalvos
Tarsi Žemės šaknų įsikibę,
Ir žolė – be genties, be spalvos –
Bus pilka pelenų amžinybė.

Ir galbūt tik tada pirmąkart
Susitiksim nustėrę, kad ėjom
Viens kitam vieno žodžio ištart
Ta kalba, kur nė viens nemokėjom.

Kukulas, Valdemaras. Judas taipogi danguj: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla , 2005.