PRIESAIKA

       Apgalvota viskas. Niša kaip tik tokio dydžio, kad galėčiau lengvai joje įsitekti.
       Man iš kairės duona, suvyniota į švarų audeklą. Iš dešinės ąsotis, sklidinas tyro versmių vandens.
       Mūrininkas pasilenkė prie skylės:
       – Sudie, broli! Niekad daugiau nesusitiksim. Ar nori paskutinį kartą pamatyti saulę?
       Paskutinį kartą pažvelgiau į banguojančias pievas. Paskutinį kartą mačiau paukščius danguje. Paskutinį kartą regėjau šviesų pasaulį.
       – Sudie, broli...
       Mūrininkas nusišypsojo pro ašaras ir padėjo paskutinę plytą. Ar ta šypsena nereiškia išdavystės? Šalin tokią mintį.
       Girdėjau nutolstant žingsnius. Likau vienas. Nebijojau. Buvau pasiruošęs. Supratau, kad taip reikia. Pats pasiprašiau užmūrijamas. Užuot buvęs pakartas.
       Skaityti išmokau vėlai, dėkui Dievui. Perskaičiau Simono Samariečio „Didžiąją pranašystę. Kur ji dabar? Jos nėra. Skaičiau afitų knygas. Skaičiau Bazilidą Sirą. Skaičiau Karpokrato Aleksandriečio raštus. Kur dabar tie veikalai? Jų nėra. Ir niekados daugiau nebebus. Tai mano kaltė, mano liga. Mano ydingos atminties pasekmė. Mano nepaprastas sugebėjimas užmiršti.
       Viską, ką perskaitau, dingsta manyje lyg šuliny. Kiek knygų man buvo atiduota perrašyti? Nė pats gerai nežinau. Jų nebėr, jos išnyksta. Perskaitau sakinį, ir nebėr sakinio. Jis užmirštas. Perskaitau puslapį, ir nėra puslapio. Jis užmirštas. Tarsi niekada jo nė būti nebuvo.
       Mano atmintis ne kalnas ir ne rūmas. Ji praraja. Bedugnė. Joje prasmenga mintys, jausmai, atradimai, jeigu tik jie užrašyti. Galėčiau gyventi iki senatvės, jeigu nebūčiau išmokęs skaityti.
       Nebijau. Esu pasiruošęs mirti. Žinau, kad taip reikia. Svarstau, ar ilgai reikės laukti mirties užmūrytam sienoj. Tamsoje. Vienui vienam.
       Vienui vienam?
       Ir tada suvokiu, kad jau nebesu vienas mūriniam savo karste. Jis jau čia. Man nereikia šviesos, kad pamatyčiau jo veidą. Man nerūpi jo veidas. Aš ir taip žinau, kas jis toks.
       Saldus jo balsas teka man tiesiai į širdį:
       – Tu dar jaunas. Mirti baisu ir beprasmiška. Gyventi gera. Ar sunku sužadinti viltį pasmerktojo myriop širdyje? Bet aš tyliu kaip akmuo. Kaip žemė. Kaip šita mūro siena, dar kvepianti kalkių skiediniu.
       – Mirtis – ledinės žvakės juodam danguj, – kužda jis. Užgesę vulkanai. Speiguotas vėjas nykioj dykumoj. Uraganas. Gyvenimas – tai medžiai, švelnūs saulėlydžiai, avių kaimenės, grįžtančios iš ganyklų. Tai ilgesingos moterų šypsenos ir šiltos jų rankos. Pagalvok. Ar verta mirti? Mirtis niekas, gyvenimas – viskas.
       Mano priešai – lūpos. Jos sujuda pačios:
       – Gyvenimas...
       Aš silpnas. Niekada nemaniau, kad man bus taip nelengva.
       – Jeigu klausysi manęs, tu gyvensi. Aš silpnas, pagunda stipri.
       – Iš čia galima išeiti. Niekas daugiau negalėtų, tik tu. Ir tu išeisi, jeigu manęs klausysi. Vėl pamatysi pievas, paukščius, šviesą. Vėl...
       Neturiu daugiau jėgų. Nebereikia manęs gundyti. Mano valia tirpsta it vaškas. Jau galiu padaryti viską, ko tik jis pareikalaus. Ir jis tą žino. Kad tik dar kartą išvydus dienos šviesą.
       – Pasaulis – knyga, – kalba jis. – Ši mūro siena tik vienas menkas puslapis. Net ne puslapis. Žodis. Skiemuo. Aš moku skaityti knygą. Aš žinau, kas joje parašyta. Išmokysiu ir tave. Parodysiu tau rašmenis, ir tu juos įsiminsi. Moku skaityti, bet neturiu tavo galios. Mes reikalingi vienas kitam.
       Kaip daužos širdis! Ši siena – tik vienas puslapis. Po jo kiti puslapiai. Aibių aibės. Pasaulis – knyga. Mano vargšė siela! Kas bus su ja?
       – Štai pergamentas, – jis sugriežtėja. – Pasirašysim. Aš ir tu.
       – Pasirašysim?
       Jis suprato. Nusijuokė. Tarsi kas geležim brėžtų stiklą.
       – Tuomet prisiekim. Kad visados būsim drauge. Kur vienas, ten ir kitas. Siūlas ir adata.
       – Visados, – mano burnoj ne liežuvis, o kaulas. – Nė mirtis mudviejų neišskirs.
       – Nė mirtis, – jo balsas virpteli.
       Vėl liejas medus:
       – Nuo šios akimirkos pasaulis priklauso mums. Galėsim daryti su juo, ką įsigeisim. Aš išmokysiu tave tikrųjų rašmenų. Kada nors tu perskaitysi viską. Ištiesk ranką.
       Aš ištiesiu. Paliečiu mūrą. Plytas. Jos sudėtos ne bet kaip, o tam tikru būdu. Dėl to siena išstovės amžius, jeigu nebus sudaužyta. Mūrininkas didis meistras.
       Jaučiu ranką ant savojo riešo. Šaltą ir kietą. Jis vedžioja mano plaštaką, ir aš užčiuopiu ženklus. Jų tik keletas. Jie nežymūs, ir aš pats niekados jų neatrasčiau. Nesuvokčiau, kad tai ženklai. Nė mūrininkas apie juos nežino.
       – Skaityk!
       Mane apakina besileidžianti saulė. Sienos nebėr. Ar ji buvo iš viso? Nepamenu.
       – Dabar matai, kad nenorėjau tavęs apgauti. Žiūrėk. Štai tas rugių laukas - ženklas. Mėlyna kalva tolumoj – kitas ženklas. Vakarė žvaigždė – trečias. Kai sujungsi juos, gausi žodį. Jis reiškia...
       – Palauk, – sakau aš. – Neskubėk. Mes dar turime laiko.
       – Pasaulis – didinga knyga. Tau niekada nenusibos ją skaityti... Nebegirdžiu jo balso. Nesiklausau. Žiūriu į pasaulį. Kažin ką atiduočiau, kad galėčiau jį perskaityti. Visą. Puslapį po puslapio. Suprast ir šį rugių lauką, ir dulkių nugultą kelią, ir skardį virš upės. Kad galėčiau perskaityti žodį, kurį rašo kregždės padangėj ir žiogai žolėje. Perskaityt ir prisimint. Deja. Negaliu.
       – Kelkis ir eime, – sako jis. – Viskas tavo. Ko norėtum pirmiausia?
       Ko noriu? Žinau, ko aš noriu. Jeigu mūrininko šypsena manęs neapgavo. Mūrininkas... Gaila sienos, puikaus jo darbo.
       – Gurkšnio vandens.
       Pakeliu ąsotį ir atlošiu galvą. Jaučiu vėsią srovę ant lūpų. Jaučiu burnoje aitrų skonį. Nuodai stiprūs. Tai puiku...

       Kondrotas, Saulius Tomas. Meilė pagal Juozapą: Apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

       CHIMERA

       Aš kalbu.
       Aš – skruzdė. Dulkė. Niekingas purvo lašas prie tavo kojų. Aš, silpnas padaras, menkiausias iš menkiausių, drįstu kalbėti. Maldauju! Neatstumk manęs. Nevaryk šalin. Išklausyk, ką tau pasakys tavo vergas.
       Esu silpnadvasis iš prigimties ir visą gyvenimą kentėjau dėl to. Mano menkystė buvo akivaizdi visiems. Mano motina manęs nekentė. Nesutikau žmogaus, kuris susilaikytų piktai iš manęs nepasityčiojęs. Nesutikau šuns, kuris nebūtų manęs aplojęs. Net paukščiai taikosi iškirst man akis.
       Niekur neradau sau vietos. Niekur negalėjau įsikurti, nes žmonės mušė mane ir tąsė už plaukų. Jie rodė mane savo vaikams ir mokė neapkęsti manęs. Jie buvo sveiki ir stiprūs, o aš kuprotas ir nušašęs, smirdantis šlapiom plunksnom. Kaip galėjau jiems pasipriešint? Tad vaikščiojau iš kaimo į kaimą, iš miesto į miestą pačiais atkampiausiais keliais, kad nieko nesutikčiau. Žiemą vasarą skubėjau, bėgau tenai, kur manęs dar nematė ir nepažįsta. Kas iš to... Argi paspruksi nuo savo šešėlio?
       Kantrybės, valdove, kantrybės! Aš nekalbėsiu ilgai.
       Sumuštas ir apspjaudytas gulėdavau naktimis ir klausydavaus, kaip teka požeminiai vandenys. Galvodavau: kodėl? Kodėl mano tokia dalia? Supratau, kad esu žmonėms reikalingas. Kitaip jie nekreiptų į mane dėmesio, paliktų mane ramybėj. Pasauly turi būti pusiausvyra. Mano menkystė, mano nelaimingumas atsveria jų stiprią valią ir jų laimę. Tokia pasaulio tvarka, toks jis sutvertas. Ne man jį pakeisti. Kuo labiau mane žmonės žemina, tuo aukštesni jie atrodo patys sau. Kuo aš nelaimingesnis, tuo didesnis atstumas tarp mano nelaimės ir jų laimės, tuo laimingesni jie atrodo patys sau. Taip sutvarkytas pasaulis. Bet kodėl aš? Kodėl ne kas kitas?
       Niekad neturėjau kam pasiguosti, kam tarti žodį. Užmigdavau vienišas šnarant šilkiniam lietui. Pavydėdavau paukščiams, skrendantiems aukštai danguje į pietus, o paskui – į šiaurę.
       Ir dabar, valdove, sukaupęs visą menką savo valią, sukūriau viziją. Chimerą. Iššaukiau iš nebūties moterį. Nulipdžiau jos galvą iš savo sapnų. Išžiedžiau jos auksines krūtis iš savo ilgesio. Iš svajonių ištekinau liekną jos liemenį. Rankoms ir kojoms suteikiau puikiausias proporcijas. Įdėjau žaibus į akis. Jos lengvą eigastį nusižiūrėjau nuo vėjo. Aprengiau ją prašmatniu rūbu, papuošiau brangakmeniais jos kaklą. Maniau, nesu toks jau menkas, jei susikūriau gražuolę, kokios man galėjo pavydėti karaliai. Maniau, nebebūsiu vienišas. Gyvenau su ja, suvokdamas, kad tai chimera, vizija. Neapgaudinėjau savęs, jog ji – tėvo ir motinos duktė. Tenkinaus tuo, ką galėjau turėti.
       Valdove, žmonės mušė mane, tyčiojosi iš manęs, bet dabar lengviau buvo kentėti, kai turėjau kam pasiguosti. Tik neilgai tai truko. Jai buvo gėda manęs. Ji vengė susitikt mano žvilgsnį ir sudrebėdavo, kai ją paliesdavau. Vieną dieną žmonės ją pašaukė: „Ei! Eikš pas mus. Gyvenk su mumis. Palik tą nusmurgėlį!“ Ir ji išgirdo jų šauksmą, o mano šauksmo neišgirdo. Ji nuėjo su jais be dvejonių, ir aš mačiau ją juokiantis, kai į mane buvo sviestas pirmas akmuo.
       Mano menkystė tokia didelė, kad mano paties kūrinys mane išdavė. Mano paties vizija nusigręžė nuo manęs. Kas daugiau man beliko? Tik numirti. Aš užmezgiau kilpą, bet neišdrįsau užsinerti jos sau ant kaklo. Aš išsigalandau peilį, bet nedrįsau užsimoti juo. Aš radau nuodingų žolių, bet pristigau valios jas nusiskinti. Esu per didelis silpnavalis.
       Kantrybės, valdove, kantrybės!
       Išėjau į dykumą ir gyvenau vienas. Bet ir toksai gyvenimas man buvo kartus, daugiau jo nebenorėjau. Atminties vėžys diena po dienos ėdė sielą ir liejo nuodus į širdį. Negalėjau užmiršti savo menkystės.
       Ir tada, sukaupęs niekingos savo valios liekanas, ėmiausi kurti dar vieną viziją. Chimerą. Šaukiau iš nebūties, kviečiau iš tuštumos vyrą. Suteikiau jam nežmonišką jėgą ir vikrumą. Nulipdžiau jo širdį iš savo košmarų. Nukaliau spindinčius šarvus iš savo nevilties. Apginklavau savo skausmo kalaviju, aštriausiu pasauly. Sudėjau į jo akis visų nemigo naktų tamsą. Neišmokiau jo nieko kito, tik žudymo meno. Dabar gyvenu su juo ir laukiu, kol jis mane išduos, kol atims man gyvybę, kol padarys už mane tai, ką padaryti man trukdo mano menkystė.
       Tas vyras – tu, valdove!

       Kondrotas, Saulius Tomas. Meilė pagal Juozapą: Apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

       MEILĖ PAGAL JUOZAPĄ

       Gatvės muzikanto priešmirtinė agonija. Ant cemento. Tarp šiukšlių. Vaclovo aikštėj. Priešais skystą minią jis žudosi painiais akordais, kuriuos lupte lupa iš savo instrumento, Fender Stratocaster Solid Body, dreskia stygas, kad išgautų lygiai tuos tonus, kurie jam atrodo teisingi, o jis, Juozapas, stovi ties sankryža ir šlapinasi į kelnes, nes nebegali išlaikyti, bet ir nėra kur užeiti, ta bėda jau ne pirmą sykį. Kažkokia mergina šalia žiūri į jo kelnes, sako: „Ar jums nieko neatsitiko? Ar viskas gerai?“. Nori padėti. „Ačiū, mieloji, viskas gerai, čia tik ta muzika, visada tas pats. Visada. Tuo ir skiriasi gera muzika nuo blogos.“ Mergina nepasitiki, gręžia jį žvilgsniu – arba jis kažką slepia nuo jos, arba beprotis. Bando sužinoti: „Jūs kvankt?“
       „Spėju, kad taip, – jis žvelgia į savo kelnes, pagaliau nusišypso merginai, bando atrodyt žaismingas. Jeigu vyras, išgirdęs gerą muziką, nenulaiko šlapimo, jis tikriausiai beprotis. Kitaip būt negali, kaip jums atrodo?“
       Ji ir pati gal kiek pačiuožusiu stogu. Kodėl ne? Praeivis šlapinasi gatvėj vidury dienos, o ji bando iškvosti, kodėl jis tai daro. O gal medicinos sesuo? Į gydytoją nepanaši.
       Bet tada, Jėzau, kokia mergina! Aukšta ir liekna, džinsai praktiškai tik apsimeta, kad bent kiek dengia sėdynę, užkeltą ant ilgų kojų (kad ir kaip būtų, rugsėjis, tebekaršta, o Praha toks kūniškas miestas, niekam tai nerūpi), ant kaklo magnetofono ausinės, plaukai, jeigu truputį pasilenksi, kvepia žole, veidas mįslingas kaip tų mirtinai pavojingų burtininkių iš vaikystės sapnų, oda tokia gaivi ir švelni, jog atrodo, kad šviečia iš vidaus, veido bruožai taisyklingi ir be jokių kliaučių, tiesiog negali patikėti, kad jie – atsitiktinis genų rezultatas, DNR kombinacija. Kas išsaugotų sveiką protą?
       „Tai jūs sakot, kad dėl to kalta muzika?“ – ji neatlyžta, ir atrodo, kad jai tikrai įdomu.
       Dieve mano, jis bando įsivaizduoti dar kvailesnes aplinkybes susipažinti su mergina: gatvėj, šlapios kelnės limpa prie šlaunų, šilto šlapimo kvapas kutena šnerves.
       „Aišku, mieloji. Turiu tokią problemą, visada turėjau. Vos tik muzika mane pagauna, nebegaliu valdytis. Kaip alkoholis, tikrai, nejuokauju.“
       Muzikantas jau kraunasi savo daiktus, minia skirstosi, žmonės traukia kas sau, šiltos vasaros sutemos tirštėja. Mergina beveik glaudžiasi prie Juozapo, jai smalsu; jis traukiasi, nori išlaikyti saugų atstumą, gėdijasi to salstelėjusio šlapimo kvapo.
       „Vargšas, – sako ji. – Mėgti muziką ir negalėti eiti į koncertus... Turbūt baisu?“
       „Šiek tiek.“
       „Kažkoks neigimo refleksas, – sako ji; faktiškai jau lydi jį namo, natūraliai, Juozapas negali tuo patikėti. – Kiek jums metų? Ne, leiskit man atspėti. Keturiasdešimt?“
       „Dar ne. Dar reikia sulaukti.“ Niekad neįsivaizdavo, kad tas nevalingas šlapinimasis gali išeiti į naudą. Būtų neblogai pakeisti temą, bet mergina, atrodo, nesiruošia.
       „Vargšas.“
       „Žinot, namie, išvietėj, įsitaisiau garsiakalbius. Na, ne tik ten, turiu juos visam name. Jeigu neužsimirštu, problema nedidelė. Kita vertus, barai... Išsirenku tykų kampą, ir asilas barmenas paleidžia kokią Cole Porterio dainą, ką nors tokio. Iš senų gerų laikų, kaip barmenai mėgsta. All Through The Night arba Too Darn Hot.“
       „Ką jūs sakot! Lankot barus? – atrodo susidomėjusi, interesų ratas plečiasi. - Matot, aš ir pati išeinu, man pasirodė, kad kažkur jus mačiau, todėl ir klausiu.“
       Juozapas skubiai košia savo atmintį, bando prisiminti, ar kada ją matė. Aišku, kad ne. Žodžiu, sociali, netekėjus. Ko jai eiti į tuos barus? Jai ką, patinka prisisiurbus leistis grabinėjamai girtų diedų? Neatrodo, turi per gražų veidą ir kūną. Per graži, kad miegotų su kuo nors iš gailesčio. Nakties gražuolė už pinigus?
       „Negalit taip atrodydamas vaikštinėt gatvėm. Galim užsukt pas mane ir išsiskalaut kelnes, aš jas jums išlyginsiu, sako ji. – Aš gyvenu čia pat. Kaip jums atrodo?“
       „Aišku“, – sako jis tai merginai. Tikrai puiku. Tik apsimyžk laiku, ir viskas sutvarkyta.
       Juodu užlipa laiptais, jos butas. Čia reikšminga akimirka! Vos įžengus, Juozapą užgriūva kvapai: aitrus, nešvankus aromatas, stačiai kvapo pragaras, sklindantis iš sienų ir baldų. Mišinys, kokio jis niekad nebuvo uodęs, bet visą gyvenimą žinojo, kad vieną dieną užuos. Sujaukė jam protą. Nelyginant kerai ar narkotikai, bet, neturėdamas patirties, galėjo tik spėti. Jis suprato, kad tas kvapas įstrigs jo šnervėse ir nedings nei rytoj, nei po savaitės, žinojo, kad jis nubus vidurnaktį, ir jis tūnos ten, viduj, ir tai tikrai nebuvo iliuzija, kadangi po kurio laiko vieną naktį, kai jis nubudo, tai pamatė savo žmonos veidą: ji bandė suuosti tą kvapą, sklindantį iš jo šnervių.
       Greičiausiai dėl visko kaltos aplinkybės: rugsėjo karštis, merginos patrauklumas, jos požiūris į Juozapo keistą reakciją, ypač kad jai patiko klausytis, kaip jis kalbėjo apie tuos dalykus, kurie kitiems žmonėms nebūtinai būtų atrodę įdomūs. Net Prahoj žmonės retai domisi tuo, ką sako mėsininkai, nesvarbu kaip įkvėptai.
       Juozapas nebuvo itin iškalbus, bet tą naktį merginos bute, priblokštas paslaptingo kvapo, jis negalėjo užsičiaupti. Įsisukęs į minkštą merginos chalatą, kol išdžius jo kelnės ir apatiniai, su alaus stikline rankoj, Juozapas pasiteiravo apie tą plaukų lako, cibeto ir ambros kvapų mišinį, tvyrantį kambaryje. Ji negalėjo atsakyti, bet jis įsidėmėjo, kad klausimas jos nenustebino. Kažkas jau buvo to klausęs, gal net ne vieną kartą. Ji tik nusišypsojo ir papurtė galvą, tarsi tai būtų jos paslaptis.
       Tą vakarą Juozapas papasakojo merginai, kad mėsa irgi kvepia savaip, priklausomai nuo įvairių veiksnių, nuo gyvulio brandos, kūno vietos, subtilių audinio rūšies, tankumo ir spalvos atmainų. Paimkim veršieną – šonkauliukai minkšti, rožiniai, poringi, daug purios, perlo baltumo kremzlės galuose...
       „Jėzau Kristau“, – sušnibždėjo ji.
       Liesumas reiškia, kad raumens pluoštai ima viršų... Ogi spalva – tai fizinis šviesos fenomenas arba regėjimo pojūtis, priklausantis nuo skirtingo ilgumo bangų regimajam elektromagnetiniam spektre. Tik virtuozo akis gali įvertinti tuos perėjimus nuo vos rausvos prie tamsiai raudonos, viskas priklauso nuo mioglobino tankumo. Arba paimkim riebalus, jie stangrūs ir tvirti, kas galėtų pagalvoti, kad baltumas gali turėti tiek atspalvių? Veršiena – sausa, pilkšvai rožinė, stangri... Kiauliena... Kai matai centnerio kiaulaitę, kai lieti jos rausvą, drėgną aukščiausios rūšies kumpį, kyla beveik erotiškas jausmas. Ne, ne beveik. Tai ir yra erotika. O kaip kitaip žinosi skirtumą tarp bjaurasties ir grožio, atgrasumo ir palaimos? Pasaulio poliarizacija, slinktis iš čia į ten: nuo šarminio raumens stangrumo, nuo uždaros struktūros baltymo, gražiai atspindinčio šviesą, į kitą kraštutinumą prie blyškaus, suglebusio, šlapio raumens, proteinų irimo, atviros baltymo struktūros. Kol procesas dar toli nenužengė, gyvenimas ir laimė. Su muzika tas pats. Gera muzika – erotiška, ji plaukia iš intuityvaus ezoteriško supratimo, iš jausmo, iš užmiršto instinkto, kuris trokšta rasti kelią į paviršių, į dienos šviesą. Ilgai spėlioji, kol vieną kartą pagaliau supranti, kad mėsos minkštumą galų gale lemia ne kas kita, o tik raumens susitraukimo laipsnis mirties akimirką, temperatūra, kurioje skerdiena laikoma, pjūviai, atleidžiantys raumens įtampą, jungiamojo audinio proporcija... Svarbu suvokti, kas neišvengiama:
       kraujas liaujasi sruvęs gyslomis, deguonies stoka sužadina polisacharido virtimą gliukoze, kuri savo ruožtu redukuojasi į pieno rūgštį. Lavono stingimas, rūgštis, nebūtis.
       „Suprantu“, – ištarė mergina lygindama kelnes, jos balsas vos pastebimai virptelėjo.
       „Kas yra?“ – paklausė Juozapas.
       Ji pasilenkė, ištiesė ranką prie jo butelio ir nugėrė gerą gurkšnį. „Nieko, - atsakė. – Nieko. Tu – poetas.“
       „Ne, aš – mėsininkas.“
       „O!“ – ji vos neužspringo, bet įstengė nuryti dar iki kikenimo priepuolio, kuris netrukus peraugo į kvatojimą.
       „Kas atsitiko?“
       „Mėsininkas, – ji stačiai duso iš juoko. – Mėsininkas. Dieve mano! Mėsininkas... Ne, nieko, nieko neatsitiko. Viskas gerai. Aš tik negaliu patikėti, tik tiek. Atsiprašau, tikrai atsiprašau. Matai, aš tavęs visai nepažįstu, ir vieną akimirką... kai tu apie visa tai kalbi... vieną akimirką aš pamaniau, kad tu koks nors beprotis, pasiruošęs perpjauti man gerklę. Ką nors tokio.“
       Ko nors daugiau tąnakt nenutiko. Jeigu lig tol kažkas tvyrojo ore jaudulys, galimybė, neištartas pažadas, magnetizmas – dabar tai dingo ir viskas grįžo į savo vietas. Paprasta, saugi, blaivi tikrovė.
       Kiek droviai Juozapas užsimovė kelnes, padėkojo merginai ir išėjo. Ji nebandė jo sulaikyti, nepakvietė užeiti dar kada. Netgi atrodė, kad paskutinėmis minutėmis ji juo jau daugiau nesidomėjo ir tik norėjo, kad jis kuo greičiau eitų. Ant slenksčio, kai Juozapas akimirką sudvejojo, ji lengvai stumtelėjo jį ir uždarė duris. Ar ji nusivylė jo profesija, ar tik paprasčiausiai pajuto, kas jos laukia, jeigu tokie dalykai apskritai įmanomi?
       Tos alchemijos, kuri aną vakarą įvyko tarp juodviejų merginos kambary, niekados nesuvoks diletantai, paprasti, riboti žmonės, neturintys meistriško įžvalgumo, leidžiančio pamatyti, kur baigiasi prancūziška išpjova ir prasideda angliška. Merginos juokas kaip tik ir buvo ta kibirkštis, kuri įžiebė aistrą ir geismą. Panašiai žiupsnis druskos išryškina dešros skonį.
       Kitą dieną, kai mokinys, bukas apskritaveidis bernas, kuriam atrodė, kad ant pakaušio surišti plaukai ir auskaras pagerina jo išvaizdą, pamiršo išgaląsti peilius, Juozapas pirmą kartą nešveitė jam antausio. Netaręs nė žodžio, ištraukė peilius iš stovo ir sugaišo visą valandą galąsdamas juos pats, gludino, šveitė, šlifavo, tikrino ašmenis nykščiu, pustė vėl, kol pagaliau liko patenkintas. O kai mokinys atėjo atsiprašyti, Juozapas jam tik šyptelėjo ir nieko nepasakė, dėl to berną nukrėtė šiurpas.
       Meilė buvo tarsi liepsna, ji išdegino skyles širdyje ir išgarino vandenį iš kraujagyslių: kraujas taip sutirštėjo, kad teko gabenti Juozapą į ligoninę ir amputuoti kojų pirštus. Kad liktų gyvas, Juozapas saujomis rijo aspiriną, mat acetilsalicilo rūgštis skystina kraują ir palaiko deguonies tiekimą smegenų ląstelėms. Pasirūpinęs ląstelėmis, jis įstengė šiaip ne taip pažaboti save ir nedaryti tų baisių, lunatiškų dalykų, kurių troško tomis akimirkomis, kai jo arterijos tapo degančios lavos upeliais. Bent jau tokia yra viešoji nuomonė. Gydytojai nesiliovė tvirtinę, kad aspirinas čia niekuo dėtas ir kad Juozapas niekad nebuvo praradęs sveiko proto.
       Būta nuomonės, esą Juozapas išvis nesuvokė, kad tai meilė. Jis toks neišsilavinęs, kalbėjo žmonės, nelankė koncertų, nesimėgavo brangiais vynais ir meno kūriniais, kirto knedlikus su mėsa ir nieko nenutuokė apie išmoningus valgius, kaipgi jis būtų galėjęs atskirti didelę meilę nuo paprasto karščiavimo?
       Dar viena grupė sutiko, kad jis buvo įsimylėjęs ir tai suvokė, bet šie žmonės laikėsi nuomonės, jog visą aspirino istoriją Juozapas prasimanė tik tam, kad jo žmona galvotų, esą jis tikrai karščiuoja ir nė kiek nekvaršina sau makaulės dėl tos pusnuogės moters, kurios nuotrauką slepia po kasos mašina.
       Kokia čia dar nuotrauka? Jis neturėjo fotoaparato tą pirmą vakarą, kai susitiko merginą. Jis nieko nepaėmė iš jos buto. Tad iš kur jis gavo tą fotografiją?
       Ogi štai kaip. Juozapas nekantriai laukė dvi dienas, o kai troškimas pamatyti merginą tapo nepakenčiamas, jis vėl nuėjo pas ją. Deja, jos nebuvo namie. Niekas neatidarė durų. Jis palaukė dar porą dienų ir pabandė vėl melsdamas Dievą, kad ji nebūtų išėjusi. Deja. Jis pašnekino jos kaimynus, tačiau niekas nieko apie merginą nežinojo: nei kada ji išeidavo ir pareidavo, nei ką ji veikė, ar turėjo kokių draugų ir giminių, nieko. Jis įprato nueiti ten kasdien ir pasibelsti į duris. Bet bute visą laiką nebuvo nė gyvos dvasios, nors kartą Juozapui ir pasirodė, kad kažkas viduj galėtų būti. Už durų lyg ir girdėjosi tylūs žingsniai, prislopintas kvėpavimas, bet gal tik pasivaideno. Kartais Juozapui atrodė, kad visa istorija nuo pradžios buvo tik sapnas arba kad jis supainiojo adresą, tačiau abejones kaipmat išsklaidydavo kvapas, sklindantis iš buto. Tas kvapas. Vienintelis, ypatingas.
       Kas jį taip jaudino, kas vertė jį kraustytis iš galvos, jis nežinojo. Jis neturėjo jokio plano, nenutuokė, kas atsitiktų, jeigu jis pamatytų merginą. Jis paliko viską akimirkos kontekstui, vildamasis, kad aplinkybių žaidimas pasufleruos jam, ką sakyti ir ką daryti, kai ateis toks laikas.
       Vieną naktį po sunkios darbo dienos jis traukė namo, kai tuščioje gatvėje nuo pastato sienos atplyšo šešėlis ir užkirto jam kelią. Dar jauna, bet negraži moteris, faktiškai atstumiančios išvaizdos, gašliai jam nusišypsojo ir apsilaižė. Oras buvo prastas, visą dieną lijo. Juozapas tik pakratė galvą nelėtindamas žingsnio ir pabandė ją apeiti, bet kekšės, kuri jo nuovargį supainiojo su girtumu, nelengva buvo atsikratyti. Po šiokio tokio stumdymosi supratusi, kad nieko nepeš, moteris pagaliau pasidavė, piktai trenkė skėčiu Juozapui per galvą ir pasitraukė, bet naktį, kai Juozapas jau buvo kietai įmigęs, jo žmona, kurios įtarumą sužadino tirštas aromatas, sklindantis iš Juozapo šnervių, išnaršė jo apsiausto kišenes ir aptiko blizgančio popieriaus lankstinuką, kokius sankryžose dalija viešnamių žmonės. Kortelėje buvo pavaizduota pusnuogė blondinė, su kuria, matyt, toje įstaigoje galėjai arčiau susipažinti už pinigus. Juozapo žmona padėjo lankstinuką ant lovos Juozapo panosėje, pasiėmė savo pagalvę ir nuėjo miegoti ant sofos svetainėje. Ji verkė, raudojo kiaurą naktį, o rytą dar tebemiegojo, kai Juozapas išėjo pro duris su ta kortele kišenėje, kur prostitutė buvo ją vakar vakare ir įkišusi.
       Dabar jis žinojo, kas buvo jo aistros taikinys, tačiau nuo to jam nė kiek nepalengvėjo. Kur dingo ramus gyvenimas, tie tykūs vakarai, kai Juozapas lėtai nuvalydavo savo peilius ir kirvį, išrūšiuodavo mėsos likučius, atskirdavo gabalėlius, kurie dar tiks parduoti rytoj, nuo tų, kuriuos salmonela jau spėjo paliesti? Dar visai gera mėsa, jeigu ją nuplautum, apšlakstytum actu ir išvirtum šiandien, bet rytoj ji jau bus niekam tikusi. Išversdavo likučius į šiukšlių dėžę kieme už mėsinės storoms žalioms musėms, kurių Juozapas nekentė. Paskutinės tikros darnos akimirkos prieš visiškai, neatpažįstamai sujauktą gyvenimą.
       Visi tie pastovūs pirkėjai, kurie ateidavo pas Juozapą jautienos pjausnių ir veršienos kepenų, du žingsniai į šoną nuo Vaclovo aikštės, nieko nebūtų įtarę apie Juozapo pražūtingą aistrą, jeigu ne tas aspirino perteklius jo organizme. Vieną dieną jam iš nosies paplūdo kraujas, nutekėjo balta prijuoste ir aptaškė baltus senamadiškus emaliuotus dubenis su ką tik sumalta kiauliena.
       Nebuvo taip, kad žmonės būtų itin pasipiktinę tokiu Juozapo organiniu indėliu į faršą, mat Juozapas mėsą pardavinėjo pigiai, ir dauguma pirkėjų nebūtų galėję sau leisti didelio išrankumo kad ir norėtų, tačiau tas įvykis buvo aiškus ženklas, jog su mėsininku kažkas negerai. Ir tikrai viena pagyvenusi moteris sušnabždėjo savo vyrui į ausį: „Dieve mano, jis įsimylėjęs, ar tu nematai? Vargšas, jis stačiai kraustosi iš proto“.
       Moterį išgirdo visa nepatikli eilė: tai, kas ką tik įvyko, neatitiko įprastų vaizdinių apie įsimylėjėlius. Niekas nežinojo, kad tai aspirino perteklius sukėlė mėsininkui staigų kraujavimą. Pirkėjai tik stovėjo ir žiūrėjo, dvylika paprastų vyrų ir moterų, truputį pavargę, pilkšva oda, dar ne visiškai viskuo nusivylę, bet subrendę pakankamai, kad neturėtų iliuzijų, beveik niekada nesistebintys, jokių troškimų, jokių bemiegių naktų ir priverktų pagalvių, daugiau nieko tokio, ir staiga – driokst! – viskas per akimirką grįžta į atmintį, o sykiu skausmingas supratimas, kad jie patys jau niekad tokių aistrų nepatirs. Niekad.
       Ir jie neatsispyrė, su džiaugsmu pasidavė keistam eucharistijos ritualui. Trokšdami įgyti nors lašelį tos dieviškos, galingos jėgos, kuri privertė Juozapą pralieti savo kraują, jie akimirksniu tapo sekta, grupe tikinčiųjų, suvienytų jų mėsininko nevilties. Senovinis kanibalistinis instinktas paskatino juos visus tą dieną imti tik faršą. Koks pranašas kada galėjo numatyti, kad jausmas galės taip paprastai virsti kūnu?
       Po kokios savaitės ar dviejų visa Praha žinojo apie Juozapo meilę. Ant sienų atsirado piešinių, barbariškomis spalvomis vaizduojančių dalykus, apie kuriuos niekas nedrįsta prabilti viešai. Nuosmukis į piktogramas labai nebūdingas reiškinys tokiam miestui, kur leidžiama viskas. Vieną vakarą metro vagone mergaitė paklausė tėvo, ką jis norėtų pasiimti į Mėnulį, jeigu jam būtų leista pasirinkti tik vieną dalyką.
       „Nežinau, – atsakė jis. – O ką pasirinktum tu?“
       „Kalėdas, – pasakė ji. – O tu?“
       „Hm, – svarstė jis. – Gal dušą? O gal reiktų pasiimti dviratį?“
       Ir tada jis pagaliau suprato, – visas vagonas tai galėjo matyti, nes visi galvojo apie vieną ir tą patį. Tėvo akys sudrėko, jis pravėrė burną, pilną sukirmijusių dantų, bet paskutinę akimirką susitvardė, visų dideliam palengvėjimui, ir paliko ore kaboti tylos skraistę, kuri gaubė nematomą vakuumo skylę, atsivėrusią jo nuogiems, begėdiškiems žodžiams sugerti.
       Kad istorija būtų apie tikrą meilę, toji meilė privalo būti dangaus palaiminta ir pasmerkta. Jeigu įsimylėjėliai susituokia ir gyvena laimingi kaip kiaulės purve, tai - įrašas registracijos knygose, o ne meilės istorija. Legenda apie Juozapą atitinka kanoną. Ji pasiekė aukščiausią tašką, kai Juozapas atrakino kasą, susibraukė visus pinigus ir susigrūdo į baltos krauju aptaškytos prijuostės kišenę. Užsikišęs už diržo du didžiausius mėsininko peilius, jis išėjo iš krautuvės niūriai ryžtingu veidu. Pirkėjai neprotestavo: jie jau ir taip seniai laukė antrojo veiksmo.
       Kruvinais drabužiais, ginkluotas dviem baisiais peiliais, pažliugęs prakaitu nuo bėgimo, Juozapas neatrodė kaip tikras klientas, kai įžengė į tą abejotinos reputacijos įstaigą. Sargams pristigo drąsos pastoti jam kelią. Su vienu iš tų savo peilių rankoje, sunkiai alsuodamas, jis sustojo salės viduryje. Jam nuo lūpos tįso seilė, smilkiny tvinksėjo stora kraujagyslė – gryna agresija. Bomba. Lavandos kvapas ir pliušo interjeras – rausva šviesa, inkstų spalvos sienos ir šviežios kiaulienos tonų baldų apmušalai – šiek tiek jį nuramino. Juozapas pasisuko į išbalinto veido madam - priklijuotom blakstienom, su telefono rageliu rankoj, pasirengusią kviesti policiją – ir pamojo jai padėti ragelį. Ji padėjo. Kas dabar bus?
       Ogi Astoras Piazzolla, akordeono virtuozas, Quinteto Nuevo Tango, kurio aistringa, jaudinanti muzika kaskadais virto iš sienose įtaisytų garsiakalbių, aitrus milongos ir habaneros mišinys, begėdiški ritmai, kurie privertė Juozapą paleisti iš rankos peilį, stovėti lyg statulai savo paties šlapimo baloje ir stebėtis, kaip jis čia iš tikrųjų atsidūrė. Kur buvo jo protas, kai jis čiupo peilius ir bėgo iš krautuvės? Manė, kad didvyriškai išvaduos princesę iš slibino guolio? Ryžtingai padarys galą savo paties kančioms? Jis apsidairė. Kur tas slibino guolis? Čia tebuvo tik nešvankūs šoninės spalvos apmušalai ir standartiška salsva muzika, sklindanti iš viršaus. Tai, kas prasidėjo kaip drąsus, nors ir teatriškas apsisprendimas, baigėsi pažeminimu: jis šlapinosi į kelnes, neįstengė sulaikyti, negalėjo nieko padaryti, tik suprato, kad vėl pakliuvo į tą pačią bėdą, nuo kurios viskas ir prasidėjo.
       Toji mergina irgi čia; aukšta ir liekna ji prasiskina kelią pro karoliukų užuolaidą, pusnuogė, jos nuostabus kūnas kaip šviežia aviena, lūpos nudažytos per ryškiai, per daug pudros, vienoje rankoje krepšys, šypsodama, bet su ašaromis akyse, ji čiumpa jo ranką ir veda lauk, neatsigrįždama ir nieko nesakydama madam, kuri tebestovi toje pačioje vietoje ir kuri per savo ilgą gyvenimą matė daug dramatiškų išėjimų, bet nė vieno tokio kaip šis: karštai grojant tango muzikai, kavalierius visą kelią iki durų šlapinasi į kelnes.
       Jeigu gyvenimas būtų pavaldus toms pačioms taisyklėms kaip itališkose operose, ši meilės istorija čia ir baigtųsi, kadangi – bent jau miesto akimis – visi paskesni įvykiai nereikšmingi.
       Juozapas paliko žmoną ir persikėlė pas savo mylimąją, kuri pasirodė esanti visai ne tokia, kokią jis įsivaizdavo. Pirmas dvi tris savaites mergina buvo švelni kaip grietinėlė ir dėmesinga, bet netrukus virto visais požiūriais nemalonia boba. Aišku, jos kūno magnetinis tobulumas nedingo, bet užtat charakteris – dieve pasigailėk.
       Visą tą vasarą trumpu sijonėliu, nedengiančiu užpakalio, ji sukiojosi po Juozapo mėsinę neveikdama nieko naudinga, tik gundydama pirkėjus ir akivaizdžiai tuo patenkinta. Netrukus visi pirkėjai tapo išimtinai vyrai, lankėsi jie dažnai ir prekes rinkosi labai kruopščiai. Eilė visuomet buvo labai ilga. Verslo požiūriu buvo gerai, bet Juozapą tai vis tiek erzino. Jis liovėsi būti paslaugus ir draugiškas, tapo grubus diedas, lygiai kaip visi kiti miesto mėsininkai. Mėsos išpjovos ir kotletai tapo nevienodo storumo ir pastebimai skirtingo dydžio, jaučio uodegų jis nesukapodavo lygiai per sąnarius, skrandžių ir žarnų švariai neišplaudavo, o maltoj mėsoj palikdavo per daug riebalų.
       Dar didesniam Juozapo nusivylimui, mergina atvirai aptarinėjo savo reikalus su pirkėjais: koks nuobodus buvo jos gyvenimas ir kaip prastai buvo gydomas jos hemorojus. Apie hemorojų ji žinojo tiek daug, kad galėjo parašyti knygą, ir buvo pasiruošusi pasidalyti tomis ezoteriškomis žiniomis su bet kuo. Jeigu ne jos šviežia ir nekalta išvaizda, klausytojai tikriausiai būtų tuo taip nesidomėję, tačiau jos lūpos, akys ir nosis paversdavo tas problemas unikaliomis.
       Lyg to dar būtų negana, vieną dieną Juozapas užėjo į sandėliuką pasiimti kiaulės kojų ir užtiko stovinčią merginą prieš jo pusgalvį mokinį, kuris sėdėjo ant statinės ir abiem rankom aistringai glostė jos šlaunis.
       Kitą rytą Juozapas atidarė mėsinę, bet kai ėmė rinktis pirkėjai, merginos ten nebuvo. Klausiamas apie ją, Juozapas visiems sakė, kad negaluoja ir liko namie, kad jos hemorojus vėl paaštrėjo. Pavakare eilė sutrumpėjo perpus, visi rinkosi mėsą sparčiai ir daugiau nesirodė tą dieną. Mergina nepasirodė nei kitą dieną, nei dar po dienos – jos daugiau niekad niekas nematė, ir Juozapas nebeslėpė, kad ji jį metė, paprasčiausiai susikrovė daiktus į lagaminus ir dingo. Beje, tai skambėjo įtikinamai, kadangi parankinis irgi išgaravo.
       Ilgainiui Juozapas atkuto, atgavo gerą nuotaiką, ėmė grįžti senieji klientai. Jis tapo malonus, kiekvienam rasdavo gerą žodį ir gražų veršienos inkstuką, išpjovos pasidarė visos kaip viena, skrandžiai balti kaip sniegas, tarsi tiesiai iš skalbyklos.
       Aišku, gandų būta, kai kurie ypač pikti. Pavyzdžiui, kažkas įtariai svarstė, kodėl kelias savaites po merginos ir mokinio dingimo Juozapas turėjo tiek daug pieniškų dešrelių ir jos buvo tokios puikios? Tačiau kas žiūrėtų į tokius prasimanymus rimtai?
       Nežinia, ar tos kalbos kada pasiekė Juozapo ausis, bet neatrodė, kad jam jos rūpėtų. Kaip senais gerais laikais, jis tesidomėjo mėsa.
       Pagal Juozapą mėsa nėra toks įprastas, nereikšmingas dalykas, kaip kai kam atrodo. Ji visuomet įkūnija tam tikrą pabaigą, tikslą. Negyvas gyvulys – tai ne kruvina primityvaus grobuonies instinkto auka ar grandis mitybos tinkluose, kuriais cirkuliuoja energija ir elementai. Tokiam žinovui kaip Juozapas šviežia skerdiena yra ir stebuklingas kūrinys, ir trumpas stabtelėjimas kelyje prie dar nuostabesnės materijos būsenos. Tai – didmeninės ir mažmeninės išpjovos, peties ir menties kepsniai, bifšteksai, sprandinės, šonkauliai ir šoninės, zrazai, kumpiai, faršas ir – visa ko viršūnė – dešra.

       Kondrotas, Saulius Tomas. Meilė pagal Juozapą: Apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.