Juodkrantė. žvejo sodyba.

drumstas dangaus alus –
sprangiam dienų kąsniui,
dumbliai – nakties laimikis –
nei pusryčiams, nei gyvenimui,
dūla smilgų verbos
molio ąsotyje –
niekas negrįžta namo
begaline vienatvės jūrmyle...

bet kas
mergaitišku balsu niūniuoja –
gal tai vėjavaikystė
tuščiavidurėje švendrėje?

begarsė smėlio slinktis
įsėlins per slenkstį –
kojos nebenubris
ligi pusryčių, ligi gyvenimo,
kuršiškos saulės voratinkliai
keri palangėse –
dangaus stogais girgždėdama
vėtrungė plaukia...

bet kas
mergaitišku balsu niūniuoja –
gal tai vėjavaikystė
tuščiavidurėje švendrėje?

žvaigždės neršia šuliniuose

kibirą sužvangink –
spruks tuntas duburin – srovė nuris.

rentinį apžergęs mėnuo –

„ššš... – švaikštės neršia“ – sušvepluoja –
prie lūpų pirštą spausdamas.

spėk sužiūrėt – naivumas mailiaus –
gi priešų neatskirs – o varnos –

varnos ratais kraugeriškai krankia.

nebergždžias darbas – juk užslėgtų
stogai neparamstyti žvilgsniais ir raketomis.

pilnėja šuliniai tiesos –
dangus palinksta – susirenka ir sagstosi.

ir aš budžiu – alkūnėmis ant rentinio – ū-ūū...!? –
tyla be garso čepsi.

taip mylime – karčiai akis nudelbę –
druska pabyra – ir paspringsta šuliniai.

tik varnos ratais – ratais apie širdį krankia.

prieplauka. žalias kateriukas.

gruzda ryžos rūdys –
nužydėjo laivo skeletas.

betono luitas – keptuvė
driežiukams čirškinti –
čirškinasi sau – uodegėlė spirga.

beržynų baržas žuvėdros buriuoja –
pro šalį – į kitą šalį.

kranų kiklopai krypuoja –
žaidžia – dėžutes dėlioja.

žemsiurbė gremžia lobingą dugną –
akmenėlius kolekcionuoja.

rimto vaikelio – žvejo sūnelio
meškerės varpelis tilin-tilindžiuoja –
trauk gi!

sėdžiu sau –
groju vėju sau –
smilgą kramsnoju sau –
kojas vandeny mataruoju sau.

brrr... brrr... – kateriukas
v?sas ž?lias – vilneles braidžioja,
žuveles gainioja – tu
į mano prieplauką – brrr... brrr...

lauko prausykloje

lauko prausykloje – ant glitaus akmens –

vakarai su žibintuvėliu aklinėjami –
ir molis toks meilus – prabyla šnekinamas.

už pertvaros aikčioja kiti bedaliai –
„o čia varlių nėra?“, „o vandens ar bus?“ –

plaukuos drugių įsiveisė – lyg apie lempą –

o gal tai žvaigždės pirštais taršo
šiaudinę gūžtą galvoje? –

pasipurtai – sukies ant kulno –
ir grįžulai virš miško nusičiaudį.

žuvelės blizgina akis – žinduolių civilizacija
joms keistas reikalas, manau.

suprunkščia tamsa ir glunda prie peties,
nelyg žvėris – artumo išsiilgęs –

ak – tas žvėriškas artumo ilgesys –
visų bedalių kaktose rasoja –

sapnų palėpėse jų niekas slaugys?
nutylim klaustukus – arba išsiginam.

o viso labo prausykloje mažai vandens.
„gal muilo turite?“ – „tik molio.“ – „tiks!“ –

tamsoje boluoja ištiesta ranka – pasieksi?

o gūžta plaukuose jauki – tegu kažkas nakvos.

žiemos pasienyje

prisaikdino paslaptį sergėti – kad ir kas nutiktų –
saugoti antspauduotą – po atlapais įsisegus.

griežtas žiemos pasienis – kišenes iškrausto –
giliai į akis pažiūrėtų – gryna kontrabanda.

priedainį – už žando, plastilininę saulę – gniūžtėn,
į šypseną susuki liūdesį – gal išsisuksi.

veidas į šaliką kniaubias – čia kvepia spragėsiais –
sapnų ryšulėlis po galva – sapnuojantys neareštuojami.

ne likimas, o darbas – maskuotis – viskas dėl uždarbio –
tik po atlapais įsegtas burtas – pro marškinius duria.

užminavo dangų sniegu – girdi? – sproginėja –
ir žyrant sidabrui nuo žemės dingsta pasieniai.

jau galima išsiduoti – atsilapok – lai sninga ir pusto –
jau galima antspaudą laužti – ir mirti – įsimylėjus.

iš kelionių

vaistažolėm smilksta – šventėja namai. –
kulnyse užbintuotas pasaulio turizmas.

kol kambariai baikštų žvilgsnį jaukins –

miegosi ant kilimo – ant kilimo sirgsi –
kol raumenyse išsitrukčios traukinių traukuliai.

batai kratosi miestų – šie pasiglemžia tavo žingsnius –
tūkstančius jų išmainai – į suvenyrinį įspūdį –

nors visa, ką verta pamilti, klingsi rylos dėžutėj
ant nežinomo tilto, virš nežinomos upės –

kur bevardžio priemiesčio gidas – raišas šuva –
amsi šventą teisybę.

iškorijusiais pirštais ostiją padalini –
bus lauktuvėms – tortilijų duona iš lotynų kvartalo –

raudonų plytų gatvė – skalbinių karnavalas –
ir gerklingi vandens kolonėlių vaikai.

užklumpa liūtis. –

ant sofos „Net Cocina“ drumzlių kava –
ir miegi drakonais raštuota meile apklotas.

pieniškame tamsiaodės delne šiltas vėjas nudvelks –
atsisveikinant.

šventėja namai – prijaukina savi kilimai –
akyse vaistažolių garas vaizdą sulieja –

tik kažkas nebe taip – gal jau pildos sapnai –
gal jau bėgiais skriejantys miestai – į namus –

į praeivių namus panašėja.

kosmonautas

ir yra palaimintas – lyg šįryt iškritęs –
skruzdėlių protakiais mina –

nežinia kuo minta – bet žinia – stuksena
kamienus ir klauso – koalos akimis į dangų –

gal dingtels išmintis kokia – gal lemianti –
bet sumosuoja vėjai ir išgraibsto.

sakytum ištremtas ar žaibo trenktas. –

nusišlifavo kvarcakmenio veidrodėlį – nuo kalvos
su ratuotais autostradoje flirtuoja –

bus jums – kurmiaregiams – soliaris.

skaityklą proskynoje įsirengė – šviečiasi
į debesų enciklopedijas mirksėdamas –

tai išsimokslins! – tai praregės! – tai graušimės!

o vakarais visai – malūno treniruoklį kinkosi –
kad įsisups aukštielninkas ant sparno –

ir galvoje dangaus beregint padaugėja.

nutemus – ant šakos kabina žibalinę –
kol raitos žvaigždėje dagtis – užsisapnuoja.

ką čia žinai – gal ryt prinokęs pats
krisi iš konteksto –

galva į dangų trinkt – ir kosmonautas.

visai nežieminis eilėraštis

kai ūgtelėjom iš pašalo –

saulės geležtė į riešą eilėraščio rėžį įkirto,
kad virstume broliais – nežieminiais.

žiemkelis apie kaklą – graužia ir gniaužia,
o norisi vyturio strėle dangop nuo kelkraščio –

miegate, mylimieji, lankininkai taiklieji – miegate.

tik atplėšk lūpas nuo bučinio – šerkšnu apeina –
nors priešpilnio pjautuvas riekia dangaus kiek gana.

galima žiemoti visai nežiemiškai:

apsikabini vidury lauko – kad net skauda –
kvėpteli įšalo dviese – ir žydi peržiem –

nors draudžiama – bet vis tiek –

nuo pat pašaknų.

punktyrai

išsilaipino. šiek tiek sutrikę.
ne ta data? gal net ne ta gentis?

į poledinę žūklę visa panašėjo.
ar jie – žuvis, ar juos – žiema

žudys. nutilo. susiglaudę kaktomis.

dangus drausmingai snigo. apklojo.
šaltmėtės įskiepijo po širdimi.

ant saulės spiningo. abu kadais užkibo.
ir nuo tada – gedi naktimis.

ledu užvirino upes. krantai sumigo.
šypsojos puse lūpų – negilu.

pasupk mane. – supu. – ar myli?
– pabūsiu nors punktyru. jei galiu.

išsilaipino. nesilaikydami už rankų.
į kitą dieną. ir kitos genties raštu –

byrėdami punktyrais – rašo, rašo, rašo –
gal apie jus, gal apie mus – kas žino.

bet panašu.

iš grojaraščio

tai jau visos ašarų atsargos –
atprato kraneliai nuryti –
ką darytum – purtytum lietų į skolą –
meile tu mano – albinosine.

pamiesčiais nužoliauji – verbaryšis –
suknele pusnine lyg vestuvėse –
o prie vartų – į viduržiemio sakmę
alavinių rikiuotė. –

petin sausio grojaraštis – stumdosi.

žvaigždelę pilotėj segėtum,
jei žvynu šitas krikštas nekirstų –
vos prabyli – velėjas gerklėj
snaigių ašmenys. –

po liežuviu – tik tabletė nuo kosulio.

tai jau visos. – pakerta kojas
pelėdaujančio spiečiaus hipnozė –
ir įvaikinta mano grojarašty –
kaktoje – įsaulėta penklinė –

armonikėle – vakarą – virkdo.

lengvai ant grikių lukšto

viskas lengvai ant grikių lukšto –
vargonėliai ir išdykėlių bažnyčia.
paskleisk staltiesę pusryčiams –
ir laukymė į horizontą atsišlies.
ten gi – ubagėlis drožinėja
arklioką savadarbį. – jos matyt
varpų liejyklon – toli toli –
kitapus grūdo – parsisamdyt –
gal gaus dangaus karilioną lieti.

ne karas dar – mazgais mazgeliais
pavasarinės kulkų trelės –
o jau sapnuojasi: ant gandro raitas
į miestą Užgavėnių skelbti atbilda. –
laužais plasnoja sankryžos –
ir dairosi visi, lyg išsapnavę atlydį –
ir kaip lengvai – ir kaip šviesu užuosti.

briaunelėm sraigių karavanai –
pakely suku į arbatinę – patyliukais
melsvo pūko katinas nelyg šešėlis –
ant kelių plast – ar pavaišinsi? – murkia –
į arbatą ūsą merkia – ant palangės
susirango. – melsv?akė miegapelė
į kailį glunda. – tai keistas klanas.

viskas lengvai ant grikių lukšto sugula. –
tik kur kolibriui plunksną glausti?
nutūpk – sakau – į ausį – nusvarink
man galvą ant žiemažydžio kuokelių –
velniai nematė tos alergijos – paūšime –
su bičių alumi ir kepurėtais motiejukais.

tada – atgal –
linguo linguo... dainuo dainuo... dami...

činkšt

ore sklando pavasario gandas
arba vaidenas –

kalena gandras lizde
ar diedas lazda lytis gano.

– gana –

trauk dūdą girios dzūke –
iš baubo makaulės – saulelę ritink.

įkaušę nuo čyrū-vyrū
kortom aulinius pralošim –

žaliuosim – už grašį – paskutinį.

gniaužtum kumštyje – sumaištį –
užkeikęs – sula ištekintum –

vabalai po gurkšnį išnešiotų – po žodį –
ir vėl panašus į tuščią ąsotį.

tas diedas – gal girtas – gandralizdy stiebias –
lazda debesį kiurdo – liūtį virkdo. –

tada – nebeužeis migla – nebeužspeis.

risk barankėlę – rasi kirvelį –
baubo kaukolei lauko gale – činkšt.

apie lūšį, žydėjimą ir kepurę

lūšis

lyg lūšis – pasirąžo ir sėlina –
į vakarį kailiu vilnija –
žolei linkstant ir tiesiantis –
vis arčiau ir arčiau – vis aštriau
– kol į nugarą iltiniais įlipa.

žydėjimas

nuo stogų ir viršukalnių
viskas marsietiška:
tai aguonų laukai
tai aguonomis žydi laukimas
ir – kaip kraujas ant marškinių
po šūvio
– žiedai tave atrakina.

kepurė

dvaro durys – užmūrytos
ramybės sargyba – išmirus
varnais viduramžiai virtę...
tik žvakelė lesa iš delno –
jos linčiuojamas – mylimas –
ne pirma amžinybė – tykai.

o kepurė su varpeliu
– tik juokdarystei.

iš legendų

įrodymai – tvarstis ir švinas
kauliniuose griaučių klavyruose,
nupučia – vyriškai – alų,
springsta – ašarom girtas.

lauktuvės iš raganų turgaus –
dvinatė molio švilpynė –
viena – pasiversti į žuvį,
kita – kad daugiau neatvirstum.

vestuvėse – jaunąją buria
užnuodytais kaspijų tirščiais –
su nuotakos rūbais – gulbę
praryja – akvamarinas.

pusryčiams – kevalus gliaudo,
vienatvę – krūminiais trina –
kur spjauna – kaimas į pelenus,
žodis – į dalgį virsta.

įrodymai – tvarstis ir švinas
kauliniuose griaučių klavyruose –
užsiveržia – vyriškai – kilpą
ir kalasi – kregždės kiaušinyje.

upėje

be dingsties, o gal iš meilės –

skruostas prie borto,
ranka anapus irias
ir akys įkypai sumigo –

po geltonžiedėm lūgnėm
žuvelės liežuvauja –

„vaje, vaje, koks surūdijęs
irklo žiedas – girgžt
ir girgžt – apkursti galima!“ –

bet aš nuščiuvusia širdim
per šėmą dangų pasroviui –

toks upės stilius – atspindėti
be dingsties, o gal iš meilės –

valtelėje siūruoju –

čia rūkas varva upės pienu,
todėl ir iškvepiu kažkuo
keistu kaip žodžiai –

jie tvenkiasi krantinėje –
trūnija lieptų lentos –

atsargiai, įlūši ir laiku negrįši –
tavo medų svetimi iškops –

taip nuplaukiu upe
kerėdamas jos plaukus pirštais
ir raganaudamas pakeleivingus
čiuožikus –

kaip sakė mano draugas
Heklberis Finas –

„kas plaukia upėmis –
tam privalu tikėti burtais“

taip sakė be dingsties,
o gal iš meilės –

laužavietę už posūkio buriu...

vaišių nebus – tokia abėcėlė

ne burtažodžio dėmeniu –
o vagies įnagiais
tarp nakties rankšluosčių
meduolinę spyną mokaisi klibinti.

gražiai kryželių raštu
dar viena šypsena suadyta –
tik vis lūžta kaulo vąšeliai
ir garuoja juodvilnio nuodas.

dūsti kritęs į smėlį,
kur vakar klegėta šaltinio –
bet kodėl lietaus ietimis
mirtinai visos durys užremtos?

išaugtiniai vaiko drabužiai
visai kaip mano tikėjimas –
dėvėtum bet jau nebetelpi
ir nuogas dairaisi tarpdury.

angliniais tvarsčiais vynioju meduolį –
parduotas laikas aušina arbatą –
vaišių nebus – tokia abėcėlė tavo rašybos.

ši naktis

į vakarą giedrėja –
nuo dangaus kaktos
pleistras tįsta – raitos –

bet ne – ir vėl –
vėl atskalija debesų ruja
ir taukši iltiniais –

girdi – cikados dūsta
po ciklono letena – girdi?

žnekteli ant miesto –
tas suinkščia įmintas
į asfaltą –

kai žibintų auras
vašku – vašku užlydo –
rozetė kibirkštim nužydi –

mokėsim praregėt
apčiuopomis? – o kelią
rasti basomis? – mokėsim?

įgūžina vidurnaktis –
po trupinį meduolinė širdis –
nealks pelėdos! – nealks!

kur tavo linažiedės akys? –
apaugo? – ar jau –
ar jau suaugo? – jau?

nuloja rujos dangumi –
naktis atšlyja –
pleiskanotas rytas – rąžos –

čia aš? – pabunda
su pleistru kaktoje – pašoka –
iš lovos –

kojas į šaltinį murkt –
taip šokama? – na, taip!

badmetis

žieduose ir lūpose
akmenys noksta –
kiek šildai kiek gliaudai –
ne vaisiai –
tik tyla ir skalda

badmetis
o vasara tarpsta –
gal kriauklėmis užsėti
kelkraščius? –
pieniškuose pavėsiuose
kišenes prikriaukliautum
alkstantiems

iš nugaros priartėja
Arktis – ir į nugarą
šerkšnu – šerkšnu –
kaip gražu! – šuktelėt spėji
ledo krislais pažiręs
po pėdomis kurios mina
senkantį slenkstį

krupteli per miegus
prisiminęs – badmetis! –
vyniojies į sapną
į vasarvidžio skarmalus –
it drugys iš kokono
kokį rytą gal išsirisi
kur medus ir pienas – dykai

akmenėlių derlius
žieduose ir lūpose –
raškai neši krauni –
gal kada žiežirbas skelsi –
sunkus bet naudingas
tas titnagas

nors badmetis bet bistro
už dangaus kampo
visada bus paduota
kriaukšlė griaustinių duonos
ir sklidinas stiklas krušos –
įdiržti bet išgyveni
dar vieną badmetį –

tada galima pamiršti
arba apsimesti...

čia būta vakaro...

tvanku gubojų patalynėje
lėktuvų rakštimis dangus
aguonpieniu pakrantė skalbias
ir smėlio pirštinėj ranka...

čia būta vakaro...
bet užsikloji galvą ir girdi –
laiptuotom kopom
basomis nudunksi
ir aikteli įbridę
į žuvelių tuntą...
bet užsikloji galvą –
baugščiai tūnai
kol trūkinėja inkarai
ir žvanga į krantinę
neprijaukinta geležis...

čia būta vakaro...
pakeleivius nutinka miestas –
ir mane – jau išsimiegota
ir druskai palikta
aptraukti rūdimis sapnus –
žinau – ne tu pamosi
sugirgždėjus kelto aparelei –
ir nepažinsi juosvo tako
kur plytos nuolaužomis
kelrodžiai piešti...

gubojos batraiščiuos –
ištraukytos lėktuvų rakštys –
tarsi išsiskalbta – bet byra byra –
vis byra iš rankovių smėlis
ir rangos link tavęs aklai aklai...

nepriprantama

užsklęsti burtažodžiai rūdija –
geriau gėlė į plaukus
ar smilga pakutenti delną...

išyra dienos – ašutų liemenės –
į kamuolius vynioji – nesibaigia –
o rodos brūkšteltum degtuką
sausa dangaus siera –
padegtum – lyg pamirštum –
bet grįžti raizgyti – gal išeis
liemenė mylimosios sielai –
ir dienos neišyra dviese...

mylėti – lyg skardis širdyje –
bet kristi nepriprantama...

kai ant šešėlio pasilipęs
pasiekiu palangės kraštą –
laukinės viksvos rytui prijaukinti –
kas šypso pro užuolaidos vualį? –
apsimeskim kad nematom –
neužsklęskim burto –
griūsiu ant šešėlio pasilipęs...

vėjas išriša plaukų verpetus –
jam knieti įsiūbuot beždžionių tiltą
užverst eilėraštį kuriuo keliauja
tavo pirštas – skaityk skaityk –
aš tik stebiu kaip vėjas
susisuka plaukų verpetuos lizdą...

mylėti – lyg skardis širdyje –
bet kristi nepriprantama...

gal gėlėmis į plaukus
ar smilga pakutenus delną –
kaip atrakinamos burtažodžių spynelės?

kai išskris paskutinis…

kai imi ir įtiki radęs širdies pakraštį,
o lakštingala naiveté suokia lyg iš dainyno –

po palangių skarda akiniuoti voriukai įjunka
tylomis regzti skraidyklę savo kelionei.

nors dienos pačiam įsauly, o naktys – ant šieno,
ir lengvi sviediniai, ir taip lengva tikėti –

aure – anie jau išlankstę languotą atlasą
žolių skriestuvėliais brėžia – į Pietus.

dar neišduota – lūpos gviešiasi dugno,
skirtukas jaukiai įmigęs vasaros knygoj –

ir nė nedingteli – drąsiausi jau meldžia gūsių
virsti vėjo vaiduokliais, saulės pilotais.

ant tavo kaktos tokiam nutūpus pasiskolinti plauką –
būk šykšti – kai išskris paskutinis – mus iškirs.

cvangalėlis

pačiupo ir nusinešė –
graudumas koks – šermukšniais springsta –

nelyg kaklajuostę nusivyniotum –
pleventų sau kur Lhasoje arba Kernavėje –

vėjų vėliavėlėm šakose žydėtų –
o dabar – pačiupo ir nusinešė –

kalviauja pernakt dailiarankis mėnuo –

ir ką nukals nežino nei kas kaltas
kad pažadą ausin įdėjo – ir pažadino –

atgniaužei saują – va tada pačiupo ir nusinešė –
vario lankstinuką – saulės cvangalėlį –

pakampėmis ruduoja – rudenėja eilės –

išblykšta meilės įdegis – klevai parduoda
kitiems kelialapius į tavo širdį –

ir kaip išlikt rugsėjo spūstyje – tuščiai
mat įkandin dar bėgau – pačiupo ir nusinešė –

nesugrąžinamai – o tas dar griežia –
smakrą į bestygį smuiką įsirėmęs –

nemoki groti – ko stryku mosuoji –
rudenie tu – neraliuotas –

ak ralio ralio rudenėli – ralio –
tavo kaklą sveria – vario cvangalėlis...

ble-blo-GĖ

ble-blo-GĖ-ju ant aKių –
dalGiu iriuosi aGuonėlėmis –
neKaltos, dieve, neKaltos...

ble-bet-Kas mane paskyrė irKlininku
dalGinių gentyje!?

nenoriu!!!...|

originalas

kišenėj dvi vėjo monetos...

kišenėj dvi vėjo monetos,
kai gegutė pabudo kukuoti –
nepristigs! – skolas mokėsiu,
kad širdis neapsunktų meile.

ant slenksčio dulkėtam priebuty
vaikystė batoną suraikė –
kąstum kukurūzinę kriaukšlę –
užsitrauktų žemuogių žaizdos.

ne karūna ir ne aureolė
virš galvos dūzgiantis spiečius –
tai mirusių bičių vėlės
užkalba yrantį lizdą.

tu arti – per ištiestą ranką,
bet kaip milijonas mandalų
ir visas pasaulio sniegas
išsitenka – o vis tiek tuščia?

lukštenu raidelių ankštis –
jei leisi – palanges užsėsiu
giraitėm, kur kiaurus metus
vandens pistoletais vasara –

panorėk – būsi sušaudyta!

regis pasveiksti...

nukutena smilkiniais
liepžiedinis prakaitas
o plaučių langinėse
Šiaurinis švokščia...

regis besparnis malūnas
aklomis javus gano –
galulaukės kaliausė
dalgiu kirsdama guldo...

akmens smilkiniais
ir į pagalvę sunkiasi –
tai tau kosėt vidurvasary
skersvėjų prisiuosčius...

regis jonvabaliai girioj
migdolų dražė nokina –
sirpsta skruostų raudonis
nupuolęs į karštus delnus...

smilkiniuos išdžiūsta –
lieka druskingos vagos
tylus langinių vyravimas
dar slogutis vos prisimerkus...

regis pasveiksti –
beri pelkyną išbridęs
„labas rytas!“ pilnas rieškutes
kiekvienam nepalikusiam...

o Šiaurinis niurzgėdamas
šaldiklyje susirango
laukti žiemos...

taip ir ėjau...

...o po to
atvėriau klasių langelį –
tada degtuką brūkšt –
kieme pavydėjo to gaisro...

o po to kaimynas
laistymo žarna
išganė vaivorykštėlę...

o po to per krūmokšnį
veidu į bijūnus –
ai bjaurumėlis
užtai prisimenu...

o po to dičkis išmokė
įlenkti lietvamzdį –
tvinsta stogais vasaros...

o po to šaligatvis į kaktą
kakta į ligoninę –
liko žvaigždėti dviračiai
ir dviratės žvaigždės...

taip ir ėjau
švitriniais asfaltais –
nesušvelnėjo lig šiandien...

o tada dar paskui po to...

mažuos langeliuos...

mažuos langeliuos
saulės sparnuočiai
į stiklą į stiklą
snapeliai lūžta
paskui į dilges
gražu suminti
dailiais bateliais –
gerklę nutvilko
smagios britvutės...

neišrašytos
plunksnelės džiūva
delnų penaluos –
ar užakuosi
krūtinės korį
molio piršteliais? –
kvepiančios įdaubos
kaupia ne medų –
plėnių kartėlį
ir smėlį...

mažuos langeliuos
ilgais liežuvėliais
ašaros rieda
ir gilėmis virsta –
ar besugausi
saujų geldelėm
ar sudaiginsi
širdies užantėly
kai kaminėliuos
gieda sparnuočiai
ir giedodami miršta?...

smigt ir susminga
aklos strėlytės –
mažuos langeliuos
išdega blykstės...

ta šviesa

ta šviesa
ošianti orlaidėj
įsupa sidabro delfiną
ir spindulio nagu išraižo
skardos cinką...

kirto plunksna
krito kardu petin –
dzingt vienaragio pasaga
virvelė teliko –
tykus žvyrkelėlis į dykrą...

plyksteli
delfino pelekas akin –
ak gyvsidabrio birumas –
sklidinos rieškutės –
nei praustis nei
dovanoti...

...vaškas į žaizdrą
monetai lieti
samanų pirkti
po galva dėti –
išsisapnuoti... išsisapnuoti...

teks tykint iš miesto
virvelę įsitvėrus
į vienaragių dykras
savo pasagos –
pabilsnosiu į skardą
dėl laimės...

ta šviesa...
jau eisiu tuoj –
baigsis audra užmiesty
nusės plėnys šalikelėj
išdilsi lyg ir nebūtum...

pala
dar padainuok...

...vaškas į žaizdrą
monetai lieti
samanų pirkti
po galva dėti –
išsisapnuoti... išsisapnuoti...