ANTRASIS: apie teisybę ir DDN, apie mūsų giminę ir manąjį paauglystės mazochizmą

       Kiekvieno galvoje savos mintys, kiekvieno
       šaltinio savas vanduo, kiekvienos giminės
       savi papročiai, kiekvienose lūpose savi žodžiai

       Įsivaizduok tokį peizažą – tarsi statmenai arba gulsčiai ištęstuose kinų paveiksluose; drambloti kalnai su daugybe plokščių aikštelių, lipančių į viršų, akmenuotas sustingęs krioklys ir pušys, smulkutės, vos įžiūrimos pušys, jomis nusėti visi šlaitai. Visa kas dvelkia begaline rimtim, yra veik apmirę, galėtum pamanyti, jog tai uždaras, neliečiamas pasaulis, jei ne siauras dangaus rėželis – aukštai aukštai, pačiame šilko ritinio viršuje. Tasai dangus atgaivina peizažą, pralaužia spragą į kitą, kitokį pasaulį, verčia tikėti, kad ten, už kalnų, yra dar kažkas. Bet man svarbiausia yra pušys, štai toji, kiek didėlesnėje aikštelėje, maždaug šlaito vidury, palinkusi viršum prarajos, liūdnai žvelgianti žemyn į beribę melancholišką ryklę. Toji pušis nenori būti pušis, ji mano, jog tai neteisinga, ji junta, kad užgimė ne tik žaliu daigu, kuriam telemta vien medėti ir medėti, ji nori kriokliuoti ar danguoti, ji mano, jog vien medėti neteisinga.
       Sakai, prasimanau? Sakai, nėra tame peizaže šitaip mąstančios pušies?
       Klysti, aš ją gerai matau, ji yra. Aš pats buvau tokia pušis.
       Aš visada troškau teisybės. Norėjau, kad visi būtų lygūs. Nebuvau jau toks naivus, kad geidaučiau nerealios lygiavos. Visad suvokiau, kad vieni žmonės aukštesni, kiti žemesni, vieni gražesni, kiti bjauresni, vieni piktesni, kiti švelnesni – netroškau jų sulyginti ir suvienodinti. Nenorėjau kalnų paversti upėmis, o upių giriomis. Supratau, kad kalnai negali tekėti it vanduo, o upės pūsti it vėjas.
       Supratau, kad bet kokiose rungtynėse (taip pat ir gyvenimo rungtynėse) neišvengiamai yra laimėtojai ir pralaimėjusieji. Kad laimi gausiau Dievo ir tėvo apdovanotieji arba tie, kurie atkakliau ruošėsi kovai, kruopščiau treniravosi. Man neatrodė skaudu ar neteisinga pralaimėti, tačiau pati mano esybė klykte klykė, kad visi, absoliučiai visi, privalo turėti lygias teises dalyvauti rungtynėse, o dar svarbiau – lygias teises ir galimybes joms ruoštis, kruopščiai treniruotis.
       Žinau, kad tu niekad netikėjai ta mano trokštama teisybe. Gerai įsiminiau tavo mėgstamą posakį: „Paaiškinkit man, kas yra teisybė, ir aš bemat paaiškinsiu jums, kodėl jos negali būti“. Man pačiam patiko tavo pramanyta sąvoka – DDN – Didžioji Dievo Neteisybė. Tu vis skelbdavai, kad DDN yra pasaulio tvarkos pagrindas.
       O aš tikėjau teisybe, troškau teisybės, siekiau teisybės. Kitaip tariant, neklausiau savo Mokytojo.
       Neklausyti dorų žmonių būdinga visiems mums, lietuviams. Mes neklausom tų, kurie verti mus mokyti. Mes jų dažniausiai nė negirdim, nepripažįstam jų. Ir ne todėl, kad manytume esą tokie jau išmintingi, visai nereikalingi pamokymų ir patarimų. Yra kur kas blogiau: mes vis dėlto klausome pamokymų ir patarimų, tačiau tik tų žmonių, kurie pažymėti kokiu garbės ar vertės ženklu, visai nesusimąstydami, kas juos tuo ženklu pažymėjo. Mes vertinam žodžius pagal kažkieno įspaustą ženklą, o ne patys amžiams įspaudžiam tokį ženklą už išmintį. Mes tebesam banda, gudraus piemens nesunkiai sutvarkoma.
       Aš kaltinu tave nepadarius to, ką privalėjai padaryti, bet iš dalies atleidžiu tau, nes tau lemta gyventi kaip lietuviui tarp lietuvių.
       Pernelyg dažnai neklausiau tavęs, už tai brangiai sumokėjau. Tiesa, mokinys ir neturi aklai kartoti savo mokytojo, iš mokytojo jis mokosi. Tu sakei, kad DDN yra nepakeičiamas ir nenugalimas dalykas, tad reikia gyventi stoiškai, nepaisant DDN, o aš siekiau tą DDN pamainyti. Mudviejų siekiai nebuvo jau tokie skirtingi, juo labiau nebuvo priešingi. Mudu traukėm tuo pačiu Keliu, tik tu vienoj kryžkelėj prisėdai parūkyti, o aš nuklampojau toliau.
       Tu ir dabar teberūkai toj kryžkelėj, o aš atsidūriau ten, kur esu. Ir nežinia (kol kas nežinia), kas yra geriau, Anaiptol nemanau, kad manasis atvejis geresnis vien todėl, kad jis manasis. Bet ir neketinu iš anksto nuolankiai pasiduoti vien todėl, kad dabar esu čia, o tu likai ten. Tatai dar nieko neįrodo. Tatai tėra vienas faktas tarp gausybės kitų prieštaringų faktų.
       Regis, pradėjau mokyti tave logikos ir nuoseklaus mąstymo. Atleisk man. Anaiptol nesusirgau didybės manija. Aš tik balsiai kartoju gerai išmoktas tavo pamokas.

       DDN visu gražumu pasireiškė jau mano vaikystėje. Keista (o gal kaip tik dėsninga), bet nieko nežinai apie mano kilmę, tėvus, vaikystę. Niekad nenorėjai to žinoti, nė kiek tuo nesidomėjai.
       Man regis, tu slapčia tikėjai, kad žmogaus lemtis, jo gyvenimas visiškai nepriklauso nuo gimimo vietos ir laiko, nuo aplinkos, nepriklauso net nuo genų. Skrajodamas kosminėse metafizinių problemų platybėse, matyt, pamaži įtikėjai, kad pernelyg menka pripažinti mechaninio genų susidėstymo ar konkrečios aplinkos įtaką tokiai didingai būtybei kaip žmogus. Garsiai vis vadindavai žmogų šiukšle ir kirminu, tyčia jį žeminai ir menkinai, bet širdies gilumoje tikriausiai vyleisi, kad jis nepriklausomas ne tik nuo žemiškų dalykų, bet netgi nuo dievų. Tylomis garbinai žmogų, o garsiai nuolat jį pašiepdavai. Tavo nebylios vidinės pamokos visad buvo įtaigesnės už triukšmingas paskaitas.
       Nedrįstu su tavimi ginčytis: galbūt žmogus išties nuo nieko nepriklauso. Tačiau noriu suvokti, kada iš tikrųjų atsiradau. Ar tasai didžiagalvis atlėpausis Levukas jau buvau aš? Tikriau – ar tam atlėpausy buvo nors menkiausia dalelytė tikro manęs?
       Nė dabar nepamenu visko, ką pergyvenau – netgi tų dalykų, kuriuos labai norėčiau prisiminti. Prisimenu tik tai, ką prisimenu. Turbūt žmogaus atmintis taip jau sutvarkyta: išsaugo tik tai, ką išgyveno tikrasis „aš“, be atodairos išmesdama visą balastą, netgi įvykius, kurie kitados atrodė begal svarbūs – jeigu jie nepalietė tikrojo ,,aš“. Taigi tie dalykai, kuriuos pamenu apie didžiagalvį atlėpausį Levuką, tikrai yra manojo gyvenimo dalis. Visi jie yra svarbūs, antraip jų neprisiminčiau.
       Mes gyvenom siaubingame Kauno slobodkės pusrūsy, dabar tokių butų veik nebeliko. Už langų dulkėjo sporto aikštynas, smaksodamas prie lango dažniausiai matydavau vien žaidžiančių futbolą ar šokinėjančių į tolį kojas. Raumeningas, piktas kojas. Ne, langas nebuvo palubėje, mes gyvenom ne rūsy, o pusrūsy. Pasiekdavau palangę, pasilypėjęs ant taburetės. Peizažas už lango buvo statmenai ištęstas it kinų tapybos šilko ritinyje. Čia buvo ir lietaus vamzdžio krioklys, ir dramblotas niūraus tamsiai rudo namo kalnas. Tik nebuvo nė menkiausio dangaus rėželio – netgi aukštai aukštai, pačiame šilko ritinio viršuje. Priplodavau veidą prie stiklo, užversdavau galvą kiek įmanydamas, matydavau ketvirto ir penkto aukšto langus, bet niekaip neįstengdavau išvysti dangaus. O atsigręžęs regėdavau vien namiškių veidus. Jų akyse taip pat neįžvelgdavau dangaus atspindžio.
       Man gėda, bet veik neprisimenu savo motinos. Aš ją mylėjau, labai gailėjausi jos, o dabar veik neprisimenu. Žinoma, pamenu jos veidą, užguitas akis, girdėte girdžiu jos pamokymus, tačiau visa tai nesusideda į daiktą, į vientisą žmogų. Motinos vaizdas mano atminty padūmavęs ir apytamsis. Kartais man rodosi, kad ji nuo manęs slepiasi.
       Man išties gėda, bet aš gerai nepamenu nei brolių, nei seserų, išskyrus Stanislovą. Jie buvo kur kas vyresni, neįsileido manęs į savą pasaulį. Patys nuo manęs atsiribojo, tad negali ant manęs pykti. Jie niekad ir nepyko, jie maža tekreipė į mane dėmesio. Slampinėdavau pats sau vienas, kaip tas Kiplingo katinas: mano vaikiška vienatvė nebuvo slogi, aš kaip tas katinas pasiklioviau pats savimi ir pats save gerbiau, nes daugiau niekas manęs negerbė, niekas manęs nevertino. Tatai skaudžiai liūdino ir vertė pajusti DDN, dar nė nežinant, kas tai yra. Su pavydu žvelgiau į kitų kiemų vaikus: jiems buvo gerai, visad rasdavosi, kas pagiria jų supiltą smėlio pilį, kas įvertina jų išlankstytą iš sąsiuvinio lapo laivelį. O manęs niekas negerbė ir nevertino. Galbūt kaip tik tada išmokau gerbti ir vertinti pats save, nepasikliauti pasaulio nuomone apie save, galbūt kaip tik tada tapau savarankiškas ir užsispyręs, tačiau kartu begal trokštąs bendrijos ir bent menkiausio pagyrimo.
       Namie manęs niekas negirdavo. Tėvas tam neturėjo laiko. Jį pamenu ryškiausiai, ypač jo dirbtuvę. Tėvas buvo auksarankis visų galų meistras, be paliovos ką nors dirbinosi iš medžio, metalo, plastmasių ar net akmens. Išeidavo į fabriką, ten irgi kažką gamino, o grįžęs iškart imdavosi naujo darbo. Tėvas buvo nedidukas, visad labai trumpai pasikirpęs, jo išvargusios akys – ramios ir bespalvės. Net kai lupdavo mane už kokį prasižengimą, jo akys likdavo ramios ir bespalvės. Kruopščiai atskaičiuodavo dešimt smūgių, o paskui vėl imdavosi darbo. Jo dirbtuvė priminė kosminio laivo kabiną – tiek ten buvo staklikių, varstotų ir keisčiausios formos ruošinių. Dieną, ypač jei lydavo, vienui vienas žaisdavau toje dirbtuvėje. Mano sesuo Stanislova tuo metu jau ėmė vedžiotis namo vyrus, tad išgrūsdavo mane iš kambario. Iš pradžių vogčia spoksodavau pro rakto skylutę, tačiau vaizdas nebuvo įdomus. Matydavau tik keturias nuogas kojas, vienas ant kitų, vienas po kitomis, susipynusias ar iškernotas. Kojų prisižiūrėdavau pro langą tiek ir tiek. Kada kaimynai apskundė Stanislovą tėvui, jis bene pirmąsyk gyvenime nenuėjo į darbą, tykojo dirbtuvėje sykiu su manim, o paskui įgriuvo į kambarį, vielike atrakinęs duris. Pirmąsyk suvokiau, koks mano tėvas bejėgis. Apgirtusi Stanislova vien kvatojosi, o jos partneris, įžūliaakis atletas, griausmingu baritonu pareikalavo grąžinti pinigus: jis dar nieko nespėjęs suveikti tik bergždžiai susižadinęs. Stanislova imdavo pinigus iš anksto, tokia buvo jos geležinė taisyklė. Aš laukiau, kad tėvas juos užmuštų, prakeiktų, nutrenktų perkūnais, bet jis vien mirksėjo romiomis bespalvėmis akimis, o paskui tyliai verkė dirbtuvėje, net tokią dieną nesiliovęs darbuotis. Jis kitaip negalėjo.
       Stanislova po to išvažiavo į Klaipėdą aptarnauti jūreivių, o vėliau persikraustė į Leningradą, į interhotelius.
       O tėvas vis dirbo. Jis kitaip negalėjo. Jis turėjo maitinti šeimą.
       – Atmink, vaike: darbas negali teikti džiaugsmo, – sykį prasitarė. – Tačiau dirbti būtina.
       Tuomet jau buvau mokyklinis pirmūnas, taigi šokau tėvui į akis. Pasakiau jam, kad darbas yra džiaugsmas, garbė ir dvasinė būtinybė, kad darbą reikia mylėti.
       – Gyvenime nesu matęs grioviakasio, kuris mylėtų savo kastuvą, – atsakė man tėvas.
       Mane, mokyklinį pirmūną, tokie žodžiai smarkiai įžeidė. Nuo to vakaro ėmiau negerbti savo tėvo: jo pažiūros visai neatitiko komunizmo statytojo moralinio kodekso. Gerai mokėjau tą kodeksą, mokykloje padėjau įrengti stendą su jo priesakais. Stendas kabojo mokyklos fojė, prie rūbinės, jį pamatydavai vos įžengęs vidun. Be pačių priesakų, ten dar buvo nupieštas darbininkas, plačiu mostu kviečiąs visus moksleivius į komunizmą. Darbininkas buvo labai panašus į mano tėvą, nes jį piešiau aš. Visą gyvenimą ką nors piešdavau stendams, sienlaikraščiams, komjaunimo prožektoriams bei kovos lapeliams. Ypač gerai man pavykdavo įvairūs šriftai. Buvau tikras įmantriausių šriftų meistras. Per tą moralinio kodekso stendą vos netapau nusikaltėliu. Man pasidarė be galo gėda, kad kviečiantis į šviesią ateitį darbininkas yra mano tėvas, tasai grioviakasys, nekenčiąs savo kastuvo. Pasisiūliau perpiešti tą atvaizdą, bet mano prašymo niekas nepaisė. Stendas buvo sumontuotas ir suklijuotas, komjaunimo valdžia nė nesiklausė kaži kokio keturiolikinio sapalionių. Kas rytą mokykloje mane pasitikdavo optimistiškas tėvo atvaizdas ir įžūliai man tardavo:
       – Joks grioviakasys nemyli savo kastuvo! Darbas neteikia žmogui džiaugsmo!
       Nebegalėjau to pakęsti, man kilo pašėlusi mintis slapčia subjauroti tą atvaizdą, kad nori nenori tektų jį perpiešti. Vidury dienos to padaryti negalėjau, tad nutariau vogčia įsigauti į mokyklą naktį. Buvau didis slapūnas, tad veik pasiekiau savo tikslą: nebuvo kam mane išduoti. Pasidariau užpakalinių mokyklos durų rakto atspaudą ir pamaži ėmiau dildintis varinį ruošinį. Tėvo dirbtuvės medžiagų ir įrankių būtų pakakę tūkstančiui įmantriausių seifų raktų. Tačiau jo dirbtuvę ūmai užantspaudavo, o paskui atėmė. Po Stanislovos nuopuolio tai buvo antra didžioji namų nelaimė, nors mane ji galbūt išgelbėjo. Jei ne tėvo dirbtuvės žūtis, gal būčiau tapęs kokiu gangsteriu, seifų specialistu. Mane vis labiau traukė ne rakto dantukų dildinimas, o pagunda atrakinti visokiausias duris. Net primiršau tą nelemtą tėvo atvaizdą stende, vis dažniau užsisvajodavau apie atsiveriančias slaptingas duris, už kurių manęs laukė turtai ir laimė. Dievaž, galėjau tapti kokiu gangsteriu.
       Ar gali įsivaizduoti mane gangsterį? Randuotu veidu ir lediniu žvilgsniu? Kaip ir dera šiais laikais, plėščiau kooperatyvus. Arba suvis neplėsčiau, imčiausi gryno reketo. Nerašyčiau tau jokių laiškų iš anapus, tikriausiai išvis tavęs nepažinočiau. Užtat tu mane pažinotum, su baime ir keistu pavydu žiūrėtum, kaip atvykstu pietauti į kokį restoraną, kur mane pažįsta ir gerbia visi – nuo direktoriaus ligi paskučiausios indų plovėjos. Lėtai išlipčiau iš savo ,,Mersedeso“ ir paniuręs žengčiau šaligatviu, lydimas asmens sargybinių, nesidairydamas į šalis, nė nepastebėdamas tokios šiukšlelės kaip tu. Ar gali mane tokį įsivaizduoti?

       Tėvo dirbtuvę konfiskavo per kaimynų skundą. Nemanau, kad jie būtų buvę tokie jau apsigimę skundikai, gal juos tiesiog erzino staklikių ūžimas, gal jie nepagalvojo, kad iš tėvo atims visas medžiagas ir įrankius, o dar uždės baisingą pabaudą už privačią darbinę veiklą.
       Tėvas numirė po dviejų ar trijų mėnesių. Turbūt ne todėl, kad neturėjo pinigų pabaudai sumokėti. Ir ne todėl, kad be jo papildomų pajamų iškart ėmėm gyventi pusbadžiu. Manau, jis mirė iš ilgesio. Kad ir ką būtų šnekėjęs, giliai širdy jis buvo grioviakasys, mirtinai prisirišęs prie savo kastuvo. Grįžęs iš darbo, valandų valandas sėdėdavo ant kušetės ir spoksodavo į vieną tašką. Jis mirė vėžiu, metastazės jau buvo jį visą suėdusios. Medicinos požiūriu jam seniausiai derėjo mirti, tik jis neturėjo tam laiko: privalėjo dirbti, maitinti šeimą. Jis kitaip negalėjo.
       Jau visai prieš mirtį dienų dienom zulino kaži ką iš dideliausio akmens. Paklaustas, ką čia daro, atsakydavo:
       – Dievą! – ir sumišęs pridurdavo: – Mano senolis buvo dievdirbys.
       Toks buvo vienintelis metafiziškas mano tėvo poelgis. Dievas taip ir liko nebaigtas, paskui tuo akmeniu motina slėgdavo raugintus kopūstus.
       Porą metų mūsų šeimą išlaikė brolis Zigmas. Jis buvo futbolininkas, žaidė ,,Žalgiryje“ ir uždirbo nemažai pinigų. Bet paskui jam sulaužė koją, Zigmas įsidarbino vaikų treneriu ir pats vos sudurdavo galą su galu. Vėliau jis baisiai nusigėrė, matydavau jį leidžiantį dienas prie garsiųjų alaus kioskų. Nuo gėrimo jam ėmė trupėti kaulai, jis slankiodavo apie tuos kioskus, visas sugipsuotas ir aptvarstytas, su lazdele kretančioje rankoje. Kada jį galiausiai pervažiavo sunkvežimis, mūsų šeima ramiau atsiduso.
       – Dieve, Dieve, – tepasakė mama. – Taip jam tik geriau. Kiek dar galėjo kamuotis.
       Iš anų metų veik nieko neprisimenu. Jie buvo it danties skausmas, o argi prisimeni, kaip tau skaudėjo dantį. Reikėdavo tiesiog iškentėti dieną, paskui dar vieną, o paskui dar ir dar. Ryškiau prisimenu tik vieną žiemą, bene paskutinę Chruščiovo valdymo žiemą – tą, kai iš parduotuvių dingo balta duona, bet mokykloje vis dėlto pardavinėdavo saldžias bandeles. Jų būdavo tik partijos komitetų bufetuose, ligoninėse ir mokyklose. Turbūt tada pirmąsyk suvokiau, kas yra DDN. Kai kuriems tų bandelių parduodavo po dešimtį, o man tiktai dvi. Dar nesupratau, kodėl taip yra, bet tikrai pajutau Didžiąją Dievo Neteisybę. Nešdavau namo tas dvi bandeles, ilgai nešdavau, kol vieną vis dėlto suvalgydavau. Mama žinojo, kad gaunu nusipirkti dvi, bet nieko nesakydavo. Tikriausiai todėl, kad turėjau tapti daktaru, baltachalačiu pusdieviu. Man ir derėjo misti bandelėmis, o ne juoda duona.
       O paskui DDN apraizgė mane nuo galvos ligi kojų. Augdamas pradėjau suvokti, kaip apsirengęs aš, o kaip – mano bendraklasiai. Mergaitėms buvo geriau. Jos privalėjo nešioti uniformas, tad bent mokykloje visos atrodė daugmaž vienodai. O berniukų uniformą vis kūrė, projektavo, planavo, tačiau niekaip nesugebėjo pasiūti. Berniukai lankė mokyklą apsitaisę, kaip kuris išmanė. Visi Lietuvos paaugliai dėl to džiūgavo, tik ne aš. Mat augdamas pradėjau suvokti, kaip aš apsirengęs.
       Tu šito nesuprasi, aš nieko ir neaiškinsiu. Gali šypsotis kiek tinkamas, bet šitai buvo tikriausia DDN. Mama plovė grindis trijose kontorose, visi vyresnieji uždarbiavo, bet – Dieve mano! – kaip aš buvau apsirengęs! Stanislova tolydžio atsiųsdavo mums pinigų iš Klaipėdos, paskui iš Leningrado, bet mama atkakliai rašydavo ant perlaidos blanko „adresatas išvykęs“ ir nešdavo tą popierėlį atgal į paštą.
       Bet kartą Stanislova parašė laišką man ir atsiuntė perlaidą mano vardu. Ji kvietėsi mane į Leningradą, ne šiaip pasisvečiuoti – visam laikui. Ją smaugė nostalgija: ne Lietuvai, ne Kaunui, ne mūsų kiemui ar mūsų šeiniai. Ji nelauktai pajuto klaikią nostalgiją atlėpausiui didžiagalviui broliukui, kurį kitados grūsdavo lauk iš kambario, kad nekliudytų uždarbiauti. Fotografijoje Stanislova buvo lygiai tokia pat kaip anksčiau: tyra šviesiaplaukė lietuvaitė mėlynomis rugiagėlių akimis. Metai neįspaudė žymių jos veide, nesudrumstė angeliško žvilgsnio. Ji atrodė it vaidilutė, tik dar labiau išgražėjusi. Ji buvo pribloškiančiai graži. Vadinosi mane pas save, žadėjo man pasakų pasaulį, turėjau tapti viso jų profesinio kooperatyvo numylėtiniu.
       Tuomet nebeturėjau jokių iliuzijų dėl jos gyvenimo būdo. Motinos formulė ,,palaida merga“, anksčiau kėlusi man aibes klausimų, seniai paliko visiškai aiški. Juo labiau kad klasiokai išsireikšdavo kur kas tiksliau:
       – Levo sesuo – garsi Kauno kurva, – sakydavo jie. – Dabar kažkur dingo. Gal pasodinta, o gal gydosi triperį.
       Ir ūmai gavau jos kvietimą bei perlaidą – visą šimtą rublių, dar nebuvau matęs tiek pinigų vienoje vietoje. Laiške Stanislova pabrėžė, jog tai – vien smulkioms kelionės išlaidoms. Mane apniko kankinančios dvejonės. Stanislova akivaizdžiai nesilaikė komunizmo statytojo moralinio kodekso, gerbti ar mylėti jos negalėjau. Bet vis skaitydamas jos laišką, pašnabždom kartodamas jos kerinčius pažadus, pajutau, jog mane ima gaubti salsva, slogi migla. Ji buvo tiršta, kone apčiuopiama, kvepėjo rožėmis ir prancūziškais kvepalais. Ne tiek baudžiausi gerai regimų fotografijose jos buto gėrybių, kiek svajojau apie Stanislovos koleges. Didžiaakės vaidilutės supo mane, buvau jų numylėtinis. Jos glostė mane laibais pirštais ir aksominiais žvilgsniais. Pritvinkusios neapibrėžtų geidulių paaugliškos naktys virto kankinančiu košmaru. Vaidilutės buvo ten, Leningrade, jos manęs laukė, o aš buvau priverstas vartytis prakaitu dvokiančiam savo patale. Jos kamavosi be manęs, o aš kamavausi atskirtas nuo jų. Nebegalėjau apie nieką kitą galvoti. Slapčia susikroviau savo kuklią mantą ir patraukiau į paštą. Perlaidų išmokėjimo langelis tik sušnarpštė ir išspjovė žudančius žodžius:
       – Atsivesk mamą ar tėvelį, berniuk. Lai užpildo blanką. Man tebuvo penkiolika, aš dar neturėjau paso. Dar negalėjau spręsti savo likimo. Paverkiau sodelyje ant suoliuko ir parkiūtinau namo. Manęs niekas nepasigedo, krepšys su manta niekam nekėlė įtarimų – jos tiek tebuvo, kad visi nusprendė mane buvus krepšinio treniruotėje. Buvau aukštas ir judrus, troškau tapti žvaigžde, bet po pusmečio lioviausi treniruotis – paaiškėjo, kad turiu širdies ydą. Perlaidą tąsyk atidaviau motinai, ji užrašė ant blanko „adresatas išvykęs“ ir nutipeno į paštą.
       O juk, kad kiek, galėjau tapti aukščiausio rango prostitučių menedžeriu. Ar įsivaizduoji mane tokį? Nuo galvos ligi kojų apsitaisiusį pačiais firmiškiausiais skudurėliais, prisikimšusį kišenes čekių, bonų, dolerių ir narkotikų? Tingiai kaip katinas slampinėčiau po „Lietuvos“ viešbutį, dairydamasis aplinkui įžūliu, o kartu pavargusiu žvilgsniu. Būčiau sotus ligi pamišimo, vasarnamyje po grindimis turėčiau paslėpęs kokį pusę milijono ir tesvajočiau sprukti į Vokietiją ar Angliją, kontrabanda išsivežęs maišelį briliantų ar antikvaro raritetų. Ar įsivaizduoji mane tokį?
       O tąsyk mane perėmė klaikus prablaivėjimas. Galiausiai suvokiau, ką rengiausi daryti. Rengiausi nukakti pas puolusią moterį ir tapti pusiau alfonsu. Visai nesvarbu, kad toji moteris buvo mano sesuo. Tikriau – kaip tik svarbu: juo labiau privalėjau atvesti ją į doros kelią. O aš smukau itin žemai: susiruošiau naudotis nedorybės vaisiais, visa nuodinga jų saldybe. Supratau, jog nebeturiu teisės leisti komjaunimo prožektoriaus: virtau šiukšle, tegu vien mintyse, bet ligi mirtinos nuodėmės tebuvo likęs vienas žingsnelis. Mane apniko slogios mintys, čia norėjau pasikarti, čia išsikastruoti. Iš esmės buvau neregėtai doras bernelis. Rasi buvau it koks klierikas, tik be savo bažnyčios, dar privalėjau ją rasti. Tikrai galėjau pasidaryti sau ką bloga, mane išgelbėjo tik mūsų klases vadovė. Ji buvo gan jaunyva senmergė su hipertrofuotu motinišku instinktu. Šitai suprantu dabar, o tuomet ji buvo šventa mūsų visų patikėtinė ir nuodėmklausė. Ne aš vienas – visi išsipasakodavo jai tą, ko niekad nebūtų išdavę nei tėvams, nei draugams. Auklėtoja ilgai tyrinėjo Stanistovos fotografijas, lingavo galva ir čeksėjo liežuviu, paskui paglostė mane ir tvirtai paliepė toliau leisti komjaunimo prožektorių.
       – Tu suvokei savo kaltę, Levuk, – paaiškino. – Žmogus negali neklysti, svarbu laiku ištaisyti klaidas.
       Ji paliepė man skaityti kuo daugiau tikros literatūros, o jei vėl kiltų nešvankios mintys – kuo intensyviau sportuoti. Ji nuomojo kambarį pas tolydžio kvėštančią senę ir beviltiškai laukė eilės gauti butą. Mūsų mokyklai skirdavo maždaug vieną butą per penkmetį. Tiesa, jai pasiūlė pirktis dviejų kambarių kooperatinį, tačiau ji išdidžiai atsisakė. Partija Chruščiovo lūpomis buvo iškilmingai prisiekusi, kad netrukus viena koja įžengsime į komunizmą, taigi tik idiotas galėjo mokėti kruvinu prakaitu uždirbtus pinigus už kažkokį butą, kurių jau ryt poryt turėjo privisti devynios galybės – ir vis už dyką. Kol vargšelė susivokė, kad komunizmo artimiausiu metu nenusimato, eilė prie kooperatinių butų pasidarė didesnė, nei iš pradžių buvo prie komunalinių. Mūsų auklėtoja pamaži visai nukvako. Man regis, ją užkrėtė jos namų šeimininkė, nors ir sakoma, kad psichinės ligos yra nelimpamos. Ji ėmė rašyti viską iš eilės demaskuojančius straipsnius ir bergždžiai nešioti po redakcijas, neaplenkdama net gamyklų laikraštukų. Ji buvo nepavojinga beprotė. Paskutinį kartą mačiau ją alaus bare. Ji įžengė į salę su fantastiška oranžine skrybėle ir aukštojo mokslo ženkleliu švarkelio atlape, užsisakė vieną bokalą, išsikrovė ant stalo kosmetinius reikmenis ir ėmė dažytis, tolydžio išdidžiai nužvelgdama smirstančius bare girtuoklius.
       Atleisk, kad nukrypstu nuo temos, bet man visad rodėsi, kad tu skraidai dausose, pernelyg menkai pažįsti realų gyvenimą.
       Anuomet mūsų auklėtoja dar nebuvo nukvakusi, aš šventai jos paklausiau. Bandau suprasti tuometinį save, tą išstypėlį liegeną Levą, bet nepajėgiu. Dabar tokių paauglių nebūna. Man regis, tokių nebebuvo ir anais laikais. Toks aš buvau vienas. Bent jau kitų tokių nesutikdavau. Man regis, niekad dėl to nesikankinau. Buvau pratęs gyventi vienas su savim ir pats save vertinti. O kai tu paskelbei man savo teoriją, kad žmogus privalo pirmų pirmiausia būti savimi, suvis nusiraminau.
       Po nepavykusios vaidilutiškos odisėjos įnikau į knygas. Jaučiausi be galo kaltas prieš save ir pasaulį. Troškau išpirkti kaltes ir tobulėti. Norėjau įrodyti pats sau, jog dar nesu suvis žuvęs. Auklėtojos pasiūlytos knygos įsigėrę į mane kaip lietus į sausas samanas. Ryte rijau pasakojimus apie tikrus žmones ir troškau tapti kuo panašesnis į juos. Visi tikrieji literatūriniai žmonės aukojosi ir kentėjo, kentėjo ir aukojosi. Po tų skaitymų vakarais man magėjo išsiplakti spygliuota viela. Privalėjau kentėti ir aukotis, tik taip buvo įmanoma tapti tikru žmogum. Mane liguistai persekiojo visokiausi herojų fiziniai trūkumai. Ėmiau justi metafizini bekojų ir paralitikų žavesį. Mane kerėjo „Apysaka apie tikrąjį žmogų“, svajojau šlubas, bekojis, berankis vis vien pasiekti tikslą – tik dar nelabai žinojau, kokį. Ypač mane pavergė Pavka Korčiaginas. Putote putojau, trokšdamas spjauti į veidą visiems jam trukdžiusiems menkystoms ir karjeristams. Apsidairęs regėjau tokius pat visai greta, ištiestos rankos atstu. Jeigu jie buvo tokie, vadinasi, aš buvau toks kaip Pavka. Man tik velniškai stigo nepagydomos ligos, fizinių trūkumų, beribės kūniškos kančios. Kone svajojau, kad mane paralyžiuotų. Būti sveikam ir normaliam rodėsi pernelyg menka, toks žmogus negalėjo būti išties didis, to mane primygtinai mokė literatūra. O aš svajojau žaisti krepšinį, būtį didelis ir galingas! Juk derėjo eiti per gyvenimą luošam ir suniokotam – mažų mažiausia kaip Gylys iš Voinič romano.
       Norint tapti tikru žmogum, pirmiausia reikėjo susiluošinti – kito kelio niekas nenurodė. Tačiau net susižaloti derėjo didingai: ką nors gelbstint, statant arba kovojant.
       Dėl nuolatinės įtampos ir susijaudinimo man ūmai ėmė klapsėti širdis. Pirmąsyk gyvenime atsidūriau daktarų rankose, jie bemat aptiko įgimtą širdies ydą ir labai nustebo, kad ligi tol nieko nejutau. Gydytojai giliamintiškai lingavo galvomis, o aš slapčia džiūgavau. Pagaliau įsigijau kūnišką trūkumą, tiesa, menkoką, bet juk manoji yda dar galėjo plėstis ir gilėti, ji dar galėjo prirakinti mane prie patalo, aš dar turėjau vilties tapti Didžiuoju Luošiu.
       Labai labai norėčiau pamatyti tuometinį save iš šalies. Kokia buvo mano išraiška, kokios tuo metu buvo mano akys? Kas tuo metu dėjosi mano smegeninėje? Kaip iš šalies atrodė mano elgesys su merginomis? Juk mylėti, kaip pats supranti, tegalėjau skausmingai, beviltiškai ir būtinai be atsako. O dar geriau – ligi grabo lentos džiūti dėl žuvusios jaunystės meilės. O dar geriau – atiduoti savo mylimąją draugui, o pats tylutėliai pasitraukti į šalį. O dar geriau...
       Visa bėda, kad neturėjau nei mylimosios, nei draugo.
       Tie mazochistiniai užmojai dar ilgokai manęs neapleido. Galutinai juos sutriuškinai tik tu, pats to nežinodamas.
       Kai šleivai vypsodamas išdėstei savąją mazochistinės pasaulėjautos teoriją, pirmą (bet ne paskutinį) kartą panorau tave užmušti. Tu prispjaudei ir privėmei į mano sielą. Žvelgiau į tave it šventikas į vandalą, nusišlapinusį ant altoriaus. Tai buvo kruvinas manųjų iliuzijų saulėlydis. Lig tol maniau, kad visi, visut visi slapčia žavisi mano paauglystės herojais, tik vieni drįsta svajoti, jog taps tokie pat, o kiti nė nedrįsta. O tu ramiai, logiškai dėstei, kad stalinistinė literatūra visad propagavo dvasinį mazochizmą. Kad mazochistinis personažas, negalėdamas realizuoti jokių savo norų ir polėkių, privalo mėgautis tuo, kad, būdamas luošas ar mirtinai ligotas, vis dėlto sugeba prilygti sveikiesiems, per baisiausias kančias pasiekti tai, kas normaliam žmogui visai paprasta. Toks personažas, mokei tu, jei nėra luošys, privalo susikurti aibę dirbtinių kliūčių visose gyvenimo srityse – nuo asmeninės iki gamybinės. Kaip elgiasi normalus gamybininkas, gavęs nerealų, neįvykdomą planą? – tyčiojaisi tu. Jis logiškai įrodo, kad reikalavimai pernelyg dideli. O kaip elgiasi mazochistinis literatūrinis gamybininkas? Jis pasiūlo savą priešpriešinį planą, kuris yra dar didesnis! Paskui dirba naktimis, ligi juosmens lediniame vandenyje, sukelia klaikias katastrofas, kad galėtų nežmoniškomis pastangomis jas šalinti. Kaip myli mazochistinis žmogus? – šaipeisi išsijuosęs. Jis dūsauja, kankinasi, rauda, bet jokiu būdu neperguli su mylimąja – anaiptol, jis ir čia susikuria dirbtinių sunkumų: išvažiuoja į kitą miestą, užsiverbuoja dešimčiai metų į Šiaurę, perleidžia mylimąją artimiausiam draugui.
       Nebegalėjau ilgiau klausytis. Panorau tave užmušti. Ilgai ir labai rimtai svarsčiau, ar nederėtų tavęs įskųsti. Tuomet jau buvai prikalbėjęs apie visui viską tiek, kad buvo už ką. Tai pirma didžioji mano gyvenimo gėda: aš tikrai norėjau tave įskųsti. Žinoma, septyniasdešimtaisiais metais tau nebegrėsė nei Sibiras, nei pašalinimas iš Universiteto, bet vis dėlto... Puikiai suvokiau, ką rengiuosi daryti. Nė pats savęs neapgaudinėjau, kad šitaip sergėsiu idealus ar demonstruosiu savo lojalumą ir dorybę. Sąmoningai norėjau tau pakenkti. Norėjau tave skaudžiai nubausti, nes tu nusipelnei bausmės. Tu dergei šventenybes, tu drįsai kalbėti apie Pavkos Korčiagino seksualines galimybes. Norėjau tave iššaukti į dvikovą ir užmušti.
       Privalai šitai žinoti. Anksčiau negalėjau tau šito pasakyti. Atmink, beatodairiškas svetimų idealų niokojimas visad yra mirtinai pavojingas.
       Beje, bausti kitus žmones tąsyk panorau pirmąkart. Matyt, mazochizmas labai greit ir natūraliai virsta sadizmu. Norėjau pakenkti tau. Piktai klausinėjau savęs: o kas tu toks? Kokią turi teisę? Mane siutino tavo niūriai piktokas veidas, protingos akys, visa tavo povyza. Visi man metų metais aiškino, kas yra tikrasis žmogus, o tu vienu ypu išvadinai tokį dvasiniu iškrypėliu. Nė neįsivaizduoji, kaip mane įžeidei ir įskaudinai. Užpuolei iš pasalų ir pervėrei gležniausią mano dvasios vietą.
       Tačiau visad turėjai vieną puikią savybę: ką nors sugriovęs, nepalikdavai nei griuvėsių, nei plynos vietos. Tu bemat imdavai ręsti naują rūmą – kartais iš naujų plytų, o kartais net iš tų pačių. Tąsyk irgi buvai nuoseklus. Tu grūste įgrūdai man keletą gerų knygų. Juokinga prisiminti, bet „Idiotą“ pirmąsyk perskaičiau devyniolikos metų. Dar juokingiau, kad kunigaikštis Myškinas irgi buvo fizinis luošys.
       Kartais man visui viskas atrodo juokinga. Sėdžiu ir dėlioju savo paties gyvenimo įvykius, tarsi kokias žaidimo figūrėles. Tarpais veik nepajėgiu šito žaidimo vertinti ramiai. Tarpais visai nebenoriu rašyti tau laiškų. Bet vis rašau, nes geidžiu tau padėti. Tasai noras nėra visai altruistiškas. Aš jau pražuvęs, aš jau nieko nebepadarysiu. O tu dar gali, kol kas dar šį tą gali.

       Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai: Keturiolikos laiškų romanas. – Vilnius: Vaga, 1991.