Antano Kalanavičiaus kūryba paneigia nuomonę, kad Lietuvoj nebuvo neišleistų poezijos rankraščių. Tragiško likimo poetas Antanas Kalanavičius buvo rastas negyvas Sapiegiškės vienkiemy netoli Nedzingės bažnytkaimio Dzūkijoj. 1992 metų rugsėjo 13 dieną jį vienatvėj ištiko infarktas. Buvo keturiasdešimt septynerių metų. Palaidotas gimtojo Sapiegiškės kaimo kapinaitėse, kur ilsisi jo tėvai, daugelis artimų giminių.

       Iš tėvo, kalvio, paveldėjo talentą ir pomėgį kalti geležį, drožinėjo medį, darė peilius, papuošalus iš briedžio rago, gintaro, vario. Buvo parengęs spaudai eilėraščių rinkinius: „Vakaro verpstas“, „Drožiniai rankšluostinėje“, „Dulkėti erškėčiai“, „Ne akmenys guli“, „Laukties slenkstis“ ir eilėraščius vaikams: „Žydruolis akmenėlis“, „Balsų šaltinis“, „Šviesios brydės“. Nė viena knyga nebuvo išleista. (Judita Vaičiūnaitė)

       LAUKTIES SLENKSTIS

       Ir audžia jau vorų tamsi žinia

       Tinklus akims bemiegėms,

       Aštriai bitei lipnų sapną audžia,

       Ir dalgiais jau langai

       Apkarstyti, dalgiakočių skersiniai

       Supas, vėjo plunksnai juos užkliudžius,

       Ar dar ilgai, nutolusi per keletą

       Giesmių, turėsiu aš rūdyti

       Ant laukties atokaus slenksčio

       Iš trijų kiek paplokščių,

       Antai kadaise sudėliotų

       Akmenų.

       Ar dar ilgai ties saulės adatom,

       Ties atminties durim

       Žiūrėsiu laiko, jisai čia

       Suakmenėjusi vilnis, ir ką

       Jame pasėsi, gal raibą

       Žaibą, gal apskendusius

       Vandens paukščius, ir kas jame

       Prigis, koks retas ilgesys,

       Kad būtų nepažintas.

       O vien tas galvas

       Mes minty suglausim

       Jau pritemus, ir žvilgsnio

       Prietema nesumatys,

       Kas dygsta žvyrkely,

       Ar akmenys, ar debesų

       Šaltiniai dygsta,

       Ar sudrebėję žingsniai

       Nesavi.

       PRIE MANO KRAUJO PRISIDĖJAI

       Ir žeminsiuos prieš saulę,

       Jos įsiliepsnojusi šviesa mane

       Vis pasitikdinėjo, tu, prasišvietęs

       Spinduly, davei akis.

       Ir žeminsiuos prieš sužaliavusius

       Žvaigždynus, ėmiau giliai

       Į širdį, kad ir paskutinis

       Kraujo lašas

       Mažesnis už akimirksnį

       Žvaigždžių.

       Ir žeminsiuos prieš smėlio

       Saują, esu mažiau, negu

       Jos akmenys ir vėsūs

       Ąžuolai.

       Ir žeminsiuos prieš penkių

       Pirštų duoną, ji mane

       Palaikė stamantriai žvyringų

       Skardžių gūrančioj viršūnėj

       Ir vertė akimi pagauti

       Vėjo nešamą pasparnę.

       Prieš tyrą vandenį,

       Be jo širdis išdegtų,

       O žolė nubluktų.

       Daugiau šioj žemėj lyg tai

       Ir prieš nieką.

       TRETIEJI NAMAI

       Kai pirmąsyk

       Degė sudegdinėjo mūsų namai,

       Gaisro valandą niekas ties manim

       Neverksnojo, nes mano akies dar buvo

       Nėra.

       Kai kitąsyk įsiliepsnojo,

       Ir gegnių nuodėguliai traškėdami

       Lakstė į dangų, jaugi mėklinau,

       Kad skardėjimo nebus kieme virš

       takažolių tarp

       Sienojų, anasai šokinėdavo

       Kaip kumelaitis nuo pirkaitės

       Lig kluono prailgusį rytą ir ūkanų

       Pavakarėj, kitąsyk, kai mane pamėtėjo

       Pro lango stiklų skustuvėlius

       Ir uždarė, įdėję į motinos kraičio dėžę,

       Ne visai, tiktai dangtį privėrė.

       Ir aš, kol suyrė

       Šitai pirkaitei rąstus,

       Žiemos vartuos nevešiai

       Gyvenau, savo kūno šiluma    

       Pakaitinęs drobių šaltį.

       Jeigu trečiąsyk degtų,

       Tai kad jau po manęs,

       Amžinoji rytojaus galybe,

       Jeigu kaip, tai

       Kad jau niekados.

       AUKŠČIAU MIRTIES RINGUOJANTI MOTINA

       Ringavo motina kalvoms ringuotinę.

       Vandenjuostė jai besimainanti pritardinėjo,

       Net senstelėjusi, o visgi atjaunėjusi anądien

       Vakardien tarytumei plunksnavosi

       pirmutiniaja

       Gegutaite sūnų anų, pražuvusių ne vien tiktai

       Apverkavimuos pratisuos, ir apie širdperšą

       Nelyginant paukštaitę, kiaunės panakčių

       Plėšrių lig pjuvenų menkiausio kutulio

       Apgaudytais sparnais sūpuodavo

       pasupdinėjo argi

       Kasdienio pašnekesio ievžiedžiais anąsyk,

       Ogi išdavystės smaigalį apyjuosvį,

       smalkėtąjį,

       Gramzdino surstelėjusiam aitrutėlaičiam

       Aitrutėliam marių kartume.

       Ir pasiklioviau aš giesmėtakiu anuo,

       Giesmėlankiu, ir įtikėjau kregždžių

       nedengiančia

       Padange nepridegdinėjančia, ir

       pagrandėliais,

       Užlangėj ataušdinėjančiais,

       apnerdinėjimais

       Vis blykstelėjančių kregždžių.

       O grįžtelėjus už alkūnės vėlgi į anądien,

       Obuolaiti tu regos įsižibėjęs, papuldinėjo

       Ąžuolo tarpušakiai gruoblėti, kupinutėlaičiai

       Įsikukavusio ir neaptemdinėjančio raibumo,

       Anagi, sraunumėli, už greitvietės vandens

       Virvelių, žvyrą ribinėjančių šokuojančioj

       Nuožulnumoj.

       Ringavo ji ringuotinę, o toji

       Iki kuždesių trūkšlelio, iki šiengalio

       Vis gulė į krūtinės ląstą

       Man.

       Ringavo motina kalvoms ringuotinę,

       O pusvalandžio vyzdi, pasikylėjusi

       stovėjo ji

       Per tris mirties dalgiakočius aukščiau

       Mirties, o tu aklavietėj pirmiršdinėjai

       Kitąsyk, atodūsio nevenki, primiršdinėjai

                                                                   jaugi

       Juodądien anądien,

       Nesigink.

       ŽVELGIANT PRO LIEPSNĄ

       Žmonių beveik nėra,

       Mažiau nereikia,

       O vien tik mano

       Mėlynas tikėjimas

       Perluota vieškelių galybe,

       Vien tu neregimai

       Tiesi rankas i baltą

       Gėlę, trumpalaikė ji,

       Nuo ryto ligi vakaro, ir

       Tavo sužibėjusi akis —

       Tiktai rasa vijokliui

       Dabar jau mėlynojoj

       Prapulty.

       Ir tavo vakaro

       Dar niekas nesukruvino,

       O ir kelionė dar geluonio

       Neparodė,

       Gal ne iš kelio būtų

       Ir kitam

       Lengva širdim praeiti

       Akmenų gruoblėtas

       Ašmenis

       Pro plunksnos kraujo

       Raibą pražūtį,

       Pro senutėlaitę moterį,

       Pametusią ir liūdesį,

       Ji baigia, jau nulenkdinėja

       Savo lanką.

       Taip ir žinok, o savastie,

       Ugnis — tai viskas:

       Ir amžiais vis

       Pražystantis akmuo,

       Ir vystanti šalikelė,

       Jei spindulys,

       Tai ir žmogus,

       Jei medis,

       Tai ir paukštis.

       Ir ją užliejantis vanduo

       Per ją, per amžinojo

       Vėjo sūkuriavimą.

       Žmonių beveik nėra,

       Mažiau nereikia,

       O vien tik mėlynas

       Tikėjimas perluota vieškelių

       Galybe lig pakraujavusių

       Padebesių nueina.

       KAKTOMUŠOM SU ILGESIU

       O amžių paūkanojęs glaiste,

       Paukštės pasilėkdinėjančios akie,

       Tolydžio aš su švystelėjančiom pynėm

       Kelių, šokuojančių skardėjimų,

       O dargi ir padirbėjimų įsikrutėjusio

       žmogaičio,

       Anieji kryptelėję priešaušri pasiekdinės,

       O aš, sau liūdną vienatystę visgi pelnęs,

       Žiūrėsiu, nuošalėj stovėdamas,

       Įšalęs virpesys tų stabtelėjančių kalvų

       Viršūnėse, prie karpiniuoto debesies,

       Lyg sustiklėjusiuos apytamsiuos

       padebesiuos,

       Ir kas pasiteiraus, ar lūkuriuoju

       Prašvisdinėjant grįžtelėjusių gražiuoju

       Į mane akių, kai šitos mintys, anųjų

       Spindulių vėtyklėm vėtytos, patapdinės

       Vien ievžiedžių išplaukdinėjimu

       pavandeniui.

       Pairdinėjančioj lapijoj tavo pasklajoj,

       O širdiškai sulenkdinėtas iš vielos,

       O apsinuoginęs vietaitėm vainike mano

       Meilės, į prapultį nutolęs kaip tolimų

       Naktų įsirasojimai, ir kas anas sugirgždins

       Vyrius, bus vien kluptelėjęs aiktelėjimo

       Atnešdinėtojas iš vakar užvakar, —

       Krištolo grandinėlių prieteminiui,

       Žinok, nemėto vieversys.

       Betgi širdingumo painus tu audiny,

       tikėjimui

       Laikinume kaip amžinasčiai

       Nedalomojo riedulio paeidinėjau,

       Degimvietėj atošvaiste paskutinioji,

       Kokiu prieglobsčiu tu liksi,

       Kokia žvyrynėlių duona,

       Suvilgyta kieno tai įsidruskavusių

       Pažvelgdinėjimų.

       O amžių glaiste, sumelsvai paūkanojęs,

       O paukštės pasilėkdinėjančios

       Akie.

       AKMENAUTOJAS

       Aš — tiktai žemėtas

       Akmenautojas, įsižiūrėjęs

       Vėsią gėlę, tarsi grįžęs

       Ir apsitakavojęs mėnesienoj

       Žilvityną švilpiantį,

       Lyg gavęs kur kas didesnę

       Negu lygią gaisro dalį

       Sau.

       Ir laukimas niekaip

       Nesukrauna žiedo,

       Negražios dienos virš

       Akmens, o aš prieš jį —

       Tiktai geros dienos menkutėlaitė

       pusiaudienio

       Paunksnė pusvalandžiui, kai žverbla

       Juodvarniai prieš saulę.

       O renkas nuovargio druska

       Ir girgžda sąnariuos,

       Ateinančios nakties kankorėži, ir

       Ūkanų apsemtas stirnos

       Balsingumas toks — lyg nusibrozdintum

       Netyčia krumplius į karčią

       Medžio žievę.

       Atidėliojimų, spėlionių

       Pakraščiuos trekiu tik

       Laiką, ėmęs iš pusiaukelės:

       Erškėtrožė, šepšingė įsauly

       Ir dar krūtinėj besimainantis gyvybės

       Vėjas, išėsdinėja rūdys geležį

       Nelyginant raupai.

       Tas pats, tiktai įsižemėjęs

       Akmenautojas prie tavo tako,

       Prieš akmenį trumpam užtamsiojimas,

       Vienas niekis.

       Tik trenkia sviltom —

       Lyg būtų kaustomi apypietėj

       Arkliai, ir apiplyšęs irias debesis —

       Nelyginant žmogus,

       Išnardęs visą apgargėjusį

       Smala žvynuotąjį eglyną.

       Tai sulig laiko galynėjuos,

       Akmenį keliu įmigusį, prikeldinėju,

       O įsisėtrijus vienatvės

       Kerpe.

       PRAŠALAIČIO GYVENIMAS

       Tas medis nukirsta viršūne,

       Išsukiotom šakom negyvom,

       Kaip ir augs jis dabar,

       Yra tarsi mano gyvenimas,

       Ir net juodvarniui pažiūrėti

       Sunku.

       Ta šlubčiojanti, šokuojanti

       Užvaikyta išsekusi stirna

       Pūtuojančiais išsivertusiais

       Šonkauliais kaip žilvitinės kraitelės

       Lankai, svaigu jai pakelti

       Apsunkusią galvą — yra

       Tarsi mano gyvenimas.

       Sugurėjęs nuo smūgio

       Akmuo jau kaip ir

       Ne akmuo, o paukšti

       Nulaužtu sparnu, —

       Jis yra tarsi mano

       Gyvenimas.

       Prieš save pakelta ranka

       Šitoj pusiaunakčio pusėj,

       Kažin kieno pakelta

       Prieš save ranka,

       Gyvasties gyslą perkirtus, —

       Yra tarsi mano gyvenimas.

       Ankšta kaip kišenė diena,

       Kurios nuskriaustas rytas yra

       Atimty — kaip nudžiovus mergaitės

       Ranka — yra tarsi mano

       Gyvenimas.

       Žinok, dar nesenas

       Tas medis, vos pradėjusi

       Amžių stirna, nėr žinios

       Apie ranką, nevilties pakylėtą

       Prieš nuosavą širdį, betgi

       Senas, oi senas akmuo,

       Sugurėjęs nuo smūgio

       Smagaus.

       SKRUZDĖLĖTAI PAGYVĖJUSI LINKMĖ

       O netgi skruzdėlėtai pagyvėjęs manųjų

       Sentėvių šeivamedi, o sausmedi, gal tu

       Kada priimsi kaip žebenkštėlė šmėstelėjusią

       Iš kūno mano vėlę po ne tik savo,

       Bet ir šito skruzdėlyno superšėjusia

       Šaknim.

       O taipgi skruzdėlėtai pagyvėjęs manųjų

       Sentėvių šeivamedi, o sausmedi, gausiais

       Žiedeliais negražiais, drumstai ir surausvos,

       Ir sužalsvos spalvos, ir tie vainiklapiai

       Tiktai į keturias platas, o penktojo

       Vainiklapio tai ir nebeturįs, šeivamedi,

       Ir užmušantis amą kvapas — daugmaž

       Lyg septynių gal bandšunių ištikimybė

       Lekuodama gulėtų pavėsiautų po

       Tavim.

       Kadgi ir skruzdėlėtai pagyvėjęs manųjų

       Sentėvių šeivamedi, o sausmedi, glotnus

       Geltonai tavo medis, o žievė biriai rupi —

       Lyg patys tamsos ikrai užsilikę būtų

       Po nakties, ir vėlei neapleidžiantys

       Tavęs lig išnaktų vėliausios vėlumos,

       O vėjas jau per pusę iškedenęs, kaip

       Reta, švelniai patiklių drovių šilagėlių

       Paūkanojimą lemtingą.

       O dargi akyliausias manųjų sentėvių

       Šeivamedi, o sausmedi, kas rudenį net

       Sulig rožė neišmankyta stangrus, kai

       Lapai lyg paukščių surausvi, pavilgyti

       Rasoj siaurutėlaičiai liežuvėliai

       Pasidaro.

       TOJ PAČIOJ VIETOJ

       Pažagarėjusi strieguota gudobelė

       Ir užkežęs beržas, tarp

       Jų suvytas nedidukas lizdas,

       Mane po namų apydairos

       Rasi toj vietoj, pačioj

       Pažemėj.

       Mano turte, glėby žiemių

       Vėjo, visas kumšti liepsnos

       Viršūnėlės, smėlių krisle

       Ir nubyrėjęs eglišaki mišku

       Apsodintoj aky.

       Ir klusčiojantis žvėries

       Uvėrumas, baikštus godulys apeina mane

       Atstu, ir sausmalkės nebraška,

       Nebijok.

       O tu mane rasi toj

       Pačioj vietoj, kai strieguota

       Gudobelė, užkežęs beržas

       Ir lizdas atgis — aš viena

       Ranka su paukščiais

       Pačioj pažemėj.

       MALKAUTOJAI

       Sumažėję sūrūs malkautojai

       Po didelėm, šviesą užstojančiom

       Eglėm, stirnos guoly, karvelio

       Paunksnėj.

       Sumažėję sūrūs malkautojai

       Smalingais delnais leidžia

       Šviesą į tuos žagarynus

       Suveltus, tegu nueina jie

       Debesiu iš po klumpančios

       Kojos.

       O karveliai dar kvepia

       Eglynais virš bruknės,

       Virš nesuirtų sienojų,

       Virš plaušėjančio, apsitrynusio

       Žmogaus balso, dar

       Žuvingos akies.

       Neša savo kūno paūkanojusią

       Šilumą, žvilgsnio prairusiam rėty nelieka,

       Karveliai tolį paplovusioj prošvaistėj,

       Bet sumažėję sūrūs malkautojai,

       O varge, nė kiek ne didesni.

       PUSIAUGULOM KEMSYNE

       Jau aš —

       Tarsi lapijoj lieptui medžio bringas sužalsvas,

       Nutiestas į vienatystę, galvūgaly

       Skylėtas kemsas, kada pavasariškoj

       Mėnesienoj šmėkščiojanti šnara

       Karklų gyvatiška tamsa,

       Paini paunksnė.

       Aš dar iš tolimo akių įspėdinėsiu,

       Ateidinėjanti, tave, o rytdiena mįsle,

       Nors kokia neskubri, betgi dabar,

       Anagi, propatamsiai prieaušry

       Lyg užkarpom, lig švilptelėjimo

       Aštriom, ietigalis — nulėkdinėja

       Paukštis dangui, — ir šmėkščiojanti

       Šnara ant suskaldyto

       Akmens, ant sugurėjusio —

       Karklų gyvatiška tamsa,

       Paini paunksnė.

       Ar nebijosi savo balso

       Man palikti, pabaikštėjęs paukšti,

       Kai sušmėžavus juoduoja

       Lyg aimana sunkėjanti akmens —

       Karklų gyvatiška tamsa

       Visų kemsų kemsyne?

       DAR PROPATAMSIAI

       Dar propatamsiai įdomaujuos, kas ji,

       Vienutelaičio ateitis, ar vaiko saujoj

       Tvykstelėjęs spindulys, ar prapultis

       Kaip dribsmėly imliam, vien akmenį

       Galanda švirinantis vėjas, eitumei, kad

       Net iš nuosavų, iš nesavų akių, jos

       Patekėjusios krauju nelyginant

       Erškėčio uogos, aštrėjantis kibinkle,

       Kupinos peršėjimo.

       Dar vis artyn pripuldinėja toji nežinia —

       O ji — vijoklio kilpa pančiojanti,

       Papjūtis, o praeitis — ji tarsi

       Debesis iš įsišnypštusio kemsyno

       Samanų, gyvatžemio žaibai

       Po žingsnio įdienojus, gal jie

       Vienatystėj ateitis.

       Net karšta atminty,

       Gal susimokė smalingoji rakštis

       Su lūžusiais įpjaudinėjančiais

       Paparčiais ir kojas nelygumai

       Pakerta, ir nėr sugeležėjančios

       Drąsos, kad juos ugnis

       Dar propatamsia

       Antanas Kalanavičius. Ne akmenys guli: eilėraščiai, laiškai,. V: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.