Stora boba blaškėsi tamsoje. Ją truktelėjo už rankovės ir ji, versdama akis ir išriesdama permanentiškai padažytas lūpas į siaubo grimasą, atsigręžė, tačiau, dėkui Viešpačiui, nieko nepamatė.

       Tai, be abejo, košmariškas sapnas. O energetinis Viešpatie, o mano didingasis informacini vaiduokli... Ką tai galėtų reikšti...

       Boba atsibudo ir ištraukė iš po pagalvės sapnininką. „Šis sapnininkas, – meiliai glostė ją užrašas ant viršelio, – išmokins jus pažinti savo sielą, išvaduos jus nuo negandų ir leis valdyti savo likimą. Taip pat suteiks daug pinigų“. Šniurkšdama ir dirbtino šilko naktinių skvernu valydamasi traiškanotas akis, ji ėmė versti balsvus puslapius. „Nė velnio“, – tarė mintyse, nieko tarp puslapių neradusi. Sumirksėjusi storais vokais, atsivertė pradžioje atspausdintą abėcėlę ir vedžiodama pirštu, ėmė ieškoti reikiamos raidės. Po kurio laiko radusi raidę vėl griebėsi versti lapus.

       – Nė velnio! – tarė praėjus kelioms minutėms. Su įtūžiu, tarsi į nekenčiamo žmogaus veidą, žvilgtelėjo į sapnininko viršelį. O, kaip ji geistų atkeršyti tokiam žmogui, pasiųsti jam blogos magijos, sudoroti jį adatomis... Jau kelis kartus ji rimtai suabejojo šiuo informacijos šaltiniu, nepateikusiu jai jokios informacijos. Tačiau, perbėgusi akimis reklaminį sapnininko užrašą, tokį mielą ir gerą, ji atlyžo ir nusišypsojusi knygutei, padėjo ją atgal po pagalvėle.

       Mojuodama blizgančiais apklotais ji atsikėlė iš lovos ir žengė prie televizoriaus. Pakėlė nuo žemės maitinimo laidą su kištuku gale. Ji nepamatė ant kištuko blogų ženklų, išskyrus dulkes. (Pasąmonėje ėmė kilti vaikystės vaizdai, mama mušanti ją kumščiu į veidą, liepianti „išsišluostyti kambarį“). Boba numojo ranka ir įjungė kištuką į rozetę.

       Kai ji tiesė ranką, jos pečiai grakščiai išsikreivino. Boba buvo gracinga. Deja, pastaruosius dešimtį metų, jau ne.

       – Vargas, vargas, – tarė ji ir atsisėdo ant lovos krašto, diktoriui už nugaros rusiškai skaitant žinias.

       Atėjo laikas rytinei maldelei. Ji persižegnojo, sudėjo rankas į rektali mudrą ir paslaptingai tarė:

       – O, energo-informacini parazite, suteik man pinigų, o, energo-informacini parazite, suteik man pinigų, padaryk taip, kad visi mano turėti vyrai, – storas lūpas iškreivino saldi pasileidėlės šypsena, – neštų man pinigus! Siųstų juos paštu! Ir skraidintų paukščiais! – ji išskėtė apvalias rankas, vaizduodama paukštį, po naktiniais suliulėjo kūno reikmenys. Boba sėdėjo pakėlusi rankas, šypsodamasi, paskui pagadino orą ir gudriai pažiūrėjo per petį į televizorių. Diktorius karštligiškai skaitė žinias.

       – Litovtsy postupaiut ochen niexorosho, – kalbėjo diktorius rusiškai, – oni zaiavliaiut, chto iavliaietsa demokraticheskoi stranoi, no eto nepravda.

       – Ak ta rusų televizija... – tarė boba šypsodamasi. – Kaip malonu ją visada žiūrėti. Daug geriau daro laidas nei lietuviai, daug geriau...

       Grąžinusi galvą į pradinę padėtį ji žvilgsniu bei pirštais ėmė tyrinėti pilvą ir judinti jį pirmyn atgal. Gailiai atsidūsėjusi boba atsistojo ir patraukė į virtuvę. Pakėlusi raudoną telefono ragelį surinko gerai žinomą numerį.

       – Alio!? – suriko ji, purtydama ragelį, kad geriau girdėtų, – alio!? A Aldona? A tai tu, Aldona!?

       Girdėjosi tik traškesiai ir cypčiojimai, boba nuspaudė šakutes. Tada surinko numerį dar sykį.

       – Nu kas tau yra, – tarė niūrus balsas kitame laido gale.

       – A tai tu, Aldona!? – su džiaugsmu ir šypsena sušuko boba.

       – Nu jo, nu, – tarė Aldona.

       – Vajė, kaip gerai, kad radau tave namuose! – apsidžiaugė boba ir patrynė rankas, – kaip einasi liesėjimas? Kaip einasi lie-sė-ji-mas? Tu žinai, kas tu? Tu – mano liesėjimo draugė!

       – Nu tai ko tu skambini, paskui numeti ragelį, paskui vėl skambini, – burbėjo Aldona. Ragelyje traškėjo. Atrodė, kad Aldona kramto savo laido galą.

       – Aldona, Aldona, – greitakalbe tarė boba, – a gali man iš sapnininko pažiūrėti vieną žodį? Šiąnakt sapnavau labai svarbų sapną...

       Aldona nustojo kramtyti ir atsiduso. Atodūsis ragelyje nuskambėjo it griausmas. Boba trumpam atitraukė ragelį nuo ausies.

       – Nu tai kokio žodžio tau reik? – šį kartą Aldonos balsas skambėjo ypač niūriai ir žemai.

       – Man reikia žodžio „šviesa“! Aš noriu sužinoti, ką tai reiškia sapnuoti šviesą! – sušuko boba.

       Aldona dar padūsavo ir tarė:

       – Ge-erai. Einu pažiūrėt. Palauk.

       Boba girdėjo tolstančias Aldonos šlepetes ir vaikų klyksmus kituose kambariuose. Pauzė truko kelias minutes ir atrodė, kad vaikai išdraskė vieni kitiems akis ir išsiskerdė. Tada vėl žengė šlepetės.

       – Nu, šviesa reiškia laimė, – tarė Aldona pakėlusi ragelį.

       Laimė... Boba nusišypsojo ir nužvelgė save veidrodyje. Taip, ji atrodė dar visai gerai... Ir daug buvo vilties, kad ji suras, suras tą, Vienintelį, kuris atneš jai tai, ko jai reikia!..

       – Aldona, – tarė boba ramindama save (nes ko čia švaistyti emocijas, ji juk dirba fabrike, ne bet kur), – ak, Aldona, o ką reiškia dar vienas žodis, gal gali pasakyti?

       Iš tikrųjų boba rengėsi gudriai apgauti Aldoną ir vienos po kitos paklausti dar dviejų žodžių reikšmių.

       – Nu, – Aldonos dantys bobos vaizduotėje kramtę laidą labai padidėjo, nes triukšmas ragelyje sustiprėjo ir nutrūko, išsiverždamas pypčiojimų srautu.

       – Aldona!? – sušuko boba į ragelį. – Aldona!?.

       Tačiau Aldona tylėjo.

       – Aldona! – sušuko boba dar sykį, – nepalik manęs vienos, nemesk ragelio, meldžiu tavęs!!!

       Bet pypčiojimai tęsėsi, o Aldona nekalbėjo. Taip boba suprato, jog jos draugė nutraukė ryšį.

       Ji padėjo ragelį ant raudono telefono kūno ir be jėgų sukniubo ant taburetės. Ašaros ėmė lietis jai skruostais, dar labiau blizgindamos jų paviršių, padvigubindamos vakarinio kremo pastangas.

       Tačiau boba buvo tvirta. Ji atsistojo ant storų, rožės suėstų kojų ir tarė sau, mostelėdama ranka:

       – Aš eisiu į knygyną! Aš nusipirksiu sau kitą sapnininką ten!

       Ir boba žengė į gatvę. (Prieš tai apsirengė suknutę ir užsitraukė mėgstamą megztinį. Ir išjungė televizorių. Ir dar pasėdėjo priešais jį ir pasiklausė žinių).

       Gatvėje buvo vėsu, boba plačiai žengė mojuodama rankomis ir ryžtingai žvelgdama ašarotomis akimis į priekį. Knygynas stūksojo čia pat, už poros troleibuso sustojimų. Boba įlipo į troleibusą.

       Troleibuse stovėjo girti diedai ir storos bobos. Nors matėsi ir plonesnių bobų. Todėl mūsų boba trumpam nuliūdo. Bet palinksmėjo, sugalvojusi, kaip atkeršys plonesnėms boboms. Ji nusprendė nepasiženklinti talonėlio ir taip sutaupyti pinigų.

       – O, – tarė iškeldama pirštą.

       Sėdėdama ji svajojo apie žydrą padangę ir savo Išrinktąjį. Boba švelniai padėjo galvą sau ant peties, įsivaizduodama, jog tai raumeningas Išrinktojo petys. (Išrinktojo peties raumenys stūksojo kaip gerai išvystyti kalnai). Ji vizualizavo sėdinti su Juo ant jūros kranto, o Jis, žvelgdamas giliomis žydromis akimis į tolį, apkabino ją per dailų tarsi skiedrelė liemenį, ir iš jo kišenės jam besišypsant liejosi į bobos prijuostę auksinis pinigų krioklys...

       Šią būseną boba vadino etalonine.

       Troleibusas truktelėjo ir garsiakalbiai pasakė: „Žegandis žuždohbas „Žžškz“. Boba pabudo. Jos ir vėl užsnūsta! Boba pagyrė save – toks dažnas užmigimas viešose vietose liudijo apie pažangą sapnų jogos praktikoje.

       – Jūsų bilietas, – tarė už nugaros kontrolierius.

       ---

       Galiausiai boba atsidūrė mažame autobusiuke su užrašu „Keleivių kontrolė“.

       – Jūs turėtumėte gėdytis, gėdytis, – kalbėjo jai kontrolierius su bakenbardais. – Tokia rimta moteriškė, fabriko darbuotoja, o negalite talonėlo išsimušti!

       – Aš ir išsimušiau talonėlį! – rėkė boba, dar sykį bandydama ištrūkti iš ją laikančių vyrų glėbių. – Aš jei tave gatvėje sutiksiu, tai užmušiu!

       ...Boba grįžo namo temstant. Dailus megztukas buvo suplėšytas, paakyje tamsavo mėlynė, veidas sudraskytas.

       – Hu hu hu, – bliovė boba visa gerkle, raitydamasi ant žemės.

       Tačiau apsivertusi ant kito šono ji užsnūdo.

       ---

       Vaikystėje jį vadino Berniuku Kibaldžiuku. Kieno šis vardas, jis iki galo nežinojo. Vardas pakito su laiku – dabar jį vadino tiesiog Berniuku.

       Jis mėgo rengtis kaip normalūs žmonės. Dirbtinės odos striukė, tinkanti visiems metų laikams ir lakoniška juoda, galvos formas išryškinanti kepuraitė.

       Berniukas dirbo televizorių meistru. Ir niekada negalvojo, jog žmonės gali taip atrodyti po mirties...

       Jis su porininku užėjo į kliento butą pataisyti „Tauro“ kineskopo. Duris atidarė maža mergaitė. „Tėvelių nėra namie“, – tarė ji.

       Tėvelių nebuvo, tačiau buvo televizorius. Ir, žinoma, kažkur buvo tėvelių pinigai, bet, atsimindamas patirtį kolonijoje, Berniukas susitvardė ir ėmė žiūrėti į Nukryžiuotojo portretus prieangyje. Porininkas suko atsuktuvą televizoriaus korpuse.

       Vykstant pas klientą, nuo porininko dvelkė tauriuoju gėrimu, eidamas jis klupinėjo. Berniukas nesitikėjo, jog porininkas bus taip neatsidėjęs darbui, jog nesugebės ištraukti iš rozetės televizoriaus maitinimo laido.

       Berniukas atsisėdo virtuvėje, iš televizoriaus aidint klyksmams, baisiai muzikai ir sprogimams. Jis užsirūkė ir apžiūrinėjo virtuvės spinteles. Berniukas galvojo apie tai, kaip ramiai kaupdami pinigus gyvena žmonės. Virtuvės užuolaidos buvo pilkos, stalo paviršius – žalias. Berniukas atsidūsėjo.

       Iš kito kambario atsklido svilėsių kvapas. Berniukas žvilgtelėjo į virtuvės duris ir pamatė pro jas besiveržiantį dūmelį. Taisydamasis diržą Berniukas pakilo ir išėjo į prieangį, o paskui į kambarį, kuriame stovėjo televizorius. Kurį laiką bukai spoksojo į milžinišką ugnį, apėmusią televizorių ir ant grindų gulintį kūną. Tada, šaukdamas “gaisras! gaisras!“ išbėgo į laiptinę ir elektros skydelyje išjungė elektrą. Išokęs į virtuvę ėmėsi ieškoti į ką galima įpilti vandenį. Ištraukė šiukšlių kibirą ir pastatė jį po čiaupu. Maža mergaitė pasirodė tarpduryje, užsidengė rankomis veidą ir vėl pradingo. Koridoriuje Berniukas griebė telefoną ir surinko 01, metė ragelį ant stalo, grįžo į virtuvę ir čiupo keptuvę. Priklaupęs ėmė versti susirietusį porininką iš ugnies. Nepavyko – keptuvė netinkamas įrankis. Metęs ją grįžo prie telefono. Išgirdęs traškesius ir pypčiojimus žvilgtelėjo į vandenį, bėgantį pro kibiro kraštą. Griebė kibirą ir puolė į kambarį. Išvertė kibirą ant degančio porininko, pribėgo prie ragelio...

       Tada tarpduryje pasirodė mergaitė su pistoletu rankose ir šovė į Berniuką.

       – Ai! – suriko Berniukas, griebdamasis už dilbio, – ką tu darai!?

       – Eikite iš tėvelių namų! Eikite iš tėvelių namų! – cypė mergaitė.

       – Nešauk! – suriko Berniukas, – nešauk!

       – Jūs banditai! Eikite iš namų! – suriko mergaitė ir šovė.

       Virsdamas Berniukas ėmė sapnuoti sapną: kad jis eina taisyklos koridoriumi į darbą, o jo jau laukia milžiniška eilė: žmonės su senoviškais televizoriais. (Matėsi „Šilelio“, „Tauro“ televizorių modeliai). Dauguma žmonių sėdi ant televizorių korpusų. Berniukas prieina prie taisyklos durų, ir atlapaširdiškai žvelgdamas į niūrias stovinčiųjų eilėje akis, atrakina spyną ir dingsta viduje, užsirakina iki darbo pradžios. Jo kėdėje sėdi stora boba, atsirėmusi į didelį, baltą „Snaigės“ šaldytuvą.

       – Piliete, mes neremontuojame šaldytuvų, – taria Berniukas.

       Stora boba taria:

       – Man gaila jūsų porininko. Kas galėjo pagalvoti. Sudegti tokiame karštyje. O ar nenorėtumėte apsilankyti ten, kur iš tiesų maloniai vėsu?

       Stora boba gudriai pamerkia akį ir praveria šaldytuvo dureles. Iš už jų sužimba švelni šviesa ir pasigirsta pagalbos šauksmas.

       – Jūsų draugas jau ten, – paslaptingai taria ji ir durys prasiveria plačiau. Šviesa šaldytuvo gilumoje, viešpatie, taria jis, o viešpatie energetinis, šis trumpas sujungimas iš tiesų yra susijungimas su moteriškuoju „ing“, (jis netikėtai atsiminė šią frazę, kurios mokė keistoje burtų paskaitoje kolonijoje, po kurios visi kaliniai ėmė burti prižiūrėtojus). Berniukas susvyruoja ir skrenda į šaldytuvą.

       ---

       Pabudęs Berniukas pamatė televizoriaus ekraną. Nors jis mėgo savo darbą, tačiau dabar jį supykino.

       Greta stovėjusios dvi seselės pastebėjo jo judesius. Viena pasilenkė prie jo komunikacinių organų.

       – Kalbėkite garsiau, aš negirdžiu jūsų, – tarė ji.

       Berniukas pabandė prabilti.

       Seselė papurtė galvą, atsitiesė ir žvilgtelėjo į draugę.

       – Gal tu suprasi, – tarė ji.

       Kita seselė priėjo prie Berniuko guolio. Ji buvo žemo ūgio, tad jai nereikėjo lenktis.

       – Nu, – tarė ji niūriai.

       Berniukas kelis kartus sunkiai įkvėpė ir iškvėpė.

       – Nu, – pakartojo seselė.

       – Trauk... teliką... – tarė Berniukas.

       – Teliką? – tarė seselė. – Nu negaliu. Dabar Rusiją žiūrim. O tu negirdėjai? – Ji nužvelgė Berniuką nuo galvos iki kojų. – Aišku, kad negirdėjai. Dabar visi žiūri Rusiją.

       – My etogo nepoterpim. Litovtsy otniali ot nas xleb. I ogloshenije suverennosti etoi chasti Rosiji est ni chto innoie kak prostoi chechenskij separatizm, – karštligiškai kalbėjo diktorius iš ekrano.

       ---

       – Jūs turite išeiti į gatvę... – ramiai tarė praplikęs psichoanalitikas. – Visi slaptieji mokslai, dabar geizeriais besiveržiantys į žinojimo paviršių, visi tikslieji mokslai, dabar srovėmis besijungiantys prie ezoterinių mokslų, visi dievai ir jūsų mėgstamos piktosios tablečių dievybės tai sako. Tai – jūsų kelias. Jūsų kelias – laisvė. Jūs turite būti laisva ir valdyti šį pasaulį. Nes jūs, žinanti visas energijos paslaptis ir gebanti atsijungti nuo parazitų, panaikinti savyje nužiūrėjimo, karmos ir planetinių raupų pėdsakus, jūs esate vienintelė savo ir šio pasaulio valdovė.

       – Jei galvojate, kad kas nors gali paveikti jus ir sustabdyti, ir pakreipti jūsų likimą atgal, ir padaryti jus silpna ir netikusia, neturinčia pinigų ir nesugebančia valdyti kitų žmonių, užteršti jūsų karmą, supurvinti jūsų bioenergiją, sumaitoti jūsų vidinius ir reversinius kūnus, ir išpumpuoti iš jūsų gyvybės velenus, tai apsirinkate, – tęsė praplikęs psichoanalitikas. – Iš tiesų tik jūsų rankose yra jūsų pačios likimas ir ne tik jūsų likimas... Dar ir visų jūsų draugų, pažįstamų, jūsų buvusių ir būsimų vyrų.

       – Daug kas, bažnyčia, valdžios ir savivaldybės atstovai tvirtins jums, ir turbūt jau tvirtina, jog tai netikras, demoniškas, kairės rankos kelias, kad žengiant šiuo keliu jūs pasirodysite egoistė, visą energiją ir pinigus pumpuojanti tik sau vienai, – kalbėjo praplikęs psichoanalitikas, – bet tai ne-tie-sa... Nes mes juk žinome, kas yra tikrosios vertybės, tiesa? – jis švelniai nusišypsojo.

       Stora boba, gulinti ant kušetės linktelėjo ir pagadino orą. Praplikęs psichoanalitikas susigriebė už pilvo ir kvatodamas nusirito ant žemės. Jis juokėsi taip užkrečiančiai, jog net stora boba ėmė pamažu kretėti, gulėdama.

       Praplikęs psichoanalitikas juokėsi dar penkias minutes, vartydamasis nuo šono ant šono, paskui šiaip taip atsistojo.

       – Todėl, – tarė jis šluostydamas ašaras nuo raudono veido, – todėl jūs turite išeiti į gatvę. Šiandien pat. Dabar pat, – jis įtaigiai pasilenkė prie bobos, – jūsų niekas daugiau nenubaus troleibuse, nes jūs iki knygyno nueisite pės-tu-te...

       Boba linktelėjo ir psichoanalitikas padėjo jai atsisėsti. Ji sudėjo rankas į mudrą, užsimerkė ir tyliai pasimeldė, kad sapnininkų dar nebūtų išpardavę. Tada pakilo nuo kušetės, užmokėjo psichoanalitikui paskutinius pinigus ir žengė į gatvę.

       Gatvė buvo tyli ir rami. Kažkoks vaikigalis pralėkė pro šalį su tarškančiais riedučiais ant kojų.

       Knygyno viduje boba žengė į ezoterinės literatūros skyrių. (Besirausdama tarp knygų minkštais viršeliais slapčia pabučiavo D.Veriščiagino raštų tomelį).

       – Segodnia, – karštligiškai kalbėjo rusų diktorius iš ekrano knygyno kampe, – nashi voiska pobedonosno vxodit v Litvu. My postupili razumno i budem postupat razumno. Teper, kogda ves mir vojujet s porchei, my tozhe reshili vozvratit sebe to, chto vsegda prinadlezhalo Rosii – nashu liubimuiu Litvu s ee lesami i moriami, s ee umnymi liudmi i...

       Boba nesuprato rusų kalbos, bet jai patiko, kad diktorius šneka.

       Ir tada – kokia sėkmė!.. Boba rado maloniai leidyklos dažais kvepiantį, daug storesnį sapnininką... „Šis sapnininkas, – švietė švelnios raidės nuo jo viršelio, – išmokins jus pažinti savo dvasią, išvaduos jus nuo nesėkmių ir leis valdyti savo karmą. Taip pat suteiks daug pinigų vertinga valiuta“.

       Boba vartė sapnininką ir po penkiolikos minučių darbo, surado dviejų reikiamų žodžių reikšmes:

       „Šaldytuvas“ – sėkmės ir kaupimo simbolis. Susapnavusios šį simbolį jūs galite būti tikros, jog visos jūsų bėdos tuoj baigsis, jūs sutiksite turtingą vyrą, kuris pripildys jūsų gyvenimą pinigų kriokliu. Kartais šaldytuvas sapnuojamas su užrašytais skaičiais. Jei jūsų šaldytuvas vadinasi „Snaigė 1200“, tai reiškia, jog jus tuoj tuoj pasieks 1200 litų. Jei šaldytuvas vadinasi „Snaigė 1200 S“, tai reiškia, jog jus tuoj tuoj pasieks 1200 dolerių“.

       Boba nukreipė džiaugsmingas akis į kitą žodį:

       „Penis“ – vyriškos lyties simbolis. Sapnuoti jį reiškia tikėtis, jog jūs savyje pajusite vyriškos galios ir pati praktiškai tapsite vyru, sugebančiu nuversti kalnus ir patraukti kitus vyrus homoseksualiems santykiams. Penio simbolis yra „jang“ simbolis, garantuojantis absoliučią sėkmę ir pinigus“.

       – Dieve, – sušuko boba, o kitos bobos, stoviniuojančios knygyne prie ezoterinių knygų rietuvių, atsigręžė. – Kaip aš dėkinga tau, visiems dievams ir deivėms ir Naujiesiems metams – aš sužinojau, ką reiškia sapnuoti šviesą šaldytuvo gale!

       Svaigdama iš laimės, kretėdama pilvu ir sėdmenimis ir dėkodama, stora boba vyriškai žengė prie kasos ir ištiesė ranką su knyga. Staiga, tiesiai virš jos užgeso lempa. Pardavėja krūptelėjo ir susigūžė.

       – Jūs nebijokite, nebijokite, – tarė boba išraiškingai numodama ranka, – tai nuo to, kad aš spinduliuoju meile.

       Boba pasilenkė prie pardavėjos.

       – Žinote, – tarė ji tyliau, – aš valdau pasaulį.

       Boba pergalingai įsigijo knygą ir žengė į gatvę.

       Tuo pat metu iš troleibuso priešais išlipo Berniukas su subintuota galva.

       Bobai užteko tik žvilgtelėti į jį ir ji suprato, kad tai ir yra ilgai vizualizacijose kurtas ir per adžnos čakrą kviestas Išrinktasis...

       Berniukas tik žvilgtelėjo į bobą ir iškart pažino ją – storą ir pilvotą, – taip, tai buvo boba iš jo sapno su šaldytuvu.

       Jie žengė vienas prie kito ir meiliai apsikabino.

       Gatvės gale subarškėjo ir iš už kampo pasirodė tanko vamzdis.

       – Litovtsy, lazhites! – sušuko pro tanko liuką išlindęs rusų kareivis ir paleido į bobą su Berniuku automato papliūpą.

       Šaligatvis apsipylė kraujais. Jie nuvirto kaip nuvirsta medis. Iš Berniuko kišenės jam besišypsant ėmė lietis į bobos prijuostę auksinis pinigų krioklys...

       – Viešpatie Dieve, – tarė boba Berniukui, – aš tave taip myliu.

       – Aš tave irgi, – atsakė Berniukas, – viešpatie Dieve.

       Prieš juos, didingai girgždėdamos, ėmė vertis milžiniškos šaldytuvo durys.