MAŽŲ MIESTELIŲ SODAI
Dideliems sodams
Reikia mažo miestelio.
Tarsi dideliam žiedui – mažo krūmo.
Serbenčiula uogela, kokia ji didžiulė,
Mūsą meilė, kada mes maži. Mes maži,
Mūsų dideliam dangui
Reikia mažo miestelio.
Serbenčiula uogela, koks jis:
Žalias namas ir stiklo veranda,
Žalias sodas – ištiesi pro langą
Liesą ranką ir jausi, kaip trankos
Šito miesto širdis, kaip dažnėja
Kelio pulsas, to kelio, kur veda
Iš bažnyčios į kapines. Mažas
Tas miestelis, jis visas sutilptų
Ant to kelio – lyg žalio miestelio
Balto stogo.
Žalias namas ir stiklo veranda,
Žalias sodas – ištiesi pro langą
Liesą ranką ir jausi, kaip tvenkias
Tavo mažas gyvenimas uogoj:
Serbenčiula uogela, bent krūmas –
Dieną sukrauna tamsą,
Naktį sukrauna šviesą,
O paryčiais, o paryčiais,
Kai šviesa prie tamsos prisiglaudžia,
įsitempia ir gaudžia
Tarsi laikrodis – gūdžiai –
Serbenčiula uogela, mirtis
Iš to krūmo ateis.
Mokykla, kareivinės, eitynės
Mokinukų pro paštą, pro turgų
Pažiūrėti už miesto, koks laužas
Iš didžiulių mašinų telieka,
Pro knygyną, ligoninę, stotį
Mokinukų eitynės už miesto
Pažiūrėt, pamatyt, kaip nelieka
Net mažiausių gyvenimų. Dieve,
Kokios didelės pirmosios meilės
Ir kaip maža ten baimės numirti,–
Šita baimė vis ryja kas metai
Mūsą meilę, ir niekas nedrįsta
Į avarijos vietą atėjęs
Apkabint savo mylimą. Dieve,
Restoranas, bažnyčia, eitynės
Mokinukų į užmiestį, soduosna.
Dideliems sodams
Reikia mažo miestelio.
Kaip ir didelei meile –
Mažo žmogaus.
Kukulas, Valdemaras. Knyga netyčia: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.
NORS ISTORIJOJ MŪSŲ NĖRA
I
Sugrąžink į dabar mums anuos,
Kurie puolė, anuos, kurie gynės,
Kurie žuvo vardan amžinos
Ir nežūsiančios savo tėvynės.
Jie pirmiausia ir bus mums tauta,
Prisikėlusi, kad pamatytų,
Kaip smagiai jų mirtis pragerta,
Kaip pigiai jų viltis užstatyta.
Sugrąžinki visus į dabar
Tuos, kur šaudė žydus arba lenkus
Vardan tos Lietuvos. (Ką užtart
Ji galėjo, kai surištos rankos?)
Ir tegu jie bus mūsų, labiau
Negu mes, negu teisūs, bus mūsų,
Tie kalti, kurių niekas nebaus,
Kad kadais mūsų valiai pakluso.
Sugrąžink į dabar mums niekšus,
Nusikaltėlius, budelius, Vyti.
Juk matai, kad tėvynė pražus,
Jei nespės už visus atsakyti.
II
Tu išduoki visus ir visų
Išsiginki, kas lemiamą metą
Skelbia kovą karingu balsu,
Šitai kovai vaikų neužstatę.
Išsiginki manęs, nes sūnus
Tau nebūsiu, nebūdamas tėvas
Savo sūnui, nes tokius – senus
Ne tėvynė pasiima – Dievas.
Ir užmiršk amžinoj praeity
Tuos, kurie tau vaikų neaugina.
Mes visi esam jų apgauti –
Lyg tremty, emigracijoj gimę.
Išsiginki manęs, nes tėvų
Neturėdamas tėvas nebūsiu
Jokiam kariui, ir tavo karų
Nei prasmės, nei vertės nepajusiu.
Nes vienintelis karas, tikrai
Vertas gimti,– tai amžinas sraujo
Kraujo kelias, kuriuo mūs vaikai
Ne numirt, o atgimt vis keliauja.
III
Pažadėki, kad bausi vis vien –
Ar negera daryčiau, ar gera.
Ir jei eičiau į karą, įspėk,
Kad einu į grobikišką karą.
Bausk už viską. Mylėki ir bausk
Vien už tai, kad dedu tau po kojų
Savo šalmą, kad, nieko brangaus
Neturėdamas, durklą aukoju.
Ir jei šaukčiau sukilti, sukviesk
Palankius man, ir mano likimą
Jiems parodžius, linkėk išminties
Pragarmėt, pralaimėt sukilimą.
Net jei plaukčiau ieškoti salos
Nerastos dar, įspėk, kad keliauju
Jos pavergt, ir kelių atgalios
Jau nėra kartą liejusiam kraują.
Bausk už meilę, nemeilę. Matai,
Kad myluoti, mylėti pamiršta,
Tavo meilėj save nelauktai
Atpažinę, tave.
Ir nemiršta.
IV
Nes tėvynė yra vakarai,
Kai ir vienišas rymai, ir vienas,
Ir lyg tremtys, lyg buvę karai
Tave kalina kambario sienos.
Nes tėvynė yra ta naktis,
Kai pilnut pilnutėlis jautiesi
Savo meilės ir savo mirties,
Ir su dviem tu esi tiktai dviese.
Apsigobę tamsybės skara,
Mes istorijos mokom viens kitą,
Nors istorijoj mūsų nėra,
Nors ji mūsų ir mums parašyta.
Bet tėvynės nėra, kai ryte
Ji pavirsta minia, ir minioj toj
Kas žmogus – vis tėvynė kita
Ir kitokia gyvybėj kitokioj.
Ir tikrai jau tėvynės nėra,
Kai kiekvienas išeina į dieną
Lyg istoriją. Ji atvira,
Bet ne ji grindžia kelią į Dievą.
Kukulas, Valdemaras. Knyga netyčia: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.
MAŽŲ MIESTELIŲ MIRTYS
Kaip reikėtų čia Eifelio bokšto,
Jei ne Eifelio bokšto,
Bent Gruzijos, ak, bent gruzinų balkonų,
Grūšia bumbuorėta!
Kaip čia stinga svaigios aukštumos,
Nuo kurios atsispyręs
Bent į mirtį nuskristų žmogus,
Nuplasnotų gražiai.
Vienuolynų čia trūksta,
Grūšia bumbuorėta,
Ir grafų, ir bajorų čia stinga,
Bet ką aš kalbu! Juk gana
Vien revolverių jų, pistoletų jų būtų,
Grūšia bumbuorėta, ir šviestų
Moters veidas skaistus virš mirties,
Meilės angelas gobtų sparnais
Tuščiagarbio šėtono pagarbintą kūną!
Kaip čia miršta, kaip žudosi žmonės!
Juk iš rato kreidos ir išeiti sunkiau,
Ir išskristi, grūšia bumbuorėta,
Nei iš kilpos mirties,
Nei iš kilpos mirties!
Kaip jie žudos, grūšia bumbuorėta!
Pagrasina, pasidega traktoriuj, sėda
Sau už vairo ir traukia vagoti
Nuodingųjų tuštybės laukų,
Amžinųjų tuštybės dirvonų.
Kaip jie žudo, grūšia bumbuorėta!
Peiliukais jie svaidos,
Kirviais mėtos tarytum indėnai ir pilstos
It alchemikai sielos rūgštim, bet negimsta
Joks naujasis žmogus,
Joks nekaltas vaikelis, grūšia bumbuorėta!
Kaip reikėtų čia Eifelio bokšto
Arba ginklų jaukios parduotuvės (ji veiktų
Skausmo valandą juodą, girtumo, gūdžios
beprotybės
Baisią valandą,
Ištisą parą ji veiktų).
Kaip čia trūksta mažų priešmirtinių raštelių
Ir ilgų priešmirtinių laiškų; jie vartytus
Viršum mūsų balandžiais, vartikliais,
sukiotųs
Popieriniais laiveliais upelio tėkmėj...
Mus ir jus jie sutaikytų amžiams,
Grūšia bumbuorėta!
Kaip čia miršta, kaip žudosi žmonės!
Juk iš rato kreidos ir išeiti sunkiau,
Ir išskristi, grūšia bumbuorėta,
Nei iš kilpos mirties,
Nei iš kilpos mirties!
Kukulas, Valdemaras. Knyga netyčia: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.
***
Nebijok: tai girtuoklis,
Smagus girtuoklėlis
Atkreivoja teisybės keliu,
O jis – kreivas...
Pažiūrėk į akis jam:
Koks tyras jų mėlis.
Tai vienintelis tikras
Teisybės kareivis.
Ak, nebėr karalystės,
Karališkų rūmų
Juokdarių: kaip jam tiktų
Spalvota kepurė!
Tik po ja jam atleistų
Akių atvirumą
Ir nebaustų teisybės,
Kurios jis dar turi.
Mes ne rūmuos gyvenam –
Gyvenam ant kelio,
Kuriuo traukia karaliai
Ir linksmas girtuoklis.
Jisai laikos už savo
Kepurės snapelio
Ir neturi iš ko
Atiduot melo duoklės.
Kukulas, Valdemaras. Knyga netyčia: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.
MAŽŲ MIESTELIŲ MINTYS
Iš provincijos, iš provincijos,
Iš provincijos – mūsą mintys,
Jos subrendusios, savarankiškos,
Pilnametės jos – iš provincijos.
Vilniuj perka tabaką jos,
Jos kavinėse laižo likerį,
Ir apsvaigusios, ir svaigindamos
Man į ausį jos kužda:
– Bėkime!
Aš kreipiuosi į miesto vykdomą
Komitetą, į miesto partijos
Komitetą kreipiuosi: būtina
Bent Žvėryną grąžint provincijai.
Nei kavinės čia, nei restorano,
Čia, atrodo, nėra net reketo,–
Kurgi dėtis mintims iš provincijos,
Kurios dūsta centre skaityklose?
Iš provincijos, iš provincijos,
Iš provincijos – mūsą mintys,
Iš gyvenimo, jo žydėjimo,
Iš jo liūno jos – iš provincijos.
Jos patyrusios, nepatyrusios,
Kas taip slepiama sekso tomuose,
Bet jų balsas šiek tiek prikimęs jau,
Šnabžda, šnara ir gundo:
– Bėkime!
Aš kreipiuosi į miesto vykdomą
Komitetą, į miesto partijos
Komitetą, Žvėryną gindamas:
Čia vieta Menų akademijai.
Čia tikrai niekada nestokotą
Nei provincijos, nei gyvenimo
Netgi mintys, labiausiai knyginės,
Netgi mintys, labai akademinės.
Iš provincijos, iš provincijos,
Iš provincijos – mūsą mintys,
Muzikalios jos ir tapybiškos,
Ir poetiškos jos lyg provincija.
Greitai tampa begal išmintingos jos,
Moralistės jos tampa, mokančios
Negyvenimo ir gyvenimo,
Kurio Vilniuj nėra, todėl:
– Bėkime!
Aš kreipiuosi į miesto vykdomą
Komitetą, į miesto partijos
Komitetą kreipiuosi: gelbėkit
Mano sielos, minčių provinciją.
Vien Žvėryne namie jos jaučiasi,
Vien tik čia tikrai kūrybingos jos –
Čia mediniai namai su mansardomis,
Čia naminė degtinė su prieskoniais.
Kukulas, Valdemaras. Knyga netyčia: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.
VIDUI
Praeities vis daugiau – ateities vis mažiau,
Net baugu pažiūrėt, kaip gilu ten,
Kur baltais nežinios akmenukais žaidžiau,
O visa ateitis – šioj eilutėj.
Ir todėl man norėtųsi tęsti ir tęsti šią trumpą
eilutę.
Juk mes senstam, brolau, juk mums skauda
ne tai, kas skaudėjo
Kažkada, kai mylėjom jauni, kai jaunų ir
linksmų nemylėjo.
Ak, menu – nenorėjau gyvent: kaip save
naikinau, kaip niokojau aš savo gyvybę,
Ir stebuklas – tada taip linksmai Ir lengvai
gyvenau.
Tu tada raminai, o dabar ar ramintum, kai
šitaip to reikia,
Kai taip reikia gyvybės, o jos, nuniokotos,
gana tik kas žingsnis, kas mostas,
kas mirksnis diktuoti lėtai testamentą:
Praeities vis daugiau – ateities vis mažiau,
Nei baugu pažiūrėt, kaip gilu ten,
Kur baltais nežinios akmenukais žaidžiau,
O visa ateitis – šioj eilutėj.
Ir todėl man norėtųsi tęsti ir tęsti šią trumpą
eilutę.
Juk mes senstam, brolau, ar jauti, kaip tai
skauda, kai senstam?
Laiko sau jau nėra, nebeturim neskaudančio
laiko...
Štai ir šitą eilėraštį jau ne rašau, o skiriu
tau, ir viskas
Bus tik taip: mylimų atminimui, tėvų
atminimui, draugų atminimui.
Ne gyvenam, brolau, o kas žingsnis, kas
mostas, kas mirksnis diktuojam lėtai
testamentą:
Praeities vis daugiau – ateities vis mažiau...
Kaip ir mūsų, brolau, kaip ir mūsų...
Kukulas, Valdemaras. Knyga netyčia: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.
POETŲ PROSPEKTAS
| A. Verbai |
I
Užgautų, užguitų žiburiai
Kaip monetos pažyra į žvyrą.
Nesilenk ir nekelk jų. Taurėj –
Vynas dūla, taurėj vynas yra.
Po skylėtais Žvėryno stogais
Kiekvienam kambary verda vynas,
Ir poetas meilužio ragais
Maišo katilą meilės alyvos.
Kaip monetos geltona derva.
Kaip monetos – liepsna šitų lempų,
Kurios geria alyvą arba
Tavo kančią, kol meile ji tampa.
Apgauti, apdaužyti veidai –
Lyg Bodlero vaizduotėj – landynėj,
Kur tu „Nuopuolių knygą“ skaitai,
Savo nuopuolį skyręs tėvynei.
Nesilenk ir nekelk jų: klūpom
Tavo seserys skrenda į dangų,
Tu klūpom jas šauki jų trobon
Po apmususiu pragaro langu.
Netiesa, kad tu myli. Tiesa,
Kad tu Baironas luošo poeto
Ir meilužio ragais, ir visa
Tavo teisė į būtį šią: veto!
Veto! – meilei, ir veto!– vaikų
Sugrįžimui namo, veto!– vynui,
Kurį gers ne Žvėryno laiku
Ne Žvėryno kieme ne kaimynai.
It klastingais Bodlero laikais –
Kas daugiausia išgers, liks blaiviausi,
Loš kapeikom žvangiom po langais,
Už kurias net į akį negausi.
Tai, kas mūsų, tėvynė atstums,
Nes tėvynės nėra, ir parduoti
Net ir niekšas negali jos jums,
Angelai, kraujo skydais sparnuoti.
II
Telefonas ir čirškia, ir džeržgia,
Telefonas vaitoja dienom
Ir naktim. Šitą neviltį bergždžią
Aš paversčiau eilėm ir dainom.
Beprotybės stiprumo kokteily
Aš paversčiau ją šauksmo ledu:
Tai ne meilė, ne meilė, ne meilė –
Ataka andainykščių skriaudų.
Beprotybė nuožmi. Kasnaktinė
Barkarolė niekingos vapsvos.
Jei mokėčiau, varyčiau degtinę
Revoliucinės Meri spalvos.
Girtą miegą varyčiau, pripylęs
Pelenų. Telefono neliesk:
Šitaip plinta poetų bacilos,
Pilnos maišto ir kūno mirties.
Telefono neliesk – čia kryžiuojas
Salantai, Nematai, Nebūtis,
Neviltingų minčių uogienojuos
Apraizgyta suvytus viltis.
Šitaip dauginas vislios bacilos,
Ir savižudžiai pasirašyt
Iš savižudžių mokos, ir bylos
Jų eilėraščiais žydi vai žyd...
Aš ragelį keliu, aš rikiuoju
Bedvasius ir bekūnius žodžius
Ir vaitoju: Dalia dalingoji,
Šitas žus, šitas žus, tas – nežus.
Tai nemeilė. Jei būtų tai meilė,
Neviltis virstų žodžiais dainų.
Beprotybės stiprumo kokteily
Sūrų ledą tiesos skandinu.
III
Šitaip laužias ugnis ir siera
Pro duris užrakintas, pro stogą,
Šitaip laužias poetų era
Pas visus, kam raudona ir bloga.
Telefono skambučiais, laiškais
Neviltingi eilėraščiai plūsta
Su aiškiais antspaudais, neaiškiais
Parašais. Tai kodėl jiems paklustam?
Aš gyvybę mačiau ir mačiau
Jos gyvenimo savižudybę.
Kuo poetų daugiau, tuo mažiau
Čia žmonių. O poetų – daugybė.
Ir poezijos – daug, nes nėra
Žemėj meilės, teisybės nei grožio,
Ir poetiška velnio siera
Bent jau žemišką tvaiką užgožia.
Ta Šėtono siera, tie nuodai,
Kuriais nuodijąs patys poetai,
Sklinda dūmu nelyg pažadai
Narsiai miniai, minios nugalėtai.
Telefono skambučiais, laiškais
Plūsta raportai, paraiškos, skundai,
Ir pilki telefono laidai
Kaista saldžiajai rašto pagundai.
Šita žemė girta, ši girta
Planeta mus ir mėto, ir vėto,
Ir joje stabiliausia vieta –
Šiek tiek girto ir liūdno poeto.
Nes mirtis ir yra išeitis
Iš poezijos: ji ją užbaigia
Ir pripildo poeto vilties
Išgyvent žemės netvarką klaikią.
Kukulas, Valdemaras. Knyga netyčia: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.