Pabe susitikau seną bičą iš hipių laikų. Papasakojo tokį vieną įvykį neva Japonijoj, bet gal patsai sugalvojo.
       Sėdėjom sumukę, kad ir alus buvo nekoks ir flioto nekažkiek. Ir kiti – keletas – tokie smaksojo.
       Kitur eiti tingėjos, o ir pasiėmę buvom po porą. Teks „daplempti“.
       Nuotaika buvo tokia: anekdotai arba krepšinis. Kad tie anekdotai – ar apie seimūnus, ar apie vaginą, o krepšinio „znaimių“ rungtynių nebuvo. Šiaip apie krepšinį? Kokį krepšinį dabar lošia… Kaip pavadins, jei nauja rūšis… Nu, tipo, „compradora lituana“ – lietuviškasis inteligentiškas – lyg koks naujas alus „pardavime“…
       A, patraukėm po gurkšnį… nei ten naujas, nei itin jau prastas. Taip sau. O kaip tau?
       Tada jam „nušvito galvoj nuo to drumsto alaus“, jis ir sako:
       – Prisiminiau. Robotų krepšinis.
       – Bukiau nesugalvojai?
       – Ne Lietuvoj.
       – Ačiū partijai… – senu papratimu atsidusau.
       – Nu – sako jis, – nu, Japonijoj dvi robotų firmos, ar gal ten Korėjoj, ten, kur jie kašės žaist nemoka, dvi firmos, tarkim, „Robots korporeišėn“ ir „Samsung“ reklamos dėlei sugalvojo tokį triuką, mol, kašę loš, vanas, robotų šou ir kieno robotai geresni. Tie robotai prastesni už japoniškus, jeigu tai Korėjoj, čik. Vaizdas tai toks, kad važinėja tokie bybukai ant ratukų ir į kašę krauna. Lyg ledo baletas vasarą… Programa primityvoka: moka porą fintų ir tiek. Tai „kame įdomumas“? Nu, kaip kompiuteriniuos ten žaidimuos, tik mažesnis, nes ne pats loši, o iš šalies spoksai: sėdi už pultų du operatoriai ir spaudo mygtukus, ir visa salė tą žino, alų pro dantis košia ar kolą, nes nelabai įdomu. Nu, lėlės. Patobulinti, mol, šachmatai… Kieno kompas geresnis. Žiūrėt pats jau įdomumas – keitimai: ką prieš ką išleis: didesnį prieš mažesnį, greitesnį prieš taiklesnį…
       Pirmos rungtynės tai gal įdomesnės: dar tų veikėjų „charakteristikos“ neaiškios. Bet tai žiūrovams. „Robots korporeišėn“ ir „Samsung“ aiškiai raukia vieni apie kitus, nes, ot, ne paskutiniai modeliai… ar ir visai: tik šou ir tetinka.
       Padarė renginį tipo „mercydance“, nemokamą. Taikė ant tineidžerių, šiaip ant neturinčios ką veikti publikos… nu, apie kašę šiek tiek raukia. Kas daros aikštelėj, supranta, daugiau nė nereikia, žurnalistas komentatorius paaiškins. Tai tiems vyresnio amžiaus. Tineidžeriams įdomu dėl kitos priežasties. Ten irgi pacukai apie tas raukia, nu, kompiuterių galimybes.
       Nu, tai viskas okei. Galvoja pavažiuoti gal su tuo šou kaip lunaparku kokiu po provinciją, gal po kaimynines šalis, susirinks žmonių – gal ir apsimokės, tam ir pirmas nemokamas renginys: iš reklamos lėšų.
       – Vargu ar daugiau negu tikras krepšinis? – suabejojau. Nors gal pas juos…
       – Bet ar nesuorganizuos spontaniški totalizatoriai! „R.C.“ ir „Samsung“ oficialiai nerengia, ne, neoru ar gal, tarkim, yra įstatymas prieš.
       Bet savaime suveikė bukmekeriai ir ne viena gal grupė…
       Nu, ir vienas mentas, leitenantas, vieną tokį kromelį zastukina. Nelabai ir apsidžiaugia. Paskui velnias jį sukursto visą tą kasą pačiam susisemt. Ir tas pats velnias jam į makūfelį, būk sveiks, „išradingą planą“ kyšt… Iš tokių, kad atrodo – geri, bet kuo tolyn, tuo ne. Ar ten bukmekeriai jam smegenis susuka, kad jis, mentas, irgi atseit sudalyvaus savo sąlygomis, pats pastato didelę sumą, iškart sumoka ir namo išeina.
       „Pats turbūt sugalvojo, – manau, sau, – nelabai vingru, kur tokį durną mentą rasi? Ar gal skaitė kur, „skaitė nedaskaitė“, gal nelabai suprato, gal angliškai, gal kas pasakojo… bet tiek to… Gal tas mentas iš proto išsikraustė, kam nebūna? Ar gal patologiškas lošėjas. Bet nieko, tegu skiedžia“.
       Jis ir skiedžia toliau, ir alaus patraukia:
       – Žodžiu, eina tas namo ir galvoja: – Ką aš čia padariau? Brudnus pinigus dar brudnesniam vandeny užmerkiau. Tarkim, tą nemenką sumą gavo kyšio. Dar gal ir gana neužtikrinto, laisvai gali išryškėti. Žmona žino, laukia. Atneši, išskalbs. O neatneši? Jam gal nelabai norėjos. Jis bus nepatenkinta. Pacukas irgi. Pažadėjo tėvas ir pacukui gruntauniai. Pacuko savaip pelningiems reikalams. Pacukas toks „v kurse diela“. Reikia – patyli, reikia – pazyzia. Tėvo jau kai kur patikėtinis, o dar gal ir be reikalo… Iš tokių, kur apie tėvo reikalus gana neblogai žino, bet jei tas pažadėjo ką, bet nepadarė, tai pyksta ir pats ką nors padaro. Malačius. Nors samdyk.
       O mafijoziai ką? Nu, nepasisekė, iš pirmo karto zastukino. Būna. Mentas tai savo nesunkiai atgaus ir dar plius… o mafijoziai, tie bukmekeriai, ką liūdnai sau galvoja: gal tai vienkartinis šou. O gal ir daugiau jų bus… Užstukino. Negerai. Teks dalytis. Dalykas įprastas, bet smagumo nėra.
       Tiktai kam tam literiui, nu, leitenantui, reikėjo tuos savo pinigus dar įkišt? Ir taip būtų pateptas. Nu, jei taip durnai padarė, tai ir toliau durnai daro: atvirai su sūnum pasikonsultuoja. Nu, kad nėr su kuo kitu. O pasukas kartais neblogai sugalvoja. Yra tekę pasinaudot. Ir jam nė į galvą, kad pacukas dažnai ir sau neblogai sugalvoja. Ir padaro. Sau. O jis, tėvas, nė nežino.
       Sūnus: už ką pastatei? Nors jam ir taip aišku: už robokopus. Už “R.C.“ (Pacukai jau apie renginį žino: mercydance, išankstinė reklama, tarpusavy jau aptarė). Nelabai įdomu. Už artimesnius dūšiai pastatė. Dubas. Nors… gal jam kitaip ir neina… Pamąsčius, tai taip.
       Rytojaus diena, dar kita… Tėvelis dirba savo dorą darbą, sūnus suka savo mašną: viena – savi reikalai, antra – mamelė laužia, nes jaučia, kad sūnus žino kažką, kas jai svarbu ir labai. Ir įlenkia. Sūnus pagaliau pasako „kamine reikalas“. Mamelė tada labai nepatenkinta. Čia jau problema, nes aišku, kokia ta mamelė. Aiškina, kad nežinia ką padarys. Sūnus niūriai svarsto: kokių čia kontrapriemonių imtis.
       Va, rungtynių diena. Pačios rungtynės. Mamelė stadione, ilgu pončo apsivilkus, vėliau aišku bus kodėl. Iš paskos ir sūnus, nuo jos slapstydamasis.
       Tėvas sėdi pas mafijozius, teliką visi žiūri, rezultatų laukia. Ypatingos rizikos nėra… A, tiesa, kaip buvo: jo to indėlio banknotai žymėti. Jeigu jo robokopai išloš, tai jo viskas, jei praloš, tai tiems liks biskis su klientais atsiskaityti. Nic nezrobiš.
       Mamelė sėdi, muistosi, ten tie lėlės robotai važinėja, svaido, teisėjai gyvi žmonės, nes publikai patinka, kad žmonės robotus tvarko. Jei ir teisėjai robotai, liaudį prietaringą gali kaip nors nenusakomai paveikti, psichozę kokią įvaryti… nors ten teisėjams faktiškai ir daryt nėra ką: veiksmas lėtas, situacijos labai jau paprastos. Veikia programa, lošia vienas prieš kitą operatoriai prie manualų, o teisėjai prieš spręsdami dar ir į rankinius vidiakus pasižiūri atseit neįpratę prie tokio šou, o iš tikro tai dėl prašmatnumo. Jei toliau tame bizny dirbs, tai taip, matyt, ir bus. Lengviau.
       Mamelei visai neįdomu, o ir visiems nelabai. Būtent: įdomiausia keitimai: kokią dar lėlę išleis, kokią dar pamėklę parodys? Kokio dizaino… Kokios išvaizdos, ką moka. Lyg kokia nauja lėlė Barbė! Ot, lyg Disneilendo mikimauzai… Mamelė nervuojasi, sūnus ir nervuojasi, stengiasi kažkodėl į pirmas eiles prasibraut, o tokių kaip jis nemaža, bet pacukas iš visų jėgų braunasi, nes jam labai svarbu. Paskui paaiškės.
       Tai aikštelėje tie suaugėliai su lėlėmis žaidžia žaidžia, o scenarijus, aišku, toks, kad viskas paaiškės paskutinėmis sekundėmis. Vaidyba tuo ir skiriasi nuo tikro krepšinio. Bet priklauso ir nuo operatoriaus makūfelio, ypač paskutinių sekundžių ceitnote, būk sveiks. Tie operatoriai – tai tikri grajokai, kaip mes.
       …kad mes gal per daug tą krepšinį mistifikuojam, įžiūrim jame net to, to ten ir nėra… Labai jau mes teoretikai ir net filosofai.
       Jau paskutinės minutės, rezultatas, aišku, lygu – lygu, vaikinukas prasibrovė į pirmąsias eiles.
       Mamelė jau gatavai iškvėšus: jei laimės robokopai, viskas gerai – ir pinigai, o gal net vyro paaukštinimas tarnyboj, jei tinkamai apsisuks, čia jau senelio reikalas, arogantiškai mąsto ji, irgi, mat, šešiolikinė. Čia jau jo reikalas, dėl asekuracijos yra naparnikas, ne bobų reikalas.
       O po tuo ponču ji laiko bazuką. Bazuka toj šeimoj eina šluotos pareigas: jei kas, tai tuoj paimsiu. Ir dabar, jei robokopai prašikinės, tai ji tikrai imsis ryžtingų priemonių, nes ir ją apėmė azartas, o jau čia pat ir lemiamas momentas, jau jau… Ką ji darys?
       Nu: kaip tokį žaidimą sutrukdyti ar konfliktą pašalinti, jeigu su šluota? Išlėk, duok katram su šluota ir visi išlakstys… ir po žaidimo ar drakos. Moteriška logika. Jeigu šluota–bazuka? Dėk per kurį ir žaidimas baigtas… ir be rezultato. Toliau duosis matyt. Bet kol žaidimas nepasibaigęs… Štai ji, irgi prasibrovusi į pirmas eiles, o jau nekantrauja. Moterims nepaaiškinsi, ims ir dės.
       Ne, per teisėją gal neplušins, ne tokia durna. Dės per robotą, katras kažkodėl jai labiausiai nepatinka… kad tas robotas brangiai kainuoja, jai nė į galvą… kad kaip nors paprasčiau galima padaryti, nė nepasvarstys. Jos jau tokios. O ir pasidarkyti proga… robotas kainuoja, o ir daugiau bus nuostolių dėl sužlugdytų rungtynių. O kad jai išgarsėti noris! Netikėta reklama. Spontaninė.
       Gal ir atsipirks. Išgarsės lėlių šou netikėtai. Ir pati didvyre pasirodys. Gal vienintelis kartas gyvenime. Flešas. Moment of glory.
       Sūnus tą viską žino. Ir kas po mamos ponču žino. Kodėl neišardė mamelės trenkto žygio? O ką priešpastatysi? Tada ką nors kito sugalvos, o gal ne mažiau pavojingo. Vis tiek neklausys. Nes panašiai yra buvę. O dabar turi paruošęs kontrapriemonę, tik šika į kelnes, kad mamelės nervai išlaikytų, prieš kokias tris minutes kad nevožteltų iki pabaigos. Jo planas geresnis. Jeigu viskas dabar pildosi taip, kaip jis manė.
       Lygu – lygu, keliasdešimt sekundžių kilę… Va, dabar ir operatoriaus gabumai, reakcija ar paprasčiausia laimė lemia: „Samsungas“ gauna lemtingąjį keitimą. Tai robotas, pataikantis per visą aikštelę. Jis ir įleidžiamas dabar prie savo krepšio. Ar žmogus pataikys, ar ne – tikimybė labai nedidelė, o roboto charakteristikoje – 100 procentų garantija. Ar tokį galima padaryti? Ar verta? Dėl brangumo? Galima suchimičinti. Čia vis dėlto šou ir galioja dar ir šou taisyklės. Kad bent į lentą pataikytų, tai gal ir galima, paskui kokia nors optinė apgaulė, dėmesio atkreipimas, fosforescencija kokia lentos, bet jau skaitosi (švieslentėje), kad įkrito.
       O mamelė jau pasiruošusi, jau dės iš bazukos į robotą, nusižiūrėjus į nepaslankiausią, ir kaupiasi: būtinai pataikys, ir viskas! Ir pataikys. Užsizajadlino, Irgi, tarkim, šimtaprocentinė šaulė. Pirmoje eilėje stovi.
       Sūnus gerokai toli nuo jos irgi įsitempęs, rankos kišenėje. Jo mąstymas kiek kitoks negu mamelės. Panašus, bet paprastesnis. Empyriškai išbandytas, ant savo kailio. Kaip panaikinti zatėją? Pašalinti priežastį. Kaip dažniausiai suaugę daro? Atima kamuolį. Tai šit.
       Na, kamuolys lekia per visą aikštę. Staiga – pokšt! Mamelė? Ne, sūnelis. Bet juk stovi kaip niekur nieko, rankos kišenėje. O jo darbas. Kas pokšt? Kamuolys pokšt.
       Aišku, ilgas erzelis, apžiūrinėjimas, aiškinimasis: kodėl pokšt, jei kamuolys ore?
       Rungtynės atidedamos… O susidomėjimas didelis, didesnis nei tikėtasi…
       Mamelė nusiramina, kiek nusivylusi eina namo.
       Kaip ten tėtušis suveiks? Dar priveiks mafijoziai… Tegu įrodo, kad tikras vyras ir grįžta namo su pinigais. Žinai, kaip būna holivudiniuose filmuose: jau ir kulminacija, ir visas įdomumas praėjęs, o dar tęsiasi tos vadinamosios uodegos: o kaip ten dar vienas neiškritęs, kaip jis ten? Man tai jos nuobodžios, tos uodegos… Ypač amerikoniškų siaubiakų. Ar ne?
       Pacukas irgi eina namučių. Išsitraukia šauką iš kišenės. Ne šaukas ten. „Štučka driučka“ kamuoliui susprogdint. Jau buvo panaudota kiemo krepšinio varžybose. Bet paslaptingai slepiama. Didesnės apimties. „Diplomato“ dydžio. Kaip čemodanas gal. O čia buvo stimulas padaryt miniatiūrizaciją. Šauko dydžio.
       Bet reikėjo veržtis į pirmąsias eiles. „Šauko“ veikimo nuotolis mažesnis.
       Pacukas savo padarė. Rauna dabar pas savo chebrą: kas bus nuspręsta? Gal vertės ir prisipažinti? Tai mano (mūsų) darbelis!
       Kamuolio kaina nedidelė, reklama netikėta… Ar toks „šaukas“ yra?
       – Kiek žinau, tai ne. Tu pasakoji, tau ir žinot.
       – Aš čia biskį ir pats prikūriau. O ką?
       – Galima kamuolį, galima mašinos padangą susprogdint…
       – Kad jį velniai… Užmesi durną mintį, o už metų, žiūrėk, teks pirkti kontrapriemonę prieš tokią „štučką driučką“, kaip kokią spyną nuo vagių…
       Tik abu likom? Barmenas ir tas kažkur nusliūkino. Niekas negirdėjo. Mikrofonas, sakai, po tavo bokalu? Nu, tu visai vėl sovietinis pasdarei! Ir tik nuo dviej bokalų!

       Autoriaus kalba netaisyta

       Literatūra ir menas, 2005-05-22 nr. 3045