Ši poezijos rinktinė daug kam turėtų būti netikėta. Pirmą kartą vienoje knygoje surinkti Antano Jonyno lyriniai kūriniai. Kone pusė knygos – iki šiol nepublikuoti, vokiečių okupacijos ir pirmaisiais pokario metais rašyti eilėraščiai, sudarantys antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį šios rinktinės skyrius. Tai kūriniai, liudijantys intensyvius ir dramatiškus dvasinius ieškojimus ir sykiu dažnai atspindintys ankstyvą poetinės kultūros brandą. Siekiant atskleisti Jonyną – lyriką, šioje rinktinėje atsisakyta daugelio vadinamosios pilietiškos poezijos kūrinių, sudarančių nemažą autoriaus kūrybinio palikimo dalį. Tai kitoks Jonynas, bet vis dėlto – nepaneigiamai Jonynas.
       Didžiausia dalis iš iki šiol nepublikuotų eilėraščių atrinkti iš poeto žmonos Stasės Jonynienės saugomo gausaus archyvo, kuriame dar liko pakankamai medžiagos ir būsimoms knygoms. Kai kurie iš šių jaunystės eilėraščių dar paties autoriaus buvo taisyti ir redaguoti, matyt, tikintis juos paskelbti. Keletas skelbiamų eilėraščių paimti iš Valentino Toločkos archyvo.

Antanas A. Jonynas 

BIOGRAFIJA

Gimė. –
Vienas žodis, o prasmė!
Daug kančios ir juodo nemigo naktų!
Susidės gyvenimo giesmė
Iš daugybės žodžių prakeiktų.

Augo. –
Vienas žodis, o dalia!
Daug svajonių, daug dienų baltų baltų...
Ir pamos likimas gluosnio šakele:
Bėgs pavasarį upelis, – bėk ir tu.

Seno. –
Vienas žodis, o kančia!
Neįveikiamas gyvosios žemės ilgesys!
Ir kaip žvakę, tyliai spragančią, nakčia
Šalto vėjo vienas gūsis užgesys.

Mirė. –
Vienas žodis. Nežinia...
Ten, kažkur anapus, nežinia...
Upė teka, saulė dega amžina,
Vienas žodis –
Nesibaigianti daina.

1944

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

MAGNIFICAT

Išdūlinai kaip šuo, paspraudęs uodegą,
Kaip šuo benamis tyliai pro pavartę,
O dienos tavo tartum gyvos nuodėmės
Ilgai kankinsis, nerimu apkartę...

Paskui sustosi kryžkelėj ir didelį,
Ir sunkų kryžių pats sau užsidėsi.
Pro šalį eis teisuoliai ir paklydėliai,
Ir paukščiai skris į tamsą ir į šviesą.

Ir eisi tu, ir eisi nesustodamas.
Ir duona dirvoj kvepiančioj žydės,
Ir bus tau brangios visos tavo nuodėmės
Ir tyras džiaugsmas ieškančios širdies.

1944

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

PASKUTINIS KARNAVALO ŠOKIS

Supasi viršūnės eglių mašastinės,
Vis kimiau plokštelėj saksofonas juokias, –
Plaukia lyg upelis kloniais
Paskutinis
Karnavalo šokis.

Krykštavom kaip gervės, grįžtančios į šiaurę,
Blaškėmės kaip skaisčios liepsnos židiny,
Svaigom,
Ir išgėrę karnavalo taurę
Grįšim kaip atėję.
Grįšim alkani.

Baigsis karnavalas.
Tylūs ir suglumę
Grįšime per šilą ošiantį namo.
Gal akin pateko aitrūs laužo dūmai? – –
Ašara nukrito sniego baltumon.

Miela, paskutinis šokis.
Paskutinis.
Baigsis karnavalas.
Kas gi nesibaigs?
Kapinės, pasviręs kryžius akmeninis,
Vilkstinė ilgiausia su sunkiais grabais.

Ne. Tai ne grabai ten...
Eglių mašastinės
Šakos plevėsuoja.
Saksofonas juokias.
Nuplaukė lengvutė valtis –
Paskutinis
Karnavalo šokis.

1944

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

SENTIMENTALUS ROMANSAS

Aš mylėjau
Tave
Tau nežinant.
Tau nežinant
Tave aš myliu.
Mano meilė
Plati
Kaip žvaigždynai,
Kaip žydėjimas
Lauko gėlių.

Ar mylėjai mane,
Nežinojau.
Ar mylėsi –
Paklausti bijau.
Eisiu, eisiu,
Rugsėjui lašnojant,
Į tave
Kaip lig šiolei ėjau.

Vėlų vakarą,
Rudenį pilką
Tavo balsas
Pro rūką aidės.
Šauks į kelią –
Į tolimą, ilgą,
Pasitiks
Ir per naktį lydės.

Ir mylėsiu
Tave
Tau nežinant.
Meilė švies man
Visu tuo keliu – – –
Amžina ir šviesi
Kaip žvaigždynai
Kaip žydėjimas
Lauko gėlių.

1942–1973

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

KARUSELĖ

Kasdien vis tuo pačiu ratu, kasdien iš naujo,
Tarytum karuselėje vaikai,
Mes sukamės ir sukamės, keliaujam ir keliaujam
Visų tautų gyvenimais, visais laikais.
Koks keistas, koks nepaprastas užburtas mūsų
                                                        ratas –
Prabėgam tiek gyvenimų, tiek amžių, tiek dienų...
O niekad nepražylame
Ir niekad nepasenstam.
Vis tie patys
Vaikai, susėdę ant suolelių karuselės
Amžinų.

1944

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

AŠ IR MANO ŠUO

Štai aš ir mano šuo.
Abu labai panašūs.
Abu vienodi vargšai ir vergai. –
Ant kaklo sunkią vargo grandį nešam,
Ir nieks neklausia:
– Gal jau pavargai?

Velkuos.
Pageltęs rudeninis lapas...
Ir jis drauge.
Jis ištikimas šuo –
Toks vienišas, nususęs ir sušlapęs,
Drebąs iš alkio vakaro vėsoj.

– Ciu ciu, šuneli, –
Pašaukiu iš lėto.
Ir jis ateina.
Ištikimas jis.
Aš jam sakau:
– Susėskime pas klėtį,
Jau temsta, greit užkris naktis...

O jis staiga išsitiesia ir kaukia.
Jis keikia dangų, žemę ir gelmes.
O aš girdžiu:
Jau niekas mūs nelaukia,
Ir niekam čia nereikalingi mes.

Oi tu gudrus, tu supranti, šuneli,
Už ką mums vartai standžiai užkelti.
Palikome, praradom savo dalią,
O svetimi namai –
Visiems šalti.

1942

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

PASKUTINĖ PAJACO DAINA

Panelės ir ponai, jūs skaitėt
Raudoną šio cirko afišą.
Ak, juodos kaip titnagas raidės:
Pajacas... Per sprindį ištįsę,
Ir aiškios, ir sunkios: pajacas...
Ir dar parašyta: šįvakar
Prie žibalo lempų ir žvakių
Šviesos, pats lyg žvakė užgesęs,
Dainuos savo dainą pajacas.

Ak, juk nebe pirmąjį kartą
Aš praveriu puskvailio lūpas,
Ir leisdamas balsą pragertą,
Marguos skarmaluos įsisupęs,
Kaip tikras ir geras pajacas
Dainuoju, verkiu ir triukšmauju.
Ak, mano netikusį kraują
Seniai šitos dainos užgesė,
Ir aš ne žmogus, – tik pajacas.

Pavasariai, vynas, mergaitės, –
Banalios ir nuobodžios temos,
Ir ką gi dabar padainuoti,
Kai stingsta širdis išsisėmus.
Aš menkas šio cirko pajacas,
Aš pats juokingiausias kvailys?

Jūs juokiatės? Ponai, panelės,
Kvatokitės, plokit! Valio!
Daugiau nedainuosiu išbalęs
Šio cirko dėžėj purvinoj.
Taip. Taip, aš tik menkas pajacas,
Gyvenimas – kvailio daina,
Bet man jo vis tiek negana.
Dainuodamas dainą nešuos
Be jokios, be jokios šviesos.

1944.V.23

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

MEILĖS PASAKA

Kaip keista. Norisi užmiršti,
Lyg nieko, nieko nebebūtų čia.
Tik rūkas rudenį aplinkui tirštas,
Ir tik širdis apatiškai tuščia.

Ir vis prisimenu: tos obelys nulinkę,
Mėnuo virš stogo, apykvailis mėnuo.
Rasoje ir žieduose tąsyk išsitrinkom
Už sodo ten, už paupio, menu.

Naktis lėtai ten pievoj rasą barstė,
Lakštingala čiauškėjo beržo šakose,
Mes jutome tada tik savo lūpų karštį
Besusiliejant su nakties vėsa.

O grįžk! Naktis. Apykvailis mėnuo,
Ir obelys per sodo tvorą linksta.
Bet tu eini ir aš tolyn einu,
Rasa ten pievoje kaip perlas stingsta.

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

VALPURGIJŲ NAKTYS

Išlenk šitą taurę, išlenk iki dugno
Už moteris, meilę ir džiaugsmo dienas...
Tai kas, kad jaunystė jau rieda bedugnėn, –
Tavęs aš nesmerksiu, o tu gi – manęs.

Pasveikinom rytą, – palaiminsim naktį,
O saulė ar rūkas – ar mums ne vis tiek!
Kad tik apsvaigimo šiai nakčiai užtektų!
Su gundančia meile širdy nedrebėk.

Taip nuteka dienos – Valpurgijų naktys,
Kaip Nemuno sieliai tolyn ir tolyn...
Bet kam šitos raukšlės suvytusioj kaktoj?
Ir ko čia, pravirkęs lyg vaikas, tyli?

Iškelk šitą taurę, kaip sakalas, drąsiai,
Už moteris, meilę, už džiaugsmo dienas!
Juk nuodėmės sieloj vis tiek nesurasim –
Tavęs aš nesmerksiu, o tu gi – manęs!

1943

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

MANO BŪTIS

Tu manai: aš paniuręs ir liūdnas, –
Nes gyvenimas man – tik kapai...
Aš kovoju drąsus, užsigrūdinęs,
Aš jau laisvas nūnai...

Sėsk ant žemės: čia žolės sultingos,
Ir dangus viršum mūsų kaip linas,
O gyvenimas, sielvarte dingęs,
Tik naktyje vaidinas.

Tau gal keista, bet savąją būtį
Aš myliu kaip tą dangų ir žemę,
Už tą sielvarto saldų truputį
Atiduočiau net širdį neramią.

Nes netekti pavasario laimės – dar niekis,
O be sielvarto sunku išbūti,
Kai dangus pasakys man: gailėkis,
Neturėsiu ko keist savo būtį.

Atsigręšiu atgal kaip keleivis
Pasidžiaugti regėtu peizažu,
Ir sakysiu: o, gerosios deivės,
Tiek tik sielvarto? Tartum per maža.

O norėčiau ilgai dar gyventi,
Viską, viską pasauly pamiršti,
Kada gulbės ant saulėto kranto
Be sielvarto, ašarų miršta.

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

SEPTYNIOS NUODĖMES

Mes gėrėme pavasarį
Kaip vyną
Ir meile apsinuodijom.
Srauniam upely paskandinom
Visas septynias nuodėmes.

Išbėgome, nubėgome dainuodami
Kaip broliai
Į trečio brolio –
Į kvailelio vestuves.
Kaip lapai nuo beržų
Nuvytę dienos puolė –
Mes nuodėmėm nežudėme savęs...

Tada kažkas paklausė mus –
Kur nuodėmės?
Ir mes atsakėm:
Nuodėmių nėra.
Nuplovė tas upelis apsinuodijęs,
Skraiste užklojo vakaro žara.

Prakeikėme upelį tą
Ir nuodėmes,
Pavasarį prakeikėm
Ir save,
Ir grįžom alkani ir apsinuodiję
Į trečio brolio kvailio vestuves.

1944

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

PASEKSIU PASAKĄ

Klausyk:
Aš tau paseksiu pasaką –
Iškalbingesnę už upelį,
Žydresnę už vandens čiurlenimą,
Tylesnę už žvaigždes...
Paseksiu trubadūriškai,
Sėdėdamas prie kelio,
Liūdnai padėjęs ant vargingos dešinės
Nelengvą savo galvą.

Paseksiu tau,
Dainuodamas lyg paukštė,
Naktį gūdžią
Ištrūkusi iš griūvančių, liepsnojančių namų,
Raudodamas
Kaip nelaiminga mergina,
Iš skausmo pavainikį mylimą nužudžius,
Kaip valkata,
Staiga apsvaigęs žemės gerumu.

Ir tai nebus rami daina,
Iš melsvo pagirio atsklidusi,
Vilnijanti
Iš tyliai besiskundžiančios širdies.
Mane –
Kelionėn šaukiamą,
Mane –
Dar vos iš lizdo teišskridusį,
Užbūrė nebylus plevenimas
Nepažintos žvaigždės.

Ne, tai nebus karalių pasaka
Su rūmais šimtabokščiais,
Su degančiais ir skambančiais
Vidurnakčio laužais...

Audra grūmoja.
Nerimo pritvinkusios
Laukinės girios šniokščia,
Ir taiko širdį man –
Išklydusiam –
Sužeist
Perkūno vilyčia.

Tai bus gyva būtis,
Nepasiduodančios jaunystės kraujas.
Ji rūsčiai audrai priešinsis
Ir pro piktus grūmojimus aidės...
Bus atkaklus tikėjimas,
Kuris drumzles nuo sielos nuskalauja,
Trapus ir amžinas virpėjimas
Vienos mažos širdies.

Klausyk:
Aš tau paseksiu pasaką –
Sraunesnę už upelį,
Žydresnę už vandens čiurlenimą,
Tylesnę
Negu mano ilgesys. –
Paseksiu trubadūriškai,
Sėdėdamas prie kelio. –
Tebus ramu ir neramu visiems,
Kas mano pasakos klausys.

1944–1973

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

ŽMOGAUS DALIA

Didelės,
Mylinčios,
Viską suprantančios,
Daug reikalaujančios
Akys...
Gilų ir griežtą jų žvilgsnį
Visu savo veidu jaučiu. –
Kur pasislėpti,
Kaip žemėn prasmegti,
Ko nors banalaus nepasakius,
Kaip neapnuoginti
Savo tuščių ir besparnių minčių?..

Ieškančios,
Kenčiančios,
Viltį gaivinančios,
Godžios!
Ko gi jūs smingat
Kurčion ir aptingusion mano širdin?
Kokio atsakymo ieškote
Tariamo pranašo žodžiuos?
Kam besistengiat
Užverst mano žilstančią galvą aukštyn?

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

ŽMOGUS

Mes ėjome per platų mūšio lauką.
Nykus jisai dunksojo po kovos.
Tik šen ir ten vis draikėsi, dejavo, klykė, šaukė
Be jokios paliovos.
Be veido ir be rankų, ir be kojų,
Ir peršautom galvom...

Mes meldėmės, bet sielos buvo tuščios,
Ir Dievas nesuprato mūs maldos.
Dainavome, bet ir daina skambėjo rūsčiai.
Tik iš erdvės juodos
Girdėjom vieną baisiai graudų šauksmą:
Žmogau, paduok vandens!

Žmogau, paduok vandens! – lyg žaibas krito
Iš dangaus ir pervėrė visus:
Vandens, vandens, vandens... Ir niaukėsi, ir švito
Apyaušrio dangus.
Pasilenkėm. Prie smilkstančių griuvėsių
Gulėjo sunkiai sužeistas žmogus.

Mes davėme jam gerti. Visą dieną
Jis šaudė mūsų žengiančius draugus.
Ir šitos jaunos, puikios rankos gniaužė plieną
Gal ir prieš mus pačius...
Nekeikėm jo. Prie smilkstančių griuvėsių
Gulėjo sunkiai sužeistas žmogus.

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

ATSIVERČIAU AŠ DIDELĘ VISOS ŽMONIJOS KNYGĄ

Atsiverčiau aš didelę visos žmonijos knygą
Ir ilgą vieno vienišo žmogaus istoriją skaitau.
Ir čia, tarp tų vardų karališkų, dinastijų ir žygių,
Maža žmogaus širdie, kiek maža vietos tau...

Ateina ir kovoja jie, ir žudosi, ir miršta,
Ir laimina juos popiežiai ir žemė, ir dangus.
Lyg pilkas, nepažįstamas keleivis naktį tirštą,
Drebėdamas ir alkanas, palydi juos žmogus.

O jeigu parašytumei žmogaus širdies istoriją?
Tai būtų neapsakomai sunki, sunki rauda,
Kaip tamsūs pūgos debesys, padangėj pasikorę,
Kaip juodo nusidėjėlio šventvagiška malda.

Graudi kančios litanija, bebalsės žemės skundas
Ir valkatos pamišėlio daina,
Auksinės saulės pasakos ir purvinos pagundos,
Ir kapo neužžėlusio velėna kruvina.

Ne, ne...Tarp tų vardų karališkų ir didingiausių
                                                       žygių
Maža žmogaus širdie, tavęs tikrai nėra.
Užversk visų dinastijų melu rašytą knygą,
Uždenk žmogaus istoriją
Vėl nežinios skara.

1943

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

***
Džiaugsmus ir nuoskaudas
Ištyriau ligi galo.
Buvau viršūnėse,
Buvau pačiam dugne.
Bet ir dabar,
Kai smilkiniai jau bąla,
Jaunystės aistros
Degina mane.

Ir naktimis
Vis neramiai sapnuoju
Naujas viršūnes
Ir naujas gelmes,
Ir vis jaučiu:
Lig šiol nesužinojau
Visos didžios gyvenimo prasmės.

Vis priekin skverbias
Mano žvilgsniai godūs,
Ir skaudžiai blaškos
Alkana mintis...
Ir gal dėl to man visą laiką rodos:
Toli, toli senatvė
Ir mirtis.

1957

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

EKSPROMTAS

Aš nekaltas,
Kad žemė šarmoja,
Kad klevai jau pradėjo ruduot.
Kaltas tuo,
Kad lig šiol nežinojau,
Koks šviesus gali būti ruduo.

Ir šviesus,
Ir graudus,
Ir toks tyras. –
Krištolinė rugsėjo rasa.
Liks gailus ilgesys
Atsiskyrus
Ir vilties žarijėlės rusą.

Niekada iš aitrių žarijulių
Nebandysiu įpūsti liepsnos.
Tik širdis,
Atsijauninus vėlei,
Meilės ilgesį garsiai dainuos.

Aš to ilgesio krištolu guosiuos,
Naują dainą pradėjęs rimuot.
Gulbės kaklas
Kasnakt
Man sapnuosis
Ir už nendrę lankstesnis liemuo.

1963–1964

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

AŠ NORĖČIAU...

Aš norėčiau numirti
Kaip jaunas ir linksmas kareivis,
Kad mirtis nenuplėštų
Nuo lūpų smagios šypsenos. –
Lai ties mano kapu
Žais jaunystės nenuoramos deivės,
Vainikus pins merginos,
Laukų vieversėliai dainuos.

Be senatvės raukšlių,
Be širdies išdavikės – sklerozės –
Aš norėčiau žingsniuot
Ligi tolimo kapo duobės.
Lai per širdį tekės
Visas jaunas gyvenimo grožis,
Lai nuo laimės ir džiaugsmo
Apsvaigusi siela virpės.

Man dainuoti ir šokt!
Man žydėti ir stiebtis į saulę,
Kol rugsėjo šalna
Išsiskleidusį žiedą pakas!
Aš norėčiau išsaugot
Netilstančiam žygių pasauliui
Nepasotintą širdį
Ir jauno kareivio rankas.

1957

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

ŠĮ PAVASARĮ

Poezija yra...
Jau taip seniai mane kankina,
Taip jau skaudžiai degina
Ieškojimas atsakymo
Į klausimą,
Kurio galbūt visai nėra:
Kur slepiasi poezija
Ir kas yra poezija,
Ir kam ji reikalinga
Šiam nerimstančiam,
Šiam laimės neatrandančiam
Pasauliui?..

Poezija yra...
Aš nustebau,
Kai šį pavasarį
Naujai savęs paklausiau:
Kas yra poezija,
Ir kai širdis,
Ieškojimo vargingo iškankinta,
Tą mano klausimą
Atgręžė prieš mane:
O kas nėra poezija?

Poezija yra
Žolės dygimas
Ir obels žydėjimas,
Ir paukščio pastanga
Susukti lizdą medyje,
Ir geležinis traktoriaus dainavimas,
Ir tas artojo nerimas
Dėl sėklos pabertos
Ir galimų šalnų...
Pavasarinis rūpestis
Ir džiaugsmas,
Dar negimęs,
Ir vilties žaliavimas
Yra poezija.

Poezija yra
Laukimas
Ir trapus tikėjimas,
Kad bus karšta, derlinga vasara
Ir kad ruduo skambės
Linksmom vestuvėm,
Pabaigtuvėm...
Sūriausias prakaitas,
Aitriausias nuovargis
Ir ant delnų suveltos pūslės,
Sąnarių skaudėjimas
Yra poezija.

Poezija yra
Veržimasis į darbą –
Į esimo prasmę,
Į žolės dygimą
Ir obels žydėjimą,
Kuris ne pats sau tikslas,
Tik troškimas
Duoti vaisių...
Savęs į sėklą perkėlimas,
Ir slaptingas lieptas,
Amžinybėn tiesiamas,
Yra poezija.

Poezija yra
Mirtingos laimės
Nemirtingas mirksnis,
Gyvybės atgijimas
Ir žmogaus pasilikimas
Žmogumi
Net po mirties,
Po nupuolimo,
Po savęs atsižadėjimo,
Po sutryptų sapnų...
Tikėjimas žmogum
Ir didelio tikėjimo nešimas
Ateitin
Yra poezija.

Poezija yra
Senuko mano tėvo –
Sodininko –
Vaikščiojimas keliais
Apie obelis
Ir negalvojimas,
Ar vaisiaus jis sulauks,
Ar nesulauks...
Mano dukros neklaužados
Siautimas
Po tvarkingą sodą
Ir šakelių žydinčių
Nerūpestingas lankstymas
Yra poezija.

Poezija yra...
Kai šį pavasarį
Širdis apsuko klausimą –
Kankintą užkankintą –
Ir paklausė:
Kas nėra poezija,
Man nė per nago juodymą
Ramiau nepasidarė...
Aš tik jaučiu,
Aš tik žinau,
Kad šitas neramumas –
Geras
Ir palaimintas,
Kad jis –
Yra poezija.

1973

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.