UŽKARIAVIMAS
...užrakinta buvo žinia nuo tamsos iki durų
iki laiptų pakrantės keliautojo jūros
iki laivo ir jūrlapio vėjo ir burės
užrakinta buvo žinia
užrakinta buvo žinia sekliam vandeny
pasiklydę balsai glostė įlankos riedulius
uostas žaidė atoslūgiais potvyniais švyturiu
kol surado bangų išskalautas lentas
užrakinta buvo žinia
užrakinta buvo žinia nuo rasos iki jūros
iki drėgno akmens pamiškėj ir atoslūgio juostoj
kai pajuodę laivai įsirėžė į smėlį
rasajūrė gegutė kalbino miestą
o žiema ant laivų siuvinėjo tylos lelijas
Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.
NUOVARGIO RYTAS
Laiką, subėgusį į negyvą jaunuolį,
bangų mūšos išmestą į krantą,
pakelia prasidėjęs potvynis ir neša iš lėto
su žalia amžinybės jūržole ant kaktos
pro pilkas negyvenamo miesto gatves.
Kai jį apverčia bangos,
apkabina laiptus,
tarsi laivas, pabaigęs kelionę.
Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.
DU TYLUS ŽMONĖS. POKALBIS NAKTĮ
Giliai šuliny
tamsoj
šviečia šermukšnis
bet tai dar ne vandens kvapas
du drėgni akmenys temstant
suremia galvas šešėlyje
tyliau
tėvas sūnų sustabdo
ir išlaisto varlių balsus nešdami naktį
nuo šulinio prie šulinio
supasi kibiras po žvaigždėm
kibire lakštingalos ulba
geležiniame kibiro slėnyje
ant žydrų vandens karklų
po tamsiu veidu virš vandens
svirties viršūnėje pilka pilaitė
su spindinčiais kaimais kalno papėdėje
per pilnatį
visai slėnyje
du tylūs žmonės prie lapės olos
Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.
VARDO RINKIMAS
Kai laikrodinės katės glaudžiasi prie kojų –
(snieguoto kelio – padėvėtas kailis)
vidurnakčio keleivis jaučia slenkstį
lyg lengvą ranką ant peties.
Ant riešo sniego ciferblatas,
žvaigždėtas tėvas stovi tarpdury,
atšilę tyloje per pilnatį
langų mėnuliai graudžiai darnūs.
Ir girdi jis, kaip renka vardą,
kaip pila vašką į ledinį vandenį,
kol atsiranda šiluma veiduos
dosni, lyg būtų atsivėrę vartai
keleiviui, kaip ir valandos bevardžiui,
kurį atspėja atsibudęs šuo.
Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.
DURYS UŽ DURŲ
| Zitai |
Rugsėjo salėje šviesu – prie jūros
lyg peiliais žaidžia vėjas paukščiais,
kai pro paklydusį dienoj mėnulį
ateina spalis tarsi pro duris.
Taip netikėtai kelias debesis,
tarsi už slenksčio paliktas šešėlis atsikeltų,
kai uždarai duris. Sagstaisi paltą
tarsi metus – matai kitas duris.
Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.
ĮSIKLAUSYMAS
Ant mėlyno siūlo dangaus sidabrinis voratinklis,
ant veidrodžio, sraigė su atspindžiu grumiasi,
bildesį
girdžiu – rieda ratas per tiltą, sugriuvo vežimas,
ir krenta į upę nuo tilto į tamsą balsų obuoliai.
Tėvas girdi, kaip miršta kaimynas už sienos,
bet negirdi manęs.
Per mėlyną siūlą dangaus lekia briedis, raudonas
voratinklis
jo nugarą dengia – ruduo, liūdnas snukis rudens
šieno kupetoj
palydi mane, įsikibusį tėvui į ranką, į lauką
saulėlydis
jau meta tik vieną šešėlį, kai tėvas pavargusį
neša mane.
Tėvas girdi, kaip vaikas ant rankų užmiega,
bet negirdi, ką sako sutinkanti svečią žmona.
Ant mėlyno siūlo vandens pilkas tvarsčio
voratinklis,
pavasario yrantis ledas, lyg žuvys iš properšos,
pro langą sužiūra veidai į kambario prietemą –
ten motina veidrodį slepia, ten vyrą užkloja
žmona.
Aš girdžiu – tėvas prisuka laikrodį nakčiai,
jis negirdi, kad vejasi krintantį obuolį.
Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.
KAREIVIS
| V. Botchertui |
Jis eina iš nakties kuri nepasibaigs vaivorykšte
virš dujų kameros iš suodžių vyturys trimitas
paskelbs eilinį rytą pusbalsiu o mitai
keliaus per laikraščius knygas per nuotraukas
ieškos teisuolių ir neras
eilinį kartą raktas durų neatras
lietus keliom mirtim nei pernai aktyvesnis
nuves nuo durų begalinėm gatvėm
užges sunkioj sugrįžusio milinėj
kvepėdamas negrįžusių naktim
Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.
TOKIA TYLA LYG MOTERIS
Vėjuotas spalis nuskrenda viršūnėmis,
tylu lyg vyninėje po uždarymo,
pavieniai lapai šlama liepose,
ko gera čeža moterys tuščiam koridoriuj –
gimtadienis apleisto vienuolyno uždaram kieme.
Šalia
dar krūpčioja apvalūs ir šilkiniai
širdžių šešėliai ant stalų po šventės,
tačiau kažkas, lyg moteriai pravirkus,
į gatvę išsvyravo ir apgirto –
už nugaros žila aušra ir languose.
Viena
tokia žilai žydra aušra, kai gatvių nebelaisto,
kai smilksta lapai vakar uždegti,
ar tu girdi, kaip keliasi naktis nuo švarko,
lyg moteris nuo stalo pasitrauktų,
paglosčiusi pečius, mums baigiasi naktis,
tyla.
Tokia tyla, kai kalba gatvė,
čia švinta lyg koridoriuj, pilnam vienatvės,
praskydusiais žibintais kryžkelėse švinta,
ir pasigirsta moteriški žingsniai...
tokia tyla tyla tokia tyla.
Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.
SNIEGYNAS PAKELEIVIS LAIKAS ATMINTIS
Debesys dulkių lietus pasiklydęs valdovas
pavėsinė ledynuose vaiko širdis
mylimoji girdi
susiranda tave ir mane
o ant rankų mums guli sniegynai
tris tūkstančius metų mes naršome sniegą
amžiaus pradžioj
mūsų pirštai kasnakt susitinka
mylimoji rašau tau ant stiklo
tam name kuriame negyvenome – debesys
dulkių lietus ir geltonos kamanės
ir gegnės iš klevo
tam name dūzgesys
visą naktį pavasariu kvepia langai ir mėnulis
bet jis laukia kol mes pradarysim duris
nes dabar vėjo laikas iš kaulo mėnulis iš sužeisto
kūno
pilnaty tamsiai žalias gabalas ledo
iš ežero iškirstas guli ant stalo
netikėtai suprantam kaip kvepia vanduo
nuo didėjančios ledo dėmės nuropoja į šalį
kamanė
geltona geltona nuo žiedadulkių nuodėmė tavo
skaisti
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Užuovėja rudenį durys į vėją rūdija dangus
pabusk mylimoji pabusk
kai užkala namą sapnuoja statytojas gegnėse
kirmėlę
nuvytusį klevą
tai namas kur mes niekados negyvenome
pabusk mylimoji pabusk
ant smilkinio kraujas pabusk tavo kūną
ant laužo padėjo ir groja švilpynėm ir laukia
lietaus
ak kodėl laukuose miškuose atsidūrėm
sėsliųjų gentis kviečia lietų aukodama mus
tik klajokliai medžiotojai gali išgelbėti
išlekia kaulinės strėlės iš kaulo mėnulis virš
mūsų
lietus iš sudegusių kaulų mūsų pelenus merkia
ir krykščia vaikai iš pamiršto amžiaus nuogi
po laužavietę braido
...sniegynai ant rankų
mes ir vėl susitiksim
tris tūkstančius metų kas naktį amžiaus pradžioj
tam name kuriame negyvenome
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
O dabar valanda sidabro spalvos
ankstų rytą atnešk man vandens sidabrinį
upėtakį
saują šešėlio širdies iš po karklo prie upės
girdi mylimoji
ledynas per lauką nuslinko
atsimeni kvapą vandens
ir nustebus išlaistei nustebusią širdį nustebusioj
upėj
ir upėtakis nuplaukė
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Mūsų lūpomis žaidžia likimas suvytusiais lapais
ant kūno dėžės kurioje užsidaro neūžauga senis
ir kūdikis
padėvėta jaunystės širdim
liežuviu pajuntu ištryškusį pieną ant žemės
nuolankus motinystės kamienas
klausyk mylimoji
kaip skamba gyvenimo gijos sutūpusių senių
minioj
pasivaikščiojęs rasčiau tave
po pelėdos sparnu tarsi vaikas nerangią
pasivaikščiojęs tėvą surasčiau išgąsdintų įsčių
dugne
pas nekaltą lyg kūdikis moterį
skaičiuojantį smėlį ant delno ir laukiantį savo
sūnaus
prisiglausk mylimoji
artinas laikas kai reikės išsiskirti
paukštis judina sparną – ruduo prasidėjo
akacijos skleidžia šaknis po tavo širdim
kaip sunku bus nešioti akacijų mišką su
paukščiais
gal geriau atsiduok pirmai pasitaikiusiai žolei
bet ir jos vabalai apieškos tavo kūną
jau geriau tegu paukščiai susiveja meilei lizdus
raukšlėse tavo kaip olose
iš kurių jie matys vandenyną bučiuojantį kojas
mylimoji suplėšyk tinklus
grįžta upėtakis nešdamas širdį
Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.
ATSISVEIKINIMAS
Šaltas – žvaigždžių smilkiniai –
spalio salėje tiltas miglotas virš upės,
žvelgia į suverstus metus vyras pro moterį.
Mėlyną naktį
prakiurusią širdį atmerkiu, vagono langą
atidarau,
ir tu judi mano lūpom juoda ir tyli lyg stotis,
kai nusivylęs pasaulis šlepsi atgal per peroną
su geležinkeliečio kepure ant galvos.
Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.
PASIVAIKŠČIOJIMAS
Šventinis pasivaikščiojimas
upės dugnu dviese
tarp nekalbių žuvų.
Pro rausvą ešerio peleką
matau, kaip tu judini lūpas,
tramdydama juoką,
ir tavo juoda iškilmių suknia
dar juodesnė atrodo,
kai aukšlės praplaukia pro šalį.
Lengvi mes einame sūkurio link,
lydimi nepatiklių žvilgsnių,
kai mūsų galvos pasirodo vandens paviršiuje,
mes graudžiai nusišypsome vienas kitam
ir, sukdamiesi ratu,
gūžtelim pečiais.
Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.
VILTIES VADOVĖLIS
Jie buvo balti lyg sidabras
jų vaikai gimė kiek tamsesni
jų vaikų vaikai
ir jų vaikų vaikai
kalviai dabar juos perkala
ir jie vėl bus balti lyg sidabras –
sako burna pilna aukso amžių
Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.