šlapias gyvenimas

Prieš laidą ten rinkdavos vėjai,
Ten durpėmis lodavo lapės.
Girdėjosi ten, ką tylėjai, –
Gyvenimas buvo ten šlapias.

Pavasario naktį žvaigždėtą
Ten pempės pralėkdamos mojo.
Rugsėjy, prarijusi pėdą,
Ten ūkdavo kuliamoji.

Lig pusės paniręs į liūną.
Mėnulis kas mėnesį puvo.
Keleiviams ten būdavo liūdna.
Todėl ten keleivių nebuvo.

Tik buvo dangus įsiterpęs
Tarp tavo: buvau ir būsiu.
Kamienais ten laipiojo kerpės,
Šaknelėm ieškodamos mūsų.

Ten vėjai kas vakarą pūtė,
Bet kartą nebuvo ten vėjo.
Gyvenimas ėjo ten būti,
Beeidamas ir praėjo.

saulėtekis prie vandens

Suspurdės vandeny
Gal žvaigždė, gal žuvis,
Ir brastos akmeny
Netikėtai sušvis,

Ko nebuvo visai
Ar išbiro kely.
Tik sušvilps pratisai
Karklo žievės toli,

Ir mirgės vandeny
Tai, kas liko tavy,
Kai labai gyveni,
Nelabai negyvi

Sukrebždės po žieve,
Pasislėpę nuo to.
Bėgs ir bėgs pro tave,
Bet jau kitas vanduo.

Jis tave užrašys,
Kol atminsi: esi,
O saulėtekis šis
Pasibaigs kaip visi.

į medį pavirstantis laikas

Apie šerdį kamienai suspaudžia metus,
Ir akmuo pamatuos aprasoja prieš lietų.
Taip korių atminty sukietėja medus,
Tarsi šauktų visi, o kiekvienas tylėtų.

Praretėja erdvė po lietaus apie mus,
Ir paparčių žiedai išeities prisipildo.
Žmonės žino daugiau – buria jie likimus,
O būrelis rūdžių tyliai žiūri nuo tilto.

Ima kauptis rūda kirvio ašmenyse,
Kol metalas erdvėj nuo drėgmės išsisklaido.
Už tinklainės ribų sudaiktėja šviesa
Ir nematoma spengia ant laido.

Miškas blėsta kaip veiksmas debesyse,
Kur nė vienas kitos išeities nebeturi.
Laikas lieka rievėj, kol sutrūni tamsa
Ir mediena užpildo jos tūrį.

iš pelkių galvoja tamsa

Gyvenimas jau sutemęs,
Ir viskas pavirsta žeme.
Bet niekas pakyla nuo žemės
Ir vedas į pelkes: eime.

Į vabalus lenda miegas –
Materialioji dvasia,
O tas nebuvimo niekas
Kaupias tiktai mumyse.

Vanduo kaip gyvenimas vėsta,
Kas buvo – žydėjo kadai.
Jau išlėkė žvirbliai į miestą,
Sudygo išbirę grūdai.

Jų šaknys į vandenį remias,
Ir blykčioja pelkė visa,
Kol pradeda kilti nuo žemės
Praėjusių metų vėsa.

Ir kerpės jau lipa ant rankų,
Šiurena būtis jų sausa.
Atvertusi galvą, į dangų
Iš pelkių galvoja tamsa.

Ji mąsto save į visatą,
Kol išmuša valanda,
Ir krenta į gelmę visa ta
Jos masė – per amžius juoda.

asiūkliai

Taip asiūkliai išmaišo durpynus tirštus,
Jų šakniastiebiai grikši giliai dantyse,
O dirvožemis rūgsta, ir sunkiasi pro pirštus
Drungnas pievų vanduo, kol vėsa

Bręsta polaiškiuos. Miestų metalas
Priartėja per plūgą, užgęsta šviesa.
Sprogsta sporos, ir auga atolas.
Viskas taip ir yra, bet yra netiesa.

ir niekas pavirto žeme

Ten jau nieko nėra ir nebus –
Kas galėjo supuvo save.
Tik vėl numeta karklai lapus
Lyg nebūtų jų buvę: rievė,

Apie šerdį eidama,
Išeities nebeturi visai –
Užpelkėjusi tuštuma,
Supeliję oželių balsai.

Metai baigiasi ties bedugne,
Gelmėje ima kauptis rūda.
Gal gyvenimas buvo, gal ne –
Tik ta viksvos kuprelė ruda

Tarsi lapė pro tavo akis
Nušuoliavo į pelkes: eime.
Šauksi – niekas neatsakys,
Nes ir niekas pavirto žeme.

tiek iš gyvenimo liko

Jis žiūrėjo į nieką ilgai.
Švietė saulė tą patį į kiemą.
Šitaip žiūri balandžio langai
Į savaime užgesusią žiemą.

Jis tylėjo kaip tyli daiktai –
Dar yra, bet iš lėto jau yra,
Ir į apačią byra tai,
Kas į viršų iškelia žvyrą.

Nepakėlė jis kryžiaus patsai
Ir kitam ant pečių neuždėjo.
Tiktai ūkė kažkas pratisai –
Tai rievė apie medį ėjo.

Nė vienam jis nesakė: mane,
Nepastūmė nė vieno į šalį.
Tik tolybėje ūžė minia,
Švietė saulė, ir buvo žalia.

O saulėlydy degė langai, –
Kokių tik nebūna dalykų.
Jis žiūrėjo į nieką ilgai –
Ir tiek iš gyvenimo liko.

likimas

Rodos, buvo ar tik žaibavo,
Ar tik spengė kažkas pratisai.
Ką jis duoda gyvenimui tavo,
Neturėdamas nieko patsai?

Kur jis dingsta, išpranašautas
Tokiu pat kaip ir tavo balsu,
Kai gyvenimas dega kaip šiaudas
Ir jį laikančiam būna baisu?

Kaip jis trupa – lyg vasaros dienos,
Su žolėm nušienautos seniai,
Kai sudžiūva lapeliai žodynuos
Ir pagelsta sąsiuviniai.

Ar jis jaučia, kur tavo širdį
Varo kraujo sparneliai šilti,
Kai tamsoj po ląstelę ardo
Ir vėžys, ir visi kiti?

Ar supranta, kur eina ir vedas
Jis tave, kol išmuš valanda? –
Jo bebalsis nematomas veidas
Spengia niekur ir visada.

nebuvo matyti pėdų

Tyliai krito pirmasis sniegas,
Ir žibėjo rasa ant šiaudų.
O pro šalį ėjo dar niekas –
Nebuvo matyti pėdų.

Jis nebuvo tasai, kurio laukė
Susirinkę senam kamine.
O pro šalį plaukė ir plaukė
Drungna debesų nežinia.

Ten stovėjo ant tilto dar jaunas
Ir žiūrėjo, kas bus po ledu.
Bet nebuvo, tik temo jaujos
Iš pakampių tokiu metu.

Vakarėjo, ir šiurpo tas metas –
Nesiskyrė diena nuo nakties.
Tik ant ežero dėjosi ledas
Nežinia iš kieno atminties.

Neturėdamas ko prarasti,
Piešė jis begalybę žiedų.
Tai, matyti, turėjo prasmę,
Bet nebuvo matyti pėdų.

tai naktis

Ir nebus pagailėta nė vieno.
Nesulaukus, kol saulė atvės,
Ima stingti rievė ant kamieno, –
Taip mirties ratilai po erdves

Išsisklaido – nereikia būti
Ir nebūti nereikia tada,
Kol sudyla rievė: po truputį
Prisiartina valanda,

Ir sušvinta dangus atsivėręs –
Kam neskirta – neatsibus.
Lieka žemės usnys ir svėrės
Jau anapus šitos ribos.

Ten į krantą jau kraujo putą
Ima plakti bangų netektis.
Ir gyvenimo tarsi nebūta:
Atsidaro erdvė. Tai naktis.

Žvaigždės lyg abejodamos kabo.
Kierkegaard'as: Arba – arba.
O eilėraštis viso labo –
Tik žmonių ritmizuota kalba.

Jonauskas, Stasys. Širdis plaka delčią: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.