Julius Keleras (g. 1961) – poetas, fotografas, vertėjas, tarptautinio PEN klubo narys, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Fotografuoja, bando rašyti dramas. Išleido eilėraščių rinkinius „Žiemos valtys“ (1988), „Baltas kalėdaitis“ (1990), „Sauja medaus“ (1995), „XL eilėraščiai“ (1998), „sniegas, benamis, krentantis“ (2007). J. Kelero poezija barokiška, meditacinė, atspindinti pasaulinės istorijos ir kultūros įvaizdžius. „J. Keleras demonstruoja nunykusio ar priščiuvusio kultūros pasaulio ilgesį, puikią poetinę mokyklą bei per ilgus metus išsiugdytą individualų, išsyk atpažįstamą stilių. Poezija barokiškai turtinga įvaizdžių, tačiau podraug ir neperkrauta jais“ (Kęstutis Navakas).
DAINA
kas užmaršino savo žemę, tam jau niekad
nešvies šviesoraštis, ir iš tiesu baisu –
žiaurios vaikystės siluetas žibės vaikams,
netekusiems tėvų, lyg žiedgraužis, prarijęs
taurųjį ir niekam nemelavusį jurginą
kas kalbina gi mus, kas mus maitina, kai mudu
esame vieni prie užversto žodyno ir nebeturim
nieko tik žvaigždyną, kursai nelaukia mudviejų
balsų, tik šviesą nuo tamsos vis gina, bet lieka
vienas tarpe švytinčių kalėjimo taškų
o mes jau nebeturime jėgų, tik aukštą, tvarų
dangų, tyra valtį, bluostą, kurio sudėti
niekad nevėlu, tačiau ar reikia mums
viens kitą guosti: juk lieka senos laibos
žolės tarp salų kaip aukšlė virš vandens pakibus
ir angelas nuskeltą sparną kapinėse laiko
kaip vaiką žeistą žaibo, ir tamsa, ištuštinus
senus kiemus per klaidą, vėl mudu paveja
pusiaukelėje, ir tada aš užlipu ant slenksčio
ir dainuoju apie namus, kurie kažkur yra
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
ELEGIJA
Tamsa man virsta rytmečiu skaidriu,
o akmenys pilki – kvapniu gėlynu,
Kai brangų vardą Stalino tariu.
A. Ch.
Benamiai ir betėviai pokario vaikai
naujamiesty laukia šachmatinės pobedos,
beprotiškai praskriejančios stiklo vitrinoje,
kur stovi negyvas angelas, reklamuojantis
tvido kostiumą išgriautoj Vokiečių gatvėj
Metalinėj tyloj išgirstu, kaip slapta kalasi
kryžiams šaknys Kryžių kalne, kaip Kaune,
Muzikinio teatro skvere, dega žmogus,
įrodęs melo ir apatijos grėsmę, mumyse tykančią
mūsų, ir tyliai pravirksta jo motina
Dieve! Mes uždarėm tave bakalėjose
ir vyno krautuvėse, mes prisivertėm
veidrodžiuose nematyti savo bruožų,
mes jūrą vadinom upe, o šiai suteikėm
kitą, svetimųjų nurodyta vardą
Mes ieškojom, tikrai ieškojom toliaregių,
atvirų, nesupančiotų žvilgsnių, tačiau
pastebėdavom tik bukus nuobodžiaujančių
stebėtojų veidus, kuriems buvo liepta
išskaityti mūsų gyvenimuos išdavystę ir klastą
Mes prispaudėm kalbą kirvių, ir nevilties
epidemija, lyg prieblandų rūkas paplūdimius,
apsupo apgriuvusias mūsų pilis su apžėlusiom
šaudymo angom, pro kurias nebedrįso pažvelgti
nė vienas saulėleidis, paskubom pasirenkantis jūrą
Todėl visų Maratono bėgikų tykojo marodieriai,
todėl visi, net ir kūdikiai, nakties guolyje spaudė
iš anksto parašytus kalčių prisipažinimus, todėl
vienskiemenis kirtis galėjo ištikti kiekvieną,
neapsimetantį, jog serga vištakumu
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
***
ašarų skeveldros suvirpa išeivio žvilgsny
ir tolimas griaustinis pažadina sniego
laviną, ir laikrodis, nukritęs nuo komodos
žvelgia į gintaro sakalą, išdraskytais viduriais,
lekiantį į Marių žvaigždę amžino poilsio
aš dar nesu, dar nėra mano mylimosios,
dar ugnis gyvena pasislėpus nuo ištiestų
rankų, dar vėjas nepraregėjęs, – aklas
ir artimas brolis, dar šaltiniai tik kaupias ore,
kurs bijo paliesti iš jūros išnėrusį žaibą
jaunutė vienuolė dar neslepia savo kūno lanksčiuos
kiparisuos, dar nėra nepažįstamo svetimo kvapo
laukuos, nėra ir laukų, tik miestas – kaip netikras
stebuklas, netikras kraujas ir netikras vynas,
konservuotas vienai vienintelei vasarai
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
PIEŠIMO PAMOKA
mes gavom užduotį nupiešti purviną klajojantį
vienuolį, nebeprisimenantį savo Dievo, sergantį
vilklige, besiskundžiantį strėnų gėla, sutrauktais
sąnariais, nebenulaikančiais stiklo vyno, kurį
į aukso taurę jam ką tik įliejo komtūras
mes bandėm piešti juodą pargriuvusį kryžių užtvenktam
vandeny, kiti piešė dangų ir kraujo lašus apie jį,
treti – silpniausieji – išvis nieko nenupiešė,
sukiodamiesi apie drobę nelyginant svetimą
nepažįstamą sidabrinę monetą, už kurią nieko negausi
beje, pastarieji atgijo, gavę piešti moters kūną –
silpnutę karališkųjų arklidžių prižiūrėtojo dukterį,
nubaustą už tai, kad leidosi suvedžiojama tvirtovės
komendanto, prisiekusio jai kryžium ir kalavijų
amžiną ir beskausmę meilę
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
***
pirštai slenka senais vandenvardžiais, ir aš
stengiuos pajusti būtą tėkmių ir formų jėgą,
įžvelgti andainykščių dvarų atspindžius
išsklidusius judriuos tvenkinių paviršiuos,
karklynus, supdavusius grakščius vandenų sambūrius
tarsi perryškintoj fotografijoj iš pradžių
nieko negali regėti, tik nuspėti juodų
kontūrų prasmę, figūrų veidus (kaip tobulai
jie sūpuojasi vilnyse, nemąstydami apie
ateitį, kuri niekam nėra nuolaidi)
bet sąmonė įsiterpia ir nurodo visas klaidas:
užakęs prieš pusšimtį metų ežeriūkštis,
išdilus erotika, valčių dėmės, pasilikusios
išgulėtoj žolėj; nieko nėra, tik seni vandenvardžiai,
švinu įspausti vandenženklių neturinčiam popieriuj
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
ŽIEMOS RETORIKA
rogės girgžda kažin kažkur už kalno; vėjas neklystančių
ir abejingu judesiu beldžia į neišvengiamą vienatvę,
kuri prasideda nelauktai kaip žiema – vienui vienintele
diena; neištirpdomas sniegas graužias į obelų dreves,
kiškių urvus, keisdamas vakarykštę mano kardiogramą
nenoriu ieškoti dabar nei moteriškų, nei vyriškų rimų!
varnos sukyla prieš plūstantį sniegą, ir miško kirtėjas
pajunta, jog laikas namo prie čiauškančio židinio, basos
šeimininkės, glaudžiančios savąjį veidą prie visiškai
apsnigto apsiausto, kurs netrukus garuos pakabintas ant vagio
kokios tobulos sniegenos pėdos ant užšalusios slyvos!
vėjo mūša grąžina mane į pradžią, – nelyg tramvajaus kontrolė
Rygoj, vieną sykį važiuojant be bilieto, – sausis, sausa, saulė;
girdžiu, kaip kažkur toli vakaruos sekmadienį dūzgia
lentpjūvė, ir vėl ūžia laisvamanis vasario sniegas
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
ORFĖJIŠKASIS
kasnakt tave sapnuoju, ir už ką man ši bausmė
skirta aš nežinau: jau viskas taip toli kaip
Halio kometa, kurios iš tikro aš ir nemačiau,
tačiau regėjau pėdsaką plente, kurį išdaužė
lapkričio lašai, pajutę: kalasi žolė, ir jai skaudžiau
tačiau ir tu sapnuoji dar mane turbūt: lyg svetimą,
bet žinomą legendą be aiškaus finalo, ir tau dar
lenkia galvą ašarų medus, atminus, kaip duris
prarado prisiminimų vėjas, pats žiauriausias Dievas,
išmokęs mirksniui atstatyt sugriautus ir išniekintus namus
tačiau išmokau tamsoje prabust: nors sapno krantas aukštas,
jau retai prabyla suvedžiotas kraujas, tu lieki
tik įrašų delne, dienoraščio raide, sausa peteliške
virš prirakintos valties, kurios irkluotojas užmigo,
taip ir nesulaukęs pažadėto šalčio
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
DAS EWIG WEIBLICHE
einu iššalusių alyvų alėja: kreivi, išsiskėtę
krūmai tarytum liudijantys girti prisiekusieji
murma kažką apie amžiną skausmą,
kurį kentė ant amžino įšalo gimdančios
eskimų moterys, nes taip liepė jų Dievas
tobuliausias Visatos sekėjas – veidrodis
užrakino klaviatūrą, skaudžiai privėręs
kairės rankos pirštus, ir aš jau nebegaliu
pagroti d-moll gamos, kurią man uždavė
žydė iš Kijevo, mano muzikos mokytoja
pagrindinis tonas: ji su skarele, grįžtant
iš bažnyčios, užsukanti į turgų, kuriame nupirks
dešimt anties kiaušinių sekmadienio stalui
(tai mano Senelė); ir aš, visai dar mažas, užmigęs
svetainėj, greta krepšių, kaupinų ką tik suskintų serbentų
nubalęs kaimynas, šnekantis per nosį, apie nelauktą
lietų, sustingdytą Ukmergės laukuose, apie grakščias
stačiatikių kapines, susisukusias gūžtą veik
miestelio centre, netoli sulėtėjusios upės,
kur rezonuoja varpas, dalijantis bausmes mirusiesiems
nežinau, kada tavo gimimo diena (žinau tavo veidą),
nežinau, kada prabundu šiurkštų šalnotą rytą, -
sustoju prieš pažadintą slyvmedį ir prisiekiu jam
ties erškėčių krūmu, po laikino pašalo dangumi,
kurį tu išsaugojai, kad amžinai mylėčiau
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
NETIKĖTAS SUSITIKIMAS
ventiliatorius beviltiškai gaudo orą,
tačiau mes jau nebe tie, - pašaliniai,
išdavę praeities pavidalus, išnaikinę
viens kito žymes prisiminimų žemėlapiuos,
kabančiuos virš tvarkingai paklotų lovų
joks okuliaras, joks greitas žvilgsnis,
jokie nustebę antakiai: „O!“
neįžvelgs praeities, ištremtos
į mums nepriklausančią salą, iširusios
kaip vitrinoj suskeldėję drugio sparnai
liudija tik akiduobės, tik jos regi
užrašų knygelėj užbrauktą vardą, jau
tereiškiantį keistą pamirštą pojūtį: tarsi
gelbėjimo valtis, neradusi mūsų kūnų, grįžtu
į krantą, kur skirstos apvilti smalsuoliai
tau nepiešiu, nestatysiu, nežadėsiu namų
žemomis lubomis, aklais ir grėsmingai siaurais
koridoriais, tačiau tu juos turėsi: geismas –
girtas uosto krovikas, sukniubęs ties madonos
portretu, ką tik iškeltu į negyvo betono krantą
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
FAREWELL
I
išvažiavus iš Jūrmalos lieka kišenėje
smėlis, ir staiga mudu vasaros imam
gailėtis tarsi ji būtų kur pamesta
kaip sidabro šauktelis ar blunkančios
gėlės, sudžiovintos tomely senam
ar ilgam aš palieku tave? nežinau, tik sakau,
kad būtųjų žemynų šešėlis nepaliaus jau
lydėti manęs, ir už durų, už durų išėjęs
aš tariu: laimė jiems, tiems namams, kur mylėta,
kur krito kometos kaip bitės į sutemų avilį
II
nes dainavusios svirtys nueina į miegą, nes
tamsiais labirintais į meilę nubėga, kalvarijų
raudonais šešėliais papuoškit mane, nes svajojimų
upės toli, o jų tobulos gelmės man viską, kaip kaltę
pajuntantis vaikas nesenstančiai motinai, viską pasako
realybė ūmai nusileidžia ant turgaus, ant stingstančio
tilto, ant ledo, ir matau kaip numoja ranka į gyvenimą
baloj prabudęs keleivis, sugrįžtas iš senovinės
Bakcho žaidimų pilies, kaip jis viską tuo judesiu,
viską kaip šįryt nuvytęs drugelis, pasako
III
aš nedegu kambaryje šviesos, tačiau regiu, kaip kiras
paupy kartoja tavo braižą, kaip lašas liečia baltą,
dar neprirašytą lapą, ir kaip keista, kad lapkritis
toks leisgyvis lyg tu po nemiegotos ir švelnios
nakties, kuri neleido jūros surakinti ledui
pro snieginą ir sunkų ledo luobą sunkiasi peizažas,
juk visa laikina, kas aukšta ir tiesu, kas slepias
pumpure kaip amžina ir nemeluojanti žiedadulkė,
kaip kambario daiktai, nedrįsę atsigrįžti, kai mylintiesiems
jau nėra kitu, kaip uždara tarsi slapyvardis vaikystė
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
NAKTINIS PASIVAIKŠČIOJIMAS
užtrenkiu duris, šlapdriba smogia į veidą:
kažkur, kitame kvartale, girdėti rogių žvangučiai,
kertantys pūgą; tikriausiai koks vienišas
senas žmogus, palinkęs virš mėlstančios žvakės, rašo
nebylų sonetą apie gilų, nesuterštą sniegą
ir bėga kažkas maldaudamas, klupdamas, puldamas:
Dieve, išbalęs koks purvinas veidas! taurus koks
kvėpavimas – viską praradusio, bet nepardavusio –
turtas! po tiekos laimingų dienų – jis vėlei vienatinis
savo, bet niekieno – kaip nepasiekiamo kalno oloj pražydėjus ieva
įprastas triukšmas už kampo: girgždantys senmiesčio vartai
bando dainuot apie Lietuvą, kolei kietai neužminga;
upinę žuvėdrą atrandu telefono būdelėj sustingusią;
jos žvilgsny – namai, sniego grūdais susupti, surakinti, –
lizdas jautrus (žuvėdriukai!) po geležinkelio tiltu
tau net neskambinsiu: ankšta šią naktį prabilti:
mikčioja girtas praeivis, nerandantis kelio,
tirštas žiemos audinys dengia gatvėn išbėgusios
vienaplaukės mergaitės suknelę, ir nuvargus katė
žvelgia aukštyn laukdama; reikia pareiti, sugrįžti
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
ATVIRAS NAMAS
po seno vienuolyno augalotom liepom auklė skaito
nursery rhymes mažiems vaikams, susėdusiems
ant numintų laiptelių sode, kur obelys jau
atkakliai nubalę, ir stebi vakaro miglotą
šalį pakibęs virš laktos agnus gaidys
taip aš regiu, tačiau sakyk, kas gali nugalėti
Lemtį, ir taip išlenkti vakarą, kad antys kiek
paplasnoję liestų jį snapu, o ryto dangtis
nebeužgautų mirusių laiku, bet leistų jiems
toliau, virš to, kas dar įžiūrima, keliauti
bet namas atviras, ir man tikrai sunku tau
pirmą kartą pasakyti – myliu, nes jausmas tarsi
jaura sunkiai kyla, ir mudu neilgai beeisim
tuo taku, kurs veda į įžvalgią, bet vėlyvą tylą,
kuriai aš kitados buvau perdaug laiku
tačiau Lemtis kaip juodalksnis palieka tamsų
ženklą, ir aš juntu, kaip nesunku gyventi, palikus
viską, kas atrodė taip brangu, aš taip nemoku, nes
perdien girdžiu, kaip rytmetį nubudęs kadagys
kakta paliečia langą, liepdamas nesenti
o mylimoji, juk žinau seniai, kad pats aukščiausias
cenzorius – žuvėdra, ji regi langą atvirą ir
giedrą, ji skliauto viešpatystėje – sava, tik
mudu saugome vienatvę lyg negyvą sraigę,
betgi staigiai ją , kaip mus, nusineša audra
aš sutinku: kilni aušra įžengia į kiekvieną kiemą,
tačiau ji ne kiekvieno būva sutikta kaip laiminantis
gestas, bučinys, taurė, kurią ragaujančiam netyčia
gali praskaidrėti kraujas ir atsiverti palaiminga
šiaurė, kur kirviui niekad neįsako visata
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
BEGARSIS
Tas kelias keliasi anksti: kartu su saulės potvyniais
skalauja šviesą! O tu paklausi: „Kas gi mums belieka,
kai esame viens kito per arti?..“ Aš atsakau: tai
keistas sapnas, iškaltas iš akmens, akmens druska,
tai miškas, virpantis iš gėdos, elnias, nuskendęs
virš tavęs tam užburtam šile, kur šviesiaplaukis
Ekbertas dar ieško savo sielos, nedrįsdamas be jos
sugrįžt namo
„O sienos?..“ Jos mūsų jau nesugeba užstot:
tam kambary tėra tiktai banalūs baldai, akvariumas,
už lango vien tamsa, kurion vis tiek lig ryto plaukia
valtis, tikėdama seniu, kuris rankas pridėjęs prie akių
dar bando įžiūrėti krantą... O taip ir mes, panirę tarp
išblėstančių daiktų ir sklidini vėluojančių troškimų,
atmetę priesaikas (jas Dievas jau težino), išdrįstame
nepastebėti vienas kito
Gal iš tikrųjų mes perdaug arti – kaip spaustuvėj
ką tik atspausto laikraščio raidė ir popierius...
Ir ką dabar daryti, jei atidi žiema, jei surūdijęs
užraktas, jei mintys sunkios kaip nuskendę baržos,
jei tau sapnuojasi tik smulkūs perlai, tik dienos
užrištom akim, tik atvira savaitės pabaiga, kurioj
mes esame perdaug greta
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
VAIDAI
dvišaka upė: dvidugnis vakaras kaip smėlio pilna valtis;
toli tvenkinys, kuriame mes skandinom ašaras, sklidinas
ne vien mūsų skausmo; nuogesnė už lietų sala, nykus
noktiurnas naktį; laikinas miegas gulbės, padėjusios galvą
ant apleisto putpelės lizdo, sapnuojančios vandeny gimstančius
atšvaitus; nevaisingas netobulas vidurnakčio skliautas, ilgakaklis
naras kyla ir žvelgia žemyn lyg nerimaudamas dėl smengančios
sodybos, dėl mažos bevardės mergaitės, nemokančios skaičiuoti,
dėl jauno mėnulio, mikčiojančio čia pat, lankoj, vabzdžių
lizdai tekančioj saulėj, karvės pienas, ištiškęs saulėkaitoj;
įkvepiu šalto oro, ir plaučiuos vėl įsiliepsnoja praeitis,
sena melodija kaip negimusio poeto našlė, išsitiesus
patogiai krėsle; pilnas žmonių šis mano skausmas,
pilnas keistų aistringų kvėpavimų, žvilgsnių ir žingsnių,
Sekminių rimties ir nubudusio kūdikio klyksmo
iškliedėk, išskleisk, apnuogink savąjį skausmą; pusiasalio
linija juosta kol tampa nepralaidžia šitam lietui,
raukšlėjančiam vasaros žemę; Dieve, koks rašymo
menas prilygtų tam kiro kvėpavimui, bangai,
lig fanatizmo tikinčiai pripėduotu krantu
barža pakrypsta į šiaurę ir plaukia saulėlydin:
skausmo linija, dieviškas veidas, nepriekaištingas sąnario
linkis; užuolaida, gaubianti stovinčiąją prie lango: čia, taip, ne kitur,
tylos mokykla; Ave, šviesiausioji jūros žvaigžde,
krikščionybės šviesa, Marija, visų mergaičių šviesybe!
Ave, sakau; bet neapšviestas akligatvis, nematoma ir neatmenama
figūra akmenėja priklaupus ties Aušros Vartais; Ave, sakau;
bet kaip skauda sąnarius, sužeistus Saulės mūšyje; Ave,
sakau, ir matau, kaip piešti riteriai atakuoja Meilės
Pilį, Venerai ginantis strėlėm, mergaitėm – rožėm
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
BŪSIMOJI
kepuraitė, kojinaitės, vežimėlis, lovytė;
kambary jau viskas lyg ir paruošta,
o ji vis dar mezga ir mezga,
galvodama apie būsimąjį, judantį
nuo ankstyvo vasaros ryto
ji paima L. Carroll, A. Milne knygas,
paskaito, tyliai nusijuokdama,
ir pajunta, kaip vaisius
iš džiaugsmo šokčioja,
supratęs, kad jai juokinga
pavakare jis pravirksta, taip,
jis verkia, – tvirtina sutrikus,
išsigandus žaibo būsimoji, ir netikėtai
atgulus ant šono tuščiam kambary pagimdo
mažą mergaitę su Aušrine kaktoj
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
ATSISVEIKINIMO LAIŠKAS
laiškas ant naktinio staliuko,
tu prieini pirštų galais ir atplėši,
sužadėtine, kipariso rankom; mirtinas
šaltis išsprūsta iš plaučių, ir tu
supranti, kad jokia išpažintis,
jokia Dangaus malonė jau neišgelbės
trys sidabro žvakidės, nuzulintos, vaškuotos
ant šaltų koplytėlės laiptelių, išbučiuotų
paskutinio, nebūtin besitraukiančio šerkšno
pablukusi, pačios siūta tuoktuvių
suknia ištikimai ir nuolankiai
kabo spintoj, niekad neverkia;
ar ką sakei? tu tiesiog sapnuoji
išblyškusią liesą moterį, žindžiusią
svetimus vaikus Jaroslavlio stoty
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
EROTINIS
tavo krūtys kvepia miegu, žaibais ir šermukšniais;
mes sapnuojam viens kitą atvirom akim, kaip ką tik
gerai įsidegusios anglys šviesiam židiny, kaip ką
tik nežinia iš kur atskriejęs vaiko riksmas,- jis
aptiko pakalnutę prie šiukšlyno tvoros, kur jau niekas
nevaikšto; meile, kas tu esi? ilgesingas vijoklis,
peržengęs leidžiamą ribą, trapus kūno ženklas
ant pagalvės krašto, pašiurpęs nuo vėjo lengvatikis
ežeras: tavo krūtys kvepia bangų viršūnėm iš tolimo
ežero, kurio neatsimenu, raudonu vasaros vynu;
žinau, tu guli ankštam trobesy, aplink siūbuojant
rugiams, tavo nugara teka saulė, ir viskas, kas
įvyko, buvo lemta, kaip sambrėška, kurią bandėm
sustabdyti, užleidę užuolaidas, kaip santėma
kurios pilni vis tiek liko vakaro indai
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
MARIJOS KIEMELY: V. NUOTRAUKA
Night train express, bet vynas nesaldus, nesavas;
tardymai, kalėjimai, trėmimai, – panika kaip alkana
katė vis šoka, taikosi į kaklą, – kas juos kelia
iš purvo, iš tamsos griovių, iš mirtinais erškėčiais
nubučiuotų kūnų; tu stovi, apkabinus laiptų siją
tokia, kokios nesapnavau
Night train express, bet lempos kalavijas kerta vyno
srovę, ir jau nebežinau, ar tu buvai, ar tu esi tikrai, –
tesu tik tas, kuris pamilo; bet aklos šviesos į akis
kaip urzgiantis žvėris, pažadintas ir prievarta
išvilktas iš saldžiausio sapno; mieloji, atsibusk,
giedosim „Sveika, Aušros Žvaigžde šviesi“;
prabusk, nes jie jau irgi žadina prišalusį
prie gruodžio žemės kryžių ir naują auką rengia;
vynas nesaldus, ir aš nebežinau ar jis yra,
suprantama, ne karstelėjęs ir beprasmis vynas;
aš juos matau: jie regis kaip žiauriausia citata iš
pačio kruviniausio sapno; bet tu tokia graži, kaip niekad
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
***
vis sapnuoju, kaip krinta nuo stalo balta, suzmekus
itališka duona, tavo rankos baltos ir jaunos ją
bando pakelti, bet tai neįmanoma: irkluotojai
pririša valtis prie tuopos, ir sparčiai nukrinta
visos saulėgrąžos, paberdamos juodai dienai
saugotas sėklas: iš jų išsiveržia drugeliai; sapnas
vis nesiliauja: paryčiais tu paduodi man rankšluostį
ir aš suprantu: tu pieši ore visiškai apsnigtą
vienuolyną, baltas vienuoles su sniego rožėm plaukuos,
pirmuosius gaidžius apsnigtom karališkom skiauterėm
kas yra sapnas, kuriam galima pasistatyti namus
iš sniego, iš neperbrendamo tamsiai mėlyno atspindžio
(ežerai jau užsisklendė miegui) iš aklo ir artimo kitados
iš perlytos tavo suknelės, kuri dar gyvena veidrody,
iš tavo vardo raidžių, išbarstytų anapus sapno
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
BEVARDIS
anapus esantis slidus upokšnis lekia rudeniu, tamsiais
umbra nudažytais slėniais, mąstydamas apie nepasiekiamąją,
su kuria niekad nesusilies, junta požeminių jos vandenų
švelnumą, tolimą alkūnių virpulį, nuošalius neprieinamus miškus,
kuriais apsuptas ūksmingas jos grožis, atvertas mėnuliui
jis prabėga tamsiais riešutynų šešėliais, neaptemdytais
alkanais riešutautojais, nesutrikdytais sustojusiom įsimylėjusių
valtim nei vandens malūnu, kurio jau seniai čia nėra, jis beveik
nepažvelgia į krantą, kur miega šviesiaplaukis vasaros
valtininkas, sapnuojantis miestų fontanuose spindinčius kryžius
tik vandeninė žiurkė išgąsdina vandens paukštį, ieškanti poilsio,
ir kažkas baikščiai nusijuokia, jis neįžiūri, už ūmaus posūkio,
kur gyvena laukinės bitės, nešančios laukinį medų silpnaprotei
raganai, siuvančiai vaško suknelę blyškiai našlaitei-žiemai, kol
užsisvajojęs amžinam užsnūsta po skaidriu ledu, vis
sapnuodamas mylimąją
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
***
kaip akimirksniu tirpsta komunijos cukrus tavam gomury,
kaip klajoja negrįždamos prieškario mintys už ištremto
sodo, taip tos vasaros šypsantis sargas, tu jį dar meni,
visą svetimą sniegą už vieną paguodos monetą parduota
ir tuštėja anieji laukai, ir nutyla varnėnų rauda, ir sodybos
kaltai prisiglaudžia prie žemės, ir palinksta vyšnynų šviesa
prie parkritusio žemėn, ir vaikystė, sekmadienio džiaugsmui
baltai aprengta, visą amžių prie juodo, negrįšiančio kūno prabūna
kas sugrįš, praeitie? suvilgys suskirdusio šulinio lūpas,
kas prikels nudurtus žodžius, kas juos vėlei šviesiausiu
pasaulyje motinos pienu maitins, kas išdrįs atsišaukti numiręs,
per ūkanas?...Nežinau, tik per sapną aš vėl prisispausiu prie
tavo kairiosios krūties...
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
SVETIMOS KAPINĖS
Broliui
gerai įtempęs klausą tu išgirstum:
bastūnės sielos kuždasi ir šnibžda
apie užšalusią ir tolimą vaikystę,
kuri pradingo kitados, o tu vis
tebesi kaip tykiai krentantis
į marmurinę taurę sniegas, sklandus
lyg per dailyraštį diktuotas sakinys
tik tujos, kiparisai, – kolonadų
jau nebėra, tik pažeme prasklendžianti
audra trumpam sulaiko žvilgsnį
ties archangelu (gipsinis sparnas
nulaužtas guli žolėje), bet jis
negali niekur skristi:
palaidota vaikystė nepaleidžia
ir tada Nakties eilutė prailgėja:
mes įskaitom tą keistą vaizdą,
niūrią viziją, įkaitę nuo praradimų
vyno, puolam bėgti į kitą šalį,
kurioje lietus nebūtų toks žiaurus
keleiviams, kurie dar brenda
kaip neklusnios raidės senam penktosios
klasės diktante per baltą suliniuotą
perėją, ir krenta
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
SMUKLĖS MOTERYS
moterys geria nevalytą degtinę, nejusdamos
kaip juda jų vaikai, kurie niekuomet nebus
išnešioti; Dieve, kaip jie meldžia apniukusias,
prisimerkusias jų nešiotojas eiti namo, namo
į patalą ir tyliai migti
jie sapnuoja savo motinų sapnus, susigniaužę
ir išvarginti nelygaus jų kvėpavimo, sunkių
darbadienių, prilipusių prie rūbų, įsigėrusių
į kūną, ilgų ir kankinančių reginių, plūstančių
juodais, nepermatomais spiečiais
paskui ateina tylūs geri sapnai:
senovėj gimdančios lietuvės –
pirtyse, atsigėrusios varnagrūdžių,
pasitikinčios Laima, perėjusios
per ližę, pastovėjusios virš garų,
apvilktos savo vyrų marškiniais, palaikiusios
tarp kojų įkaitintą ir užpiltą degtine
plytą; ir jų naujagimiai – stiprūs, sveiki,
pro langą žvelgiantys į šviesų, lūkuriuojantį
arimą, kur svyruoja girtos kaliausės
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990
SENI NAMAI
Kaip ir kasmet senų namų sienos primena
anų laikų kartografiją – įvairiaspalve kreida
sužymėti ištuštėję ir dar gyvenami, apgriuvę
ir ką tik gimę namai, uoliai surašytais
vardais ir pavardėm, tarp kurių įsispaudę
pliusai ir minusai žymi meilės eras (mūsų vardų
ten nėra)
Aš praslenku pro juos lyg vagis, gerai
įsidėjęs į galvą jųjų cokolių ir pamatų
tvirtybę, buvusius vyno rūsius, paverstus
bejėgiškais sandėliais – sulūžusioms rogutėms,
obuolių kompotams, seniems sąsiuviniams
bei jausmingiems dienoraščiams ir, žinoma,
žiurkių takams, vedantiems į jų vienintelį
miestą, kur dar nėra to pranašiško muzikanto
iš senos vokiškos pasakos
Aš matau senus prakiurusius kaliošus prie
vieno slenksčio, kur gyvena žmogus, nežinantis
savo tautybės, pastebiu baltą katytę, matyt,
pasiilgusią saulės, išvystu gležnas, sergančios
mergaitės rankas, iškeltas ties langu galvūgaly, –
ji nori pagauti Vilniaus priemiesčių vėją,
kuris ją pajėgtų išgydyti
Julius Keleras. Baltas kalėdaitis: eilėraščiai. - Chicago: Ateities literatūros fondas, 1990