***
vedlys turi būti aklas
kad nematytų erškėčių
ir negyvų kūnų po kojomis
pirmasis turi būti aklas
kad nematytų kranklių
ir nejaukių savo pėdų
tokių laikinų kai aušta
ir kyla vėjas (juk užpustys)
vedlys turi būti kurčias
kad negirdėtų kaip
skamba laidotuvių varpai
Karnauskaitė, Elena. Briedė jūroje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Miestas
diena kaip medinis arkliukas
Antokolskio gatve nukaukši
link apgriuvusių senamiesčio namų
link purvinų prišiukšlintų laiptinių
langai su apdriskusiom užuolaidom
slepia pilkus moterų veidus
slepia pilkus šventadienio rūbus
tai ne senatvė tai miestas
pelenais barsto gatves ir širdis
pelenais barsto naktis
apmusijusios senos nuotraukos
ji lakina šunį ji klūpo prie žirnių
ji eina per žydinčių bulvių lauką
apsigobus balta skarele ji šypsos
Karnauskaitė, Elena. Briedė jūroje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Pavasaris senamiesty
matau kaip miršta balandis
kaip ant akmens grindinio
dejuoja paukštis noriu pakelti
bet negaliu žengti nė žingsnio
gal todėl kad pavasaris
tirpsta kojos rankos sugrumba
vėjas plaiksto moterų plaukus
plaikstos gėlėti šilko sijonai
tokia svaiginanti diena
tik tas kruvinas balandis
ties lekiančiu automobiliu
kaip įspėjimas kaip ženklas
mašinos skrieja ir skrieja
kažkas skambina varpais bet
niekas negali mūsų išgelbėt
Karnauskaitė, Elena. Briedė jūroje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
***
pasakyk man ar savo gyvenimą gyveni
ar tau neatrodo kad kažkas kitas
keliasi rytais skubėdamas geria kavą
stumdosi troleibusuose ar tau neatrodo
kad mes esame truputėlį kitoki
kad mūsų rankos švelnesnės
o plaukuose daugiau saulės
ar tau neatrodo kad kas dieną
kažką prarandam kažką išbarstom
o gal tai tik nuovargis
gal tik noras kažką turėti gal tik
pasmerktųjų malda nesančiam dievui
Karnauskaitė, Elena. Briedė jūroje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Vidurdienis
violetinė vėliava šilkinis vandens paviršius
rankų šilkas ir judesių šilkas virš samanų
spalvos vandens kiras lėtai krinta į apgaulingą
veidrodį lengvas rankos mostas ir švelnus
cigaretės kvapas tylus kuždesys ir vos girdimas
juokas šį veidrodinį vidurdienį mes stovim
krantinėj ir tyliai kalbamės viešpatie kaip
ramu kaip ramu aš žiūriu į vandenį
ir bijau atsimerkti
Karnauskaitė, Elena. Briedė jūroje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Neviltis
reti atvirukai netikėti laiškai
telegrama gimtadienio proga
išmestas už borto matai kaip
tolsta didelis baltas laivas
ten visi žino savo vietą vieni
šoka kiti pavydžiai žiūri o tu
kapstaisi šaltam vandeny niekas
net nepastebėjo kad vienu mažiau
slidžios žuvys bukais snukučiais
baksnoja į kojas o tu galvoji
sukandęs dantis kažkas vis tiek yra
yra dievas yra viltis yra tikėjimas
žodžiai bejėgiai prieš pilką kasdienių
darbų okeaną jauti kad trūksta oro
kad skęsti kad tavo vieta ne čia
bet nieko negali pakeisti
o gal ir nebenori
Karnauskaitė, Elena. Briedė jūroje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Realybės pojūtis
galbūt tai ir tėra tikra skaitomos knygos
šiugždėjimas tykus rudens plaštakių
plevenimas apie vienišą parko žibintą
jaunos moterys su savo mažais vaikais
senutė ir baltas šunėkas svetimo gyvenimo
nuotraukos nesutaikomai slysta pro šalį
stovi rudens parke vienišas apsnigtas
degančių lapų ir niekas nenori suprasti
niekam ir nereikia suprasti kas tu esi
šiame realiam pasauly kur viskas taip
paprasta kur viskas taip tikra ir nieko
nėra tikro tik valandos begalinės ir
trumpos svetimo gyvenimo nuotrupos
begarsio filmo titrai rudens autobusai
pro šalį pro šalį nurieda tavo gyvenimas
Karnauskaitė, Elena. Briedė jūroje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.