R. Jaro knygoje „Dzen dzen“ visi intelektiniai psichologizmai atskleidžiami per psichodelinius veikėjų ir juos supančių daiktų spąstus, kurie spendžiami iki neatpažįstamumo sudarkant įprastus santykius, paremiami sapno logika ir Alisos stebuklų šalyje gundymais. Tam pasitelkiami ezoterika, sadomazochizmas, koprofagija, kanibalizmas, erotografija. Norėjau parašyti „pornografija“, bet šiuo atvejo Jaro kūrybai tai nepritaikoma, nes jis ne daro ar vykdo, o tik imituoja sueitį, šaiposi iš davatkiškumo, miesčioniškumo buržuazinio nepadorumo ir lengvai įrodo neegzistuojantį vyksmą, nes iniciatyva jo rankose, kur talentas, pradėjęs žygį nuo pirmosios raidės, lengvai randa taką žodžių giriose ir nuveda skaitančiojo mintį iki paskutinio taško. Nes jis – Talentas, o nugalėtojai – neteisiami.
                                                                                                              Gintaras Patackas

       Visalis

       Visalis sudejavo. Už lango kažkas stenėdamas spaudė sukriošusios „Pobedos“ pedalus, ir matyt norėdamas išgirsti kažką kita nei zirziantį, tarsi iš filmų apie karą, signalą, keikėsi. Grupė nežinia kokio amžiaus vyrų gageno storais, tarsi guminiais balsais.

       Visalis sunkiai pakilo nuo lovos. Sugraibė ant stalo stiklinę, o gal butelį, ir atidarė langą. Užsimojęs paleido stiklinę į kiemą, paskui atsirėmė į palangę ir užsimerkęs įkvėpė oro. Už jo, kambaryje, sugurgždėjo grindų lentos. Visalis iš lėto atsigręžė, už lango aidint riksmams.

       – Ką darai, – tarė Zina, keldamasi ant alkūnių, – vaiką peršaldysi...

       – Kokį vaiką dar, – krapštydamas akis paklausė Visalis.

       Zina atsitrenkė galva į iki pusės ištrauktą spintelės stalčių. Sudejavusi ji vėl parkrito ant grindų, ištiesdama į priekį rankas.

       – Ar tu gali kada nors, na... nors kada, nors ka-da!.. – ji stenėjo, šliauždama link sienos.

       Pro langą švystelėjo akmuo.

       – A-a-a!.. – suriko Zina, abiem rankom griebdamasi už blauzdos ir virsdama ant šono, – Visali!..

       Visalis krūptelėjo, uždarė langą ir išėjo iš kambario. Geltono koridoriaus gale, už atidarytų durų, švietė kriauklė.

       Visalis atsuko čiaupą su mėlynu tašku. Pamąstė, atsirėmęs rankomis į kriauklę ir greitai užsuko čiaupą. Paskui įsiklausė. Vamzdžiuose tyliai krebždėjo – tarsi tuntas tarakonų. Tada gretimame kambaryje suskambėjo dūžtantis stiklas.

       Jis prasižiojo, puolė prie gipsinės mergaitės skulptūros koridoriuje, griebė ją ir sustingo prie svetainės durų. Paskui ryžtingai jas atidarė.

       Priešais stovėjo minia išsišiepusių, puokštėmis blizgančių žmonių. Jie beveik kartu suriko ir puolė jį tiesdami rankas – tuščias ir su spalvotomis dėžėmis, – iš šonų prišoko dvi vienodai apsirengusios choro merginos ir pabučiavo į abu žandus iš karto. Sublyksėjo blykstės.

       – Kas čia darosi... – sušnabždėjo jis ir ištraukė dešinę ranką iš merginos pažasties.

       Nepažįstamas vyras apglėbė jį per juosmenį ir bandė tempti prie pulto.

       – Štai! – šūkčiojo vyras, – štai!

       – Kas čia darosi! – riktelėjo jis. Minia šurmuliavo. Jis atsikratė vyro ir atsisuko, prieš akis pokštelėjo šampano kamštis. Jis griebė putojantį butelį, bet nepajėgė ištraukti jo iš nepažįstamo žmogaus rankų.

       – Ką jūs čia darote!? – suriko jis iš visų jėgų. Minia pritilo.

       – Kas čia vyksta!? – sušuko jis dar kartą.

       – Sveikiname, šefe! – kažkoks akiniuotis bandė sušukti taip pat garsiai.

       Jis apsidairė.

       – Kokie sveikinimai? Kokie sveikinimai?.. Lauk iš čia!

       Minia stovėjo.

       – Girdit? – suriko jis. – Pašaliniai, lauk iš čia! Šviesą! – riktelėjo jis į kulisus.

       – Režisieriau, – pasigirdo balsas už nugaros. Jis atsisuko, – mes švenčiame jūsų gimimo...

       – Ką jūs švenčiate? Kokią dieną?! – jis atsisuko į minią, – lauk! Greitai – visi pašaliniai – lauk! – jis atsisuko į kulisus, – šviesą, aš sakiau! – jis žvilgtelėjo į sceną, joje stovėjo naujametinė eglė, – kur dekoracijos! – jis atsisuko į minią, – ko stovit!!!

       Minia tylėjo. Užsidegė šviesa.

       – Režisieriau...

       – Su-tvar-kykit viską!!! – suriko jis lūžtančiu balsu, – traukitės man iš kelio, – suburbėjo, braudamasis prie pulto.

       Priekyje stovėjusios merginos tarsi susitarusios kartu nuleido puokštes žemyn. Kažkoks vyriškis pasiėmė nuo kėdžių eilės švarką.

       Jis sustojo prie pulto ir įsmeigė žvilgsnį į sceną. Naujametinė eglė slinko į šoną. Jis priglaudė ranką ant krūtinės ir bandė nusiraminti. Taip negalima, tai pavojinga... Jis paėmė grafiną. Paskui žvilgtelėjo į minią, kietai sučiaupė lūpas, ir trenkė grafiną žemėn.

       – Viskas!.. – suriko jis, braudamasis pro minią atgal prie durų, – nebus šiandien repeticijos! – ir trenkė durimis.

       Čia jis priėjo prie minkštasuolio ir atsisėdo, traukdamas nosinę. Kakta buvo šlapia, jis šluostėsi ją, širdis trankėsi, liežuvis tirpo. Jis įkvėpė oro. “Na, ne, – pagalvojo, – aš ne koks bandymų triušis“. Jis įsikišo nosinę į kišenę ir išsitiesė ant suolo. Už durų barškėjo ir šnypštė. Durys atsidarė ir įšoko Albertas.

       – Tu gerai jautiesi?! – Albertas puolė prie jo.

       Jis papurtė galvą.

       – Na, Albertai, tu... – jis dar kartą papurtė galvą, – tu sveiko proto?

       – Aš atsiprašau, aš apsirikau, aš manau, tai nenuodinga.

       – Kokios tai dujos? – paklausė jis.

       – Tai ne bandomosios, tai ne bandomosios, aš nekaltas, mūsų visa aparatūra skylėta!.. – Albertas sunėrė rankas ir žiūrėjo į jį.

       Jis gaudė kvapą.

       – Po šimts, – tarė kimiai, – taip negalima, Albertai. Juk galėjo būti reakcija – atsimink vakarykštę porciją, – jis pamažu atsisėdo.

       – Na... – Albertas pasičiupinėjo nosį, – aš... na...

       Jis pakėlė pirštą.

       – Klausyk, Albertai... – pradėjo ir kostelėjo. Paskui susiraukė, bet neišlaikęs, sukosėjo iš visų plaučių. Skruostais pasipylė ašaros. Jis vėl išsitraukė iš kišenės nosinę ir bandė jas šluostyti, kita ranka dengdamasis burną. Giliai įkvėpęs oro sukosėjo taip, kad gerklę tarsi švitriniu popieriumi perbraukė. Kauliukas atsidūrė burnoje. Dar porą kartų kostelėjęs išspjovė kauliuką į puodelį. Ir tik paskui išdrįso pakelti žvilgsnį į žmoną. Ji sėdėjo suakmenėjusi ir žiūrėjo jam į akis. Jis pabandė nusišypsoti. Ji iškvėpė orą ir žvilgtelėjo į sėdinčiuosius už kitų staliukų.

       – Na... žinai, – ištarė ji akmeninėmis lūpomis. Jis tylėjo ir vėl paėmė taurę. Paskui kilstelėjo ją aukščiau – prieš šviesą.

       – Taip, – stengdamasis likti ramus, prašneko jis, – puiki taurė. Ar ne? – Jis nusišypsojo. Paskui palingavo galva. – Štai kokius puikius dalykus sukuria žmonės, – šypsodamasis jis dar sykį palingavo galva. – Tūkstančius metų žmogus turėjo vystytis, kol pagaliau padarė tokį daiktą. Tai juk beveik... beveik Džokonda... ar ne? – jis žvilgtelėjo į pardavėją. Šis linktelėjo.

       – Įdomu, – tęsė jis, – kokia gi buvo Gralio taurė. O jūs žinote, – jis nuleido brangakmeniais blizgančią taurę žemiau ir pažvelgė pardavėjui į akis, – o jūs žinote, kad aš irgi, ir visai neseniai, kaip ir visi tie riteriai, ieškojau Gralio taurės? Na, kad rausiausi archyvuose tarp senų raštų ir popierių, dalyvavau ekspedicijose, porą jų net pats suorganizavau, pagaliau iš tikrųjų rasdavau planus, kuriuos tuoj pat naudodavau, ir galiausiai... – jis palinko į priekį ir nusišypsojo, – aš rasdavau pačias taures. Taures, o ne taurę. Jų buvo ne viena.

       Pardavėjas kilstelėjo antakius.

       – Kaipgi taip? – paklausė pardavėjas.

       Jis tyliai nusijuokė ir pastatė taurę ant prekystalio.

       – Matote, – tarė, žiūrėdamas kažkur į kampą tarp sienos ir lubų, – tas taures pasigamindavo patys riteriai. Jie nerasdavo jų, tad nuspręsdavo apgaule tapti didvyriais. Ir galbūt todėl taurės nebuvo labai gražios. Negražesnės už šitą, – jis parodė ranka į stovinčią ant prekystalio, – o gal būt ir dėl to, kad riteriai nebuvo labai turtingi...

       Pardavėjas žiūrėjo į jį. Jis nusišypsojo, pakėlė taurę nuo prekystalio ir ėmė žiūrėti pro ją į šviesą. Paskui žvilgtelėjo jos vidun ir paklausė:

       – O gal ištraukite visą rinkinį? Aš suprantu, kad jūs geriau to nedarytumėte, bet... aš juk tikrai moku su jomis elgtis...

       Pardavėjas pasiraivė ir atsakė:

       – Na... kaip specialistui ir kaip žmogui, kurį pažįstu, tai... – pardavėjas pasilenkė ir ėmė rakinti seifą grindyse. O jis šypsodamasis persisvėrė per prekystalį ir žiūrėjo kaip pardavėjas atidaro sunkias seifo duris. Tada įkišo ranką į kišenę ir paspaudė mygtuką. Už durų subildėjo žingsniai. Jis išsitraukė iš kitos kišenės pistoletą. Pardavėjas atsitiesė. Pro duris įgriuvo Oskaras ir Plikis – abu su kaukėmis ir automatais rankose. Pardavėjas krūptelėjo visu storu savo kūnu ir palengva iškėlė rankas. Laikydamas pistoletą nukreiptą į pardavėją, jis užlipo ant prekystalio ir nušoko kitoje pusėje. Paskui pritūpė ir ėmė traukti iš seifo dėžę su taurėmis. Plikis irgi persisvėrė per prekystalį ir čiupo dėžę už krašto. Oskaras tuo tarpu gąsdino pardavėją automatu ir traukė iš kišenės virvę.

       Galiausiai jie puolė pro duris ir pasileido laiptais žemyn. Lauke stovėjo automobilis, jie metė dėžę ant galinės sėdynės, patys šoko į vidų.

       – Greičiau, – liepė jis pro sukastus dantis, vėl šluostydamasis prakaitą, – greičiau, greičiau!..

       Namų langai šmėkščiojo pro šalį, jie lėkė gatvėmis, sukdami iš vienos į kitą. Giliai
kvėpuodamas, jis galiausiai pajuto skausmą šone ir šūktelėjo.

       – Pakentėk pakentėk, – suriko Laukinis per petį, – va iki tų griuvėsių, – ir parodė į priekį.

       Jie bėgo toliau. Paskui ėmė leistis laiptais į rūsį.

       – Čia, – Laukinis atidarė duris.

       Viduje buvo tamsu.

       – Kur? – paklausė jis.

       – Duok ranką, – tarė Laukinis. Jis griebė Laukinio ranką. Jie kurį laiką klydinėjo tamsoje, kliūdami už kažko kojomis, nusileido laiptais ir rankomis liesdami sieną, ėjo toliau. Po kojomis suteškėjo vanduo.

       Jie išlindo į paviršių žemutiniame mieste. Jis apsidairė, stumtelėtas žvilgtelėjo į saulę ir rydamas seiles patraukė toliau. „Dieve, – pagalvojo, – kiek laiko aš jau einu“. Jis įsmeigė žvilgsnį į savo kojas. O gal reikėjo pasilikti prie asilo? Bet negi rysi pūvančią mėsą? O be to, – vanduo vanduo... Pirmiausia reikia vandens, ne mėsos. Pasiekęs artimiausią barchano šešėlį žvilgtelėjo aukštyn: žydras dangus ir saulė. Jis atsisėdo šešėlyje. Persibraukė ranka plaukus ir atsigulė. Jis jautė kaip ilsisi kojos. Akis aptraukė rūkas, jis tyliai iškvėpė orą ir vėl įkvėpė. Oras judėjo su garsu, tyliu, tarsi vėjo staugimas languose. Jis atsimerkė ir bandė pajudinti ranką. Ranka nejudėjo. Jis sučepsėjo ir truktelėjo ją stipriau. Paskui dar pagrabinėjo vamzdį – ne, nieko panašaus ten nėra. Jis vėl pabandė ištraukti ranką, bet ji aiškiausiai įstrigo. „Po šimts, – sušnabždėjo jis, – kaipgi aš ją ten įgrūdau“. Jis riktelėjo:

       – Renata! Renata, eikš čionai!

       Ji išdygo tarpduryje – dabar jau su chalatu. Ir išsišiepė.

       – Na ir vaizdas, – iškošė, – štai – suklupęs didvyris! Ir nerandi?

       – Nerandu... – tarė jis, – nerandu to tavo žiedo! – jis pajudino pirštus vamzdyje.

       – Tai ir nereikėjo skandinti, – ji uždarė tualeto duris.

       – Renata!.. – suriko jis viduje, – kvaile, man ranka įstrigo!

       Ji stovėjo miegamajame prieš veidrodį ir žiūrėjo į savo žandus.

       – Kvaile! – jis ėmė keiktis ir klūpėdamas spyrė koja į duris, – atidaryk! – jis spyrė koja į sieną – pasipylė apdailos plytelės.

       Renata stovėjo už durų ir šypsojosi niekinančia šypsena. Paskui atsiduso ir atidarė duris.

       – Tu, – tarė ji ir pritūpė prie jo, – tu... Dabar aš galiu su tavimi pakalbėti, – ji įbedė į jo akis žvilgsnį. Jis papurtė galvą ir užgulė klozetą. Aplinkui jam nebuvo leista žiūrėti. Priešais sėdėjo barzdotis. Stalinė lempa apšvietė jo veidą. Ant stalo tarsi stovėjo kavos puodeliai.

       – Na, seni, ir kaip tau patinka tai, ką tu matai? – paklausė barzdotis ir pasikrapštė barzdą, – nemanyk, kad aš esu tasai, kurį tikėjaisi išvysti. Visą gyvenimą nesitikėjęs, staiga paskutinę sekundę ėmei ir sugalvojai, kad tu Jį pamatysi. Deja, esu tiktai aš – specialiai tau, ir kitiems. Gerk kavą.

       Jis pajuto, kaip ranka pati tiesaisi link kavos puodelio.

       – Chamas... chamas... – tęsė barzdotis, – visą gyvenimą vien tiktai išgertuvės... Tave galima būtų nukišti kur nors taip, kad... – barzdotis vėl pasikrapštė barzdą. – Bet tu netyčia, ar ne, nežinodamas, taip sakant, visa tai darei? Dėl to teks dar kartą pasisukinėti ankstesnėse vietose, žinai?

       Gerdamas kavą jis įsiklausė ir tyliu balseliu tarė:

       – Sakyk...

       – Tylėk, – barzdotis mostelėjo ranka. Stalas prasmego žemyn, rūkas prasiskyrė. Jis pamatė priešais save tiltą, barzdotis stovėjo ant tilto ir šaukė: jis matė barzdoje judančias lūpas:

       – Į tą kavą, kurią tu ką tik gėrei, aš įbėriau nuodų, tu mirsi sulaukęs šešiasdešimties metų! Atsimink tai ir tegul tai tave kankina!.. – barzdotis turbūt ėmė kvatoti, bet jis susigūžė, šie žodžiai nusviedė jį tolyn. Po kojomis išsižiojo bedugnė, jis atsimerkė ir pabandė į ką nors greitai įsitverti. Krisdamas jis mataravo kojomis ir, atsimindamas rekomendacijas, išskėtė rankas. Viršuje mažėjo lėktuvas. Kažkas truktelėjo už rankos.

       – Na, viskas gerai? – paklausė baltaplaukis, sėdėjęs lėktuve šalia jo. – Dabar atsipalaiduok ir paskui neužmiršk šio žiedo.

       – A, taip taip, žiedas, – jis sugraibė žiedą ant krūtinės ir trūktelėjo. Jį supurtė, vaizdas ėmė šokinėti prieš akis – ir jis pakibo... Tyla.

       Jis jautė – viskas aplinkui yra vaizdas. Viskas aplinkui yra mintys. Jis stovėjo išsižergęs vidury kambario su atvertu langu.

       – Aš esu Visalis, – tarė jis ir atsigręžė į suaidėjusį kambarį.

       Ramūnas Jaras. Dzen dzen. Novelės, CD. - K.: Kitos knygos, 2008.