Vienu sakiniu

Spausk iki skausmo
akių obuolius, vartyk į visas puses,
judink galūnes, kiek gali, judink

(ar gerai jauti
kiekvieną pirštą, slankstelį,
kaulų nugludintus ašmenis,
kiekvieną raumens skaidulą
tarsi skiemenį),

kiekvieną skaudulį jausdamas,
atverk venų gatves plačiai,
brisk iki kelių tą marmalynę, eik,

venki uždarų erdvių, akligatvių,
kur nuobodus pripratimas krūpsi
tarsi sumesti šaltienos gabalai,

skubėk tiesiai,
įsirėžk į horizontą,
vingių vingius kirsk, kryžkeles,
kaip vakarop saulės ašmenys kerta
per negyvas miškų blakstienas,

šaknų išraustą žemę rankom akėk,
klaupkis, atsistok, uostyk
tuos žiedus, sutrink tarp delnų,
šnirpšk, kvėpuok, nusispjauk,
jei gali, ant dangaus, –

kol dar diena,
kol dar neatsigrįžo atgal
dvišakas tavo šešėlis;
atsirėmęs tvoros statinių,
štai bejėgis kažką jis lemena
pats sau...

Kas tupi eilėraščio mano kampe

Kas tupi eilėraščio mano kampe
dvidešimtmetis vaikas mano pusbrolis
per gimdymą pažeistais nervais
kažkur Pabradės ligoninėj
jis dėlioja dabar kaladėles
ir leidžia į kelnes

tūkstančiai nekaltų apgavysčių
tyliai gulinčių
po širdies akmeniu
pačiu netinkamiausiu momentu
jos moka krustelėti
išleisti aštrius nagučius

Eilėraščio mano kampe
susikrimtusi motina
ji girdėjus kažkokių gandų
apie sūnų poetą – – –
kodėl negaliu būti geresnis
tyliai atsigult nors iki pusiaunakčio
alsuot į švarų pagalvį
gražiai galvot apie žmones – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Mano sesuo eilėraščio
mano kampe
jos apsakymų žolės dundesys
užplūstanti jėga
ūžianti kraujo tvinksniais galva– – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – –

Švarūs mes žmonės
mūsų kalba
ir mūsų laikraščiai
seniai geri mes
tarp atestatų televizorių
tarp vyriškėjančių moterų

Eilėraščio mano kampe
sukilėlių kapai iš 1863 metų
išmėtyti Lietuvos
šiaurės miškuose
brangūs žodžiai
užrakinti akmenyje
kokia baisi rimtis
po vėjyje dejuojančiom drebulėm
po užmirštų paminklų
granitiniais slenksčiais – – –

ar jau užmiršome kraujo įtampą
šviečiantį sukilėlių laužą
miškų glūdumoj
kelių žalčiukus
kertančius istorijos kryžkeles
jie smenga į mūsų
širdies kempinę

Eilėraščio mano kampe
beviltiškumas nuotaikų
dienų katakombose
blykštantys žibintai
žingsniai per šlapią žvyrą
baimė pereiti gatvę
spjūviai už nugaros
pasiutiškas juokas
durnos mergos – – –

neturiu su kuo pasitarti – – –

ar kas atvers man savo širdį – – –

kalbu einu į žmones
tiesiu rankas
kaskart save išduodamas
prarasdamas
išdalindamas
po kąsnelį
baltų smegenų

nešuosi su savimi
ką tik galiu pasiimti
bet ką gi galiu pasiimti
miežių lauką
žvirblius žagaruos
žemėtų bulvių krepšį
iš motinos rankų

ką gi galiu pasiimti
atodūsius – – –

kam reikalinga mano našta – – –

ar dar turi kokių
ženklų kurie sakytų
tave čia buvus
ar jauti surūdijusios
geležies kvapą taip
kaip vaikystėj

ten už pašiūrės
dilgėlyne
atsiveria kitas pasaulis
paukštis miglotom akim
gąsdinimo pozoj
šokuoja prieš žydintį jazminą

raitelis prajoja
kiekvienąkart
saulei leidžiantis
dulkės tvyro dar ilgai
vieškelyje
bet raitelio nematyt
nei arklio
tik kanopų kaukšėjimas
taip pasakoja mano senelis
išnyrantis iš restauruotos
vaikystės
vienmarškinis
mėlynam rugių lauke

ką mes žinom – – – – – –

kažko išsigandę
eilėraščiai
eilėraščio mano kampe
jie gniaužo rankas
mindžikuoja
stovi eilėj
prie laikraščio kiosko
gal kokia madingo
esteto eilutė
ir vėlei per nugarą brūkštels

žiūri į atspindį vitrinose
negi čia jie susigaužę
keletas patarimų pradedantiesiems
vidinėje švarko kišenėje
kelnes pratrynę
batus nušleivoję
kas gi čia juos pastebės

laikas vis tolyn
pro mano eilėraščius
kartais pusteli
visai iš arti
tiesiog į veidą
salstelėjusią apytamsę lemtį – – –

kaip sunku nuspėt
kas tai yra
kas aš
eilėraščiai
eilėraščio mano kampe

nėra tačiau žodžių
tikrų kaip medis dulkė
vanduo įsiklausykim
tyla ir ugnis – – –

į kur dabar bėgu
karštligiškai vartydamas
senų žodynų puslapius

perkantys parduodantys
žiūri įtariai į mane
iš anapus vitrinų
aš žiūriu į savo eilėraščius
išperėtus tuščiame
šeimyniniame lizdelyje
tūkstančiai kasdienybės smūgių
per sekundę
pilkiems mano eilėraščiams
pražūtingoj užsimiršimo ekstazėj
tarsi gyvi iškyla
į atminties paviršių
pro dirbtinių gėlių girliandas
pro beviltišką
sekmadienių ūką
tęsiasi jų gyvenimas
tykus kaip pelių
kaip juodojo strazdo
brazdėjimas
senose vyšniose – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – –

Paukščiai, kurie negali užmigti

Kai pamažu grįžtame
į medžius ir apkvaišę
nuo ilgo bėgimo gaudome kvapą,
tošyje krusteli lėtas medgraužis.

Kaip gerai jis moka mėgdžioti laiką,
nepaleidžiantį mūsų net sapne (suvirpa
raumuo, ir inertiški pirštai sugniaužia šaką),
geriau nei seni laikrodžiai
su pražilusiom žalvarinėm gegutėm
antikvarinėje gyvenimo krautuvėlėje.

Taip niekad ir negali gerai atsiilsėti,
reikia vis grįžti, ką nors vis priminti
godžiai ryjantiems spalvotus vaikystės paveikslus:
jie nemoka tylos atmintinai, tad negirdi
lėto medgraužio kelionės
slaptoje širdies zonoje –
ten ir atgal,
ten ir atgal – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – –

Kaip sulaukti pirmadienio

Banalus šimtas gramų
žiūrėjimo į sieną negelbsti;
pasiryžėliai nieko šiąnakt nepadaro
užguito mėnulio vienatvėj;
                                     tavęs
paguosti negali nykūs
sekmadienių tylos spinduliai
tarpuvartėse, tarp padžiautų
pirmosios nakties skalbinių;
jie yra, atmetę rankas, godžiai
traukia į save laiką,
apgraibomis suranda duris...

Žiūrėkite, kaip jie eina
į tamsą, koks priešiškumas
jų žingsnių nežinioje;
taip puola vanduo
ant cementinių pokario slenksčių,
visiškoj jaunystės apatijoj – cinkt cinkt;
                                                          dabar
tiesk rankas pro durų plyšį,
tave paglosto mažytis
rytdienos atsitiktinumas...

Užmerk akis ir klausyk:
jau skubu tau į pagalbą,
atsargiai nešdamas
seno laikraščio skiautėj
užtirpusį jausmo nuodėgulį.

Ar taip būna tau?

Kaip mėnulis sukasi aplink mane
taip mano gražus buvimas aplink jį
valdomas aštrios potvynių jėgos
o gal kasdienio nuovargio

verčiuosi ant vieno šono
klausiu klausiu klausiu
ką žinau šiek tiek giriuosi
užbėgdamas toli į praeitį
nešdamas taisyti nuolat kiaurus batus
ir šiaip

verčiuosi ant kito šono
neužmiegu sudarinėju tvarkingus atsakymus
iš sapno sklendžiančio šalin
pro nedidelį kaprizingą nežinau

ar taip būna tau
geriant liepžiedžių arbatą
važiuojant troleibusu
ateik ir papasakok
kaip tau sekasi tvarkingai ir taupiai užmigti
ar bent jau pasakyk kokią nesąmonę
būk geras nebūk protingas

Kalinauskas, Jonas. Tyla ir ugnis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.