Kuomet sambrėškose išblėsta paskutinis blizgantis daiktas – įdaužtas trilitrinis stiklainis šalia pajuodusio, įmirkusio lentų stalo, į tuščią mūsų kiemą ateina Dovydas. Drėgna asfalto juosta jau nebešvyti ta blandžia lietingo vidurdienio šviesa, kada balos raibuliuoja it vaivorykštės, o vėliau apsiblausia ir išnyksta niaurioje pilkoje masėje. Pro aprasojusius nuo kvėpavimo stiklus, pro mažus užuolaidų keturkampius prietema sliuogia į vidų, smelkiasi į mūsų akis, į apsunkusius nuo ramybės kūnus, įsipina į kasdieniškas mūsų kalbas, į apmirusias nuo laukimo sielas.
       „Koks tikslas spoksoti į šį neryškų, per dienų dienas nepakintantį kiemo vaizdą? -tokiomis valandėlėmis klausia savęs Kleopas Juška ir, neradęs atsakymo, samprotauja toliau.- Užuot žiūrėję įdomias bei nuotaikingas televizijos laidas, užuot skaitę...- jis ilgai laužo galvą, stengdamasis prisiminti, ką dar turiningesnio galima padaryti,- gaištame prie langų lyg sentimentalios, iškvėšusios senmergės ir dejuojame, jog laikas eina, ak, kaip eina tas laikas...“
       Ūmai jam tampa apmaudu dėl be tikslo iššvaistytų dienų, ir tuomet jis ryžtingai nusprendžia gyventi kitaip – be nereikalingų dvejonių ir kitokio balasto. Geisdamas kuo greičiau atsigriebti už tai, ką jau prarado, atsiverčia knygą, kurioje detaliai ir pamokančiai aprašyta labai teigiamo gyvenimo istorija, ir valandą karštligiškai skaito.
       – Uch! – sako jis. – Stipriai užgriebta. Vyriškai! Tikra tiesa. Tai štai ko reikia -pasiryžimo ir tvirtos valios. Uch!..
       Bet netrukus jo entuziazmas išblėsta. Vėl paniuręs stovi prie lango, nenuleisdamas akių nuo ilgais, susivijusiais kabeliais apvedžiotų sienų, vėjyje vos ne vos krentančių vienintelės kieme augančios tuopos šakų, ir daugybė rimtų klausimų kankina jo nusvirusią galvą: „O jeigu aš silpnavalis? Ką man daryti? Kaip tada save įveikti?..“
       Vasarą Dovydas atėjo čia pirmą kartą, atsisėdo stačiai po mūsų langais ir ėmė groti lūpine armonikėle, tuo labai papiktinęs vidinių prieštaravimų draskomą Kleopą ir pralinksminęs svajingai nusiteikusią jo moteriškę. Ji pašaukė Kleopą prie lango, parodė į Dovydą pirštu ir, lengvabūdiškai šyptelėjusi, tarė:
       – Hipis.
       Vienatonė armonikėlės elegija, nors ir tyli, kažkodėl gana aiškiai buvo girdima čia, viduje, trikdė mūsų melancholiją ir netgi šiek tiek erzino. Maždaug tokį priešiškumą dažnai junta perpildyto troleibuso keleivis tam, kas ant jo pakeltos kojos pakabina savo nešulį.
       – Ak, aš taip noriu miego, Kleopai...- tarė jo moteris, grakščiai rąžydamasi ir žiovaudama. – Tu dar skaitysi?
       – Taip, skaitysiu, – Kleopas pašnairavo pro langą, užsilipęs ant kėdės garsiai užtrenkė orlaidę ir piktai treptelėjo. – Skaitysiu!
       – Skaityk, KIeopai. Skaityk....
       Išėjusi iš Kleopo kabineto, moteris keletą minučių nervingai blaškėsi koridoriuje nuo vonios iki miegamojo. Į mano kambarį ji užėjo labai susijaudinusi. Grąžydama rankas, sustojo priešais ir tylėjo.
       – Jurgi, – tarė pagaliau, – aš jau keičiuosi. Tas nesibaigiantis laukimas...
       – Šeimininke, – čiupau jos ranką ir švelniai paglosčiau skruostą. – Neimkite taip giliai į širdį. Viskas bus gerai.
       – Ne, Jurgi, nebus... Nebus! – ji vėl įširdusi sugniaužė kumščius, su neapykanta žvelgdama į sieną. – Kol tas pamišėlis naktimis skaitys!..
       – Skaitys, žinoma, – pritardamas linktelėjau, – kurgi ne. Knyga – išminties draugas ir žmogaus šaltinis.
       – Nieko tu nesupranti, Jurgi! – pasakė, elegantiškai tūptelėdama. – Labanaktis.
       Išgirdęs, kaip garsiai užsitrenkė buto durys ir duslus skubių žingsnių aidas nutolo geležim kaustytais priebučio laiptais, beviltiškai gūžtelėjau pečiais: „Suprasi čia“.
       Lauke dulkė smulkus, drungnas lietus. Dovydas sėdėjo, žemai nulenkęs galvą, kaire ranka apkabinęs kelius, grojo ir net nepažvelgė į Kleopo moterį, atšiauriai stovinčią tarpduryje, ant slenksčio, ir tylomis apžiūrinėjančią muzikantą smalsiomis, šiek tiek smerkiančiomis akimis. Gilus atodūsis išsprūdo iš sučiauptų jos lūpų.
       – Jūs kažkoks keistas...- intymiai sušnibždėjo. Dovydas linktelėjo.
       – Vis grojate?..
       – Aha, grojame, – tuo pačiu balsu atsiliepė Dovydas.
       – Ir man nesimiega, – pasiskundė, garsiai įkvėpdama oro. – Jūs grokite, grokite, aš patylėsiu...
       Jis rankove nušluostė armonikėlę, dėbtelėjo į tamsoje boluojantį moters veidą ir, vėl susigūžęs, palietė lūpomis vos blizgantį instrumento metalą. Valandėlę kieme skambėjo ta pati, šiek tiek monotoniška muzika. Instrumentas, matyt, buvo senas, kartais blerbdavo arba visiškai nutildavo, ir tuomet šiaip jau harmoningą jo skambesį nutraukdavo trumpas detonuojantis šnypštimas.
       – Kaip gražiai jūs mokate! – vėl prabilo moteris. – O kam jūs čia taip grojate sutemose, ir apskritai – ką jūs tuo grojimu norite išreikšti?
       Muzika nutilo. Dovydas atsitiesė, nuleido rankas ir nejudėdamas žiūrėjo į tamsią apleistojo namo sieną.
       Nesulaukusi atsakymo, moteris tęsė:
       – Jūs turbūt bėgate nuo minios? Norite pabūti vienas? O gal jus kas nors labai įskaudino?
       Dovydas palingavo galvą ir nusispjovė.
       – Vadinasi, jūs bėgate nuo savęs...- atlaidžiai šyptelėjo moteris. – Che, nuo savęs nepabėgsit. Ir sienos galva nepramušit.
       Dovydas grikštelėjo dantimis.
       – Jus, be abejo, slegia urbanizacija, kankina žmonių sudaiktėjimo ir susvetimėjimo problemos, ar ne?..
       – Ne! – nebeiškentė jis. – Dabar mane labiausiai jaudina gamtosaugos problema... Ir šiaip – tu niekada neatspėsi, kodėl aš čia groju, moterie, tavo trumpas protas.
       – Ai, nepykit. Jūs toks paslaptingas...- gailiai tarė ji, nutilo ir liūdnai žvalgėsi. aplinkui.
       Smulkūs vandens lašeliai vis tiško ant jos nūnai nusiraminusio veido, skverbėsi pro ploną suknelės audinį ir mažomis šaltomis čiurkšlėmis varvėjo per sužvarbusią odą.
       – Žinoma! – atsitokėjusi ryžtingai pliaukštelėjo delnais. – Aš negaliu taip, aš...
       – Ko?
       – Egzistuoti.
       „Netikša, – įniršęs mąstė Dovydas. – Negali – neegzistuok, niekas neprašo.“
       – Taigi, – prabilo susitvardęs, – reikia kažką veikti.
       – Žinote, – moteris dėkingai, su nuoširdžia pagarba žvelgė į jį, – dar niekas su manim taip žmogiškai nekalbėjo. Jūs – pirmas. Jūsų žodžiai verčia mane perkainoti keletą dvasinių vertybių.
       – Na, ką tu... – sumurmėjo, pajutęs, kad rausta.
       Šiomis ir panašiomis didžiai išmintingomis kalbomis ji linksmino Dovydą per visą naktį, o auštant dienai, netikėtai pajuto jam netramdoma simpatiją. Iš susijaudinimo neįstengdama apsakyti, kokie taurūs bei kilnūs jausmai slypi krūtinėje, ji stovėjo ant laiptų, paskendusi svajonėse, įsiklausiusi į savo jaunos, karštos širdies plakimą, ir nė kiek nebojo, jog netrukus ją gali kas nors pamatyti. „Kaip gaila, kad meilė, kaipo tokia, neilgai tetrunka, – tyliai sau mąstė, prisiminusi keletą šia tema skaitytų straipsnių, kančios kupiną žvilgsnį įsmeigusi į drebančias Dovydo lūpas. – Och, kaip aš jį mylėčiau!..“
       Tuomet, skubiai pakilęs, Dovydas ėmė raustis švarko kišenėse. Pagaliau ištraukė apipuvusį obuolį, pavartė rankose ir padavė jai, klausdamas:
       – Ar visada manim tikėsi? Ar prižadi daryti taip, kaip aš pamokysiu?
       – Tikėsiu, prižadu, – tyliai sušnibždėjo ji, kukliai nuleisdama akis.
       – Imk, – jis greitomis įspraudė obuolį jai į rankas. – Tai – pažinimo vaisius.
       – Kodėl?
       – Nesvarbu. Tu privalai pakelti jį į saulę ir tris valandas manyti, kad esi gandras, perintis savo vaikus. Ar aišku?
       – Aš viską dėl tavęs iškęsiu, Dovydai, bet ar nebus jis kliunkis.
       Kleopui pakirdus, jau nebelijo, ir saulė buvo didelė, ir nuotaika, žinoma, pakili.
       Paukštis, išniręs iš miesto šešėlių, – juodas, nutolstantis taškas, lyg keista nelaimės nuojauta, tūnojusi šalia per naktį, – mostelėjo sparnais ir išnyko rožiniame kamuolyje, nepaprastai sparčiai kylančiame į vaiskų, beribį dangų, ir kruopelytę prabėgusio nerimo nusinešė tas juodas paukštis rytmetiniame sparnų švystelėjime, tartum paskutinis kieme užsilikęs vaiduoklis būtų apleidęs atgimstančios žydrumos ir gyvybės miestą.
       Staiga Kleopas išgirdo palangėje verksmingą žmonos balsą.
       – Aš labai pavargau, Dovydai. Manau, kad šitaip nieko neišeis. Aš juk numirsiu...
       – Ne, dar palūkėk. Tai ne taip paprasta, – įsakmiai kalbėjo Dovydas.
       Nustėręs, paklaikusiomis akimis Kleopas žvelgė pro langą ir iš pradžių nieko negalėjo suvokti.
       – Kad nebėra jėgų, – sustirusi nuo šalčio, kaukšėdama dantimis, vapėjo jinai. – Be to, man skauda būti gandru. Geriau būsiu lakštingala...
       – Nutilk! – įtūžo Dovydas. – Dabar tu privalai mąstyti apie būsimą kūdikį, o ne apie savo nuodėmingą kūną.
       – O man atrodo, kad gandrai stovi ir ant abiejų. Gal netgi tupi...- murmėjo ji, nuleisdama kairę koją ir pakeldama dešinę.
       Laiptų apačioje, toje pat vietoje, kur ir vakar, apsiblausęs ir mieguistas, padėjęs galvą ant kelių, snūduriavo Dovydas, Kleopo moteris, pakėlusi vieną koją, stirksojo ant laiptų cokolio. Į saulę ištiestoje jos rankoje tirtėjo parudavęs obuolys, o išsidraikę plaukai žvilgėjo tekančios saulės šviesoje, ir, žiūrint per langą, kai papūsdavo vėjas, teikė jai visiškos pamišėlės išvaizdą,
       – Tu kleketuok, – liepė jai Dovydas, nepakeldamas akių. – Kleketuok! Ko nutilai?
       – Manau – nebūtina, – atsainiai burbtelėjo ji.
       – Būtina! Gandrai kleketuoja.
       Dovydas kaukštelėjo dantimis, ir jiedu kurį laiką sutartinai kleketavo.
       Tuomet Kleopas nebeištvėrė. Išbėgo į kiemą ir, parbloškęs Dovydą ant grindinio, įspėjo:
       – Ik tu! Kaip tu drįsti tyčiotis iš svetimų moterų!? Nelįsk daugiau į mūsų kiemą ir netvirkink mano žmonos, niekingas atmata!
       Dovydas, išsidriekęs paslikas, pasitrynė akis ir įsignybo į skruostą. Kleopo pasiūlymas jam buvo nelauktas.
       – Žmonėms reikia sparnų... – mykė jis atsistodamas. – Aš norėjau, kad ši moteris turėtų geriausią vaiką pasaulyje, vaiką, kuris galėtų skraidyti lyg paukštis. Bet jūs... Jūs neverti šito!
       Tada jis atgalia ranka nusišluostė veidą, linktelėjo Kleopo moteriai ir nuėjo.
       – Dovydai! – sušuko ji nesavu balsu. – Dovydai, sugrįžk!
       Tas stabtelėjo, atsuko į ją nustebusį veidą, paskui tylėdamas žengė atgal ir paklausė ramiu, bereikšmiu balsu:
       – Ar yra kur nors gėlė, moterie, kuri pritiktų tavo rankoms ir plaukams tavo, ar yra toks žodis, kuris tavo lūpose atrodytų šventas, ar yra upė, galinti tave atgaivinti, kai būsi mirusi, jeigu tu netekai sūnaus, vienintelio žemėje, kuris galėjo skristi?
       – Ne... Nekalbėk taip, Dovydai... Nekalbėk taip, prašau.
       – Gerai, – linktelėjo jis ir nuėjo.
       Ji stovėjo drumzlino kiemo viduryje, sukryžiavusi beviltiškai nuleistas rankas, ir žiūrėjo į nutolstantį jo siluetą, plačiai atsimerkusi, su nebyliu riksmu lūpose: sugrįžk, bestija! Ilgai ir graudžiai žiūrėjo ir stengėsi suprasti, kodėl jis taip išėjo, nieko daugiau nepasakęs. Tuomet numetė obuolį, apėjo Kleopą it stulpą, ničnieko jam nesakydama, užkopė priebučio laiptais ir lėtai paskui save užvėrė laukujes duris.
       – Jurgi, – paklausė tada šeimininkas, – o kodėl ji supyko?
       – Ar aš žinau, – truktelėjau pečiais. – Suprasi čia...
       Kitą vakarą Dovydas vėl atėjo čia, tartum nieko nebūtų atsitikę, ir nuo to laiko, štai jau trys mėnesiai, kas vakarą mūsų kieme skamba jo neišmoninga, šiek tiek minoriška lūpinės armonikėlės melodija.

       Jonušas, Kazys. Bitės ugnyje: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1981.