Boružės

Daug gražių vabalėlių bėginėja ir laksto.
Net ir tie, kurių nepažįstam,
Turi lygias teises su visais:
gali gimti, gyventi ir mirti.

Kas neregėjo boružių, rudų j taškelių!
Tai apie jas dainuoja estradinės latvių mergaitės:
„Zala zala zalite, maza maza marite“,
O kiti šokinėja – priima tai kaip tiesą.

Prašo mergaitė boružę skristi, kad būtų lietaus ar giedra,
Kartais dainelė baigiasi, boružė dar nepakyla, –
Patarimas – ištarti jos vardą lotyniškai: Subcoccinella vigintiquatuorpunctata,
Ir dvidešimtketurtaškė boružė tikrai nulėks.

Boružės būna gražios – tikros dievo karvytės.
Su dievu nieko bendro neturi, kaip ir su karvėmis.
Tai tik žmonių kalba, kurios jos nesupranta, –
Niekam nuo to nei blogiau, nei geriau.

„Tiek boružės, tiek jų lervos grobuoniškos,
Minta amarais, skydamariais ir kitais smulkiais vabzdžiais.
Naudingos.“ Naudingos žmonėms, bet ne amarams.
Taigi net dievo karvytės naudingos neabstrakčiai.

Rupūžės

Ankstyvą pavasarį, kol nekukavo gegutė,
Kol gyvenimas – prieš akis, kol karo nebuvo,
Šliaužia prietemoj monotoniškai – Bufo bufo –
Vos girdėti, kai plaka širdys vidury jos.

O paparčiai užauga, papročiai sužmogėja –
Jie vienas be kito negali jau apseiti.
Ir didžiosios raidės pasirodo žodynuose,
Stimuliuodamos mūsų augimą į viršų.

Piemuo visada turi lazdą, o kitas – ir lentą,
Trečias atranda rupūžę, ketvirtas – ateitį:
Nežinodamas nieko, jis jaučia, jog dievo nėra,
Deda rupūžę ant lentos ir siunčia į dangų.

Ta krinta princesei prie kojų, ši klykia,
Kai sprogsta lyg bomba Bombina bombina, –
Jos išskyros aitrios, mergaite, ir tėvas
Atbėgdamas šaukia: rupūžės jūs visi!

O gyvenimas eina, rudenėja moliuskai, –
Voratinklių dezoksiribonukleino rūgštys, –
Ir spygliai – Bufo bufo – ir pūvantys lapai,
Ir nieko jau neprišauksi akivaro viduryje.

Kurmiai

Kurmis yra toks nedidelis gyvūnėlis.
Jis gyvena todėl, kad yra, o yra todėl, kad gyvena.
Nieko pasauly neatsitiktų, jei kurmių nebūtų,
Ir gyvenimas tobulas ne todėl, kad kurmių yra.

Daugelis žino legendą, kaip kurmis neklausė dievo,
Nenorėjo taisyti kelių, nes keliais jis nevaikšto.
Tikriausiai ne vienas matė rytą ankstyvą
Ant kelio netyčia numirusį kurmį.

Ne vienas regėjo, kaip kurmis išrausia daržą,
Ir suprato, kad šito poelgio niekaip nevertina joks baudžiamasis kodeksas.
Ne vienas norėjo užmušti kurmį prie urvo be teismo,
Ir neaišku, kokia jėga jį sulaikė nuo šito.

Neteisūs yra tie, kur galvoja, kad kurmis
Po žemėmis rausias be jokio tikslo,
Bet neteisūs tikriausiai ir tie, kurie mano,
Kad kurmis po žemėmis ieško teisybės.

Jis nieko neieško: yra toks gyvenimo būdas –

Kartais šį tą atranda, šį tą ir suėda.
Jis negali gyventi kitaip, kaip gyvena.
Ir po šito eilėraščio kurmių gyvenime niekas iš esmės nesikeis.

Samanos

Auga tylėdamos – nieko riksmu nepakeisi,
Nepakeisi žmogaus, kuris jau toksai, kokio reikia:
Sienos nedaužo kakta, po velėna ieško sliekų,
O vėliau nukapoja pražydusių šluotsmilgių galvas.

Tiesa yra ta, kurios reikia ją galinčiam duoti:
Išarti, pasėti, nupjauti, iškulti, sumalti
Ir vėl – iš pradžių, kol pradeda augti samanos,
O tiesa – ta pati: ko nėra, bet per amžius.

Žemė yra graži, dangus yra žydras, skaistūs yra meteorai,
Jie sušvinta kaip žmonės ir išnyksta tolybėse.
Kaip vadinosi šitas, ką reiškia data ir vardas,
Kurį, artimiesiems nutolus, ima skaityti samanos.

Samanos šliaužia tarsi beveidė masė,
Ir akmenys mūsų sąmonėj tyliai apsamanoja.
Atleiski jiems, viešpatie, nes jie nežino, ką daro,
Nežino, ką daro ir samanos – ar galima joms atleisti?

O žmonės vis tolsta ir tolsta – jie vejasi savo ateitį,
Kol samanos atsilieka ir pradeda bėgti risčia
Per ganyklas, per kapinių tvorą, per slenkstį,
Kur susitinka skruzdėlę ir abidvi pakelia šapą.

Paparčiai

Žydėti negali, bet kitaip negu žmonės.
Ir gyvena kitaip, bet ne amžius.
Jie nieko neturi – viskas priklauso miškui,
O miškas priklauso žmogui.

Paparčiai nėra amžini, keičias jų kartos.
Laikui atėjus, iš sporų išauga polaiškis,
Jo anteridžiuose ir archegonėse
Susidaro tokios ląstelės. Taip joms ir reikia.

Žaliuoja jie tarsi prieš mūsų erą,
Lyg nebūtų per žemę šliaužę ledynai,
Lyg nebūtų apanglėjusios girios didžiausios, –
Brolis nei tėvas nebūsi.

Žmonėms jų nereikia. Bet puola lyg prie medaus,
Ieško žiedo per jonines patį vidurnaktį.
Retas atranda, iš ryto ir tas nebežino, –
Žydėjo papartis ar švietė mergaitės užanty.

Ir niekaip įrodyt negali, o laikas eina,
Kol nieko įrodyti jau nebereikia.
Nebelieka prasmės klausinėti, kai išneša žmogų,
Regėjo jis žydint papartį ar ne.

Lakštingalos

Gali kiekvienas paskleisti kokį nors garsą,
Bet ne kiekvienas tegali taip kaip lakštingala.
Retas tegali net pamėgdžioti ją,
Daugelis to ir nebando.

Luscinia luscinia kaip dainininkė
Tobulai gieda mūsų gyvenimą,
Kuris šviečia pro pelkių rūką, senamiesčio tiulį,
Tik norėtų ne vienas regėti, kas jos viduje.

Bet lakštingalos – mums ne giminės, –
Jos yra iš strazdų šeimos.
Mūsų laikais tarp šeimų nebėra kraujo keršto,
Ir lakštingalai viskas leidžiama;

Kartais lakštingala elgiasi negražiai –
Nutūpusi ant šakos, kažką išmeta.
Bet dažniausiai ji elgiasi dar negražiau –
Čiulba suspaudusi tai savyje.

Panašiai daro daugelis:
O! kaip dainuoja mergaitės
Giedrą sekmadienio vakarą –
Dar gražiau kaip lakštingalos.

Visata

Turi pradžią, pradžios neturi,
Žino, iš kur atsirado, neatsirado – nežino,
Žvaigždė nukrito, nenukrito žvaigždė,
Pralėkė kometa, kometa nepralėkė.

Gyveno žmogus, žmogus negyveno,
Sugalvojo gyvybę, gyvybės nesugalvojo,
Tiesą išrado, neišrado tiesos,
Buvo per amžius, per amžius nebuvo.

Plečiasi į begalybę, į begalybę nesiplečia,
Pralenkė šviesą, šviesos nepralenkė,
Turi tėvynę, tėvynės neturi,
Žino, ką daro, ką daro, nežino.

Supranta visus, visų nesupranta,
Išteisina klydusius, klydusių neišteisina,
Numarina kiekvieną, kiekvieno nenumarina,
Prikelia mirusius, mirusiųjų neprikelia.

Pasaulį sutvėrė, nesutvėrė pasaulio,
Viską atsimena, neatsimena nieko,
Gali pakeisti, pakeisti negali,
Turi pabaigą, pabaigos neturi.

Teisybė

Nesupranta, kad gimė, o mirti nenori:
Sutvėrė iš žodžio, išsivystė iš driežo,
Sugalvojo kas nors, pati atsirado? –
Atsibudo netyčia, nežino kodėl.

Nežino kodėl, bet supranta, kaip elgtis,
Kas žmogui naudinga, žolei – mirtis.
Žiogas groja teisybę, o dalgis
Ją nutraukia todėl, kad yra.

Žmonės moko ją savo kalbos, bet ne visai
Ji supranta, kodėl teisinga, tad lieka
Kaip varpa – prie žemės, o pjauna,
O veža ir kulia kaskart vis kiti.

Pasikeisti negali. Kai pakeičia ją žmonės,
Ilgai sukinėjas kaip vėtrungė naktį.
Į kalėjimą jos neuždaro – tik žmones,
Kurie pasikeist jai neleidžia.

Išdygsta žolė, medžiai stovi, o vandenys bėga,
Žmonės eina, o saulė šviečia.
Teisi kaip gyvybė, kalta kaip mirtis,
Bet šito nežino, todėl – amžina.

Sraigės

Slenka per žemę gleivėtos ir šaltos –
Tarp jų kūnų ir žemės vyksta trintis.
Nes tenai, kur nėra trinties, nejuda niekas į priekį,
O tenai, kur yra trintis, kiekvienas iš lėto sudyla.

Bet nesudyla žemė, nors šliaužioja tūkstančiai sraigių,
Sudyla tik sraigių asimetriškas kūnas.
Į dešinę sukas kriauklė jų, gaubianti kūną,
Pasitaiko – gal kas apsiriko – jog sukas į kairę.

Daugelis sraigių gyvena vandens baseinų dugne,
Daugelį sraigių mėgsta parazitinės kirmėlės.
Daugelis mūsų nenorėtų bučiuoti sraigės,
Bet sraigė gyvena – kaip daugelis mūsų.

Padidinus sraigę tūkstantį kartų, daugelis išsigąstų,
Išsigąstų – ir žmogų padidinus tūkstantį kartų.
Bet nepadidina niekas, niekas neišsigąsta,
Net jeigu per smilkinį šliaužia šalta sraigės masė.

Daugeliui, stebinčių sraigių gyvenimą, rodos,
Kad jis nieko nereiškia, kad šitaip šliaužti
Yra beprasmiška, bet galvakojai moliuskai
Šliaužia todėl, kad neturi kitos išeities.

Uodai

Visokiausių yra uodų, – viena jų šeima – tikrieji.
Jie nėra tikresni arba geresni už kitus;
Daugelis jų patelių čiulpia gyvūnų kraują,
O patinų straublelis – be duriamųjų šerelių, -

Jie minta žiedų nektaru kaip dievai arba idealūs vyrai,
Nors yra materialūs: vystosi grybuose, pūvančiose augalų liekanose.
Kartais žygiuoja per sniegą koksai kareivėlis uodukas
Su lotynišku rikiuotės laipsniu: Sciara tomae.

Jis išlaisvinti nieko negali, bet ir pavergti – ne.
Toksai ir kareivis, kuris nieko negali.
Net romėnams jo nereikėjo – vergai buvo naudingesni,
Bet vergų nebėra, o kareivėlis – per sniegą...

O koks nors neregėtas rozetinis gumbauodegis,
Visas apaugęs sidabriniais žvyneliais,
Gali lervą paleisti į karklą, ir žydi tasai kaip rožė,
Kuri reiškia, ko gero, pasaulio pabaigą.

Beviltiški jie nėra, tik trūksta kryptingos veiklos.
Liaudis yra sugalvojusi darbinio mokymo formas:
Uodas gali atnešti vandens, musė gali maišyti tešlą,
Bet jie šito nedaro, o kanda.

Kūdra

Giedrą gegužės vakarą, – vakar dudeno perkūnas,
Šiandien ir vėl gražu, tarsi karo niekad nebuvo –
Laidare laigo veršelis, jį karvė apuosto,
Iš uostų plaukia laivai – tokį gegužės vakarą.

Amžino nieko nėra. Per šimtmečius net ežerai
Apanka kaip žmonės, neberegi jie dangaus,
Kiti nebenori ir patys; nuo saulės įkaista vanduo,
Ir durpės rūgsta kaip mielės, nesiartink, vaikeli, -

Ten gyvena tokie vabalai – jų kūno ilgis
Nuo vieno iki penkių centimetrų,
Buoželė apaugusi smulkiais matiniais plaukeliais.
Jie yra bjaurūs, nes gražūs yra drugeliai.

Gyvena ir mėšle, pūvančiose augalų liekanose.
Plėšrios jų lervos naikina žuvelių mailių, –
Jeigu galėtų, septyniasdešimt penkios rūšys
Suėstų tiek pat rūšių, bet mūsų nepuola.

Toli yra miestai, mergaitės baltom suknelėm,
Važiuoja tenai traukinai ir groja orkestrai.
Tenai visi gražūs ir žino, ko nori,
O kūdroje laigo gyvūnai, neišsivystę į žmones.

Tylėti

Norint tylėti, nereikia jokios energijos,
Jokios išminties, bet niekas netyli:
Vos gimęs vaikelis pradeda verkti, mekena ėriukas,
Net vergai buvo kalbantys darbo įrankiai.

Kalbėti moko mama, darželis, oratorių mokyklos,
Bet jokia mokykla neišmoko tylėti,
Neišmoko tylėti kalėjimas, kol yra išnaudotojų, –
O kai jų nebėra, nebelieka prasmės ir šaukti.

Tylėti leidžiama kiekvienam. Net galvojančiam prieš.
Gali kiekvienas tylėt apie dievą, degtinę ir pinigus.
Už tylėjimą nieko neteisia, jei neturi ko pasakyti,
O turinčiam ką pasakyti – už žodį reikės atsakyt kaip už daiktą.

Niekas iš tolo neregi, ką tyli žmogus,
Neregi ir žmogus, ką tyli kiaulė ar kirminas,
Nors tylėjimas jų suprantamas ir be žodžių:
Paėsti, atsigulti, daugintis, bet šitaip – ne visą amžių.

Tylėti reikia laiku, po laiko tyli pats laikas –
Ji pridurti nė žodžio jau niekam negali,
O gyvenimas eina, ir tyli ne tik nebyliai,
Bet ir tie, kurie turi šitokią teisę.

Absurdas

Jis neturi tėvynės, užkariautojai jį išlaisvina,
Susitikę nušauna, po to moko dailiai gyventi.
Kuo daugiau atsiranda raketų ir bombų,
Tuo geresnė teisybė, jeigu ji tavo.

Kai prasmės nebelieka, apauga ją grybai.
Jie veido neturi ir savo nuomonės.
Kas nieko neturi, iš to neatimsi nieko,
O viską atėmęs, pats neturėsi daugiau.

Tiesa turi teisę būt kieno nors,
Laisvė tos teisės neturi,
Nes ji turi tėvynę: žemę ir kalbą,
Kurios viena kitą supranta kaip tiesą.

Tautos amžiais turi savo gyvenimus,
Prie jų prisitaiko ir parakas – retkarčiais,
Nuo visų pasislėpęs, išleidžia lapus kaip tabakas,
Bet, kas nori valdyti, jį varo atgal į patronus.

Kiekvienas moka galvoti kaip nori, bet retas
Taip daro, nes nori žinoti: kodėl?
O žinant praeina pro šalį, kas eina,
Ir pasaulis nesako, o klausia visus to paties.

Vaikas

Niekas nežino, iš kur atsiranda vaikas,
Bet visi žino, kaip gali jis atsirasti.
Ne visi šitaip daro, nors gali,
Ne visi šitaip gali, nors daro.

Žino visi, kaip vaikas neatsiranda,
Bet niekas šito nežino.
Nes jeigu žinotų žmogus, kad gali neatsirasti,
Tai vargu ar norėtų jis būti žmogus.

Vaikas yra toks daiktas, o gal ir žmogus,
Kuris dar nesvarsto, o daro: būti – nebūti.
Jeigu jis būtų žmogus, tai būtų, o nesvarstytų,
Jeigu jis – daiktas, tai imtų svarstyt ir nebūtų.

Galima atsižadėti vaikų, jei jie neatsižada verksmo,
Kuris toks nebūdingas mūsų geriems laikams,
Galima atsižadėti tėvų, jei jie neatsižada religinių prietarų, –
Žmogus turi laisvę: gali jis pasirinkti – gyventi ar mirti.

O mažas vaikelis yra ir pasirinkti negali, –
Jis gali tik džiaugtis medicinos laimėjimais,
Jis gali tik džiaugtis civilizacijos pažanga
Ir daryti, kaip daro tik žmonės.

Senelis

Vaikeli, žiūrėk, šitas dėdė
Buvo toks pat kaip ir tu.
Anksčiau jis galvojo, kad jį kas nulipdė,
Dabar sužinojo, kad išsivystė.

Žiūrėk, jis jau stovi, jau eina, jau bėga,
Žiūrėk, jau jį vedas, žiūrėk, jau jis veda,
Žiūrėk, jis važiuoja, jis plaukia, jis skrenda,
Apie žemę ir apie saulę.

Žiūrėk, jis dar laigo, dar verčias per galvą,
Žiūrėk, jis dar šaukia, dar vejasi kamuolį,
Žiūrėk, jis dar ieško teisybės knygose,
Kišenėse, susirinkimuose, buteliuose.

Žiūrėk, jis dar vystos, žiūrėk, jis jau lenkia,
Žiūrėk, jis jau vykdo, atkreipia jau dėmesį,
Žiūrėk, jis sutinka, jau tyli, jau pritaria,
Žiūrėk, jau gyvena geriau negu pernai.

Žiūrėk, jau jis tolsta, žiūrėk, jau jis tirpsta
Žiūrėk, minioje ar atskirsi,
Žiūrėk, nebėra jo. Ir gal jis tebuvo koks nors
Nulipdytas iš sniego senelis.

Tiesą žinoti geriau

Paukščiai turi sparnus, sraigėms nereikia tepalo,
Lėktuvai kiaušinių nededa, energija neišnyksta,
Žemė sukasi apie ašį, pavasarį žydi ievos,
Tautos turi apsisprendimo laisvę.

Šuniui reikia mėsos, spaliai neturi urano,
Ateitis visada praeina, druska sukietėja,
Žuvys raidžių nepažįsta, nesuprantame, ką jos tyli,
O kai netyli, iš viso niekam neaišku, ką daro.

Drugiai mums – ne giminės, – jie gyvena be plano,
Metaloidai – blogi laidininkai, ežys turi spyglius,
Vėliavos būna spalvotos, kulkos spalvų neatskiria,
Saulėj nėra vandens, užkariauti jos neįmanoma.

Sliekai neužuodžia aukso, kiškiai parako neišrado,
Kiekvienas galvoja teisybę, akmenys – nieko,
Drugiai nesikryžmina su alyvomis nei su vištomis,
Tam, kas pasako tiesą, duoda papildomus klausimus.

Laisvė neturi kvapo, mėnulis nemoka lietuviškai,
Jis gali užmigti bet kur, traktoriui reikia guolio,
Žmonės netyčia suserga, ir skaičiai – ne visad sveiki,
Nieko iš to, bet tiesą žinoti geriau.

Jonauskas, Stasys. Spaliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.