***
Jeigu nepažinai manęs
tai dar geriau
esu seniai pražuvus ir ne tavo
ne tau mane išgelbėti
ne tau nupiešti viltį mano
vyzdžiuose
ant mano balto kapo kryžiaus
užrašys
„ji stengėsi labai“
arba
„sugrįšiu už penkiolikos minučių“

***
Galbūt išties turėsiu ropštis pragaran
iš pragaro
apsiavusi pigiais kartoniniais bateliais
pagarbiu veidu ir niūri
su kieta karsto pagalve po pažasčia
nors Dieve tu tikrai žinai
kad tau nenusidėjau
aš viską dariau kad iškęsčiau
nešokau nuo tiltų žemyn
neguliau ant gelžkelio bėgių
negėriau nuodų
visad manydama
jog dozė bus nepakankama

***
Tavęs kasdieną, Dieve, vis daugiau.
Ir vis mažiau manęs.
Jeigu ne skausmas, galvočiau –
niekad nebuvau,
tebuvo apsnigti laukai ir greitos
kiškio pėdos.
Tavęs kasdieną, Dieve, vis daugiau.
Žiemos lediniai pumpurai
daugiau nebesiskleis.
Miegosiu ten.
Sapnuosiu savo kūną.
Sapnai mane nuneš į žemę,
taip kaip dabar nuneša dangun.
Aš žemės neprakeiksiu niekados,
nes čia akimirkai apsikabino
mūsų sielos.

***
Aš netoli nuo jūsų gyvenau.
Verkiau ir žodžiais spjaudžiau,
mylėjau monstrus ir mažus
vaikus, išbraidžiojau pusnis,
uliojau net girdėjosi danguos,
kentėjau,
bet buvau tokia laiminga,
jog lemtis,
lyg išsigandusi kvaila višta
pasislėpė už kampo.
Ne viskas prarasta.
Dar liko kelios sveikos kūno vietos.
Dar liko porą nevilties duobių,
dar tu likai, jeigu išties buvai.
Ir viskas baigsis gal visai gražiai,
Ir kaip man kitados patiko – tragiškai.
Paberkite ant mano kapo paukščiams trupinių
ir aš su jais giedosiu
iš požemių pravėrus karsto dangtį.
Matysimės sapnuos.
Bet nedažnai.
Būk atidus. Klausykis sakinių
nebesuprantamų, paguodžiančių.
Dar visko liko.
Aš dar nenusižudžiau,
gyvi vaikai ir jie dar moka
juoktis.
Dar visko liko.
jūs pailsėsit nuo manęs.
bet tik tada,
kai mano atlapa ir beprotė širdis,
supus po žemėm
daigelius išleidus.

***
Aš esu viskas
ir daugiau nėra nieko
tik daug durų pro kurias vaikštinėju
iš vienos tuštumos į kitą
aš esu viskas
vienintelis taškelis ekrane
kai numirsiu paskui mane lėks pilni
traukiniai į kapą
prikimšti keptų karvelių
liūdnų nustebusių triušių lempų knygų
laiptinių žmonių apvytusių rožių
viskas ko aš sugebėjau čia
prisigrobti prisiplėšti
įkandin atskubės debesys elektrinės
upėtakiai pajuodę arbatinukai
ir net svetimų žmonių kojinės
privelti plaukų segtukai degtukai kažkokie
metronomai
ir miestai kuriuos aš mačiau ir tie
apie kuriuos buvau kadaise girdėjusi
sudeginkit mano pasaulį
nes gali stirksoti iš kapo koks nors
toršeras senas aritmetikos vadovėlis
arba tarkim Balzako snukis
aš esu viskas kas nesibaigia
už mano krantų

***
        Juliui G.

Mano mielas ir kuklus drauguži
juk be poezijos ir be degtinės
jau būtume seniai numirę
dabar liepsnojame
tirpdome pusnis
naktimis asfaltą karštą
valgom šaukštais
kvatojam visados
tirtėdami keistai
trumpam į kapines užbėgę
pasimatuoti kapo

***
Ir aš tada tamsoj viena
glūdėdama
jau pasibaigus nevilčiai
bet dar neprasidėjus vilčiai
supratau kad man visai vis tiek
numiręs tu ar gyvas
nes mūsų lūpos
kartą susitiko amžinai
ir nesvarbu kas pirmas
jas paryčiais atplėš

***
Sėdėjome trise pievoje
prie dumblino ežero
atšuoliavo paklydęs arklys
apuostė mano
baltus marškinius
išsimaudžiau šiltam vandeny
žaliuos mauruos
kaip senovės lietuvė
o paskui nuėjome deginti
autokatastrofoje žuvusio
mano pusbrolio Valdo
žalios striukės
dūmai kilo į dangų
graužė akis
nuėjome pėščiomis
iki pat Kretingos miestelio
kur viena alkoholikė tvartelyje
pagimdė antikristą

***
Užmiršau kas pirmas pasakė: vienatve
sėdėjom nemigę mažoj suodinoj virtuvėj
užliūliuoti karo žiemos
sėdėjom nemigę susiglaudę
nežinia ką prasimanę vienas iš kito atimti
o blausi šviesa iš anapus sruvo
ant mūsų rankų suguldytų kryžmai
ir aš jau nebeklausiu ar kas ten mylėjo ką
tik kuždėjau
mano vienišas nemirtingas ir žuvęs
taip norėčiau lik su manim
saloje kurioje nieks negyvena
saloje kurioje nebėra ir manęs

***
Turėjau tik pluoštelį
sutrintų apdriskusių
eilėraščių kišenėje
pažįstamą šunį Albiną
su kuriuo kartą
pasikalbėjome ant prišnerkštų laiptų
o tada iš aukštybių
pro kiauro stogo skyles
ant mūsų krito ir krito
savižudžio sniego
tyla

***
Tu kurs man prikeli liūdesį
lyg koks paliegęs Van Gogas
laisvalaikiu žaisime rojų
mes gyvenantys pragare
ir lekios nupudruoti ir švelnūs
dekoratyviniai angelai
kaip mirtinai įgrįso mėnulis
tas pats kuris kybo
beprotyno lange
pažaliavęs ir senas
kaip sonetuose apseilėta kančia
tu kurs nežinai kam esi
kurs sugniauži pirštus pralaimėjęs
aš beprotyno kiemo sniege
tau vienam parašysiu eilėraštį
nors nežinau kas man būsi tada
gal tik menkas ruoželis dangaus
gal tik stiklinė su selteriu

***
…ir žinoma mes esam
ne lakštingalų vaikai
ne rožių ir ne mėnesienų
nors su mumis taip pat
kalbėjos angelai
bet tiktai girtą dieną
ir žinoma kad nuodėmės ugnis
nedegino
o tik trumpam sušildė ir paguodė
mes iš tarpuvarčių pigiausių svaigalų
iš nuorūkų keiksmų
ir šlapio sniego
savo poeziją išradom
šiurkščią ir išdidžią
kai jūs lindėjot savo biuruose
kai slankiojot bažnyčiose nuobodūs
mes buvom dieną ir nakčia
kapuos
namuose savo

***
Mirusiųjų pasimatymų kambaryje
senukas tebeskaito laikraštį
kurį aš užvakar rašiau
mirusiųjų pasimatymų kambaryje
sėdžiu sužvarbusi
ant senos nušiurintos sofos
užsidengus kelius mergautiniu
motinos paltu
ir žvelgiu žemyn pro tokį
apvalų liuką
laukdama kada ir man pateiks
įrodymų
jog išties gyvenau

***
Išblaškėm paskutinius skatikus
ir drabužius ir debesis
ir žmones
o trokšdami dievybės radom tik vienas kitą
argi gyvenom kitados laimingai
argi gyvensim mirę
argi tikrai mylėdami
mes tampam geresni
žinau visai mažai
bet mielas mano
šitoji laimė nužudys mane
nes juk nelaimės niekaip nepražudė

***
Pažadu neberašyti eilėraščių
nebelakstyti į jokius
suokalbius
nekurti paryčiais
anarchistinių partijų
negeisti katastrofų
neplėšyti Cvetajevos
ir kitų rusiškų
knygų
nešiurpinti kaimynų
nesivolioti alyvų krūmuose
ir niekada
niekada
nekritinėti
į orkestrų duobes
nuo scenos
neužknisinėti Dievo
kvailais klausimais
nesimuistyti
ir nebesvajoti
kaip nors lengvai nusibaigti

***
Kai aš, sulaukus pagaliau eilės,
įslinksiu Paskutinio teismo
salėn, tokia sužvarbus, apsisiautus
tavo miline,
teisėjas kilstelės pavargusias akis
ir pasakys:
„Taip šėlai, maištavai,
o kęst reikėjo tyliai.
Tiek klausimų mums bėrei,
kad kartais užsikimšdavom ausis.
Elgeisi lyg išpuikusi Liuciferio
žmona, o juk širdis
kaip trijų metų vaiko.
Mylėjai daug.
Derėtų daug atleisti.
O tas eilėraštis, kurį atsitempei
suglamžytą kišenėj, – nebeišteisins.
Tai kliedesiai pavargusios moters
anapus baimės.
Sargybini,
įleiskite
ją pagaliau dangun
ne pernelyg sugriežtinto režimo“.

***
        Andriui

Jis mirė.
Virš jo giedojo angelai
lyg gimnazistų choras.
Lombarde jo gedėjo juodas frakas,
nupiešta taurė,
senamiesčio šlubi balandžiai
ir Paryžiaus miesto planas.
Jis mirė.
Ir Dievas jį pagaliau atspėjo ir
pažino.
Išblėso mėnulio žlibas snukis
virtuvės lange,
visi, kurie jį niekino,
mylėjo ir kankino.
Jis mirė.
Mirties sapne jis dar teberegėjo
savo kūną smingantį žemyn
ir išplėstas akis
į taisyklingą grindinio kvadratą.
Paskui, kaip džiausto pievoj
vėjuotus skalbinius mama,
murmėdama po nosim
kažkokią keistą
rusišką dainelę.

***
Taip, moteris. Bet man ne gėda
maištauti šlykščiai ir juokingai.
Mąstyti vyriškai, o trapumu žavėt.
Ne gėda būti nevaldomai, laukinei
ir nelaukiančiai. Sieloj žiema.
Ji apgaulinga tuštuma balta – po sniegu
minos miega. Ne gėda man mirtingai
nuodyt nemirtingumu.
Ne gėda mirtina infekcija
sužeisti lepų tavo kūną.
Ne gėda lošt iš mylimo galvos
ir ją pralošt. Ne gėda priesaikas
pasirašinėt krauju, o rytą mėtyt
jas pro langą ant pievoj
sliūkinėjančių šlapių kačių,
Ne gėda man tavęs, jau mirštančio,
neaplankyt ligoninės skaistykloj,
nes kas širdies kraujagyslių šuntavimo
operacija, jei meilė mirė. Jei meilė
mirė, mirė viskas – net pati mirtis.
Ne gėda man, atleisk, negeisti meilės.
Tos purvinos, slidžios duobės, juk man
čia niekas nežadėjo rojaus.
Bet aš vis tiek esu.
Krauju pražydau pavasarinės rožės
lūpom sukramtytom.

***
         Jonui Mekui

Mes gulėjome virtuvėje ant grindų
apsiavę sunkiais žieminiais batais
Meko sniegas miegojo lauke
kaip mažas vaikelis
bet vis negalėjom nurimti
šūkavom padrikas eiles
kitų ir savo
aš jau buvau išeikvojusi
maišto atsargas
išvarčiusi visas pelenines kėdes
nutempusi visas staltieses
su taurėm žemyn
o Mekas įkalintas
mano virtuvėje
lyg koks vabalas degtukų
dėžutėje
pavargo nuo šėtono ir Dievo
peštynių
kurios kas vakarą vyksta
„Suokalbyje“
prašė primerkęs akis
„Tik tu nepažadink sniego“
ir aš užmigau rami
ir sapnavau kaip ant kelio
sniegino šoka Meko širdis
o rytą mano gražuolė dukra
palydėjo Meką į liftą
sugrįžus pasakė
„Tas tavo Mekelis
toks pats kvaištelėjęs
kaip ir tu.
Nustok žliumbti“.

***
Kai aš stovėsiu ant palangės
ir užuolaidos išsipūs lyg laivo burės
kažkokiame Paryžiaus ar Marijampolės
viešbutyje
kai aš paskutinįjį sykį
išvysiu tave žemai apačioje stypčiojantį
su juoda skrybėle
kai aš panorėsiu pažadinti
kurčią pasaulį
vienu vieninteliu šūksniu
kai aš nuspręsiu būti amžinai
ir tave paskutinįjį savo žmogų
mylėdama nuodėmėj neviltingai
viską kas mus skyrė ir vienijo
išskaidrinsiu taip
kad pavirsiu į ką tik išskalbtas paklodes
ir nuskriesiu pavėjui
o tu toks ramus ir aklas
nyksi toliuose
nebežinodamas kam tarti dar nors vieną
žodį
todėl gražiai apsirengęs nueisi
į kokį garsų muziejų
nusipirkti naujo katalogo
kuriame nesurasi nei vieno mano sapno
ir mano dvasia jau nebepaguos tavęs
taip tvarkingai ir graudžiai
planuojančio ateitį

***
Mes taip gyvenom
iš visų pusių vėjai
o dienos vis labiau į vakarą
už upės krūmuose plėšri ir gundanti
apokalipsė snaudė
bet mes taip rūpestingai
kūrėm drabužius ir rašėm laikraščius
grožėjomės peizažų reprodukcijom
grūdomės į sėkmę
ir įnirtingai bandėme kažką turėt
ar sulaikyt
mes taip gyvenom
mano viena mergaitė Kristaus žemėj
žaidė lengvais begarsiais šautuvais
ir jai labai prie veido tiko karo uniforma
kita mergaitė Londono rūke
iš tolių man ranka mojavo
o aš patyrus nuopuolio
svaiginantį azartą
ir Dievo karalystės butaforijas
mylėjau sūnų
tą kur nužudžiau
kurį mačiau ant kryžiaus mirštantį
mylėjau sūnų
taip be atodairos taip švelniai
ir klaidingai
o debesys ir jūra ir akmuo
man kažin ką labai svarbaus kalbėjo
bet aš nesupratau
tiktai kas dieną vis atšiauriau skaudėjo širdį

***
Aš pamečiau žaidimo taisykles,
ir mano smėlio pilį, taip kruopsčiai
ir ilgai statytą, vėjas išnešė
pro dvidešimto aukšto langus.
Aš pamečiau taisykles.
O tu šaukei –
kokia nesąmonė –
ir stengeisi surasti tamsoje
paaiškinimus stalčiuj kažkuriam,
kad atpažintum savo seną, saugų veidą.
Šaukei –
jos žilstantys plaukai, jos tuščios akys,
o jos draugai galėjo būti vien tik žūstantys.
Bet vien tik žūstantys šį tą pramato,
budėdami sunaikintuos namuos,
šį tą išgirsta dusliam tantamo gaudesy.
Ne kiekvenam pavyksta, aplankius
šitiek bepročių namų,
pakelti dar ir savo
kantriai tramdomą ir kuklią beprotystę.
Bet jeigu mirčiau.
Vieną rudenio sekmadienį.
Ar taptum gailestingas man ir mano sielai
Pagaliau, gal leistum man neprasidėjusiai
ir niekada nepasibaigusiai –
daugiau nebūti.
Tyčia. Niekur.
Saldžiausias žodis žemėje – nebūti.