KAIP MANO PROSENELIS GRĮŽO Į DOROS KELIĄ

       Visokių žmonių būna pasaulyje. Ir gražių ir negražių, ir stiprių ir silpnų, ir dorų ir nedorų, ir tokių, kurie, žengę žingsnį iš doros kelio, vėl į jį sugrįžta.
       Ši istorija man buvo papasakota kaip paslaptis, težinoma siauram šeimos ratui, idant būtų išsaugotas šviesus žmogaus atminimas. Reikia pasakyti, kad šio pasakojimo antraštė yra apgaulinga. Kai kam gali pasirodyti, kad mano prosenelis, kartą išklydęs iš doros kelio, vėliau sugrįžo į jį visiems laikams. Nieku gyvu. Po teisybei jis niekados nė nebuvo tame kelyje tiek, jog kažkurią akimirką galėtų išklysti, o paskui vėl sugrįžti. O jeigu ir buvo, tai labai trumpam. Užšokdavo ant pylimo ir, pasibaisėjęs šio kelio monotonišku lygumu, tuoj pat vėl sukdavo į šalikelę ar kokį vieškelį, vedantį nežinia kur. Niekdarys jis buvo kaip reta, amžiną jam atilsį. Antraštė turi labiau simbolinę prasmę. Mat, sykį pasukęs į tokį abejotiną vieškelį, mano prosenelis sugebėjo nusivesti iš paskos visus savo kaimo žmones. Ir ilgainiui tai buvo pripažinta už dora. Prosenelio nuopelnas – kad jis padėjo žmonėms pajusti tai, ko jie lig tol nebuvo patyrę. Bet labai miglotais būdais. Labai!
       Taigi mano prosenelis buvo niekdarys, tebūnie man atleista už šitokį atsiliepimą apie savo kraujo asmenį. Ir turbūt svarbiausia dingstis, jį įstūmusi į visokias piktadarybes, buvo noras įsiamžinti. Jis troško žūt būt pasiekti nemirtingumo. Vėlesniais laikais prosenelis tikriausiai būtų tapęs poetu, bet anuomet dar nė toks žodis nebuvo žinomas. Ko tik jis neprigalvodavo! Mėgino tapti šventuoju. Išėjo į mišką, gyveno ten vienui vienas, misdamas duona ir vandeniu, dėvėjo ašutinę, sako, net plakdavosi, norėdamas nuvyti šalin pagundas (beje, jis buvo vardu Antanas). Kalbama, esą jau buvo beveik pasiekęs savo ir net kažkoks kanaunininkas aplankęs jį vienatvėje ir šnekėjęsis su juo. Bet nuo viešo pripažinimo buvo kolei kas susiturėta. Ir pačiu laiku. Mat netrukus velnias sugundė jį – vieną naktį, mergelės pavidalu. Ta proga mano prosenelis nusprendė, kad reikia kitaip siekti nemirtingumo. Bus visai neblogai, jeigu pasirūpins ganėtinai vaikų (juk mes išliekame savo vaikuose). Vedęs ir susilaukęs per aštuonetą metų aštuoneto vaikų, prosenelis suabejojo, ar eina geru keliu. Daugiau vaikų – daugiau burnų. Be to, gyvybinės jėgos, asketizmo mėnesiais gausiai eikvotos kovai su pragaro dvasiomis, ėmė sekti, ir prosenelis prigyveno tokį laiką, kai jau nebuvo tikras, ar kitais metais žmona bepagimdys jam kūdikį. Žodžiu, ši ir daug kitų abejonių kamavo jį ir vertė ieškoti naujų kelių į amžinybę.
       Ilgai svarstyti prosenelis nebuvo linkęs. Apylinkėje ėmė dingti arkliai, ir netrukus žmonės sugavo mano prosenelį derant mugėje vieną tokį neseniai dingusį arklį. Nėra likę žinių, kaip jis tąkart išsisuko, tačiau galiausiai, matyt, ir vėl bus suabejojęs, ar teisingą pasirinko kelią.
       Nebevardysiu daugiau būdų, kuriuos prosenelis išbandė, nes susidarytų ištisa knyga, be to, sąrašas vis tiek būtų nepilnas, nes prosenelis tikriausiai nė už klojimo neidavo neturėdamas jokios vilties bent kiek išgarsėti. Paminėsiu tiesiog paskutinį ir, beje, sėkmingiausią jo sumanymą.
       Jau artinantis senatvei, prosenelis vis dažniau pradėjo žvalgytis į aštuonetą savo vaikų. „Ką gi, – gali spėti taip jį manius, – veikiai turėsiu anūkų. Reikia palikti jiems šviesų savo atminimą. Reikia, kad jie didžiuotųsi protėviu. Tegul jie nežinos mano vardo, bet didžiuosis manimi.“ Mano prosenelis susirado dailidės įrankius ir, metęs kitus darbus šalin (į kuriuos jis ir šiaip nelinko), pradėjo meistrauti. Žmonės, nors ir buvo įpratę prie prosenelio pokštų, į kiekvieną naują jo užmačią žiūrėjo su nerimu. Čia vienas, čia kitas, eidamas pro šąli ir išgirdęs zirziant pjūklą ir ritmingai brūžinant oblių, užsukdavo ir bandydavo užuolankomis išsiteirauti, ką gi prosenelis veikiąs. Bet šis stačiai turėjo uoslę tokiems svečiams. Jis išeidavo iš dirbtuvės jų pasitikti, atsistodavo ties slenksčiu, nugara užstodamas duris, ir, nesileisdamas į ilgas kalbas, duodavo pajusti, kad nėra ko kaišioti nosies kur nereikia. Visa tai tik dar labiau dirgino vaizduotę, ypač žinant prosenelio būdą, žadino smalsumą bei nerimą. Tačiau prosenelis liko kietas iki pat galo.
       Tą dieną žmonių linksmybė ir patyčios liejosi per kraštus. Mat prosenelis iš pat ryto išnešė lauk stalą ir kėdes, ištarnavusias daugel metų, sukapojo ir suvertė į malkinę. Žmonės džiūgavo. ,,Na štai, – sakė jie vienas kitam, – pagaliau ir sulaukėme. Jis išsikraustė iš…“ Norėjo sakyti „iš proto“, bet nesuspėjo, nes žandikaulius surakino juoko spazmai. Kai kas nebelaukė, kuo viskas baigsis, ir nubėgo karčemon gerti degtinės, kaip per didžiausią šventę. Mat, sukapojęs senuosius baldus, prosenelis ėmė nešti iš dirbtuvės naujus. Bet kokius?! O! Kokie tai buvo krėslai! Koks stalas! Žmonės raitėsi, iš akių jiems byrėjo ašaros. Ir krėslai, ir stalas buvo milžiniško dydžio. Prosenelis vos beįstengė pavilkti juos per kiemą ir sugabenti trobon. Kiekviename krėsle galėjo tilpti bent trys tokie kaip mano prosenelis. O jam patyčios buvo nė motais. Sunešęs savo kūrinius vidun, jis pažiūrėjo į besijuokiančius, nusispjovė ir užtrenkė duris, kad net varnos pakilo iš lizdų ir ėmė karksėti, tarsi netoliese būtų atsiradęs vanagas.
       Vėl dirbtuvėje svirpė pjūklas. O po kurio laiko ir visos namų lovos atsidūrė prie malkinės, jų vieton nukeliavo kitos, neregėto didumo. Juokai žmonėms seniai buvo išgaravę, o kadangi jokių kitų prosenelio beprotybės žymių nebuvo regėti, jie buvo bemaną, jog, galimas daiktas, visa tai ką nors slepia. Kartkartėm jie apsilankydavo pas mano prosenelį ir šypsodavosi matydami jį, ir šiaipjau pipirą, tarsi soste sėdintį gigantiškame krėsle už tokio pat gigantiško stalo. Tačiau greitai jie ir šypsotis liovėsi. Pasodinti į tuos krėslus, jie pasijusdavo kažkaip oresni ir didesni, kaip niekad lig tol. Sėdėdamas už to stalo, kiekvienas jų manydavo galis tapti karaliumi. Ne tiesiog karaliumi, bet žmogum, kuris galėtų karalium tapti, jei tik pasitaikytų tinkama proga. Su mano proseneliu mandagiai sveikindavosi, nukeldami prieš jį kepurę. Po kurio laiko nebeliko visam kaime nė vienos sodybos, kurioje nebūtų stovėję naujieji baldai. Liovėsi girtuoklystės ir muštynės, piktžodžiavimas ir apkalbos, nes dabar kiekvienas jautėsi pernelyg didis tokiems menkiems dalykams. Netgi į aplinkinių kaimų gyventojus čia buvo žiūrima šiek tiek iš aukšto ir atlaidžiai. Pirmai progai pasitaikius, mano prosenelis buvo išrinktas kaimo seniūnu, o jo praeitis užmiršta.
       Po daugelio metų, kai prosenelis mirė ir buvo palaidotas kaimo kapinėse su visuotinės pagarbos ženklais, jo našlė, tai yra mano prosenelė, atskleidusi savo vaikams visą paslaptį. Prosenelio norėta, kad po jo mirties ainiai, regėdami tuos baldus, manytų, jog jis buvęs milžinas. Nepaprasto augumo ir jėgos vyras. Šitaip jis vylėsi nenueiti praeitin niekam nežinomas. Jis svajojęs, jog vaikaičiai tikėtų savo protėvius buvus milžinus. Ką gi, tam tikra prasme jis savo pasiekė.

       KOLEKCIONIERIUS

       Stebėdamas pasaulį ir žmones, pamažu įsitikinau, jog mūsų gailestis kitiems pagrįstas egoistiniais sumetimais. Ko gero, atmetus kai kurias išimtis, taip yra visada. Įsivaizduokim tokią situaciją. Jūs atsiduriate kieno nors laidotuvėse. Ruduo, apvytusios astros, karstas, kapo duobė, sužvarbę žmonės juodais rūbais ir nejauki nuotaika. Jūs stovite kitiems už nugarų, kiek nuošaliau, nes nepriklausot velionio artimųjų ratui ir atėjot grynai iš mandagumo, kadangi mirusįjį kažkada šiek tiek pažinojote. Taigi turite puikią progą žiūrėti į viską ir vertinti bešališkai. Štai karstas leidžiamas į duobę, groja liūdna atsisveikinimo muzika. Ir ką gi jūs girdite dar, be šios muzikos? Našlės raudą:
       – Ak, kaip aš be jo gyvensiu?! Mano vienintelis, mano brangiausias!
       Ir taip toliau, ir taip toliau. Jaučiate? AŠ, MAN... Niekas, beveik niekas neverkia dėl to, kad žmogus mirė ir JAM bloga būti mirusiam. Ne. Tiktai „AŠ be jo negaliu!“, „MES šito nepergyvensime!“ ir panašiai. Argi ne keista bus po viso šito žiūrėti į raudantį prie karsto žmogų, ar neįžvelgsite jo ašarose nieko daugiau, tik susirūpinimą savimi? Tik tiek.
       Jeigu jūs perkratysite savo jausmus, tikriausiai susiprotėsite: visi mes panašūs, ir jūs, ir aš. Tuomet jums lengva bus suprasti, kodėl aš nemėgstu ligonių. Man sunku lankyti net pačius artimiausius sergančius žmones, nes mane slegia jausmas, kad turiu jiems padėti, gal net išgydyti juos ir, svarbiausia, kad tik aš galiu tai padaryti.
       Taigi šešiasdešimtųjų pavasarį ūmai susirgo artimas žmogus, gyvenęs vienui vienas, neturįs nei šeimos, nei giminaičių, kurie jį būtų galėję slaugyti. Mano nelaimė (ar laimė?), mus daug kas siejo, tad valgydinti ligonį, prausti ir šiaip prižiūrėti teko man. Būdamas protingas žmogus ir žinodamas mano požiūrį į sergančiuosius, jis nereikalavo, kad tomis valandėlėmis, kai jam tiesiogiai nesu reikalingas, sėdėčiau prie jo guolio, linksminčiau jį smagiomis istorijomis ir guosčiau. Tačiau vis tiek aš buvau priverstas kiurksoti kur nors netoliese, kad prireikus jis galėtų greit mane pasišaukti. Turėdamas šitaip leisti laiką, kartais aš norom nenorom, iš nuobodumo, perskaitydavau visus laikraščius, nes visuose namuose nebuvo nieko daugiau, tik techninė literatūra, o ši man yra nuobodi ir, atvirai kalbant, sunkokai suprantama.
       Vieną rytą, padavęs draugui pusryčius, sėdėjau ir varčiau kažkokio dienraščio skelbimų skyrių. Tarp įvairių žinučių, informuojančių mane, kad parduodamas juodas pudelis, motociklo priekaba, miegamojo baldų komplektas arba kad mielai bus perkamas metalinis garažas ar vaiko vežimėlis, pasitaikė viena, pro kurią iš pradžių aš praslydau akimis, bet paskui sugrįžau prie jos ir perskaičiau įdėmiau, nes man pasirodė, kad joje yra korektūros klaida. Žinutė skambėjo šitaip:

      
       Mat iškart aš pamaniau, kad žodis „Saulėlydžiai“ reiškia adresą, kuriuo pirkėjai turėtų kreiptis. Na, pavyzdžiui, Saulėlydžių g – vė arba Saulėlydžių skr – vis. Tačiau apačioje, antroje eilutėje, buvo įrašyta kita gatvė. Aš nesupratau. Ką visa tai galėtų reikšti. Kokia tai kolekcija, ir kuo čia dėti saulėlydžiai? Tąkart nelaužiau ilgai galvos. Išplėšiau žinutę ir įsidėjau į kišenę. Šiaip sau. Neketindamas vėliau kada prie jos grįžti. Taip kaip žmonės daug negalvodami įsimeta kišenėn keistos formos akmenuką, nors jis niekuomet nebus jiems reikalingas.
       Praėjo keletas mėnesių. Draugas pasveiko, ir aš gyvenau toliau kaip gyvenęs. Buvo vėlyvas ruduo, kai kartą, nebeprisimenu kokiu reikalu vedinas, atsidūriau tame miesto kvartale, kuriame buvo ir gatvė, skelbta laikraščio žinutėje. Jokios kolekcijos man nereikėjo, ir aš pagalvojau, jog tik pereisiu ta gatve ir įdomumo dėlei pasižiūrėsiu į namą, kuriame gyvena skelbimo savininkas.
       Namą radau nesunkiai. Tai buvo medinis pastatas aukštais, maždaug žmogaus ūgio, pamatais, sumūrytais iš stambių akmenų. Matyt, senas statinys, nes cemento plyšiuose augo samanos ir žolė. Gatvėje stovėjo sunkvežimis, ir visas tarpas tarp sunkvežimio ir namo buvo nubarstytas laikraščių skiautėm ir senų žurnalų viršeliais. Ketvertas vyrų tamsiai pilkais kombinezonais stengėsi išnešti pro duris masyvią spintą. Jiems vadovavo daugmaž trisdešimties metų aukštas šviesiaplaukis vyras. Jam mostaguojant rankomis, atsagstyto švarko skvernai plaikstėsi. Vyras šypsojosi ir juokavo su krovėjais.
       Keletą minučių aš stovėjau, žiūrinėdamas tą grupę, kol vyras su švarku pamatė mane. Jis priėjo artyn ir paklausė:
       – Jūs ieškote Grikonio?
       Aš sumišau. Nežinojau, ką atsakyti, nes po teisybei nepažinojau jokio Grikonio ir apskritai vargu ar buvo galima sakyti, kad ko nors ieškau. Vyras skvarbiai ir tiriamai stebėjo mano sumišimą. Nejučia įkišau ranką kišenėn, ištraukiau laikraščio skiautę su skelbimu ir padaviau jam. Jis metė trumpą žvilgsnį į žinutę, paskui vėl pasižiūrėjo į mane.
       – Aa. Vadinasi, jūs iš tų...
       Neturėjau jokio supratimo apie „tuos“.
       – Atvirai kalbant, ne, – pasakiau.
       Bet jis nepaisė mano žodžių ir, regis, toliau laikė mane esant iš ,,tų“:
       – Jis mirė pereitą savaitę. Tikriausiai jautė, kad greit mirs, ir skubėjo parduoti. Aš jo sūnus, – jis padavė man ranką, aš paspaudžiau. – Nusprendžiau parduoti namą ir visus baldus. Matote,– jis mostelėjo ranka į krovėjus. – Viską iškraustom.
       Paėmė mane už alkūnės:
       – Eime vidun. Parodysiu, kur šitai sudėta. Buvo prigrūstos visos spintos, tad mes sukrovėm viename kambaryje. Ketinau išmesti, todėl krovėm kaip pakliuvo. Jo buvo sudėta labai tvarkingai. Nemaniau, kad kam viso to prireiks. Jūs galit pasiimti. Pinigų man nereikia. Vis tiek būčiau išmetęs. Tik turėsit skubiai išgabenti. Dar šiandien.
       Jo mintys šokinėjo, kalbėjo jis greitai, neleisdamas įsiterpti. Ūmai spustelėjo man alkūnę:
       – Žinot? Aš sugalvojau. Mes sumesim į šitą mašiną, nuvešim ir iškrausim pas jus. Nebijokit, tilps. Mašinoj dar daug vietos. Čia paskutinis reisas. Taip bus greičiau.
       Kalbėdamas vedė mane per tuščius kambarius su nudriskusiais žydrais ir gelsvais sienų apmušalais. Kvepėjo cinamonu ir šlapiais voratinkliais. Grindyse buvo žymūs ilgai vienoje vietoje stovėjusių baldų pėdsakai. Vyras atidarė duris į nedidelį kambarėlį su vienu plačiu langu:
       – Štai jie.
       Turiu pasakyti, kad tai, ką pamačiau, mane nuvylė. Nieko sąmoningai nesitikėdamas, vis dėlto širdies gilumoje laukiau išvysiąs šį tą įdomaus. Na, kokią nors kolekciją, tegul degtukų etikečių ar bent jau sagų. Bet tai, kas buvo suversta kambaryje, nė iš tolo nepriminė kolekcijos. Ten buvo krūvos sulankstytų skardinių nuo marmelado, patamsėjusių ir parudavusių senų kartoninių pakelių nuo kavos surogatų, juodo stiklo butelių (ant vieno perskaičiau: „Rašalas <Pingvin>“) ir tamsiu popieriumi apklijuotų stiklainių. Prie kai kurių buvo priklijuotos kažkokios etiketės, prie kitų nebuvo nieko, tik sukepusių klijų pėdsakas, liudijantis, kad ir čia etikečių būta.
       – Štai jie, – pakartojo vyras, stovėdamas man už nugaros ir žiūrėdamas į kambarį pro mano petį.
       – Kas?
       – Saulėlydžiai. Ei, vyrai! – šūktelėjo. – Sukraukit ir šitą! – jis atsainiai paspyrė vieną skardinę, ir ši, džengsėdama į grindis, nuriedėjo prie kitų. Sprendžiant iš garso, buvo tuščia.
       Tikriausiai mano veidas rodė nusivylimą, nes išgirdau:
       – Tėvas nuolat skųsdavosi, kad trūksta taros. Visi kaimynai šitai žinojo ir nešdavo jam kiekvieną atliekamą dėžutę.
       Krovėjai tuo tarpu glėbiais nešė ir krovė skardines ir stiklainius į sunkvežimį, o aš turėjau stovėti ir klausytis šito nepažįstamo žmogaus. Visas šlamštas užims ketvirtadalį mano buto. O kiek dar pastangų turėsiu padėti, kol išmesiu jį lauk. Juk negaliu samdytis krovėjų, kad šie išneštų šiukšles.
       – Nemažai, tiesa? – pasakė šviesiaplaukis, truputį didžiuodamasis. – Iš pradžių jis kolekcionavo saulėtekius, bet vėliau kažkaip susidomėjo saulėlydžiais. Žinot, jis pradėjo visu tuo domėtis gana vėlai, tad negalėjo skirti laiko ir vieniems, ir kitiems. Amžius nebe tas. Patys suprantate, vasarą saulė teka labai anksti, ir senam žmogui sunku keltis apyaušriu. Saulėlydžiai jam buvo patogiau. Kai dėl manęs, tai jūs galit pasiimti viską. Saulėtekiai sukrauti rūsyje. Beveik visi be etikečių. Vis vien reikės juos kur nors padėti. Man būtų patogiau, jeigu pasiimtumėte viską. Jis pasižiūrėjo man į akis:
       – Na kaip?
       Jaučiau, kad raustu, bet nieko negalėjau padaryti.
       – Ne, dėkui, – pasakiau, – tai ne mano sritis.
       – Na ką gi.
       Krovėjai baigė darbą, ir mes nuėjome prie sunkvežimio. Aš atsisėdau greta šoferio – turėjau parodyti kelią. Šviesiaplaukis įlipo į kėbulą. Po valandos likau savo bute vienas, apsikrovęs metalo laužu, makulatūra ir stiklainiais, tyliai keikdamasis ir neturėdamas nė menkiausio supratimo, ką veikti su visu tuo turtu, nukritusiu man, galima sakyti, iš dangaus. Paėmiau vieną dėžutę, pavarčiau rankose ir numečiau atgal į krūvą. Vienoje etiketėje lygiu, apvaliu, beveik vaikišku braižu buvo išvedžiotai ,,Žagarė, 1946, pavasaris.“ Pakėliau skardinę ir pajudinau. Vienu tarpu pasirodė, lyg kažkas skambtelėjo viduje, tačiau, vėl papurtęs, nebeišgirdau nė garso. Paprasta tuščia skardinė. Mačiau save veidrodyje su ta dėžele prie ausies. Atrodžiau kvailai.
       Atsidusau, susiieškojau peilį, atidariau skardinę ir atšlijau. Kambarį užpildė sidabrinė šviesa. Daiktai ištirpo. Mačiau priešais save dangaus kraštą ir besileidžiančią saulę. Svetima, nepažįstama vietovė, nušviesta raudonų, bronzinių spindulių. Panašiai atsispindi, krosnies liepsna sidabriniuose induose. Keletas gelsvo porceliano debesų, sustingusių virš horizonto, avietinis saulės diskas dangaus dugne. Dangus, viršuje žalias kaip ką tik prasikalusi žolė, kiek žemiau prinokusių kriaušių spalvos, kuri skaidėsi į kažkokius žiburiuojančius atšvaitus nelyginant šviesos blyksniai krištolo stiklinėje su arbata. Oras tyras ir vaiskus, tačiau viskas apgaubta vos juntamo nuovargio. Vos vos.
       Tai iš tiesų buvo saulėlydis. Jis truko neilgai, keletą minučių, kol saulė nusileido. Uždariau skardinę ir nusviedžiau žemėn. Buvau apkvaitęs, nelyginant užsirūkęs po ilgo laiko.
       Po pusvalandžio, praėjus svaiguliui, ėmiau žiūrinėti kitas etiketes. Visose buvo data, vietovės pavadinimas ir metų laikas. Daugiau nieko. Aptikau keletą prieškarinių dėžučių, tris keturias karo laikotarpio, bet dauguma buvo dvidešimties paskutiniųjų metų. Sudėjau viską kiek įmanydamas tvarkingiau ir išėjau iš namų. Turėjau pasivaikščioti ir ramiai viską apgalvoti.
       Visas dėželes man pavyko peržiūrėti maždaug per mėnesį. Daugiau kaip dešimt per dieną niekaip neįstengiau. Galva visai apsisukdavo, netekdavau nuovokos, kas aš ir kur esu. Dešimt buvo riba, kurios peržengti man nė sykio nepasisekė. Daug vėliau nusistačiau sau taisyklę: neatidarinėti daugiau kaip po tris dėžutes tą pačią dieną. Bet tai buvo vėliau. O tada aš buvau kaip pamišęs. Nelyginant žmogus, kuris vos nemirė dykumoje nuo troškulio ir dabar geria ir geria vandenį niekaip netikėdamas, jog vanduo nesibaigs. Negalėjau įsivaizduoti, kaip anksčiau nepastebėdavau saulės laidos. Ir dar: tas žmogus, Grikonis, sudaręs šią kolekciją, nuolat buvo su manim. Aš pažinau jį taip, kaip pažįstu save. Nors jis buvo miręs ir palaidotas, tarp mūsų nusidriekė tvirta auksinė gija. Bene tvirčiausia iš visų, kokios mane su kuo jungė. Aš sprendžiau apie jį iš to, kaip saulėlydžiai buvo parinkti, kokių spalvų, linijų ir nuotaikų. Kai kurie saulėlydžiai man nelabai patiko, kiti labiau, trečiais aš žavėjausi kaip tobulais kūriniais. Ir visa tai leido man pažinti Grikonį. Lig tol niekuomet nebuvau pagalvojęs, kad apie žmogų galima spręsti iš to, kokie saulėlydžiai jam patinka. Nežinodamas smulkmenų, galėjau išgyventi to žmogaus vienatvę kaip savo paties (pats aš niekados nepatyriau tokio jausmo), išgyventi jo jausmus ir rūpesčius, nuo kurių jis jau seniai išsivadavo visam laikui. Kai kada žiūrėdavau tą patį saulėlydį po keletą kartų, kol suvokdavau, kas gožė Grikonio mintis, kai jis pats stebėjo šitai. Atsitiktinių saulėlydžių ten nebuvo. Visi turėjo kažkokią prasmę. Reikėjo ją tik įžvelgti. Ilgainiui aš atsirinkau kokį dvidešimt saulėlydžių, kuriuos žiūrėdavau ir žiūrėdavau, kaskart atrasdamas vis kitokių nuotaikų ir jausmų. Likusius peržvelgdavau tik retkarčiais, jeigu būdavo kas nors neaišku kuriame iš dvidešimties.
       Pasaulis man įgavo naują, neregėtą gylį ir erdvę. Vieną dieną nuvažiavau į tuos namus, nuo kurių viskas prasidėjo, slapta vildamasis, jog pavyks rasti ir saulėtekius. Durų ilgai niekas neatidarė, aš buvau jau besidžiaugiąs, jog ten niekas negyvena ir man pasiseks. Tačiau durys prasivėrė, ir pasirodė raukšlėtas nepatiklus senės veidas. Pasisakiau esąs senojo namų savininko draugas ir pasiteiravau, kur jis palaidotas. Tačiau senė nežinojo. Tuomet paklausiau, kur gyvena jo sūnus. Šito ji taip pat negalėjo pasakyti. Netekdamas vilties ką nors surasti, užsiminiau apie saulėtekius.
       – Kokius salėtekius? – senė išsigando.
       – Na... dėžutėse. Jie turėjo būti rūsyje.
       – Saulėtekius dėžutėse? Rūsyje? Beprotis! – senė užtrenkė duris man prieš nosį, ir girdėjau, kaip ji šūkavo viduje: – Tyčiotis iš senos moteriškės ! Ne! Aš iškviesiu miliciją! Aš šito taip nepaliksiu! Nunuodijo katę, o dabar tyčiosis! Nori išgyvendinti! Na, pažiūrėsim! Visus paduosiu į teismą!
       Ir taip toliau... Daugiau aš ten nebėjau. Baudžiausi ką nors išsiteirauti iš kapinių sargo, bet ir jis nieko nežinojo. „Laidoja daug. Negi visus prisiminsi“, ir viskas.
       Ilgainiui man ėmė nebepakakti to, ką turėjau. Panorau turėti kažką savo. Savo paties. Vis dažniau ir dažniau pagalvodavau apie tai, kol, pats to nepastebėdamas, apsisprendžiau. Prisikroviau lagaminą tuščių arbatos skardinių, pasiėmiau keletą dienų nemokamų atostogų ir išvažiavau į tas vietas, kur, tikėjausi, saulėlydžiai bus labai gražūs. Pasirinkau pietų Lietuvos ežerus, nors niekad nebuvau ten buvęs. Ežerai man patikdavo nuo seno. Trys dienos buvo debesuotos, bet ketvirtoji išaušo visai nebloga, ir vakarop aš susiruošiau. Prisipažinsiu, jog labai baiminausi, ar man kas išeis. Ir iš tiesų pirmieji bandymai buvo nekokie, tačiau greit supratau, kur mano klysta. Reikia ne šiaip žiūrėti į besileidžiančią saulę. Reikia IŠGYVENTI. Visus savo jausmus ir mintis sukoncentruoti į vieną – į saulėlydį. Čia ir glūdi visa paslaptis, nes ne į kiekvieną saulėlydį gali taip įsijausti. Kitas sunkumas – kad per vieną dieną gali pamatyti tik vieną saulėlydį. Antrą sykį jis jau nebepasikartos. Tad jokių kelių mėginimų čia būti negali. Arba tau pavyko, arba ne. Ir viskas.
       Nuo anų laikų praėjo penkiolika metų, ir galiu sakyti, jog mano viltys išsipildė. Metai iš metų aš kaupiau savo rinkini, kiekvieną laisvą dieną ieškodamas saulėlydžių. Atrinkinėjau, kai ką palikdamas, kai ką atmesdamas, kol mano asmeninė kolekcija tapo graži, tvarkinga ir kompaktiška. Galima sakyti, aš pasidariau šio kiek neįprasto dalyko virtuozas. Vos žvilgteliu į saulėlydį ir jau žinau, ko jis vertas, tiks ar netiks mano kolekcijai.
       Štai jau dveji metai, kaip aš pensijoje, tad, patys suprantate, nebe už kalnų mano paties saulėlydis, kurį regėsiu tik syki, tačiau jo negalėsiu įtraukti į savo kolekciją. Dabar aš visą laiką važinėju ir vaikščioju po kraštą. Kai kuriose vietose mane jau pažįsta, ir vaikai siūlosi panėšėti skardinės. Jie nežino, kodėl aš vis čia, kas mane atgena į jų apylinkes, bet, galimas daiktas, kada nors aš jiems paaiškinsiu tatai. Turbūt paaiškinsiu ir papasakosiu visa, ką žinau apie saulėlydžius ir apie pasaulį. Kaskart sunkiau man eiti apsikrovus savo saulėlydžiais, nelyginant senovėje vaikščiojusiems po kaimus žiurkiagaudžiams, vadinamiems ,,vengrais“. Sunkiau sulig kiekviena diena. Galimas daiktas, kad aš taip pat įsigeisiu parduoti kam savo kolekciją, nors greičiausiai padovanosiu tinkamam žmogui. Nenustebkit tuomet užtikę laikraštyje nedidelį skelbimą:

      
       Tai būsiu aš.

       Kondrotas, Saulius Tomas. Įvairių laikų istorijos: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1982.