***
Aš nieko nežinau
Skaudesnio už tą laiką,
Kurs mūsų laukia,
Ir į jį žiūriu

Su tokiu liūdesiu –
Lyg žvelgčiau į gražiausias,
Linksmiausias savo
Praeities dienas.

Vaikai liūdniausieji
Liūdnoj pasaulio dramoj,
Nežinantys net,
Kas yra drama...

Net kas jie patys...
Klausiantys, ar galima
Būt nelaimingiems
Ir prie to priprast...

Kokie laimingi
Metai tie, kai viskas
Jau buvo – liūdesys,
Kančia, kaltė,

O taip norėta,
Veržtasi patirti
Ir liūdesį,
Ir kančią, ir kaltes...

Ir kai dabar žiūriu
Į tai, kas laukia
Skaudaus ir neteisingo,
Aš jaučiuos

Toks jaunas
Toks naivus ir jaunas,
Kad nieko nematau
Ir nežinau...

***
Dar tik tekėjo saulė.
Septintą trisdešimt
Mes paskutinę saują
Graudumo išvežėm.

Aštuntą jau nebuvo
Nė tašo liūdesio
Mieste. Tai ko pabūgo,
Tai ko jie žudėsi?

Kaip ir kasdien, devintą
Puota prasideda.
O jiems – ten jau užginta,
Jie jau išsidavė,

Kad ne draugai, ne broliai.
Ir aš pasižadu
Išgert kasdien nuo šiolei
Ir už savižudžius.

***
Krinta kaskadom
Rytas nuo stogo, palangių,
Tykšta ant ledo,
Purslais pūgos pasidengia.

Kelkis, nes badas
Laukia, vaikeli. Į kelią.
Keltis? Juk ledas –
Patalas šis. Aš prišalęs.

Kelkis ir renkis.
Keltis? Šviesa ryto šventę
Štai ant palangės
Švenčia. Aš noriu gyventi.

Gatvėn išėjęs,
Aš ne žmogus jau. Tik veidas.
Vardas. Pavėjui
Mestas gyvenimo aidas.

***
Kokius trupinius lesa per naktį
Nuo palangės lietus?
Kokią šaltą ir stingdančią arktį
Deda man ant kaktos?

Bet negydo, negydo, negydo
Negalios ta galia:
Nelankykit manęs, nekankinkit
Nors ligos patale.

Kambarys kambarių šabakštynuos
Kaip tik tas, kur žvėris
Nusibaigt pasitraukia: kol gyvas,
Uždarykit duris.

Šitiek metų gyvenimas vogė
Iš gyvybės mane.
Šitiek metų gyvenimas mokė
Negyventi. Gana.

Leiskit man išgyventi tą šventę
Ir nors mirksnį patirt,
Kad ne taip jau visai negyventa,
Kad galiu dar numirt.

Štai gyvybę kaip trupinius lesa
Nuo palangės lietus.
Ir tegu. Ir tegu. Nors pakasit,
Bet – į mano metus.

LIGONINĖ

Baltos palatos pilkos.
Mėlynos sienos tamspitkės.
Pranašo žodis pildos:
Kaltas esi, ir teisinkis.

Ak, mes juk šičia gyvenam.
Nesamą menam. Sukūrę
Rentgeno nuotraukos dangų,
Turim po širdį padangėj.
Turime kaktoj po žvaigždę,
Po prakeikimą, nes šičia
Mirštantys juokias, dainuoja.
Panikoj blaškos sveiki.

Tvankios palatos šaltos
Driekias po lempom mirksinčiom.
Dūsta pasaulis balduos.
Jei jau gimei, ir mirsi čia.

Broliai čia mes – ne kaimynai.
Kraujas mes vienas. Nors nieko
Viens apie kitą nežinom,
Miegam – pavalgom – ir miegam.
Kūdikiai, vyrai, jaunuoliai
Myli kaip prieglaudos seniai –
Amžių visi vienas kito
Lankomi čia vieniši.

Trumpas koridorius ilgas.
Durų ir rankenų tūkstantis.
Bet ne į lauką. Kaip ilgis
Durų tų alpstantys, dūstantys.

Ak, mes juk šičia gyvenam!
Ne, negyvename. Gimę
Po didžiule kvarco lempa
Mes iš gyvenimo gyjam.
Ak, neišgydoma meilė –
Alkis gyventi, nes šičia
Tik neišgydomi seniai
Miršta sava mirtimi.

***
Tarsi pro rakto skylutę
Būtumei stebimas nuolat.
Keikies, o pratinies būti
Matomas. Girdimas. Nuogas.

Nemigos naktį guodiesi:
Niekis – tais kadrais prabėga
Sapnas, ir juostą apšvies tuoj
Tavo ramybė ir miegas.

Mintys dažniau trūkinėja.
Ak, tai tik persenus juosta,–
Viskas joje susilieja.
Viskas papilksta, pajuosia.

Va, tik tie meilės naktiniai,
Likę ant vagio karoti –
Jie gal ir bus paskutinis
Tavo kaltumo įrodymas.

Va, tik vazoj ta paliegus
Rožė. Ant patalo – baltas
Plaukas. Ir miegas – ne miegas
Baimė. Vadinasi, kaltas...

Kūnu jauti baugią vėsą,
Keistą ir veik neįmanomą –
Tarsi iš Kafkos „Proceso“
Arba – gyvenimo.

***
Barakų kiemas. Laiptinė. Landynė.
Ir mano siela čia gal atsidurs.
Aš šimtą kartų permoku, degtinę
Čia pirkdamas. Beje, kaip ir kitur.

Aš permoku už viską – pažinimą,
Ramybę ir už žmogiškas aistras.
Stora sveikatos piniginė – ima
Kas nori, o joje – vis tiek yra.

Dabar aš pirkčiau už didžiausią kaina
Tikėjimą: tikėk – neklausinėk,
Kokia prasmė per gūdžią tamsą einant
Dairytis, kur kairė, kur dešinė.

Juk tai, ko niekada savęs neklausiau,
Kaip puikiai, kaip giliai aš supratau.
Ir nieko nemokėjau. O tikriausiai
Ten būta daug tikrai kartaus, skaudaus.

Kaip aišku viskas, apie ką galvoti
Aš net nepagalvojau niekada!
Prasmekit, knygos, skradžiai! Eikit lodyt
šunų. Štai bukas pėdsakas veide,

Bet pėdsakas tik to, už ką mokėjau,
Nuo ko linkau, smukau, tinau, tukau.
Ir šiandien man landynės pardavėja –
Tai angelas iš pragaro dangaus.

***
Aš pritariu visiems, kuriems smagu.
Aš laiminu visus, kam linksma, gera.
Ir suprantu visus, kurie jėgų
Jau nebeturi šventei.
                  Ratas užsidaro,

O jame sėdi liūdnas jaunuolis,
Kuris dabar labai norėtų parašyti šita
                                                     eilėraštį,
Bet supranta, kad jau nebeparašys.
Jis viską pasakė savo kalbėjimu,
Savo nesibaigiančiom šventėm,
O dabar sėdi išsekęs ir tuščias
Ir tyliai kartoja:

Aš laiminu visus, kuriems smagu.
Aš pritariu visiems, kam linksma, gera.
Ir suprantu visus, kurie jėgų
Jau nebeturi šventei.
                  Ratas užsidaro,

O jame sėdi išblyškus mergaitė.
Skaisčiom mėlynom akim
Ji žiuri į purvina nosinaite pavirtusį
Savo gyvenimą
                      ir nebesugeba verkti.
Yra gyvenimas, kuriuo ji galėtų
Nusišluostyt ištryškusią ašarą,
Bet tai jau seniai padaryta.
Ir ji tyliai kartoja:

Aš pritariu visiems, kuriems smagu.
Aš laiminu visus, kam linksma, gera.
Ir suprantu visus, kurie jėgų
Jau nebeturi šventei.
                  Ratas užsidaro,

Ir žodžiai, žodis į žodį panašūs
Į anuosius žodžius, atsidaužia į akliną
                                                    sieną.
Atskiruos kreidos ratuos
Sėdi nuliūdęs, vaikinas ir išblyškus
                                                mergaitė,
Ir vienas kito negirdi.
Ir ačiū Dievui, ačiū Dievui,
Ir ačiū aukščiausiajam Dievui,
Kad jie vienas kito negirdi...

***
Štai rašau ir bijau,
Nes žinau, ką turiu pasakyti:
Aš čionai atėjau
Nuo gyvybės aistros išsigydyt.

Ir pečiai, ir širdis
Per silpni, kad šį kelią pakelčiau:
Man pačiam per aukšti
Tie kalnai mano žmogiško šalčio.

Kas tas kelias ir kur
Ta versmė, kelio dulkėmis spurdanti?
Buvo liepta man kurt,
Aš tuo tarpu ardau, kas sukurta.

Buvo liepta išmokt
Su balandžiais kalbėtis ir meldais.
O nešuosi namo
Džiaugsmo, skausmo ir baimės skeveldras.

Ir bijau: dar išgirs
Tai viltim gyveną. Dieve mano,
Juk ir jie pasimirs,
Žodžiai tie iš šio šimtmečio meno.

Kaip ir visa, ką mes
Iš miglos, netikėjimo statom.
Mes pragėrėm žemes,
Kur galėtų prigyt mūsų metai.

***
Juokaudami mes ėjome
Krantais smėlėtais,
O meilės upėj skleidės
Liūdnas gaisas...

Menu, sapnuoju tat:
Ruduo skaistus ir lėtas.
Dalios plaukai tebekvepia
Septyniasdešimt septintaisiais.

Ir taip arti – pro šalį –
Meiles upė plaukia.
Dalios plaukai tebekvepia
Rugsėjo dvidešimt trečiąja.

Lyg vienatim šilta
Tamsa ta apsigaubęs,
Lig šiol štai tolstu tolstu
Nuo visų lemties tiesiąja.

Štai ant medinio tilto
Stovim susiglaudę.
Po tiltu tykiai tykiai
Meilės upė teka.

Jos vėjo paliesti
Dalios plaukai net skauda –
Lyg laužtų mano atmintį
Dalia kaip šaką.

Turėklai. Tiltas.
Smėlio krantas. Viskas.
Užmiršom, kad yra vanduo.
Jis geriamas kaip vynas.

Tuščioj taurėj ruduo
Užgeso vos sutviskęs.
Dalios plaukai tebekvepia
Naktim:
         trys dvidešimt devynios.

DAR VIENAS VARIANTAS

     Ir nėra pabaigos.
     Vėtra ošdamas, linksta
     Vėjo medis pietuos –
     Pumpurai šiaurėj brinksta.
Vėjo vystantis lapas – antelė,–
Taip lėtai – pasiūbuodama – krenta
Ji į šiaurę, ją vakaras kelia
     Tarp vandens ir dangaus, ir –
                    Nėra
     Jai pajuodusio kranto.

     Ir nėra pabaigos.
     Vakaruos atsitiesia
     Vėjo medis, pietuos
     Atidengdamas šviesą,
Kur ant vandenio supas antelė –
Vėjo lapas nukritęs, kur semia
Ją su vandeniu, laisto ant kelio
     Tarp gimimo, mirties ir –
                    Nėra
     Jokios žemės ant žemės.

     Ir nėra pabaigos.
     Vėjo raibasai lapas
     Iš vandens, iš dangaus
     Ir iš žemės grįš šlapias
Į raibųjų antelių lapiją,
Kur dar vėjo viršūnėje riba,
Kur dar šiaurė pietų nepavijo
     Tarp gimimo, mirties ir –
                    Nėra
     Šičia vietos gyvybei.

     Ir nėra pabaigos.
     Vėjas numeta lapą
     Iš šakoto dangaus,
     O vanduo sako: labas,
Eik į krantą, į smėlį, į žemę,
Kur gyvenimą savo pamirši,
Kur pavirsi į žolę neramią
     Tarp vandens ir dangaus ir –
                    Nėra
     Pavadinimo mirčiai.

Kukulas, Valdemaras. Kreidos rate/ Prašau atminties: Eilėraščiai, poemos. – Vilnius, Vaga, 1989.