1. Įsivaizduokim, kad mes nieko nežinom apie Kornelijų Jedermaną. Tuomet įgysim brangią galimybę pažvelgti į kai kuriuos jo gyvenimo epizodus „šviežia akimi“. Mūsų žvilgsniui netrukdys virpanti mito skraistė, kuri neišvengiamai apgaubia herojų biografijas.
       Žmogui susidūrimas su genijum visada palieka gilų pėdsaką, sukuria prizmę, kuri iškreipia tikrovės bruožus ir trukdo matyti pasaulį tokį, koks jis yra.
       Įsivaizduokim...

       2. Jis stovėjo pritemdytam kambary ir žiūrėjo į savo smegenų ir rankų kūrinį. Tai buvo kaip opijaus rūkytojo vizija – akinamai spindintis, žaižaruojantis sostas, virpantys efemeriški kontūrai, tobulos linijos, idealios proporcijos. Viskas viskas apgalvota, nieko atsitiktino.
       Neįtikėtina, bet jis ją sukūrė. Laimės mašiną. Šiandien jis nebedrįso daugiau prie jos prisiliesti. Paleis ją rytoj. Norėjo ištęsti saldų malonumą ir pasididžiavimą, kaip galima ilgiau mėgautis stebuklingu užbaigto darbo jausmu.
       Jis užsimetė ant pečių apsiaustą, užsidėjo skrybėlę. Pravėrė motinos kambario duris. Motina gulėjo susirietusi kaip vapsva, pražiota burna, drėgna nuo prakaito kakta. Kornelijus užgesino šviesą, uždegė blyškią naktinę lemputę, paglostė motinai plaukus ir pirštų galais išėjo iš kambario. Tada pravėrė sesers miegamąjį. Jos lova buvo nepaliesta. Ji kažkur išskubėjo prieš tamsą ir vis dar nebuvo grįžusi. Tuščias, nepriekaištingai sutvarkytas kambarys atrodė šaltas, nesvetingas.
       Kornelijus išėjo į vėją ir lietų. Jam norėjosi vaikščioti, norėjosi eiti ilgai, nuvargti. Žinojo, kad kitaip neužmigs. Jis, buvo pasiryžęs apsukti bent jau pusę salos, net jei prireiktų žygiuoti visą naktį, tačiau, pavaikščiojęs apie pusvalandį, nenumaldomai užsimanė pasigrožėti, pasidžiaugti savo kuriniu, tad atsisakė ankstesnio sumanymo ir pasuko atgal.
       Nukratė nuo skrybėlės lietaus lašus, pakabino apsiaustą. Motina tykiai suvaitojo per miegus, sesers miegamajam buvo tylu. Kornelijus pakilo laiptais į virtuvę.
       Iš netikėtumo jis atšoko ir užtrenkė duris. Jam pasirodė, kad jis atėjo ne į tuos namus, kuriuos buvo palikęs vos prieš pusvalandį. O gal net susipainiojo chronosferoj, pats to nesuvokdamas apsuko kažkokią kilpą ir grįžo į praeitį ar atsidūrė ateity. Kornelijus vėl pravėrė duris, tyliai, atsargiai. Mašinos nebebuvo. Tik nuolaužos, išbarstytos po visą kambarį, liudijo, kad Kornelijus niekur nepasiklydo, nei laike, nei erdvėj. Po kojomis grikšėjo krištolo šukės, spalvoti laidai draikėsi tarp sulaužytų sidabro vamzdžių kaip sukarpytos, sujauktos kraujagyslės. Jo svajonių arterijos ir venos. Nieko nieko nebeliko iš virpančios vizijos. Šiukšlės, laužo krūva.
       Kornelijus apsigręžė, nusileido laiptais ir pakėlė telefono ragelį.
       Sirena pasigirdo netrukus. Tik dabar Kornelijus suvokė, kad šis garsas, kurį jis pastaruoju metu dažnai girdėdavo naktimis ir laikė švyturio ūkimu, yra ne kas kita kaip policijos sirena. Šįsyk ji priminė jam mirtinai sužeisto gyvulio kauksmą.
       Sucypė stabdžiai. Kornelijus atidarė duris. Iš tamsos išniro trys vyrai su šunų galvom – valdžios simboliais – prie diržų.
       – Jūs – Kornelijus Jedermanas?
       – Taip. Aš jus iškviečiau.
       – Eikite su mumis, – nutraukė vienas vyrų. – Jūs suimtas.
       – Suimtas? – nustebo Kornelijus. – Aš... man...
       Tačiau niekas jo nesiklausė. Vyrai jau leidosi laipteliais, ir Kornelijus neišdrįso nepaklusti.

       3. Viskas atsitiko taip staiga, kad Kornelijus nespėjo susivokti. Buvo akimirkų, kai jis galvojo: ne, negali būti, tai nerealu, čia sapnas, kurį aš sapnuoju. Deja. Jeigu čia ir sapnas, tai jį sapnavo ne jis, o kažkas kitas; ir Kornelijus buvo tik menkas to sapno personažas, kurio gyvenimas neturėjo absoliučiai jokios vertės sapnuojančiam. Trumpai tariant, iš tiesų viskas buvo baigta, tik Kornelijus vis dar neįstengė patikėti: jis, trisdešimt penkerių metų inžinierius, dar vakar laisvas, kupinas vilčių ir planų, šiandien – įkalintas ir pasmerktas myriop. Sprendžiant iš to, kaip sklandžiai, greitai, be jokių kliūčių dirbo tardymo ir teismo mašina, nuosprendžio įvykdymas irgi neturėjo užtrukti. Nuteistas mirties bausme pakariant. Nuosprendis galutinis ir neapskundžiamas.
       Kornelijus beveik nesidomėjo politika, ir tai, kad jis buvo suimtas kaip politinis nusikaltėlis, buvo tam tikra lemties ironija. Jis nieko nenutuokė apie savo teisėjus, apie jų pažiūras ir tikslus. Suprantama, jis žinojo, kad prieš dvi savaites priešai okupavo salą, bet manė, kad čia paprastas karas, vienas iš daugelio, kuriuos savo istorijoj išgyveno žmonija, ir kad salos okupacija reiškė, jog viena iš dviejų kariaujančių pusių šįkart pasirodė stipresnė. Jis nesidomėjo karu, nes karas negalėjo sutrukdyti jam, neturėjo įtakos jo interesams, ieškojimams, mintims, siekiams. Jis, Kornelijus, asmeniškai su niekuo nekariavo ir tetroško, kad niekas jo nekliudytų. Deja. Viskas išėjo kitaip.
       Tribunolas savo ruožtu nesidomėjo Kornelijum, jo asmenybe. Tribunolui rūpėjo tik įkalčiai, tai yra netgi ne patys įkalčiai savaime, o jų pakankamumas nuosprendžiui paskelbti, ir vieną valandėlę Kornelijus pagavo save žavintis teismo procesu. Jeigu teisiamųjų suole sėdėtų ne jis, o kažkas kitas, Kornelijus negalėtų prikišti teismui subjektyvumo, šališkumo ir t. t.
       Kornelijui buvo inkriminuojamas laimės mašinos kūrimas. Vieninteliai įkalčiai buvo laimės mašinos brėžiniai, kai kurios pagamintos dalys ir jų aprašymas, tai yra vadinamoji techninė dokumentacija.
       – Kokioje stadijoje yra jūsų darbas? –paklausė tribunolas.
       – Praktiškai mašina baigta, – trumpai atsakė Kornelijus, nesuvokdamas, kad šitaip pats sau pasirašo nuosprendį.
       – Kiek mums žinoma, įvairūs mechanizmai, prieš leidžiant žmonėms jais naudotis, išbandomi su gyvūnais. Žiurkėmis, šunimis ir panašiai. Teisiamasis, ar darėte kokius bandymus?
       – Kuo čia dėti gyvūnai? – nesuprato Kornelijus. – Čia žmogiškos laimės aparatas.
       – Atsakykite į klausimą, teisiamasis.
       – Ne. Bandymų nedariau.
       – Tribunolo klausimas pagrįstas. Mokslas tvirtina, kad žmogus išsivystė iš gyvūnų ir turi daug bendro su jais. Kur kas daugiau nei teisiamasis mano. Taigi ar nebūtų logiška išbandyti mašiną su kiaulėmis?
       Kornelijus:
       – Kodėl su kiaulėmis?
       – Pagal vidaus organų sandarą šie gyvūnai labiausiai panašūs į žmones.
       – Aš galiu šitą patvirtinti, – pasakė kalėjimo gydytojas, kurį tribunolas iškvietė kaip ekspertą.
       – Ne. Aš nedariau jokių bandymų. Mašina dar nebuvo paleista. O šiandien ji egzistuoja tik brėžiniuose, – paaiškino Kornelijus.
       – Ir teisiamojo galvoje, ar ne? – vienintelį kartą kaltintojas leido sau šyptelėti.
       – Taip, ir mano galvoje, – sutiko Kornelijus.
       – Tribunolas išeina pasitarti!
       Pasitarimas užtruko pusantros minutės. Kornelijų paprašė atsistoti. Jis pakluso, pakilo nuo suolo ir išgirdo, kad „privilegija rūpintis savo piliečių gerove ir laime priklauso Imperijai. Privatus asmuo, turintis tikslą sukurti laimės mašiną, kėsinasi į vyriausybės prerogatyvas ir negali būti traktuojamas niekaip kitaip, tik kaip maištininkas, siekiantis uzurpuoti valdžią.“
       Ir nuosprendis...

       4. Taigi praėjo dvidešimt keturios valandos, sujaukusios visą Kornelijaus gyvenimą, apvertusios jį aukštyn kojom. Tai buvo neįtikėtina, bet vis dėlto tai buvo.
       Iš teismo jį atvedė į šį kalėjimą. Naktį. Kornelijus nieko neišmanė apie salos kalėjimus ir nežinojo, kuriame jį uždarė. Ar jam bus leista pasimatyti su motina ir seserim? Kokios yra pasmerktojo myriop teisės? Ko jis gali prašyti, ko reikalauti? Ar yra čia kas nors, galintis atsakyti į jo klausimus?
       Kornelijus apžiūrėjo savo kamerą. Nieko ypatingo. Kalkėmis išbaltintas kambarys. Palubėj silpna elektros lemputė. Prie vienos sienos medinis gultas, prie kitos stalas ir taburetė. Kampe prie durų mėlynas emaliuotas kibiras, dvokiantis chloru. Langas su grotomis taip aukštai, kad pro jį neįmanoma pažiūrėti net užsilipus ant taburetės.
       Jis du kartus apsuko ankštą patalpą. Visiškai nebuvo kas veikti, kuo užsiimti. Nei knygų, nei, blogiausiu atveju, laikraščių, iš kurių galima būtų sužinoti, kas gi vis dėlto vyksta pasaulyje, kokie visuomeniniai procesai pagavo jį į savo mėsmale. Iš romanų jis žinojo, kad kalėjimuose dieną gulėti ant gulto draudžiama. Bet dabar, kaip pasmerktasis myriop, jis galėjo nepaisyti panašių draudimų. Kas dar galėtų jam atsitikti, jei ir pažeistų kokias taisykles? Jis išsitiesė ant gulto ir užsimerkė. Tyla. Jokio krebždesio, kuris liudytų, kad gretutinėse kamerose esama ir daugiau pasmerktųjų. Tik kažkur tolumoj klykė žuvėdros.
       Ką dabar veikia jo motina ir sesuo? Kaip jos reaguos į žinią apie jo nuosprendį, jeigu, suprantama, joms bus pranešta apie tai? Dėl motinos Kornelijus beveik buvo ramus. Ji vis rečiau ir rečiau sugrįždavo į realybe, o ir atgavusi sąmonę ne visada prisimindavo, kas esanti. Ji seno jau nebe metais ir mėnesiais, o dienom ir valandom, taigi informacija pasimes tarp jos sapnų, vizijų ir tolimos vaikystės prisiminimų, tarp pojūčių, be jokios atrankos kaskadais virstančių į jos pavargusią sielą. Bet štai sesuo... Kas bus su ja? Ji ir taip labai nelaiminga. Kiek tik Kornelijus galėjo prisiminti, sesuo niekada nebuvo laiminga. Nuo pat mažumės ją persekiojo visokiausios nelaimės ir bėdos. Yra žmonių, kurių sielas neįstengia paveikti ligos ir nesėkmės, kurie, kad ir kas atsitiktų, visados sugeba išsaugoti gyvenimo džiaugsmą, lieka linksmi, gyvi, kupini optimizmo ir vilčių. Sesuo buvo ne tokia. Visas nesėkmes ji išgyvendavo giliai, dramatiškai, skausmingai, ir jos gyvenimas buvo ištisas sielvartas. Įsigilinusi į savo liūdesį, ji netgi kitų žmonių džiaugsmą išgyvendavo kaip savo nelaimę, kaip fizinę, fiziologinę savo ydą. Ištikus bėdai, ji visuomet pati pirmoji atskubėdavo su užuojauta, bet jos užuojauta niekados neturėjo galios išblaškyti skausmą ir neviltį, suteikti ramybę ir tikėjimą, kad viskas bus gerai.. Kai ji norėdavo padėti, užjausti, tai jos pačios liūdesys ir neviltis kažkaip susiliedavo su guodžiamojo neviltimi, ir nelaimė, užuot atrodžiusi menka ir nereikšminga, išaugdavo iki kosminių dydžių, įgydavo fatališką reikšmę ir tapdavo žmogui nepakeliama našta, pasauline širdgėla.
       Tiesą sakant, tik dėl sesers Kornelijus ir prasidėjo su ta mašina, pabandė sukurti mechanizmą, kuris padarytų ją laimingą. Kai jis išklojo jai savo idėją, ji nepatikėjo, kad tai įmanoma. Apskritai, niekas netikėjo, kad Kornelijui pasiseks. Netgi tie, kas neatmetė pačios idėjos, manė, kad tai techniškai nerealu. Bet Kornelijui netrūko pasitikėjimo savim. Juk neegzistuoja jokia laimės mašinų teorija, kuri teigtų, kad mašinai pagaminti reikia sudėtingos elektronikos ar ko nors panašaus. Galimas daiktas, ji turėtų būti tam tikru būdu sudėti keli žabai ar nupinta iš šiaudų. Tai daiktas be precedento. Panašus aparatas niekados nebuvo sukurtas, tai kaip galima paneigti vienokį ar kitokį sprendimą? Reikia bandyti. Kiti kibo prie pačios Kornelijaus pozicijos, prie metodologinio principo. Nėra tokios mašinų kūrimo tradicijos, sakė šie oponentai. Mašinos atsiradimas butų įvykis vienintelis, nepakartojamas, iš esmės stebuklas. Bet mūsų realybėj tokių įvykių nėra, mūsų sąmonė jų neregistruoja, mūsų mokslas atsisako juos pripažinti. Jeigu tokia mašina ir gali būti sukurta, tai ne čia, ne dabar, o visai kitoj tikrovėj, nerealiam pasauly, kur įvykiai be precedento būtų įprastas dalykas, stebuklai – norma. Bet tu, Kornelijau, – sakė jie, – tu esi čia ir dabar, tu realus žmogus, mūsų tikrovės dalis, tu mąstai mūsų realybės kategorijom, pagal mūsų realybės logiką. Štai tavo motina... Jos sąmonė jau laisva nuo pasaulio implikacijų. Ji galėtų sukurti tokią mašiną. Tik ne tu, Kornelijau, tik ne tu.
       Bet jis buvo silpnas teoretikas ir nesileido į ginčus. Jis buvo praktikas ir nekvaršino sau galvos dalykais, kurie nuo pat pirmų žingsnių gali pakirsti pasiryžimą, atimti viltį.
       Taip, sesuo bus sukrėsta, kai sužinos, kur atsidūrė brolis ir kas jo laukia. Gailestis sugniaužė Kornelijui širdį. Apie tai, kad šioj situacijoj daugiausia praranda jis pats, Kornelijus kol kas dar nemąstė. Psichinis šokas – ši natūrali apsauginė reakcija, suminkštinanti ašmenis tų suvokimų, kurie, patekę į sielą, gali ją suardyti – vis dar nebuvo praėjęs, ir Kornelijus matė save tarsi iš šalies, lyg kine.

       5. Laikrodžio jis neturėjo, o kaip kitaip matuoti laiką taip pat nebuvo įgudęs, todėl visiškai nenutuokė, ar seniai guli ant plono čiužinio, kuriuo buvo užklotas gultas. Žalia vilnonė antklodė susukta į ritinėlį ir pakišta po galva. Pagalvės nebuvo išvis, ir Kornelijus nežinojo, ar ją jam pamiršo duoti, ar kalėjimo įstatymai jos nenumatė.
       Jis krūptelėjo ir įsiklausė. Pasirodė, kad kažkur toli, kalėjimo viduriuose, sudžeržgė sklendė. Garsas nepasikartojo, ir Kornelijus pamanė, kad jam bus pasigirdę. Bet ne. Vėl atšaunamos sklendės garsas, jau arčiau. Paskui neteptų vyrių girgždesys ir žingsniai. Du žmonės neskubėdami ėjo koridorium. Vis artyn ir artyn. Kornelijus nevalingai įsitempė. Negi jau? Kažkas įkišo raktą į duris, kažkas paspaudė rankeną. Durys veriančiai sucypė, ir Kornelijus užsimerkė. Širdis plakė kaip pašėlusi.
       Atsimerkęs išvydo nedidelio ūgio žmogelį, kiek patukusį, rausvais apvaliais skruostais, nenauju suglamžytu švarku. Jis laikė rankoj aptrintą ceratinį portfelį geležiniais kampais ir žydrom akim šiltai ir nedrąsiai žiūrėjo į Kornelijų.
       – Jeigu neprieštarausit, aš atsisėsiu, – negarsiai pasakė jis ir, nelaukdamas leidimo, pritūpė ant taburetės.
       Kornelijus nuleido kojas ant grindų. Dabar jis įdėmiai pasižiūrėjo į svečią. Marškinių apykaklė nelabai švari. Batai seniai nevalyti. Jis turėjo įprotį graužti nagus. Tatai buvo aišku, vos pažvelgus į jo rankas.
       – Ar greitai bus įvykdytas nuosprendis? – negalvodamas paklausė Kornelijus.
       – Tai priklauso... nuo jūsų, – padvejojęs atsakė žmogelis.
       – Nuo manęs? Jeigu kas nors priklausytų nuo manęs, tai nuosprendis apskritai nebūtų paskelbtas. Aš manau, jūs suprantat?
       – Taip, – žmogelis linktelėjo galva kaip stropus mokinukas. – Jūs galėtumėt jo išvengti.
       – Galėčiau išvengti? – nesuprato Kornelijus.
       – Kaip čia pasakius? Nuosprendžio, žinoma, atšaukti negalima. Bet jūs galėtumėt išvengti bausmės. Na, nedalyvauti joje.
       – Nieko nesuprantu.
       – Jūs suprasite. Būtinai suprasite. Tik nereikia skubėti.
       Žmogelis nutilo. Tylėjo ir Kornelijus. Toli, labai toli klykė žuvėdros.
       – Jūs advokatas? – paklausė Kornelijus.
       – Kaip čia pasakius, – neryžtingai atsiliepė žmogelis ir nuleido akis: matyt, tai buvo jo mėgstamas priežodis.
       – Norėčiau jus kai ko paklausti, – tarė Kornelijus.
       – Taip, taip, žinoma, klauskite, – atgijo svečias.
       – Ar galėčiau pasimatyti su seserim? Matot, ji nepaprastai jautri, ir aš bijau, kad žinia apie mano likimą gali būti jai pernelyg stiprus smūgis. Galbūt susitikęs pajėgčiau tą sukrėtimą kiek sušvelninti. Jos patiklumas beribis, ir gal man pasisektų įtikinti ją, kad... taip reikia. Jeigu ji pamatytų, kad aš nepernelyg sugniuždytas, galgi ir pati kaip nors atsispirtų šiam smūgiui. Aš pasistengčiau parodyti, aš suvaidinčiau... O dabar vargšė netgi nežino, kad buvau suimtas. Kai manęs atvažiavo, jos nebuvo namie.
       – Taip. Suprantu jūsų rūpestį. Pasimatyti, žinoma, galima, Tai neprieštarauja taisyklėms, Tik štai... ar apsimoka? Bijau, kad jūs neįvertinant kaip reikiant savo sesers. Drįsčiau netgi pridurt, kad visiškai nepažįstate jos. Ir išvis... Teisingiau būtų sakyti, kad tai ne ji, o jūs pats pernelyg patiklus. Šiaip ar taip, jūsų sesuo žino, kas su jumis atsitiko.
       – Jūs jai pranešėt? – susijaudino Kornelijus.
       – O ne. Tai ji mums pranešė. Ne kas kitas, o ji parašė mums apie jus ir jūsų mašiną.
       – Norite pasakyti, kad sesuo apskundė mane? – Kornelijus atsistojo.
       – Ką gi, – žmogelis vėl nuleido akis, neatlaikęs veriančio Kornelijaus žvilgsnio, – galima ir taip pasakyti.
       – Aš netikiu, – sudejavo Kornelijus, nors nuojauta sakė, kad svečias nemeluoja; jis nebuvo panašus į pigų melagį; jis tiesiog spinduliavo kažkokį nuoširdų sąžiningumą, gilų padorumą.
       Ir tikrai, žmogelis, tarsi džiaugdamasis, kad gali įrodyti savo teiginį, kad turi kuo patvirtinti savo žodžius, išblaškyti abejones, paskubom atsegė portfelį, ištraukė popieriaus lakštą ir ištiesė jį Kornelijui.
       – Štai. Prašau, būkit atsargus. Pasistenkit nesuglamžyti. Vis dėlto... dokumentas.
       Kornelijus atpažino sesers braižą ir neskaitęs grąžino popierių rausvaskruosčiui, kuris rūpestingai įkišo jį atgal į portfelį ir užsegė.
       Smūgis buvo stiprus. Kornelijus nusišluostė ištryškusią ašarą. Ne, jis neverkė. Nereagavo niekaip, nes paprasčiausiai neišmanė, kaip reikia reaguoti, kaip elgtis, jausti ir galvoti tokioj situacijoj.
       Bet žmogelis kitaip išsiaiškino šią atsitiktinę ašarą. Atrodė, tarytum jis jautėsi kaltas dėl šitaip susiklosčiusių aplinkybių.
       – Jūsų seserį galima suprasti, – prabilo jis. – Nelaimingumas yra natūrali, galima sakyti, įgimta jos būsena. O jūs panorot atimti, tai, kas sudaro jos gyvenimo, jos asmenybės esmę. Tai tas pats, jei vieną dieną kas nors sugalvotų, kad gyventi su viena ranka ar koja yra geriau nei su dviem ir pabandytų nupjauti žmonėms nereikalingą galūnę. Suprantama, tai sukeltų protestą. Aišku, kad jūsų sesuo gynėsi. Tai jos teisė. Pasistenkite jos nesmerkti per daug. Pabandykite. Juk ir jūs gintumėtės, jeigu jums norėtų nukirsti ranką, sakydami, kad, pavyzdžiui, jūs būsit gražesnis. Ne, ne, nenoriu tvirtinti, kad jūs negražus. Bet pagalvokit, Ar kada nors gyveno absoliučiai laimingų žmonių? Aš turiu omeny normalius žmones, ne bepročius. Turėsit prisipažinti, kad nelaimingumas yra paveldima žmogaus savybė. Ir štai atsirandat jūs, kuris nori atimti iš žmogaus jo savybę. Ką žmogui daryti? Juk jeigu žmonijai tokia mašina tikrai būtų reikalinga, tai juk ji būtų ją kadais sukūrusi, kaip sukūrė šimtus ir tūkstančius kitų reikalingų daiktų. Nežiūrėkite taip į mane. Aš visai nedėstau jums savo paties tikėjimo. Aš tik noriu sužadinti jumyse abejonę jūsų poelgio teisingumu, nepriekaištingumu. Viskas šiame pasaulyje sąlygiška. Jeigu jūs protingas žmogus, kuo aš neabejoju, tuomet nesmerksite savo sesers, mokėsite jai atleisti.
       Kornelijus, nuleidęs galvą, tyrinėjo savo panages.
       – Asmeniškai aš pats, – tęsė žmogelis, – visiškai palaikau jus. Atmetus juridinę šio reikalo pusę, kuri nepriklauso nei nuo manęs, nei nuo jūsų, projektas pats savaime yra labai įdomus ir, aš manau, galėtų būti naudingas Imperijai. Aš pažadu jums pasirūpinti, kad jis nedingtų kanceliarijos stalčiuose, kad pasiektų reikiamas instancijas. Man labai labai gaila, kad viskas taip susiklostė. Matote, jūsų klaida ta, jog ėmėtės darbo, kaip privatus asmuo. Kada privatūs interesai ima konkuruoti su valstybiniais... pats suprantate. Juk valstybė steigia ištisas organizacijas, institutus, kurie ieško, konstruoja, kuria. Egzistuoja planai, finansai, kontrolė ir t. t. Visur turi būti tvarka, kitaip ko verta valstybė. Pažvelkite šiuo aspektu, įsivaizduokite, kad kažkokie privatūs asmenys ims burti policiją, kiti – armiją, o treti visai savarankiškai ims gaminti ginklus ir šaudmenis. Ką daryti valstybei? Ji savaip ginasi nuo tokių privačių iniciatyvų. Taigi, jei mokėsite nesmerkti savo sesers, mokėsite nesmerkti ir valstybės. Pats užvirėt košę. Nors man tikrai labai gaila.
       – Gana! – sušuko Kornelijus. – Man nereikia jūsų gailesčio. Užjauskite ką nors kitą, jeigu jums taip norisi! Aš manau, kad čia užtektinai vertų užuojautos žmonių.
       – Klystate, – žmogelis ir prieštaravo kažkaip nuolankiai, – kol kas esate tik jūs vienas. Dėl priežasčių, apie kurias jūs sužinosit vėliau, jie čia neužsibūna. Bet viena prasme jūs teisus, ir aš suprantu jūsų rūstį: esu čia ne tam, kad kiščiausi į jūsų reikalus. Be abejo, jūs pats gerai viską apmąstėte. Kas aš toks, kad mokyčiau jus, kaip reikia galvoti ar jausti? Prašau man atleisti. Niekaip negaliu atsikratyti mokytojo įpročių.
       – Jus mokytojas? – paklausė Kornelijus; žmogelio plepėjimas ir erzino, ir ramino sykiu.
       – Kažkada mane vadino mokytoju, – mįslingai atsakė svečias. – Bet tada buvo kiti laikai. Stichiškesni, pasakyčiau. Mokytojas buvo paliktas Dievo valiai, labiau atsakingas asmeniškai. Dabar, kai edukacinė sistema valstybės rankose... aš atsisakiau šio vardo.
       – Pasirinkot advokato karjerą, – pasakė Kornelijus,
       – Advokato? Kodėl advokato? – nuoširdžiai nustebo žmogelis.
       – Argi nesate advokatas? Bet jūs pats... man rodos... sakėte...
       – O ne, negalėjau šito sakyti, – žmogelio skruostai dar labiau nuraudo. – Negalėjau sakyti netiesos. Tai prieštarauja mano natūrai.
       Kornelijus visai neteko kantrybės.
       – Tai kas jūs?! – sušuko jis.
       – Aš pasakysiu jums. Tik, maldauju, neišsigąskit, – žmogelis su portfeliu atsistojo ir nusilenkė. – Aš – budelis.

       6. Kai Kornelijus atsitokėjo, be jo kameroj daugiau nieko nebuvo. Baltos lubos virto rožinėmis – už lango leidosi saulė. Galbūt jis ką tik sapnavo? Tačiau Kornelijus Žinojo, kad ir dabar viskas buvo ne sapnas. Jis tikrai kalbėjosi su tuo žmogum.
       Visą vakarą niekas daugiau neaplankė Kornelijaus. Vienui vienas jis gulėjo ir mąstė. Tik sykį jo mintis nutraukė duryse atsidaręs langelis, pro kurį buvo paduota skurdi vakarienė: lėkštė skystos daržovių sriubos ir riekė duonos. Tačiau valgyti Kornelijui nesinorėjo, ir maisto jis nepalietė.
       Pagalvojęs apie budelį, Kornelijus išgyveno prieštaringus jausmus. Viena vertus, žmogus buvo pavojingas. Ir pavojaus jausmą kėlė ne jo, kaip budelio, statusas, nors ši aplinkybė, be abejonės, turėjo įtakos Kornelijaus savijautai, bet kažkokia kita, ne tiek akivaizdi, vidinė to žmogaus savybė, kurią jis dangstė pabrėžtinu nuolankumu, drovumu, mandagumu. Jis vis kažko neišsakė, kažko nepaprastai jam svarbaus, tatai buvo akivaizdu ir liudijo, kad jis turi tikslų, kad jis neatsitiktinai, kaip daugelis žmonių, užima tą vietą, kurią jis užėmė, ir atlieka tas pareigas, kurias jis atliko. Kokie yra šie tikslai, Kornelijus nežinojo, ir tai baugino dar labiau. Antra vertus, žmogelis buvo komiškas, geraširdis ir kėlė užuojautą. Tačiau Kornelijus įtarė, kad šis užuojautos sužadinimas gali būti kokio nors nežinomo plano dalis, numatyta ir apgalvota. Trečia, dorumas buvo tiesiog įrėžtas budelio veide. Šio dorumo niekas neįstengtų suvaidinti, apsimesti. Tai nebuvo kaukė. Jokių abejonių, budelis buvo doras žmogus, gal netgi kur kas geresnis už visus, kuriuos Kornelijus pažinojo, – kad ir koks būtų tas slaptasis jo planas, klastos jame neturėjo būti. Nors drovus, jis buvo ramus ir pasitikintis savim, ir ši jo ramybė ir pasitikėjimas darė Kornelijui įspūdį.
       Temstant kameroje oras atvėso. Kornelijus buvo plonai apsirengęs. Jį suėmė staiga, viskas įvyko greitai, ir jis nesugalvojo pasiimti šiltų drabužių. Bet jam nė nešovė, kad areštas gali nuosekliai peraugti į teismą, nuosprendį, kalėjimą. Atrodė, kad tai tik paprastas nesusipratimas, klaida, nieko daugiau. Nei vakar, nei šiandien jam neišdavė jokių drabužių, neperrengė kalinio rūbais. Ką gi, tai suprantama. Kam mirtininkui drabužiai? Kornelijus susivyniojo į antklodę. Prisiminė, ką budelis sakė apie seserį. Kaipgi jis nepagalvojo apie tai anksčiau, dar tada, kai sesuo rykšte nukapodavo gėlių žiedus, tų gėlių, kurias Kornelijus mylėjo ir augino nedideliam šiltnamy? Jis vis rasdavo gėlių galvutes nuskintas ir numestas ant tako, svarstė, kam galėtų trukdyti jo gėlynas, tarėsi apie tai su seserim, bet ji tvirtino nieko nežinanti, nieko nepastebėjusi ir t. t., kol vieną rytą Kornelijus užtiko ją šiltnamy, basą, su naktiniais marškiniais, besišvaistančią vytele į visas puses. Jis niekuomet nieko jai nesakė, priskyręs tą elgesį jos lunatizmui, kuriuo ji retkarčiais skųsdavos. Liovėsi auginęs gėles, ir tiek. Tiktai neturėjo kuo užpildyti atsiradusios laisvalaikio tuštumos, ir kaip tik tada jam kilo išganinga (dabar jis taip nebemanė) mintis sukonstruoti tą mechanizmą.
       Iš pradžių jis dirbo pamažu, neskubėdamas, tarsi žaisdamas. Jam buvo malonu galvoti apie savo kūrinį, svarstyti, ką čia į jį įdėjus, konstruoti įvairius agregatus, kurie, sujungti į visumą, turėjo padaryti žmogų laimingą. Tačiau palaipsniui atsirado jausmas, kad galbūt darbas tęsiasi per ilgai, kad jis niekada nebaigs mašinos, kad reikia skubėti, nes kas nors sukliudys ar ateis senatvė, o paskui mirtis, ir Kornelijus ėmė skubėti, skubėjo, skubėjo, skubėjo, ir todėl, darbui artėjant prie pabaigos, jau nebejautė jokio malonumo, jokio pasitenkinimo, tik įvykdytos pareigos jausmą, tarytum būtų davęs kam nors kokius nors įžadus.
       Lemputė palubėj vis negeso, ir Kornelijus atsigulė kniūbsčias ir užsidengė antklode galvą, kad šviesa netrukdytų užmigti. Tačiau vis tiek užmigo ne iš karto, o paskui miegojo blogai, tarsi su pilna sąmone slystu pačiu miego paviršium, retkarčiais įsmukdamas į gilias košmarų vilkduobes.
       Taip praėjo antroji nelaisvės naktis.