TREČIA NAKTIS (ADAGIO)

       (Apie savo baisų sapną aš savo svečiui, jam trečiąnakt atėjus, nieko, ničnieko nesakiau nei žodžiu, nei veido, nei akių išraiška. Jaučiau kažkokią gėdą ir - baimę... Jis turbūt apie tai žinojo, nes atėjęs įstabiai į mane pažvelgė ir diplomatiškai nusišypsojo... Atsisėdo ir tęsė toliau savo gyvenimo rapsodiją.)
       Šiąnakt papasakosiu tau apie vėlių gyvenimą. Juk tu manęs prašei!.. Klausyk! Neaiškumais nesistebėk! Tiek gali žinoti ir suprasti, kiek turi drąsos ir jėgos. Daugiau ne!..
       Mirusiųjų žmonių lavonų aš niekad nemačiau ir matyti nenorėjau. Numirėlių lavonus „gyvi“ laidodavo dienos metu arba pavakariais su žibintais, kada aš, kaip tau jau žinoma, saldžiai miegodavau ir vaikštinėdavau po pasaulį... Aš tik žinodavau numirėlių „metrikas“, t.y. kas dienos, o kas nakties metu miręs, ir iš to aš spręsdavau apie nabašninko būdą (charakterį). Ramaus, linksmo būdo (pas jus „optimistai“) visi mirusieji dieną, o naktį mirusieji – visi melancholikai („pesimistai“). Laimingi tie, kuriems saulė akis užmerkė! (Tuos žodžius mano svečias tarė labai liūdnu tyliu balsu, nuleidęs galvą ir akis.)
       Aš tau nepasakosiu, kiek ir kaip baisiai privalo kentėti vėlė savo atsiskyrimo nuo kūno, nuo lavono valandą – labai ilgą valandą! Žemė apie tai žino; ji tomis kančiomis derlinga! Prisiglausk širdimi prie žemės, o dasižinosi daug, ko tau dar reikia... Tik žinok tai, kad labiausia, išties pragariškai, kentėjo tos vėlės, kurias sudegino... Užkastos žemėje (net ir gyvai) mažiau kentėjo negu sudegintos... Žemė motina moka savo kūdikėlius užmigdinti (dar liūdniau tuos žodžius tarė)! Bet aš nefilosofuosiu. Aš tau papasakosiu tik tai, ką aš mačiau...
       Tik septintą dieną po laidotuvių išeidavo iš savo kapo numirėlis (t.y. dvasia astraliniame kūne), žemėje naujai gimęs, ir nuo to laiko prasidėdavo jo amžinas (ne jūsų „laikinas“) gyvenimas. Tik septynių planetų septynias kvotimo valandas išlaikiusios vėlės yra vertos amžino gyvenimo! Suprask, kaip sau nori, arba pasiteirauk pas „teosofus“ (tarė pašaipos tonu), tik žinok, kad daug vėlių suėda karstuose, žemėje užkastuose, kirminai; tik neužmiršk, kad ne visos vėlės nemirtingos – amžinai gyvos... Yra tokių, kurie vėlėmis maitinasi taip kaip jūs, „gyvieji“, misdami keptais viščiukais arba austrėmis!.. Ko drebi? Juk žinai, kad „žemėje taip, kaip ir danguje“... Nemanyk, kad tik jūs „gyvi“ turit banditizmo ir vampyrizmo monopoliją! Jūsų „genijai“ turi teisės užkandžiui suėsti, praryti milijoną vargšų, ypač nekaltų vaikelių ir mergelių; kodėl gi mūsų egregorai negali turėti tokios pat teisės suėsti jūsų visus „genijus“?! Jūsų apetitas aštrina mūsų apetitą! (Tie jo žodžiai baisios ironijos gyliu badė mano smegenis, man bloga pradėjo darytis...) Na, ir vėl drebi kaip studentėlis! Tiesa, aš kaltas. Prižadėjau nefilosofuoti, o tačiau filosofuoju... Malonėk man atleisti... Klausyk!..
       Kiekvienas numirėlis, tokiu būdu, kaip aš tau išaiškinau, atsiradusis kapinyne, išpažindavo visiems kapinyno piliečiams (ir man, žinoma, taip pat) visas savo žmoniško gyvenimo paslaptis; po to mes visi jį krikštydavom 7 spalvų „amžinos ugnies“ liepsna – tos ugnies, kuri dega kiekvienos koplytėlės altoriuje-aukure; duodavom jam naują, tikrą vardą (panašiai kaip pas jus vienuolynuose)... Tos visos išpažinties ir krikštynų ceremonijos aš tau neaiškinsiu; nenoriu tavęs gąsdinti filosofavimu!.. Po krikštynų kiekvienas numirėlis tapdavo tikru kapinyno piliečiu ir eidavo į aukštesnę negu jūsų mokslo akademiją – išmokti tikra, gryna dvasia būti!..
       Garbingai mirusių žmonių vėlių krikštynos tęsdavosi tris dienas ir virsdavo šventomis atsisveikinimo, išleistuvių iškilmėmis. Privalai žinoti, kad visi garbingai mirusieji laikomi tik kapinyno svečiais (bet ne visi jūsų „didvyriai“ laikomi garbingai mirusiais)! Po trijų dienų iškilmingo viešėjimo, svečiavimo jie antru kartu mūsų liūdnoj akivaizdoj „mirdavo“, t.y. prieš saulei tekant, jie tartum sparnuoti kildavo aukštyn ir susiliedavo su Aušrinės spinduliais!.. Jų tėvynė ne šiame skausmo ir liūdesio kapinynų pasaulyje! Kurgi? Apie tai tau dar per anksti žinoti... Pirmiau išdrįsk garbingai mirti, o paskiau teiraukis, kur tavo tėvynė!..
       Tos atsisveikinimo iškilmės būdavo tokios praktiškai graudžios, tokios skausmingais ilgesiais ekstatingos, kad aš – nors ir kietos širdies esybė – garsiai raudodavau, prisiglaudęs prie kapo... Daugelis mūsų (ypač iš buvusių moterų tarpo) pavirsdavo vyturiukais ir lydėdavo svečius iki septintų žemės atmosferos vartų, bet krisdavo kapuosna ir gulėdavo be dvasios gyvio 9 dienas... Kai kurie iš ilgesio ir gailesčio žudydavos jūsų „gyvenimo“ nuodais, ir mes juos laidojom žemėje, atskirose vietose (jie vėl pasirodydavo, pas mus grįždavo, tik 49 dienas, t. y. 7 savaites, išgulėję, atsipeikėję žemėje)...
       Mūsų kapinyno kiekvienas numirėlis turėjo savo spalvą (jūsų teosofai vadina ją „aura“). Daugiausia buvo pilkos spalvos numirėlių, pakankamai – žalsvos, juodos ir raudonos, labai mažai – gelsvos ir baltos, o mažiausia – mėlynos. Kiekvienos bendros spalvos numirėliai pas mus sudarydavo atskira korporaciją arba kongregaciją. Tarp tų korporacijų dažnai įvykdavo aštri kova, bet ją tuojau likviduodavo numirėlių vyskupas (senelis, apie kurį aš jau tau kalbėjau pereitą naktį). Jis švietė septyniomis vaivorykštės spalvomis ir rankoje laikė visoms vėlėms baisų Merkurijaus kaducėjų iš dviejų žalčių (balto ir juodo). Pakakdavo jam tik pakelti kaducėjų, ir visi įsikarščiavę numirėliai nurimdavo... Mėlynos spalvos numirėliai sudarė dvasios aristokratiją; jie tik laikinai – geru noru – kapinyne gyvavo ir aukštesnį slaptą uždavinį pildė... Visi artistai menininkai buvo arba žalios, arba raudonos, arba maišytos spalvos... Jie man labiausia patiko, ir su jais aš susibičiuliavau arčiausia...
       Kai kurie numirėliai taip pasiutusiai norėjo gyventi, t. y. materializuotis žmonėmis, kad virsdavo banditais ir užpuldinėdavo ypač moteris, kurios ateidavo kapuosna savo artimų apraudoti. Mat jie svajodavo, kad per moterį, moteryje, jie gali naujai užgimti kūdikiu ir gyventi ant žemės (jie taip pat svajodavo, kaip dabar svajoja jūsų metapsichistai)... Čia aš tau pastebėsiu genezę tos baisios raganijos, kurios prasmę jūsų mokslininkai veltui stengiasi suprasti... Astralinių banditų apsėstos moterys virsdavo raganomis, bet nė viena ragana lig šiol dar nepagimdė antrukart to paties kūdikio... Žinok apie tai ir nesvajok tuščiai!.. Daug numirėlių (ypač buvusių moterų) virsdavo vampyrais ir čiulpdavo gyvų žmonių kraują, sultis... Mes, žinoma, tuos visus ištvirkusius, sudekadentėjusius numirėlius iškeikdavom (baisus ceremonialas!) ir ištremdavom iš kapinyno valstybės. Tada pakildavo tokia baisi viesula, kad visa ispanų žemė drebėjo iš baimės... Ištremtieji iš kapinyno, apsigyvenę tarp gyvų žmonių, kaip blusos prilipę prie žmonių kūno, ligi šiai dienai jūsų žmoniją (ypač moteris) kankina. Jūs vadinate juos velniais, ir jie jums tikri velniai! Kito velnio nėra! Juokingi jūsų spėliojimai apie Liuciferį... Jis tik kvailiams velnias!..
       Tu negali sau įsivaizduoti, kaip man ramu, kaip man linksma, kaip man gerai buvo gyventi su nabašninkais! Bet tu nemanyk, kad aš skausmų nekentėjau, kad manęs ilgesių ilgesys nekankino, nevargino... Dažnai aš būdavau susirūpinęs Dievo rūpesniu... Kaip Jo galvoj gali tilpti tie pasaulių pasauliai, kaip Jis gali juos visus aprūpint visu, ko jie labai gašliai reikalauna... Bemąstydamas taip aš dažnai girdėdavau, kaip Dievo galva braška, ir tada vos iš proto neišeidavau... Jūsų mokslininkams toks mano susirūpinimas, žinoma, atrodo juokingas – žinau. Bet aš tau nepatariu kada nors taip susirūpinti...
       Labiausiai mane kankindavo ilgesys į „aną aukštesnį pasaulį“, kur gyvena garbės numirėliai!.. Ach, kaip baisiai aš tada kentėdavau! Tokiomis begalinio, kosminio liūdesio valandomis aš ieškodavau nusiraminimo muzikoje – „sferų muzikoje“... Aš tau jokiu būdu negaliu išaiškinti, kas tai yra „sferų muzika“. Kaip norint aš tau aiškinsiu, tu vis tiek tos muzikos protu nesuprasi... Mano mintys kaip pirštai skambino, grojo ant vaivorykštės, t. y. ant septynių sferų stygų, septynių planetų spinduliavimo tonais (spalva ir tonas tas pats). Pakakdavo man tik mąstyti, mintimis ritmuoti, poetizuoti, ir aš tuojau muziką girdėdavau!.. Tą muziką girdėti – tai rojaus ekstazė! Ne veltui tie muzikai, kurie ją girdėjo, iš proto išėjo (Šumanas, Šubertas) arba apkurto (Beethovenas, Dvoržakas). Tos „sferų muzikos“ toną tik vienas Beethovenas „pagavo“ (Šopenas tik truputį)... Suprask tai, kaip sau nori... Aš nemoku tau išaiškinti... Aš būdavau ir kompozitorius, ir mano minčių orkestro dirigentas... Ateities žmonės gal tokie bus ir nereikalaus jau jūsų šiandieninių koncertų – tų muzikos parodijų!
       Antradieniais ir šeštadieniais visiems numirėliams surengdavau aš tokius „sferų muzikos“ koncertus ir džiaugiausi sužavėtų klausytojų džiaugsmu ir ekstaze...
       Beje, taip pat žmonių teatre (mūsų kino teatre) kas penktadienį aš rasdavau nusiraminimą ir linksmumą, regėdamas, kaip jūs, gyvi žmonės, vaidinat mums jūsų gyvenimo komedijas, dramas, tragedijas, misterijas... Tas mūsų kino teatras buvo įrengtas ir sukurtas taip, kaip miražas susidaro Sacharoje... Migla, ūkana arba mėnulio šviesa – tai ekranas... Miražo vaizdai – tai jūsų „realus“ gyvenimas... Tau turbūt tas jau ne naujiena!.. Regėdamas, kaip gyvi žmonės (cha cha cha! gyvi žmonės!) vaidina gyvenimo parodijas arba kaip jie nabašninkais viens kitą gąsdina, arba kaip jie „iš karštos meilės“ (cha cha cha cha!) miršta ant scenos ir mirdami dar vis dainuoja, sonetus komponuoja, arba kaip jie pešasi dėl žmogaus „garbės“ (cha cha cha cha!), – aš kvatojau tartum pamišęs, o tas mano kvatojimas dažnai virsdavo visų numirėlių kvatojimo liga ir tada visas Sevillos miestas drebėjo iš baimės ir išgąsties!..
       Šventadieniais po iškilmingų pamaldų (nuo 12 iki 1 val. nakties) koplytėlėje visi numirėliai dainuodavo ir šokdavo („baliavojo“, „uliavojo“, kaip jūs dabar sakot)... Jūs, gyvi žmonės, neturit jokio (net ir vaikiško) išmanymo apie tai, kas tai yra tikra daina ir tikras šokis!.. Kaip numirėliai linksminasi, dainuoja ir šoka, tik audros viesula gali jiems pavydėti, tik jūros bangos gali iš gėdos nurimti, o žaibas nustebęs išdilti!.. Tai ne jūsų kvailių kompozitorių „danse macabre'ai“ ⁷ ir kitos rūšies dirbtini „misticizmai“! Numirėlių dainų ir šokių melodiją ir ritmiką kartais mokėjo intuicija atjausti ir sukomponuoti tik Šopenas, Šumanas, Šubertas (jo „Nebaigtoji simfonija“), Listas, Berliozas (apie Beethovena jau kalbėjau), o vien tik Ispanijos čigonės moka numirėlių šokį gražiai mėgdžioti!.. Šokdavau, žinoma, ir aš iki dervišo pasiutimo ir ekstazėj apalpęs gulėdavau ne kartą per ištisą saulės dieną ant kapų... Atsilsėdami mes visi gerdavom Saturno-Dioniso spindulių vyną, sukoncentruotą akacijos ir verbenos žieduose... Jūsų mokslininkai vadina tuos mūsų „balius“ – „sabbatais“, bet aš tau sakau, kad jie nieko bendro su raganijos „sabbatais“ neturi... Apie „sabbatus“ aš tau vėliau papasakosiu, o dabar tu kvatok kartu su manim iš mokslininkų „išminties“ (cha cha cha cha!..). Vieną tik kartą mano gyvenime (kapinėse) man buvo duota laimės asmeniškai susipažinti ir susikalbėti su elementų dvasiomis, t.y. su Salamandru (ugnies dvasia), Silfu (oro dvasia), Undine (vandens dvasia) ir Gnomu (žemės dvasia). Visai netikėtai tos dvasios atvyko į mūsų „balių“ apsilankyti ir pasveikinti mūsų senelį Vyskupą... Aš tų svečių niekad neužmiršiu! Salamandras, gražiausių gražiausias jaunikaitis, išdidus, puikus, spalvotais žaibais vainikuotas, kobra apsijuosęs, pasirodė geniališkiausiu šposininku ir taip mus visus marino juokais, kad aš vos neplyšau... Pavyzdžiui, jis tik mostelėjo ranka ir jo ranka tuojau laikė pinigų maišelį, kurį kaip tik tą valandą apturėjo Toledo Arkivyskupas už labai keistą patarnavimą! Mes kvatojom, girdėdami kardinolo balsą: „Gaudykit vagį, ieškokit! Aš nelaimingas!..“ Arba jis pakėlė du dešinės pirštu ir tuojau ant jų užsimovė du dideliu žiedu su briliantais (buvo tai ispanų karaliaus ir karalienės jungtuvių žiedai!..). Girdėdami, kaip karalius keikia, kaip jis bara karalienę, kaip jis liepia nuplakti mažordamą, kvatojam taip garsiai, kad net Sevillos vienuolyno varpai pradėjo skambinti... Undinė, dievobaimingai skaisti viliotoja-suvedžiotoja (pas jus „koketė“), greitu laiku suviliojo daug vėlių ir pasislėpė Gvadalkviviro vandeny romansuoti! Su jąja man neteko kalbėti... Silfas – kaipo Zefyras (su sparneliais), kaipo Erosas, kaipo Amūras, pasirodė mums tikrai dangišku šokėju (pas jus „baletmeisteriu“) ir.išmokė mus naujų šokių (tų, kuriuos šoka Venus-Urania pačiam Dievui).
       Daug numirėlių (ypač buvusių pas jus moterų) jį įsimylėjo, bet jis pasisakė asketas esąs ir meilės vaisių ragauti nenorįs!.. Jis malonėjo man širdingai suspausti ranką ir tarti tuos žodžius: „Kada tik reikalausi mano pagalbos, švilptelk, ir tuojau mane išvysi! Aš tave tikrai myliu, tu mano brangusai vaikeli!“ Susijaudinęs tais jo žodžiais, aš net apsiverkiau... Išdidus, puikus Salamandras, prisiartinęs prie manęs, patraukė mane už ausies, už nosies, apžiūrėjo mano dantis, suskaitė mano blakstienas, velniškai nusišypsojo ir tarė: „Na, jeigu tu Viešpačiui duosi antausį, tai būsi mano draugas!..“ Visas kapinynas kvatojo iš tų jo žodžių ir mane vadino „Viešpaties antausiu“... Gnomas – kaipo Faunas, Satyras arba kaipo kuprotas karaliaus „bloznas“ (jūsų Rigoletų tėvas) savo skaudžiomis satyromis ir savo necenzūruota pornografija taip mus visus sugėdino, kad senelis Vyskupas priverstas buvo jį išprašyti iš kapinyno laukan!.. Pasidarė, žinoma, baisus skandalas; Salamandras ir Silfas supyko, su trenksmu abudu išlėkė, pakilo pragariška audra, žemė sudrebėjo, daug kapų paminklų sugriuvo, žaibai mus visus išplakė, liepsnoj išmaudė... Taip liūdnai pasibaigė elementalinių dvasių pas mus apsilankymas... lygiai po to dejavom ir vaitojom... Aš sirgau 13 naktų...
       (Svečiui taip bekalbant, aš pajutau, kad aš kažkur lekiu, kad aš jau ne savo kambary sėdžiu, o kažkur tarp medžių, kažin kokiam parke... Kas čia su manim darosi?! Juk aš nemiegu! Aš tikrai nemiegu! Keisti burtai!.. Esmi visas sužavėtas ir negaliu pasipriešinti. Atidžiai klausau svečio apysakos. Aš juk jį nuolat matau prieš mane sėdintį, į mane kalbantį...)

       FUGA

       Jūs, žmonės, neturit išmanymo nei nujautimo, kaip puikiai, kaip iškilmingai numirėliai moka šventas dienas švęsti! Tokių šventų misterijų negali išsvajoti didžiausi jūsų, žmonių, genijai (tik Pitagoras žinojo tų misterijų paslaptį, kadangi jis buvo miręs ir jūsų gyveniman grįžo kaipo vėlių atstovas-pasiuntinys!). Rarotos, Kalėdų ir Velykų naktys, vėlių naktis (lapkričio 1 d.), šv. Jono Krikštytojo naktis, skaisčiausios Miriam šventė ir t. t. ir t. t. Viešpatie, kokios iškilmės, kokios šventės... Kaip aš, ekstazės pagautas, iš proto neišėjau, aš pats nežinojau... Nėra žmoniškų žodžių toms misterijoms išpasakyti, aprašyti! Tu pats mokėk sau jas įsivaizduoti! – juk tu poetas, intuicijos ir kuriamosios vaidinties žmogus! Aš tau apie tai nepasakosiu: man uždrausta formos paslaptį išpažinti profanams... Leista man šią naktį tik tiek tau papasakoti, kiek tavo galva gali sutalpinti, o širdis tavo – sumalti... Vėlių naktimis kasmet aš visiems numirėliams skelbiau, kad gyvi žmonės piktai išnaudojo jų šventas aukas, paniekino juos, apšmeižė, išjuokė... Aiškinau, kad gyvi žmonės – tai kapų vampyrai, kad jie minta kapų nuopelnais ir garbe, – ir raginau, ir žadinau, kad visi numirėliai sukeltų maištą prieš gyvų žmonių valią ir drąsiai reikalautų iš Viešpaties Dievo gyvus žmones nubausti už jų visą piktadarystę!.. Giedojau aš numirėliams mano širdy sukurtas Suplikacijas, ir visas kapinynas kartu su manim giedojo:

       Šventas Dieve, šventas tvirtas, šventas amžinasis,
                                                        susimilk ant mūsų!
       Iš gyvų žmonių valios pragaro
                                                        išgelbėk mus, Viešpatie!
       Nuo gyvų žmonių minties-džumos (maro)
                                                        apsaugok mus, Viešpatie!
       Nuo gyvų žmonių širdies-kalėjimo
                                                        apsaugok mus, Viešpatie!
       Nubausk gyvų žmonių realų pasaulį!
       Nubausk jų tuščią puikybę ir kraugerišką didenybę!
       Nubausk juos už jų piktadarystę!
       Tavęs meldžiame, išklausyk mus, Viešpatie!

       Vėliau tik, jau suaugęs, iš kapinyno ištremtas bastuolis, aš sužinojau, kad Dievas tikrai išklausė mūsų maldavimą ir labai teisingai nubaudė visą Ispanijos „realų pasaulį“ už jo puikybę, už vėlių garbės paniekinimą!..
       Rarotų naktimis aš per 3 metus (nuo 11 iki 13 metų) skelbiau numirėliams naują šv. Jono Krikštytojo idėją! Žadinau numirėlių vėlėse dvasią ir mokiau prisirengti keliauti ten, kur garbingai mirusieji – mums juos lydint – jau iškeliavo į Aušrinės Karaliją! Skelbiau, kad jau ateina visų kapinynų išganytojas, žadėtas numirėliams Mesijas! Jis duosis nukryžiuoti save už prakeikto realaus pasaulio galą, už Dvasios viešpatavimą!.. Visus mano išpažintojus aš krikštijau ugnies liepsna. Numirėlių choras giedojo psalmes (mano kompozicijos) – dar gražesnes negu Dovydo Karaliaus...
       Kalėdų naktį kasmet visi ministeriai, susispietę vienam būry tartum bitės arba skruzdėlės, giedodavo švento ilgesio himnus ir darydavo „dangaus viliojimo“ misteriją, viliodami dangaus, Aušrinės angelą, kad jis nukristų kapinynan mažos žvaigždelės pavidalu (N. B. Jūsų spiritistai dabar begėdiškai ir beprotiškai mėgdžioja tą numirėlių misteriją ir provokuoja vėlių kerštą!). Buvusios (jūsų gyvenime) nekaltos panelės, ištiesusios rankas, iki pat Aušrinės laukdavo tos žvaigždelės nukrintant, kad ją nukritusią paėmusios suastralintų savo skaisčia meile ir aprėdytų mažo kūdikėlio kūnu! Aš tau neaiškinsiu tos misterijos prasmės. Tu vis tiek jos nesuprasi net ir su pagalba jūsų psichoanalitikų... Ne kasmet toji žvaigždė iš dangaus nukrisdavo. Tas stebuklas įvykdavo vieną kartą per 33 metus, bet niekas nežinojo, kurį kapinyną toji žvaigždelė palaimins. Nuo Kristaus mirimo Sevillos kapinynan tik vieną kartą nukrito dangaus žvaigždelė, bet ją norėjo išauklėti netikrai nekaltos panelės ir ji virto baisiausio maro epidemija!..
       Man buvo lemta pasveikinti Kalėdų naktį vieną tokią nukritusią žvaigždelę (archangelą) ir regėti, kaip toji žvaigždelė nekaltų panelių meilėje astralizavosi ir galop mano akyse virto kūdikėliu. Man tada kaip tik sukako 12 metų... Tokio stebuklo kaip kūdikėlio ir žvaigždelės gimimas jūs – mūsų teatro menki aktoriai, menki juokdariai – nė įsivaizduoti negalit, nors jūsų ginekologinėse klinikose dabar irgi „stebuklai“ darosi! Ir žinoti apie tai jums draudžiama. Tik iš meilės aš tau pasakoju daug ko nereikia...
       Kūdikėlį numirėliai auklėjo širdžių spinduliavimu iki Didžiojo Penktadienio nakties. Kiekviena kūdikėlio gyvenimo naktis skaitėsi mėnesiu – taigi jam tada buvo 144 mėnesiai, t. y. 12 metų!.. Tą naktį numirėlių senjorija nutarė vienbalsiai kūdikėlį nukryžiuoti, pareikšdama, kad Viešpats jo aukos būtinai reikalauna... Dėka jo aukai kapinynas taps išganytas ir visi numirėliai bus rojuje!.. Susirinkusi numirėlių minia neprieštaravo, neprotestavo. Ji tylėjo... Tik aš vienų vienas, tragingu skausmu susijaudinęs, veltui protestavau, veltui ginčijausi ir karščiavausi! Veltui aiškinau aš visiems, kad jau gana kruvinos aukos, kad Viešpats – Meilės Dvasia, o ne budelis, ne bankininkas, kuriam reikės mokėti kraujo nuošimčiais už jo mums paskolintą meilės kapitalą! Veltui, veltui! Minia prieš mane nusistatė ir grasinimu murmėjo... Kapinyno. atmosferoj jaučiau magnetinės audros embrionavimą...
       Iš vyro (stačiai) ir moteries (skersai) griaučių dailidės sudarė kryžių ir pastatė jį pat aikštelės viduje prieš pat koplytėlės vartelius... Išrinktieji numirėliai (atkaklaus būdo) baisiai nukankino kūdikėlį: Išplakė jį gyvatėmis, apspjaudė jį visą, subadė, rupūžės urve 3 valandas išlaikė!.. Nedrebėk! Aš nutylėsiu... Man baugu, man graudu, man gėda apie kūdikėlio kančias pasakoti ir tave kankinti... Aš nutylėsiu... Jos taip baisios, kad net jūsų egoistai iš proto išeitų, vien tik jas sau įsivaizdavę!.. Aš kniūpsčias gulėjau ant kapo ir verkiau, ir raudojau... Visi, juokavo iš manęs ir laikė mane pamišėliu, bepročiu... Aš negalėjau suprasti, kas staiga pasidarė su numirėliais, kodėl jie taip ūmai pasiuto!..
       Galop kūdikėlį apvilko raudonais rūbais Avino (Marso ženklas) ir atvedę pastatė prie kryžiaus. Senelis Vyskupas (kaip aš jo tada nekenčiau!) pasakė ilgą pamokslą apie kruvinos aukos būtinumą (to pamokslo bjaurios prasmės aš tau nekartosiu), pabučiavo kūdikėlį ašarodamas, palaimino magijos ženklais ir liepė močiakoms jį apnuoginti ir nukryžiuoti, gintaro vinimis prie griaučių prikalti!.. Aš tai regėdamas jaučiau, kad pradedu iš proto eiti... Pragariško keršto ugnis degino mano smegenis, o širdis mano stačiai kaukė, staugė!.. Jaučiau, kad ilgiau negalėsiu savęs valdyti ir baisiai prasikalsiu...
       Didžiausia numirėlių minia (o joje buvo daug svečių iš visos Ispanijos kapinynų ir delegatų iš svetimų kraštų kapų), išvydusi kūdikėlį jau nukryžiuotą, tartum pašėlus šoko, linksminosi, dainavo, gėrė rupūžės prakaitą, paleistuvavo... Ir štai, kada aš išgirdau jau mirštančio kūdikėlio balselį: „Viešpatie, nors tu mane apleidai, bet aš tavęs maldaunu: atleisk, nes jie nežino, ką daro!“ – kada aš tuos žodžius išgirdau, jau suvis savęs negalėjau valdyti, kaip tigras šokau krūman, nulaužiau riešuto šakelę (ji mano rankoj virto mago lazdele), pribėgau prie Vyskupo ir sušukau baisiu perkūnišku balsu:
       – Banditai! Vampyrai! Sielėdžiai! Velniai!
       Šalin! Laukan! Mano valia čia viešpatauna!..
       Staiga išgirdau aš tikrai pragarišką šauksmą-dejavimą: aaaaaa, uuuuuu!
       Ir išvydau aš iš kairės pusės prisiartinančią tamsiai raudonų šešėlių minią su ištiestomis dangun rankomis, ginkluotomis ugninėmis pentagramomis... Aš visas nustebau ir laukiau įvykio...
       Baisi ateivių minia prisiartino prie pat kryžiaus ir sušuko vienu balsu-choru: „Kūdikėli, šventasai kūdikėli! Išganyk mus prakeiktuosius! Išgelbėk mus iš pragaro bausmės! Duok mums žadėtą dangaus karaliją! Duok mums žadėtą dievišką laisvę! Padaryk mus sūnumis Dievo! Nubausk mūsų tironus ir jų sostus perkūnais suskaldink! Juk tu mums jau seniai prižadėjai išganymą! Jau atėjo laikas! Mes reikalaunam!..“
       Aš stovėjau apsvaigęs to šauksmo žodžiais... Negalėjau nė žodžio tarti...
       Kryžiuotojų minia (ji buvo daug didesnė už atėjūnų minią) kaip avys veikiai susispietė aplink savo senelį Vyskupą ir su pasitikėjimu laukė iš jo stebuklo...
       Aš įsidrąsinau ir griežtai paklausiau Vyskupo, kas toji baisių šešėlių minia.
       – Savažudžiai! Nusidėjėliai! Kriminalistai! Bedieviai! Paleistuviai! Juodo darbo žmonės! Vergai! Tarnai! – atsakė man senelis neramiu, jau suerzintu balsu ir tonu.
       – Na, o jūs kas? Kas jūs, kurie mane laikote savo pranašu?! Kas jūs? Aš noriu žinoti! – griežtu tonu paklausiau.
       – Mes, – atsiliepė išdidžiai Vyskupas, – mes išrinktieji, nors nubaustieji! Mes - „čysčiaus“ vėlės! Mes išrinkti kandidatai į Dievo sūnus! Mes su atlaidais! Mes atpirkti kūdikėlio auka!..
       Išgirdęs tuos žodžius, aš viską supratau. Žaibas, išsiveržęs iš mano širdies tabernaculum, staiga apšvietė mano protą. Aš supratau visą gyvenimo paslaptį. Kaip danguj, taip ir žemėje! Ir numirėlių pasaulyje yra ponų ir vergų (buržujų ir proletarų – kaip jūs juos vadinat), yra aristokratija ir demokratija, yra išrinktųjų ir pavergtųjų, yra palaimintų ir prakeiktųjų!.. Sudrebėjau. Plaukai man ant galvos žaibais pasišiaušė. Aš visas virtau žaibu!..
       – Trokštu! – prabilo mirštantis kūdikėlis... Kapinyno Vyskupas, staiga pakėlęs dviejų žalčių kaducėjų, griaustingu balsu prabilo į atėjūnų minią:
       – Šalin, piktadariai! Šalin, amžinai prakeiktieji! Šalin, visi šalin! Aš liepiu, aš įsakau! Čia ne jūsų karalija! Čia ne jums išganymas! Čia jums prakeikimas! Šalin, visi šalin! Į gyvačių urvą, į hienų rūsį! Šalin! Aš jus prakeikiu!
       Ir, taręs tuos žodžius, metė į atėjūnų minią kaducėjų...
       – Lai suėda jus ugnies gyvatės! – keikė.
       Ir štai ugninių gyvačių legionai nukrito ant atėjūnų minios galvų...
       Prasidėjo baisi kova... Liepsnos rūkai apsiautė kovojančius. Nieko nemačiau. Tik pragarišką kaukimą girdėjau...
       – Mirštu! – paskutinį žodį tarė kūdikėlis...
       To jau man buvo gana. Virtau perkūnu! Kaip žaibas puoliau prie Vyskupo, atstūmiau jį, užšokau ant angelo statulos sparnų ir – mojuodamas savo lazdele – šaukiau, rėkiau ne savo, bet turbūt pragaro balsu:
       – Šalin! Aš myliu prakeiktuosius! Aš jų pranašas! Aš noriu už juos mirti! Šalin! Aš prakeiktuosius savo meile išganysiu! Hei! Pas mane, prie manęs, visi prakeiktieji, visi nuskriaustieji, visi užmuštieji, visi kankiniai, už idėją, dėl idėjos! Aš - jūsų pranašas, aš – jūsų mesijas! Mane nukryžiuokit, o tikrai būsit išganyti! Man lemta dėl jūsų laisvės mirti! Aš – jūsų garbingo išganymo nekalta auka! Aš - pragaro mesijas! Aš skelbiu kapų karalijai revoliuciją! Aš pradedu naują erą!..
       Ir įsidrąsino prakeiktųjų minia, ir pradėjo mušti, pradėjo kapoti ugninėmis pentagramomis „išrinktąsias dvasias“... Pirmutinis žuvo Vyskupas, į šmotelius sukapotas, sumindžiotas, sudraskytas... Daugumas „išrinktųjų“ tokiu būdu žuvo... Likusios vėlės išnyko. Tartum jas visas žemė prarijo arba jos visos ore išsiblaškė!..
       Prakeiktieji laimėjo, triumfavo!
       Mane išrinko kapinyno valdovu ir priesaika pasižadėjo manęs klausyti ir pildyti viską, ką aš jiems įsakysiu. Aš pasiskelbiau visų numirėlių diktatorium (aš - dvylikos metų vyrukas!).
       Man įsakius, garbingiausi iš prakeiktųjų minios, iš laimėtojų tarpo, nuėmė kūdikėlio kūną nuo kryžiaus ir paguldė jį gėlėmis išklotame lopšelyje... Visa minia atsiklaupusi ant kairio kelio liūdnai tylėjo. Viešpatavo tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip mėnulis poteriauna!.. Aš prisiartinau prie lopšelio, prie kūdikėlio ir mano magijos ženklais liepiau jam būti gyvam! (Magijos, kaip jau aš tau pasakojau, išmokė mane magas Maimonidesas)... Staiga ir mano, ir visos nustebusios minios akivaizdoj kūdikėlis sukrutėjo, pradėjo keistis ir galop virto balandėliu!.. Ir paėmiau aš tą balandėlį į rankas, ir prikabinau aš jam prie kaktos pentagraminę žvaigždutę, ir, laikydamas jį rankose tarytum monstranciją, iškilmingu balsu tariau:
       – Lėk, dvasia Balandėli, pas Dievą Tėvą ir pasakyk jam, pranešk Jam, kad aš – Jo sūnus, Jonas iš Kordobos, prakeiktų kapų pranašas ir karalius, nuskriaustųjų ir pavergtųjų vardan – aš skelbiu Jam maištą ir griežtai reikalaunu panaikinti pasaulio verguvės įsakymus ir įstatymus! Drąsiai pasakyk Dievui Tėvui, kad kapai nenori būti vergų kalėjimu! Gana verguvės! Aš atmetu, niekinu atpirkimo auką! Gana kryžiavimo, gana kruvinų aukų! Aš tariau žodį!.. Tu, Balandėli, pakartok jį Dievui!
       Balandėlis išspruko iš mano rankų ir pasikėlęs nulėkė aukštyn, pirmo Aušrinės spindulėlio taku tiesiai į dangų, pas Dievą Tėvą!..
       Aušrinė vos tik pradėjo tekėti iš rytų ūkanijos. Liūdesiu kvepėjo oras. Baime krutėjo, dūsavo žemė...
       Prakeiktųjų minia entuziastiškai manifestavo man .savo džiaugsmą, savo laimę:
       – Hosanna mūsų pranašui! Hosanna mūsų valdovui! Hosanna mūsų išganytojui! Hosanna, Hosanna, Hosanna!..
       Ir aš tais žodžiais į mane sveikinančią minią prabilau:
       – Jūs – nugalėtojai! Jūs – laimėtojai! Jūs – triumfatoriai! Jūs jau visi laisvi sau viešpačiai! Jūs laisvės pirmas kruvinai raudonas spindulys! Visas pasaulis – ir juodas, ir baltas – jau jūsų viešpatija, karalija! Eikit pasaulin ir valdykit jį! Aš jums įsakau! Atsikeršink gyvosios žmonijos tironams, visus sostus nuverskit, visas sienas babilonijos sugriaukit, sudeginkit! Ant griuvėsių statykit naują Laisvės gyvenimą!.. Eikit, lėkit saulę pasikinkę į savo ridvonus. Apsėskit, suvedžiokit, suviliokit visas gyvos žmonijos moteris! O per moteris – visus vyrus! Viešpataukit! Visas senas pasaulis privalo mirti ir po 3 dienų naujas susikurti, griuvėsiuos užgimti iš tėvo Kometos ir motinos Mėnulio! Jau gana to filosofinio kvailių teatro! Jau gana tų dieninių juokų! Atėjo jau seno pasaulio galas! Aš dėl jo prakeiktos galvos mirsiu!.. Eikit visi, lėkit viesula. ciklonu, žaibais, kibirkštimis! Darykit pasaulio galą! Aš jums įsakau! Manyje jau susikūrė naujas pasaulis! Geresnis, gražesnis negu Dievo Tėvo rojus, saugus! Lygus jo garbei!.. Įsakau aš jums: eikit, lėkit, dūkit, kurkit! Aš jus laiminu savo gyvatos krauju! Jūs tikrai nugalėsit seną žmoniją! Užgims tikras Žmogus!..
       – Hosanna mūsų pranašui! Hosanna mūsų dievui sūnui! Hosanna! – sušuko choru prakeiktųjų minia ir staiga išsiblaškė, kaip ūkana prieš saulės spindulį!..
       Ir štai pasiuto gyvosios žmonijos moterys. Pasiuto visa žmonija. Vienuolynuose prasidėjo toji pasiutimo liga!.. Velniai apsėdo žmoniją! Pragaro meilė naikino skaisčiausius ir nekalčiausius gyvus žmones! Visoj Europoj prasidėjo raganija - sabbatas! Prasidėjo prakeiktųjų viešpatavimas. Seksuso genijaus triumfas - kvatojimas...
       Tu drebi! Ir ko? Juk tu nemanai būti mano Judošium! Tu mane tikrai myli, aš žinau!.. Nedrebėk, nebijok! Aš – tavo sargas ištikimas... Klausyk!..
       Likau vienų vienas ant kapinyno – aš, triumfatorius, aš, prakeiktųjų karalius!
       Sėdėjau ant sudaužyto angelo statulos galvos ir įstabiai dairiaus aplinkui. Visas kapinynas virto griuvėsiais! Visi kapų paminklai tartum kūjais sudaužyti, visi kapai išardyti, iškasinėti! Koplytėlė visiškai sugriauta – nė ženklo neliko!..
       Sėdėjau ir dairiausi. Šalia manęs gulėjo užmušto senelio duobkasio, mano nelaimingo globėjo ir geradėjo lavonas – visas apdraskytas; pusiau prislėgtas sudaužyto angelo statulos sparnu... Regėdamas tai, ironiškai nusišypsojau... Mat ir angelo statula (tariau sau) mirdama taip pat kruvinos aukos reikalavo! Man gėda už tokią Viešpaties valią!..
       Visas kapinynas virto baisiais griuvėsiais. Taip baisi kova buvo. Tokia žiauri, nemielaširdinga! Aš tos kovos baisenybės nejaučiau, nors dalyvavau joje, bet man paskui pasakojo žmonės, kad tą naktį Sevillos miestą užpuolė tokia pragariška viesula, jog visi gyventojai laukė pasaulio galo... Daug namų viesula sugriovė ir daug aukų prarijo...
       Sėdėjau vienų vienas. Nė gyvos vėlės, dvasios! Tuščia! Tylu! Nė paukštelio balselio nebuvo girdėt!.. Tik žemė sunkiai dūsavo ir mane neapsakomai jaudino...
       Aušrinė jau patekėjo. Pirmu spinduliu pabučiavo ji mano nuvargusią galvelę...
       Puoliau kniūpsčias prie žemės, prisiglaudžiau prie jos, kaip kūdikėlis prie motinos krūtinės, ir verkiau, ir raudojau aš – prakeiktųjų karalius!..
       – Aušrine mano, Aušryte! Aš pirmą kartą tave šiandien regėjau! Aš myliu tave, myliu, myliu! Žemės širdin aš įverkiu tą mano meilę! Lai žemė perduoda ją tau, Aušryte mano, Aušryte!..
       Verkiau, ašarojau...
       O žemė dūsavo sunkiai kažkokiu man dar nesuprantamu sopuliu-skundu...
       Aš taip pat, giliai susijaudinęs, ėmiau graudžiai verkti, ašaroti... Tik staiga pajutau labai saldų, karštai meilų, nekaltai sumanytą pabučiavimą... Aš visas sudrebėjau, rankomis pratryniau mano akis... Kur aš? Kas su manim?.. Medžiai -daug medžių – geltoni lapai – kapai lapais apkloti – paminklai – statulos – vėjas šlama - tekanti saulė šviečia – kur aš? Kas su manim?.. Kapinynas?! Koks?.. Greta, manęs sėdi moteriškė – balta, baltais rūbais – kaip mėnulio spindulys, – žiūri į mane liūdnų akių meilumu... Nepažįstu – kas ji? Kas tu? Viešpatie!
       – Aš tavo seselė, Konstancija!
       – Tu, tu?! – ta vėlė!
       – Aš gyva!
       – Kur aš? Kur tu? Kur mes?
       – Tu pas mane atvykai!
       – Varšuvos kapinynan?! Iš Krokuvos?! Viešpatie, kas su manim?
       – Nurimk, brolyti, nurimk!
       – Kodėl aš tave matau saulės šviesoj? Juk tu vėlė, tu saulės bijai!
       – Aš numiriau saulės spindulyje! Aš – saulės dukrelė!..
       – Tu saulės dukrelė, sesytė mano! O aš?
       – Tu skausmo, tu ilgesio spindulėlis!
       – Myliu aš tave, sesyte, myliu! Ar tai nuodėmė?
       – Ir taip, ir ne, brolyti mano!
       – Priglausk mane, užmigdyk mane, sesyte mano! Aš baisiai nuvargęs, aš baisiai nuilsęs.
       – Glaudžiu aš tave prie savo širdelės, brolyti mano! Bučiuoju aš tave, migdau aš tave, brolyti mano! Čiučiu liuliu, brolyti mano!
       – Ach! Kaip man linksma, kaip man ramu, kaip man saldu, kaip man malonu, sesyte mano, sesyte mano, sesyte!..
       Lekiu, lekiu, lekiu!..
       Klausau, girdžiu. Varpas skambina. Vienas – du – penki – devyni!.. Heinalas-giesmė!..
       Bundu? Ne, aš nebundu... Aš nežinau, kaip ta naują sielos jausmą pavadinti...
       Sėdžiu kėdėje prie savo rašomojo stalo. Marijos bažnyčios bokštas heinalu skamba... Saulė, pravėrus mano langą, įkišo spindulio galvelę ir flirtuoja:
       – A kukū, trubadūre! A kukū! Ką sapnavai? Ką mylėjai?..
       Ant mano stalo žydi tuberozų vazonėlis.
       Matau.


       ________________________

       ¹ Tegyvuoja gyvenimas – atsimink, kad mirsi! (lot.)
       ² Pasibjaurėjimas gyvenimu, nuobodulys (lot.) (
       ³ Padūkęs vaikas (pranc.)
       ⁴ „Atsakyk man“, „Iš gilybių“ (lot.)
       ⁵ Išminčiai (lot.)
       ⁶ Motina tamsybių, melskis už mus! Motina nuodėmių, melskis už mus! Motina žudynių, melskis už mus! Motina šėtonų, melskis už mus! (lot.)
       ⁷ „Mirties šokiai“ (pranc.)

       Herbačiauskas, Juozapas Albinas. Erškėčių vainikas: Rinktinė. – Vilnius: Vaga , 1992