NAMŲ TVARKYMAS
šį sekmadienį įnirtingai tvarkausi namie
paskelbiau karą visiems bereikalingiems
daiktams smulkmenoms kurios renka
dulkes nenešiojamiems rūbams knygoms
kurių jau neskaitysiu paskelbiau karą
nerimastingoms mintims įkyriai vienatvei
sudužusiai širdžiai meilės laiškams
neatsakytiems skambučiams ilgesiui
dirbau per visą dieną kol pagaliau visa
kas nereikalinga buvo surinkta sudėta į
kartono dėžes galvojau išmesiu tik kiek
atsipusiu buvo taip gera lengva
neskubėdama gėriau kavą o paskui
viską lėtai ir tiksliai sudėliojau atgal
Karnauskaitė, Elena. Iš smilčių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
IMPERATYVAI
ištaisyk sąsiuvinius ištaisyk rašinius
pataisyk marškinių apykaklę išlygink
skalbinius nušluostyk dulkes parnešk
duonos kąskis obuolio įjunk teliką
nejudink kojų šilčiau apsirenk nepamiršk
raktų pasiimk skėtį neskambink jei grįši
vėlai užgesink šviesą neleisk karšto vandens
neperspausk dantų pastos eik miegoti
užsimerk nesapnuok atsibusk jau rytas
laikas į darbą kai grįši išvirk bulvių
suplauk indus sutvarkyk virtuvę tik
nesustok tik eik tik tik tik tik – – – – –
Karnauskaitė, Elena. Iš smilčių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
KAIP PAGAUTI ŽUVĮ?
vėjas atneša dumblių tvenkinio vandens
kvapą meškerės surikiuotos prie sienos
tyli pavojingos kaip šautuvai žuvų
stiklėjančios akys vis lėčiau juda
šilkiniai jų pelekai aš esu jų grėsmė
tvyrantis ore mirties dvelksmas esu
žiaurusis budelis ramiai ir užtikrintai
ruošiantis giljotiną žabangų spendėja
žadu pagauti tave gudrioji sidabro
žuvie žadu įvilioti tave į spąstus
laukini mėnuli mano tinklas iš klastos
ir nevilties mano tinklas panašus
į švelnų miegą ar netikėtą mirtį štai ir
spurdi jame mano meile
Karnauskaitė, Elena. Iš smilčių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
BANALUS EILĖRAŠTIS
parašyk man laišką iš nakties ir nevilties
paprašyki kad tave mylėčiau vėlei
banaliausių frazių prikalbėk pabandyk
įtikint pameluot kad tik pasilikčiau
kad tik neišeičiau iš to vakaro kur mudu
pliaupiant lietui tyliai sėdim tyliai
kalbam apie nieką apie viską virpa
palei langą sulyti jazminai virpa
mūsų rankos netikėtai prisilietus
parašyk man atviruką iš tos vasaros
iš to vakaro kur esam gražesni
kur esame kitokie
Karnauskaitė, Elena. Iš smilčių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
PRAŽYDĖJIMAS
tavo diena pamažu virsta į pelenus
blaškais po namus iš kampo į kampą
vis kažką patvarkydama tarsi tai
galėtų ką nors pakeisti beveik
prieblanda jauti kaip nerimastis
auga daugėja kieme mašinų
laiptinėje vis dažniau pasigirsta
artėjantys žingsniai nieko nelauki
galų gale išjungi visus telefonus
galų gale stoja tyla amarilis
ant virtuvės palangės ramiai
išdidžiai nieko nepaisydamas
pačiam žiemos vidury skleidžia
sodriai raudoną žiedą pagaliau
Karnauskaitė, Elena. Iš smilčių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
NEVILTIS
beveik neprisilieti nei prie daiktų
nei prie žmonių tyliai gęsta
diena iš dienos po apleistus
namus klajoji tarsi šešėlis
bandydama kažką prisiminti
tai svarbu tai galėtų pateisinti
vystančias gėles sluoksnius dulkių
nemokėtas sąskaitas išjungtą telefoną
lėtai verti sulipusius neskaitomų
knygų puslapius tarsi ten galėtų būti
atsakymas bet atrodo kad
čia net žodžiams neliko vietos
Karnauskaitė, Elena. Iš smilčių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
***
Raimundui Urbonui
nelaimingi mano kartos vyrai
taip ir neatradę savęs bet daug ką
praradę namus vaikus mylimąsias
ištikimąsias penelopes mano kartos
odisėjai trapūs jūsų luotai dūžta
ties senamiesčio knaipių durim
ir tiktai čia cigarečių migloj
vis didėjančiam triukšme esat
bent jau išklausomi tik čia ieškot
paguodos bet ar randat tuštėja
vyno buteliai tuštėja stiklai jūsų
sielos tuštėja žibančios vakaro
nimfų akys čia visad esi laukiamas
net jei paskutinę monetą praūžęs
vis tiek čia rasi draugų ir guodėjų
nelaimingi mano kartos vyrai čia
aprauda pragertus dvarus prarastus
talentus iššvaistytus gyvenimus
ir tu sukniumbi it negyvas dedi
pavargusią galvą ant apšnerkšto
stalo šauniausias čia žuvęs karys
Karnauskaitė, Elena. Iš smilčių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
***
gęstančios automobilių šviesos po langais
praūžiančios pro šalį mašinos netikėtai
sužviegę stabdžiai nerimastinga nakties
dvasia nuojauta tvyranti ore ten už lango
kitoks laukinis plėšrus nepažintas pasaulis
svetimas ir baugus žavintis ir traukiantis
klausausi negalėdama užmigti miesto
džiunglių alsavimo kartais netikėtai
garsi muzika suvirpina lango stiklus
jaučiuosi keistai rami net laiminga
pati nežinau kodėl ir nenoriu žinoti
Karnauskaitė, Elena. Iš smilčių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
***
daugybę žaidimų mokėjom vaikystėj
kartais būdavom pirkėjai ir pardavėjai
įdomu parduoti smėlį žvyrą samanas
nokstančias saulėgrąžas ajerus nendres
buožgalvius kreidinius paveikslėlius
ant faneros lukštų žalsvo stiklo butelius
nuo vyno jų vis tiek niekur kitur nepriima tik
mūsų vaikiškoj parduotuvėj konvertuojamos
visos valiutos kodėl taip magėdavo visko
duoti daugiau nei prašoma pilna sauja
kodėl dabar esi amžinas vartotojas pirkėjas
kvadratu nepasotinamas gyvis ryjantis viską:
maistą rūbus knygas spektaklius filmus
kur dingęs anas dosnumas ką praradom
augdami kaip tie buožgalviai žalsvuose
buteliuose virtom kažkuo kitu nesusivokę
patys nei kaip nei kada nei dėl ko
Karnauskaitė, Elena. Iš smilčių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
***
mano gyvenime per daug gyvenimo
kūnas ir kalba nebeatlaiko įtampos
trūkinėja ne tik sakiniai bet ir žodžiai
kartūs it laukinės vyšnios stringa gerklėj
kojų venos liejas į aštrius kapiliarų
žemėlapius toj beviltiškoj nuovargio
žemėj nėra jokių pasaulio šalių arba
patikimos krypties čia tiesiog pavojinga
nes tuščia prašau tik atvangos tik atokvėpio
tik akimirkos tik sekundės suvokti kodėl
Karnauskaitė, Elena. Iš smilčių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
6 EILUTĖS IR PAUZĖ
basčiaus po senovinį svetimą miestą
be prasmės ir be tikslo plieskiant kaitriai
vidurdienio saulei skendau garsuose
aštrios neprijaukintos kalbos žodžiai
ridenos it akmenys nuo pakrančių uolų
skeldami kibirkštis traukė paskui save
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
tos kalbos atšiaurioj geografijoje nėra
žodžių įvardinti tavo buvimui
Karnauskaitė, Elena. Iš smilčių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
UPĖS TĖKMĖ
kaip gelbėtis nuo tos nerimasties kuri
kartais aršesnė už alergišką niežulį
sukeltą visokiausios sintetikos naujo
šampūno skalbimo miltelių egzotiškų
vaisių pirmųjų braškių nuo pasaulio
kuris dedasi esąs tikrovė bet yra
tik simuliakras muliažas net kalba
gimtoji ateinanti iš prolaikių gelmės
nebegelbsti mūsų galbūt ji yra
pati nepatikimiausia išduodanti
keičianti reikšmes ir formas spalvas
atspalvius ir tavo žodis tarsi šešėlis
tarsi plunksnos brūkštelėjimas
lakiame vandens paviršiuj
Karnauskaitė, Elena. Iš smilčių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
RYTAS
pripiltas drumzlino šalto ruko pirmadienis
vedantis link miesto centro bundančių
gatvių viduriai išsišiepia tiesiai į veidą
prasiveria bedantės geltonų iškaršusių
autobusų burnos svetimi kvapai tvoskia
tiesiai į veidą pigus odekolonas pusryčiai
paskutinės snaudulio akimirkos judesiai
dar pusiau suglamžyti ir netikslūs ir tu
nuolat vėluojantis ryto keleivis spėlioji
spėsi ar nespėsi kiekvieną kartą prisieki
kad rytoj tikrai atsikelsi bent dešimčia
bent penkiom minutėm anksčiau tada
nelėksi nepulsi it išdegęs akis eisi lėtai
neskubėdamas nejausdamas dienos
ledinio alsavimo tiesiai tau į pakaušį
Karnauskaitė, Elena. Iš smilčių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
LAPKRITIS
lapkričio rūke nunyra į pat dugną
pavargę automobiliai įmirkusios varnos
sunkiai irias per tamprią dusinančią maršką
vieniši vakaro praeiviai skuba į mirgančias
daugiabučių salas tikėdami kad yra laukiami
kviečiami mylimi arba neapkenčiami
kažkaip kažkam reikalingi susiję surišti
susirišę pažadais arba viltimis praeitim
ir visokiais kitais netvariais dalykais
tai pinklės spąstai naiviems ir vienišiems
kenčiantiems ir nelaimingiems paliktiems
paliktoms mylimųjų ir visokių kitokių jų
tas šviesos mirgėjimas lange ne švyturys
sutrikusiam laivui tai tik nelaimės signalas
vakaro jūroj siunčiamas visom įmanomom
kryptim vilties šešėlis kad gal kas nors
pasikeis gal vėjo kryptis gal naktis
gal mėnulis pro debesio kraštą pažvelgs
toks tolus toks tobulas toks ledinis
Karnauskaitė, Elena. Iš smilčių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
NAKTIES PAVEIKSLAS
labiausiai patinkat kai miegate
atsipalaiduoja kūno ir veido raumenys
išryškėja pilvukai ir smailios iltys
akys užmerktos akiduobės it statulų
nieko nemeluoja ir nieko neslepia
pro vos pražiotas burnas lengvas
švilpčiojimas arba garsus knarkimas
žiūrint kaip gyvenot dieną aną ar kitą
ką valgėt ar gėrėt dėl ko nerimaujat
bejėgiai ir nekalti šią priešaušrio
valandą visi vienodai ginkluoti
vienodai beginkliai beteisiai ir teisūs
kol diena nepabus
Karnauskaitė, Elena. Iš smilčių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
KALBOS NELAISVĖJE
katės pėdelės pabyra ant sniego
viena paskui kitą nubėga į tolį
pabyra kaip raidės graudžios ir aiškios
per girgždantį lauką per svetimą
skaudžiai it kaulai boluojančią dieną
tvarkingai suvertą gražiai sukaltą
net kvaila šifruoti tą raštą tą laišką
vakaro linkui tik neiginiai tik kableliai
tik kilmininkai kaip kilpos užveržia
žodžius ir neleidžia prabilti
Karnauskaitė, Elena. Iš smilčių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.