KETURIOLIKTASIS; apie meilę ir mirtį – su liūdnais palinkėjimais

       Lai tūkstantis strėlių būna paleista į žmogų
       – jis nemirs, jei neatėjo jo valanda. Bet jeigu
       jo valanda atėjo, jis gali pražūti ir nuo dulkelės

       Tikra meilė iš pradžių atrodo kaip pokštas, bet baigiasi pernelyg rimtai, net tragiškai. Ji išsiperi vidinės sumaišties laiku, prasikala lyg šlapias paukštukas, esti nepaaiškinama ir netikėta, nes ir sumaišties laikas yra nepaaiškinamas, pats yra lyg nelinksmas ir kvailas pokštas.
       Aš pamilau Birutę, kurią pažinojau trejetą metų, kurią pats įvedžiau į bendriją ir buvau kone pamiršęs; ji tapo tokia pat kaip visi ir visos, tik retais kartais atskirdavau jos tyrą šypseną sukauptų veidų sambūryje.
       Kitos tokios šypsenos kaip Birutės nėra visame pasaulyje.
       Mano ūmi meilė buvo beribė, jos bruožai pernelyg kilnūs, pernelyg neapčiuopiami, kad būtų galima juos aprašyti. Tuo metu nebūčiau pajėgęs jų apsakyti, nes toji meilė buvo mano rankos ir kojos, kūnas ir kraujas, mintys ir sapnai. Aš visas buvau išvien meilė. Dabar irgi negaliu to apsakyti, nes tai liko toli, net man pačiam atrodo kaip gildančio ir siaubingo filmo kadrai.
       Tepasakysiu tau vieną dalyką, bet jis išduos manosios meilės gylį: ji išsklaidė visus narkotinius kerus. Ji mirksniu nugalėjo klaikųjį abstinencijos sindromą. Mano meilė buvo stipresnė už viską pasaulyje. Ištisus dvejus metus pamaži tirpau narkotiniam mūsų bendrijos rūke, rodės, jo niekas nebeišsklaidys, o meilė bemat išvaikė tą ūkaną. Ji išstūmė fiktyvią ir kvailą palaimą, nes pati buvo kur kas didesnė palaima – saldybe atmiešta kančia. Ėmiau dairytis aplinkui, ne kaži ką galėdamas suprasti. Dėsčiau technikume ir uždirbau tiek, kad galėjau pramisti. Virginija buvo jau kandidatė, grupės vedėja, uždirbo daugėliau, tačiau visas likutis tekdavo Didžiajam Li. Ji buvo atsidavus jam kūnu ir siela. O man Didysis Li, visa bendrija staiga virto rutinos dalimi. Pirmasis, kasdienis, pasaulis lėtai, bet neišvengiamai prarijo antrąjį. Pamačiau, kad Li nejučia virto kaži kokios didžiulės korporacijos pirmininku. O Uošvis tapo geriausiu mano bičiuliu. Užeidavo į svečius paplepėti (pats užeidavo!), atsakinėdavau į jo klausimus, juokiausi iš jo pokštų ir nejučia galvojau, kad tik mūsų pasaulyje įmanoma tokia bičiulystė: budelio bičiulystė su auka, pelės bičiulystė su katinu. Ji laužė visus gamtos ir moralės dėsnius, bet išties egzistavo: aš nuoširdžiai su juo šnekėdavau, nė kiek jo nebijojau, nejaučiau jam neapykantos nei paniekos. Jis tebuvo senstantis gražuolis, nykiai ieškąs many neegzistuojančio sūnaus, nors gerai žinojo, kad toks niekad nebūsiu. Tarpais Uošvis virsdavo šilto šalto mačiusiu geraširdžiu dėdule.
       – Dieve, ir kam aš vargau, kam koviausi, – sakydavo tuomet. – Daug nuveikiau, daug pasiekiau – bet kam visa tai? Tu teisus – reikia valgyti, gerti ir mylėtis. Visa kita išties yra niekai ir tuštybė.
       Šitaip sakydamas, turėjo galvoje mūsų bendriją. Jis ją taip suprato. Seniai apie ją žinojo. Uošvis visad apie viską žinojo. Atrodė visai simpatiškas, pagalvodavau, kad tiesiog pavargo, norėtų pailsėti. Kartais net pamanydavau, kad prieš pasitraukdamas ūmai ims ir pridarys aibę gerų darbų.
       Tačiau taip tegalvodavau akimirksnį. Uošvio viduje vėl nugalėdavo valdžios jausmas.
       – Vienąsyk sutvarkysiu tą jūsų kiną! – grėsliai skelbdavo. – Jis pernelyg toli nuėjo!
       Ir būtų sutvarkęs, žiauriai sutvarkęs, jei Virginija nebūtų pagrasiusi savižudybe. Ji taip ramiai pasakė nusižudysianti, kad pabūgo net patsai Uošvis. Jis grasino ir taškėsi seilių purslais, bet vogčia saugojo Li nuo nemalonumų. O jų pasitaikydavo vis dažniau – niūruoliai karatistai ir kunfuistai čia vienur, čia kitur bausdavo prasikaltusius. Tie prasikaltėliai buvo iš mūsų pačių. Šito suvis nepajėgiau suprasti. Bandžiau išsiklausti Li, bandžiau iškvosti pačius nubaustuosius, tačiau visi tylėjo. Mane supo slogi tyla. Su manim šnekėdavo vienas Uošvis.
       Šit kokiam pasauly aš atsidūriau – argi buvo įmanoma jį suprasti?
       Nė mano meilės nebuvo įmanoma suprasti – beje, kaip ir kiekvienos tikros meilės. Taip, kitados aš mylėjau Virginiją. Ji ir dabar neliko man svetima. Tačiau anoji meilė buvo natūrali ir sveika. Naujoji mano meilė buvo slogi, liguista ir neleistina. Pamilęs Birutę, vidujai stojau prieš visą mūsų bendriją. Ūmai pajutau, kad nebemyliu visų vienu kartu, kaip ką tik mylėjau. Nebegalėjau jausti, kaip anksčiau, kad mes visi mylim Birutę. Vieną dieną patyriau, kad myliu ją vienas, kad tai mano vieno meilė, ne bendrijos, ne visų, o mano, mano vieno.
       Net ir bendrijos mirksniu nebeliko. Mano žvilgsnis sekė vien Ją. Visos mano kalbos nejučia krypo į Ją. Kiekvienąsyk jaudinausi Ją matydamas, jaudinausi net girdėdamas apie Ją kalbant. Mylėjau net vietą, kurią Ji lietė. Mylėjau taurę, iš kurios Ji gėrė. Manęs visai nestebino, kad taip ūmai Ją atradau, nors visąlaik buvo greta. Tik taip ir galėjo būti, nes Ji buvo kaip tik tokia.
       Jos akys buvo švelniausios ir dvasingiausios visam pasauly.
       Ji vaikščiojo tyra kaip angelas tarp mūsų, purvinų ir netobulų. Net kai nusirengdavo nuoga mūsų sueigose ar stovyklose, niekam nemagėdavo ją liesti, bent kiek sutepti. Laimos irgi nesinorėdavo liesti, nes ji buvo it skulptūra, it meno kūrinys. Tačiau ją buvo galima pamylėti naktį, visiškoje tamsoje. O Birutės nebuvo įmanoma nė palytėti, ji buvo it vaidilutė, visi tai suprato. Ji ne vaikščiojo, o sklendė, šiek tiek pakilusi nuo žemės paviršiaus. Ją globojo patsai Li.
       Tomis pašėliškos meilės dienomis labai gerai regėjau žmonių veidus. Kasdieniam bruzdesy žmonės supa tave kaip šmėklos, kaip neryškūs ženklai. Nė neįsidėmi jų, nė neprisimeni veidų. O tomis dienomis mane supo išraiškingi, nepanašus vienas į kitą veidai. Sakytum many būtų atsivėręs naujoviškas, visai kitoks regėjimas. Pamačiau Virginijos veidą: liesą, iškankintą, bugščiomis akimis, klydinėjančiu, nesukoncentruotu žvilgsniu. Pamačiau Uošvio veidą: prakaulų, išsišovusiais skruostikauliais, knibždančiomis fantasmagoriškųjų sporų akimis. Bet labiausiai mane įbaugino Li veidas. Gerai prisiminiau jį tokį, kokį pamačiau pirmąkart: išraiškų, kone kilnų, magnetizuojančiomis akimis. Dabar jis neatpažįstamai pakito. Per dvejus metus Li pariebėjo, užsiglaistė išraiškūs veido raumenėliai, duobutės, aštrūs kauliukai. Jo veidas tarsi prislopo, prarado įtaigą. Keistą kilnumą iš jo išstūmė beribis pasitikėjimas savimi. Akys nebeskleidė magnetizuojančio spindesio. Žvilgsnis tapo valdingas, įsakmus, nebe kerintis, o vien gniuždantis.
       Didžiojo Li akys tapo panašios į Uošvio akis.
       Gal savo beviltiškos meilės įkarštyje tebūčiau tatai vien užfiksavęs, ne tas man buvo galvoj ir širdy – bet ūmai pamaniau, kad Didysis Li pamaži virsta mažuoju Uošviu. Tokia mintis pribloškė mane patį. Buvau išsivadavęs iš slogių kerų, vėl pradėjau po truputį mąstyti. Nelauktai įstengiau pažvelgti į mūsų bendriją iš šalies ir išvydau nykų paveikslą. Pilkoje akmenuotoje dykynėje po žemu sunkiu dangum įžūlus, didybės manijos apniktas korėjietis vedė žmonių būrelį – be jokio tikslo, be jokios krypties, šleivais zigzagais. O tie žmonės sekė jam iš paskos it avių banda. Tiesą sakant, man buvo vis vien, visi jie man nė kiek nerūpėjo, tačiau toje bandoje, šiek tiek pakilusi nuo žemės paviršiaus, sklendė ir Birutė.
       Tasai paveikslas kankino mane dieną naktį. Neberegėjau vidiniu žvilgsniu jokių kalnų, nebenorėjau niekur kopti. Pirmiausia reikėjo ištrūkti iš tos pilkos akmenuotos dykynės, o paskui... Kas bus paskui, nė nebandžiau galvoti. Man ir nereikėjo galvoti, turėjau išplėšti, pasigrobti iš jų Birutę, ji viena man terūpėjo. Turėjau konkretų, aiškų tikslą, jis buvo mano išsigelbėjimas. Tvirtai žinojau, ką turiu daryti. Virpančiu balsu šnekinau Birutę, virpančiais pirštais glosčiau jos rankas. Nė nežinau, ar ji spėjo mane išties pamilti. Buvo Didžiojo Li apžavėta ir užburta, ją kvaišino dvasios narkotikai, taip dar visai neseniai kvaišinę ir mane. Mudu kasdien susitikdavom technikume, apnikau ją tarsi slogutis, išvien šnekinau ją, tiesiog nepaleisdavau jos rankos, stengiausi perlieti į ją savo vidines sroves. Technikumo kolegos įžūlokai šnairavo į mudu, tačiau man buvo vis vien, aš mačiau vien Ją. Tik retkarčiais blykstelėdavo mintis, kaip turiu jiems atrodyti: Uošvio žentas, kaži kokios sektos narys, kuo atviriausiai mergina apsalusią Birutę. Mudu bučiuodavomės technikumo laiptinėse. Mano kolegos buvo paprasti ir mieli žmonės. Tikriausiai anonimiškai skambino Virginijai, jeigu pavyko prasigauti pro padėjėjus bei kitokius cerberius – net pačiam Uošviui. Tačiau man buvo vis vien. Man rūpėjo tik Birutė. Visas mano pasaulis buvo Birutė. Ligtol nebuvau patyręs tikros, visa apimančios ir viską naikinančios meilės, o dabar mėgavausi ir kamavausi. Mano pirmoji meilė Virginijai atrodė lėkšta ir banali kaip bulvinis blynas. Tai buvo eilinė, biologiškai dėsninga aistra. O dabar patyriau Meilę. Kaip kiekviena tikra meilė, ji negalėjo būti laiminga. Birutė šliejosi prie manęs, glostė savo nežemiška šypsena, bet neišvengiamai artėdavo vakaras, jos akys palengva apsiblausdavo, ji imdavo ilgesingai dūsauti – ir visos mano pastangos negelbėdavo, ją pamaži užgrobdavo nelemti, slogūs Didžiojo Li kerai. Neturėjau galios pasakyti jai: neik ten, liekam vienudu. Neturėjau galios ją priversti, jos pačios viduj nebeliko galios priversti save. Ji norėdavo likti su manim, bet negalėdavo. Dešimtis sykių buvo likus su manim, tačiau likdavo tik jos kūnas. Birutės akys apsiblausdavo, ji negirdėdavo, ką šneku, ją kamuodavo baisus tų dvasios narkotikų alkis. Norėjo jį įveikti, bet nepajėgdavo. Aš ėjau iš proto. Tarp manęs ir Li vyko neregima nuožmi kova. Mudu neištarėm apie tai vienas kitam nė žodžio. Mudu nevarstėm kits kito niršiais žvilgsniais. Tačiau įtampa tarp mudviejų vis augo, vos priartėdavau prie jo, niūruoliai karatistai ir kunfuistai sunerimdavo, sujudėdavo tarsi kokie jo čiuptuvai. Dabar Li su jais veik nesiskirdavo, jie išties tapo panašūs į jo kūno ataugas, grėsliai besirangančius galingus čiuptuvus. Norėjau tiesiai jam pasakyti, kad atiduotų man Birutę. Bet aš jo bijojau. Meilė apakina ir apsvaigina, bet man ji vis dėlto paliko protą. Man rodės, jis verčiau ją papjaus, negu atiduos man.
       Gal tau tokia mintis atrodo paika ir neurotiška. Tegaliu atsakyti viena: tu nepažinojai Didžiojo Li, tu iš arti nematei jo besirangančių niūrių čiuptuvų. Jis galėjo padaryti bet kokią bjaurastį. Mane stebino tik tai, kad nieko nedaro man pačiam. Tik vėliau supratau, kodėl nedrįso manęs liesti, nors labai labai troško. Didysis Li seniai nebebuvo didis, seniai nebebuvo joks guru. Jis virto mikrotironu, mažyčiu diktatorium. Iš pradžių gydė ir slaugė mus visus, turėjo šventą siekį, bet pamaži net jį apniko baisiosios fantasmagoriškos sporos. Suvokęs šitai, pasibaisėjau. Išvengti tų sporų negebėjo net pusiau pogrindinė sekta. Jos įsiskverbė visur, galėjo priveikti net tokią bendriją, kurios tikslas būtų kova su tomis sporomis! Aš paklaikau: turbūt net mano meilę jos galėjo įveikti. Didįjį Li jos pagraužė labai paprastai. Jis pajuto valdžios troškimą, o šis nugali žmoguje viską.
       Dabar tvirtai žinau: žmones tikslingiausia skirstyti pagal tai, ar jie turi tą valdžios troškimą, ar neturi. Tai svarbiausias kriterijus. Jeigu žmogus tetrokšta tapti bandos vadu, vadinas, jame vyrauja biologinis, žvėriškas pradas. Tokio žmogaus reikia ir saugotis kaip žvėries.
       Bet niekad tokio neišsisaugosi, tokie žvėriukai patyko iš pasalų, smeigia peilį į nugarą, perkanda gerklę. Tebūnie tai pamoka ir tau, Tomai: niekad nesijausk saugus, niekad neprarask budrumo, net miegodamas bent menkiausia sąmonės kertele būdrauk.
       Jutau veik realią grėsmę, bet vis raminau save. Nė nereikėjo taip jau smarkiai ramintis; vos išvysdavau Birutę, visas pasaulis pranykdavo. Matydavau vien Ją. Negalėjau Jos su niekuo lyginti, buvo vien Ji, daugiau nieko. Ji buvo aukšta, beveik lygį su manim. Kai susitikę suglausdavom veidus, galėjau Ją pabučiuoti į lūpas nė kiek nesikūprindamas. Mudviem nereikėjo šnekėtis, supratom vienas kitą iš akių. Abu žinojom, kad vienas be kito netversim. Abu žinojom, kad vienas kitam esam tarsi gyva ateitis. Be Jos aš būčiau žlugęs. Neturėjau jokios ateities, visur tebuvo aklavietė. Aplink mane vaikščiojo sustingę lavonai, aš pats buvau šaltas kaip lavonas, jei suspausdavau delne stiklinę arbatos, ši mirksniu ataušdavo, nes nuo manęs sklido ledinis šaltis. O Birutė buvo gyva, joje pulsavo tyras kraujas, Ji atgaivindavo mane, laikydavo apkabinus, kol mano kvapas vėl pasidarydavo šiltas.
       – Aš jau maniau, kad mano gyvenime nieko nebegali būti, – tyliai sakydavo, – vėliau man pasirodė, kad dar gali būti mūsų bendrija. Tik dabar matau, kodėl gyvenau: kad sutikčiau tave. Nepalik manęs, aš be tavęs uždusiu. Aš sunyksiu, nuvysiu kaip gėlė be vandens. Nepalik manęs!
       Štai kaip Ji kalbėjo! Ką čia begalėjo reikšti šeima ir Didysis Li, Uošvis ar net didžiagalvis atlėpausis Levukas.

       Jis pagrobė Birutę iš pasalų, aš to tikėjausi, aš to beveik laukiau. Vieną dieną neradau jos technikume, kadrų skyriuje sužinojau: ji pasiprašiusi neapmokamų atostogų skubiu šeimyniniu reikalu. Šeimyniniu reikalu! Ji neturėjo nei motinos, nei tėvo, nei vyro, nei vaikų. Turėjo tik mane, o man nepasakė nė žodžio! Dingo iš Vilniaus ir Li, viskas buvo aišku, bet negalėjau suprasti, kaip ją išvežė: apsvaiginęs? užbūręs? surišęs? Vakar, dar vakar mudu svajojom apie ateitį, kurios iš mūsų niekas neatims. O kitą dieną jos jau nebebuvo.
       Laksčiau po Vilnių lyg pakvaišęs, aplėkiau visus bendrijos narius, tačiau šie tik žvelgė į mane iš padilbų ir niūriai gūžčiojo pečiais. Tik kitą rytą apsižiūrėjau, kad namuose nėra ir Virginijos. Vėl lėkiau per pažįstamus butus, ant kelių maldavau pagalbos, tačiau visos akys žvelgė į mane nykiai ir abejingai. Jau buvau praradęs viltį, bet mane išgelbėjo girtutėlis Linukas. Jis voliojosi savo bute ant kilimo neužsirakinęs durų, gėrė jau savaitę, nėjo į darbą ir apskritai spjovė į visą pasaulį.
       – Aš vėl nebeužuodžiu kvapų! – niauriai paskelbė vos apversdamas liežuvį. – Seniai perpratau tą korėjietišką žiurkę, bet bijojau prabilti. Tau gerai – jis pats tavęs bijo, tikriau, bijo tavo uošvio. O man ką daryt? Prieš pabėgdamas rinko pinigus, o tuos, kurie nedavė, atkalė jo reindžeriai. Lupo tol, kol kiekvienas atidavė, ką turėjo.
       Linukas buvo tikrai nekvailas vyrelis, net girtutėlis rezgė mintį visai nuosekliai. Išlydėdamas jis pasakė man tai, ką turbūt jau ir pats žinojau.
       – Korėjietiškai žiurkei nusispjaut į Birutę. Jam ir į tave nusispjaut. Bet jis negali pralaimėti. Jis neįsivaizduoja, kad galėtų pralaimėti. Ir jis laimės, pamatysi. Sergėkis, Levai, jis tikrai laimės. Ko jau ko, o jėgos jis turi.

       Tą pat dieną išlėkiau į Leningradą, padedamas karšto ir uolaus sąjungininko. Uošvis mirksniu parūpino bilietus, vietą specviešbutyje, prirašė ištisą puslapį reikšmingų telefonų, kurie turėjo pagelbėti man visais gyvenimo atvejais. Ne iškart suvokiau, ko Uošvis taip subruzdo. Žinoma, pasakiau jam, kad ieškau Virginijos – tačiau ką rengiausi apgauti? Uošvis viską žinojo, jis turėjo viską žinoti. Per visą sąmyšį nė nepaminėjo Virginijos, jis tik keikė Didįjį Li. Staiga supratau, kas varo jį pirmyn, kas sukėlė klaikų niršulį. Jis pajuto grėsmę savo valdžiai. Jis pamatė, kad radosi kitoks valdovas – tegu ir nedidelis, bet vis dėlto galįs valdyti bent keliolika žmonių stipriau negu pats Uošvis. Li turėjo būti sutriuškintas, sunaikintas, Uošvis apginklavo mane karališkai. Galėjau paskambinti pačiam Romanovui. Galėjau paskambinti, kažkokiam generolui ir, jei reikės, gauti kuopą kareivių. Uošvis išleido mane imti Leningradą šturmu.
       Antrąkart atsidūriau tame paslaptingame mieste. Jame gyveno mano sesuo Stanislova. Dabar kažkur jo gelmėse tūnojo abidvi mano gyvenimo meilės. Gatves ir žmones mačiau per ūkaną, apsistojau senoviško viešbučio liukse, bejėgiškai varčiau rankose Linuko prikeverzotą adresų lapelį ir nieko nieko gyvenime nebenorėjau. Likau ten tik todėl, kad neįsivaizdavau, ką turėčiau veikti grįžęs į Vilnių. Nebeturėjau nei jėgų, nei norų. Mano šleiva invalidė širdis pulsavo nelygiai, rudeniška žvarba varstė mane net šiltame viešbučio kambaryje. Nežinau kodėl, bet jutau, jog viskas baigta. Tebemylėjau Birutę, bet jutau, kad jos nebėra, kad ją prarijo baisus slibinas. Prarijo jos dideles drėgnas akis, jos nežemišką šypseną, prarijo mano meilę, mano beribę žmogišką valią. Pasijutau senas ir bejėgis, nors man tebuvo dvidešimt septyneri metai. Nebeįstengiau strimgalviais pulti į kovą, net nebežinojau, su kuo turėčiau kautis. Sėdėjau dviejų kambarių liukse ir valgiau krabų salotas, užsigerdamas ananasų sultimis: viešbučio lygis lėmė ir mano valgiaraštį. Prie lovos netgi buvo raudonas vyriausybinis telefonas. Išties galėjau paskambinti Romanovui ar net pačiam Brežnevui. Galėjau paaiškinti, ką manau apie juos ir apie visą jų sistemą. Tačiau nenorėjau nė jiems skambinti. Nebenorėjau net niekam rašyti laiškų. Aš jau buvau miręs.
       Išeitų, kad net numirėliai dar turi valią. Bent jau logikos tikrai nepraranda. Turėjau šešis Linuko užrašytus adresus, tačiau privalėjau pataikyti iš pirmo sykio. Jei būčiau pradėjęs klajoti aklai, Li būtų nuo manęs pasislėpęs. Ilgai svarsčiau, kaip įspėti, kur jo irštva, kol radau paprastą, bet genialų sprendimą. Li mėgo, kad visui viskas būtų po ranka. Vilniuje jis bazavosi ir nakvojo mūsų bute, nes šis buvo pačiam centre. Pasirinkau adresą Nevskio prospekte ir pataikiau kaip pirštu į akį. Namo numeris man nieko nesakė, bet, artėdamas prie pilko pastato su lipdytais karnizais ir figūriniais balkonais, supratau, kad jau esu čia buvęs. Čia gyveno mano sesuo, tame pat trečiame aukšte, tik kitoje laiptinėje. Duris atidarė vienas Li čiuptuvų, jo vyzdžiai išsyk susiaurėjo, tačiau paties Li veidas liko akmeninis.
       – Išdavikai! – tesušniaukrojo pro dantis. – O aš vyliausi pavertęs juos tikrais žmonėmis.
       Tikrieji žmonės jam buvo tie, kurie aklai jo klausė. Jis išplėšė mus iš kasdienybės gniaužtų, tačiau vien tam, kad pavergtų, kad galėtų karaliauti. Dabar karaliavo sename Peterburgo bute. Butas buvo milžiniškas, toks pat kaip mano sesers. Sieninis laikrodis raižytu dėklu išmušė devintą, jis skaičiavo paskutines mano gyvenimo valandas. Ant sofos sėdėjo Birutė, su išgąsčiu ir viltim pažvelgė į mane, bet neprabilo. Virginija irgi buvo čia, tolydžio kaitė ir nešiojo visiems arbatą. Ji šmirinėjo šen ir ten kaip koks mechaninis automatas.
       – Ko tu nori? – pašaipiai paklausė manęs Li. – Nori mūsų visų bendros vaidilutės? Argi taip galima, Leo? O dar žmonos akivaizdoje.
       Jutau savy vien tuštumą, mano viduj plytėjo kosminis vakuumas. Kokia žmona, abejingai pagalvojau, aš seniai nebeturiu žmonos. Maniausi radęs meilę, bet ir jos tuoj nebeturėsiu. O ką turiu? Save? Tik save. Geriau būčiau taip nepagalvojęs.
       Turbūt net ameba, net virusas, net mirštantis ligonis trokšta kuo ilgiau gyventi, kuo ilgiau neprarasti savęs. Pats sau, deja, esi didžiausia vertybė. Savisaugos instinktas valdo kiekvieną. Aš ūmai išsigandau. Li šypsena nieko gero nežadėjo, jo kunfuistiniai čiuptuvai vien laukė ženklo. Mane sukaustė klaiki, bejėgiška baimė. Aš buvau vienas, be jokios apsaugos. Li manė, kad Uošvio ranka čia nepasieks. Uošvio ranka siekė ir čia, bet jis to nežinojo, todėl jautėsi visagalis. Staiga supratau, kad man išties vertėjo ateiti čia su kuopa kareivių. Naiviai pabandžiau sprukti, bet po mirksnio jau klūpėjau prieš Li užlaužtomis už nugaros rankomis.
       – Visi pakluso, – ramiai, švelniai pasakė jis, – visi suprato, kas ir kaip yra šiam pasauly. O tu tapai maištininku. Tai maištauk! Kovok! Draskykis! Sutarkim taip: kaukis kiek sugebėsi. Tau bus sunku, bet kaukis, kaukis ligi galo. Jeigu matysiu, kad kaunies iš paskutiniųjų, jeigu matysiu, kad net tavo gyvybė tau nesvarbi, jeigu šitai matysiu – atiduosiu tau tavo vaidilutę. Didžiojo Li žodis! Kaukis! Parodyk save!
       Man, dievaž, nelengva šitai prisiminti – dar ir todėl, kad visa kas liko apgaubta beribio skausmo miglos. Galėčiau parašyti poemą apie skausmą, siaubingą fizinį skausmą, tačiau rašau tau laiškus ne tam, kad verkšlenčiau ir guosčiausi. Tiesiog noriu papasakoti savo istoriją.
       Li pasisuko į Birutę, pasilenkęs kažką jai pasakė, ji krūptelėjo, o Li pažvelgė į mane, kreivai vyptelėjo ir iššiepė savuosius žvėries dantis. Jis tikrinosi, ar viską matau. Paskui vėl palinko prie jos – Birutė sėdėjo sustingusi, tad jis tingiai pakilo ir sudavė jai per veidą: nestipriai – simboliškai ir niekinamai. Sudavė dar ir dar sykį. Aš veržiausi iš geležinių jo čiuptuvų, bandžiau spardytis, bandžiau kąsti laikančias mane rankas. Atsakydami jie mane mušė. Spardė ramiai, profesionaliai, begal tiksliai pataikydami į vietas, kur sugildo tikrasis Skausmas. Aš priešinausi. O jie vėl mušė mane. Jie irgi buvo lyg mechaniniai automatai: spardė mane be pykčio, be aistros, monotoniškai ir abejingai. Vos liaudavausi priešintis, jie nurimdavo. Tačiau aš vis priešinausi, pailsėdavau ir vėl priešinausi.
       Birutė viską matė, pats vaizdas turbūt nebuvo baisus, baisus turėjo būti tik mano veidas. Jame turėjo regėtis Skausmas. Li vis šypsojosi, o Birutė staiga ėmė rengtis, rengėsi pati, niekas jos nevertė, nedraskė jai drabužių, ji nuoginosi lėtai tarsi sapne, atsainiai metė drabužius ant grindų, galiausiai liko visai nuoga ir klausiamai pažvelgė į Li – ne į mane, tik į Li. Šis vėl pasilenkęs kažką jai pasakė, Birutė sustingo, o jis vėl šėrė jai per veidą, šįsyk jau stipriau, paskui dar ir dar kartą. Aš panirau į Skausmą, skendau jame, berods rėkiau, o gal ir ne, nepraradau sąmonės, man neaptemo akys, mačiau viską net pernelyg ryškiai, besieliai Li čiuptuvai nesvaigino manęs, jie tik lygiai, vienodai kėlė man Skausmą. Tačiau aš vis dar priešinausi. Mes šnekėjomės keista skausmo kalba: vos bandau ištrūkti – mane persmelkia Skausmas; vos nurimstu – Skausmas atlėgsta. Jie mušė vis į tas pačias vietas, spardė tiesiai į Skausmą, jis klostėsi sluoksniais, virto nebe skausmu – suvis nežinau kuo. Juo ilgiau priešindavausi, juo lėčiau nurimus atslūgdavo Skausmas, jis slūgdavo pakopomis, kriokliais, cunamio bangomis. Bet aš vis dar priešinausi.
       Li jau buvo nusirengęs. Skausmas kaustė mane, stingdė valią, viską mačiau, labai ryškiai mačiau: Li užgulė Birutę, ji atsainiai pasuko galvą ir pagaliau pažvelgė į mane, tiesiai į mane, be garso šaukdama, klykdama, kad ją laiko galia, stipresnė už fizinę jėgą, ji šaukėsi mano pagalbos, suspurdėjau iš paskutiniųjų, Skausmas tūkstantąjį kartą smogė vis į tas pačias vietas, Li irgi žvelgė į mane, jis dar nebuvo pradėjęs, jo akyse pamaži radosi nuostaba ir dvejonė, žiūrėjo tiesiai man į sielą, kaip mokėjo tik jis, galbūt beliko dar sykį suspurdėti, Birutės akys maldaujamai žvelgė į mane, pajutau, kad Li dvejoja, galbūt beliko kartą kitą suspurdėti. Bet staiga pagalvojau, kas bus, jei Skausmas jau niekad nepraeis, Li vis delsė, žiūrėjo tiesiai man į sielą lūkuriuodamas, kol jos visiškai nebeliks, turbūt taip ir nutiko, privalėjau dar ir dar suspurdėti, bet nevaliojau, galvojau vien apie Skausmą, kuris niekad nesibaigs, staiga pasidaviau, sustingau laukdamas, ar atlėgs Skausmas, ta išdavikiška pauzė mane pražudė, Li iškart viską suprato, perskaitė pralaimėjimo rašmenis mano akyse. Jis jau pradėjo, turėjau šokti pirmyn, perkąsti jam gerklę, įsakinėjau savo raumenims, tačiau jie neklausė, jie vien mėgavosi, kad Skausmas atslūgo – kriokliais, cunamio bangomis, dar mirksnis kitas, ir visai atlėgs.
       Manęs niekas nebelaikė, bet buvo jau vėlu. Net susivokęs nuolankiai klūpėjau ir su siaubu žvelgiau į didžiąją savo gyvenimo gėdą. Jau paleistas iš čiuptuvų bijojau net sujudėti, kad tik vėl negrįžtų Skausmas, kuris pasirodė stipresnis už mano dvasią, už mano sielą – už visui viską. Taip ir likau nuolankiai klūpėti ligi pat galo, kol viskas pasibaigė, kol Li atvirto nuo bejėgio Birutės kūno ir pergalingai pažvelgė į mane. Aš supratau, kad pats pralaimėjau, o Li suprato, kad aš supratau, todėl nieko nepasakė, tik paniekinamai vyptelėjo ir ėmė rengtis.
       O Virginija visą tą laiką kaitė ir nešiojo visiems arbatą, ji judėjo tarsi egiptietiška mumija, kurios viduje kažkas įtaisė prisukamą mechanizmą. Ji visą laiką kaitė ir kaitė, nešiojo ir nešiojo arbatą.
       Išeiti man niekas nekliudė. Sustojau pavartėje ir užstaugiau žvėries balsu. Negaliu tau meluoti, čia, anapus, mes negalime meluoti ar ką nuslėpti. Aš nesipriešinau ligi pat galo. Li buvo išgama, bet ir aš ne ką geresnis – aš nesipriešinau ligi pat galo, neįstengiau priešintis, nors manęs niekas nė nežudė, iki to dar buvo toli, mane tik mušė, tiksliai ir monotoniškai spardė į pačias skaudžiausias, pačias jautriausias vietas. Aš pats pasidaviau, supratau šitai, dar stovėdamas pavartėje. Juk spardomas nė nepraradau sąmonės. Buvau tobulas menkysta, Berijos rūsyje mane būtų palaužę pačią pirmą naktį. Nors Li buvo rafinuotesnis net už Beriją: jis nereikalavo nieko pasirašyti, jis reikalavo tik nejudėti, nieko nedaryti.
       Buvo vėlyvas žvarbus vakaras. Aš atsisėdau ant akmeninio grindinio ir pasiryžau laukti. Gal tuo metu atrodė, kad Li paleis Birutę, kad sulauksiu jos ir įstengsiu jai ką nors paaiškinti. Gal dar kaip nors atrodė, o gal tiesiog norėjau tokiu būdu nusižudyti: sėdėti ant tų akmenų, kol pats pavirsiu akmeniu. Kažkur visai greta miegojo mano sesuo Stanislova. Galėjau užeiti pas ją, bet nenorėjau. Vieną mirksnį visai rimtai rengiausi vis dėlto išsikviesti tą kareivių kuopą, bet ir šis noras praėjo. Suvis nieko nebenorėjau, aš jau anksčiau buvau miręs, beliko atlikti formalumus.
       Rytą mane išvežė geraširdės senutės iškviesta greitoji. Buvau dar aiškia sąmone, nors jau smarkokai karščiavau. Mano kišenėje buvo stebuklingieji telefono numeriai, galėjau paskambinti nors ir pačiam Romanovui, galėjau atsigulti pačioje geriausioje Leningrado palatoje, prisivaryti geriausių pasaulyje vaistų, tačiau nenorėjau.
       Mane paguldė senos apirusios ligoninės koridoriuje. Iš pradžių gulėjau ant grindų, paskui kažkas numirė, man atnešė sudedamąją lovelę. Per suskilusias koridoriaus sienas lėtai, nykiai sroveno rudas vanduo. Koridoriaus gale kažkas tolydžio aimanavo ir rėkė. Mano diagnozė buvo aiškutėlė: plaučių uždegimas. Man leido kažkokį drumzliną skystį iš nevalyvo, prastai išvirinto švirkšto. Visąlaik karščiavau, bet nekliedėjau, vis dar galėjau kam nors paskambinti, bet nenorėjau. Aš nenorėjau naudotis jokiais Uošvio telefonais. Nenorėjau prašyti jokios pagalbos iš sesers. Man rodėsi, kad pagaliau esu toks, koks iš tiesų visad ir buvau: atlėpausis bernelis iš slobodkės pusrūsio, kuriam lemta tik tai, kas jam lemta, nieko daugiau.
       Jau antrą vakarą pradėjau smarkiai dusti. Suvokiau šitai beviltiškai ramiai. Ką galėjo reikšti toji mažytė kančia prieš didžiąją kančią, kurią patyriau vos prieš porą dienų. Mačiau priešais save ne rudo vandens paplautą sieną, o nuogą Birutę ant odinės sofos, jos klykiančias akis, pamėklišką Li šypseną. Turbūt net norėjau numirti, nebepamenu. Niekad nebūčiau įstengęs pats nusižudyti, bet ramiai, su keista viltim išlaukiau, kol mirtis pati prie manęs prisiartino.
       Nesitikėk, kad papasakosiu tau ką nors didingo ar baisaus, Tomai. Mirtis yra tiesiog bjaurus dalykas, ir tiek. Kai pats mirsi, nelauk jokių didingų vizijų, savo gyvenimo paveikslų ir panašių grožybių. Pats patirsi, kaip visa tai įvyksta; labai labai sunku, labai labai bloga, prasmengi į kaži kokią bedugnę, paskui apakina begal ryški, visa apimanti, nežemiška šviesa, o apačioje jau regi juodą ir beribį Mirties Šešėlių Slėnį.
       Paskutinysis su manim atsisveikino Didysis Li. Jo veidas išniro iš tos akinančios, nežemiškos šviesos ir sušniaukrojo:
       – Tu mirsi plaučių uždegimu.
       Jis buvo teisus. Mano vargšei invalidei širdžiai pristigo deguonies. Ją tikriausiai būtų išgelbėjusi paprasčiausia deguonies pagalvė. Tačiau toje ligoninėje net po mano galva nebuvo pagalvės – tik kažkoks kietas, purvinas gniutulas. Aš miriau tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt devintųjų metų lapkričio ketvirtą dieną.
       Amen.
       Parašiau trumpą laiškelį Emanueliui Svedenborgui. Jis bus įdomus ir tau.

       Gerbiamas metre!
       Jūsų rašiniai, be abejo, yra didžiai naudingi jau vien tuo, kad atskleidė žmonėms kai kuriuos pomirtinio gyvenimo dėsningumus. Tačiau Jūs nejučia apsimelavote, tikriausiai ne iš blogos valios – gal vedžiojusios Jus po anapus dvasios suteikė Jums netikslią informaciją.
       Jūs teigiate, kad toje akinančioje nežemiškoje šviesoje apsireiškia ugniaveidžiai angelai, šnekasi su tavim, klausia, ar esi pasirengęs mirčiai. Nieko panašaus – geriausiu atveju pasirodo koks nususęs korėjietis su savo pseudopranašystėmis, kurias man kadų kadai išsakė apylinkės terapeutas.
       Jūs rašote, jog žmogus nesuvokia, kad jau mirė. Tai irgi netikslu. Žinoma, jei laukia, kad jo sąmonė išsijungs, taip ir nesulaukia. Tačiau net aš, nieku būdu nesitikėjęs, kad dar galėsiu rašyti šiuos laiškus, iškart supratau, kad atsidūriau anapus.
       Sutinku, kad anapus jausmai ir mintys ištobulėja, išsivalo. Visiškai sutinku, kad buvęs gyvenimas stoja prieš akis su visomis smulkmenomis, kad negali apie jį pameluoti ar ką nors nuslėpti.
       Tačiau visiškai, kategoriškai nesutinku, kad anapus mus nušviečia „dieviško visasupratimo šviesa“. Tai melas, melas ir dar kartą melas. Mirę mes suprantame lygiai tiek pat, kiek supratome gyvendami – kitaip tariant, nesuprantame nieko.

       Žemėje yra kur kas įdomiau negu anapus – net jei tau lemta gyventi Vilniuje. Gyvendamas visuomet dar turi kažką prieš ūkis, anapus viskas jau likę tau už nugaros. Nieko nebegali keisti, gali tik vartyti ir vartyti tą pačią jau parašytą knygą.
       Net laiškus rašyti tegali mintyse.
       Net epigrafus laiškams tegali rinktis iš kitados įstrigusių atmintin indų patarlių.
       Aš pavydžiu jums, ypač dabar, kada galite daryti tai, ko aš kitados negalėjau. Aš pasitraukiau, nes ilgiau gyventi nebeįstengiau. Nenusižudžiau, tačiau pasidaviau. O pasidavusiam vis vien teliktų negyvenimas, net jei egzistuotų žemėje.
       Aš neįstengiau nugalėti, gal net rimtai susikaupti neįstengiau.
       Begal pasikliauju tavimi, Tomai. Turbūt suprasi mane, jei pasakysiu, kodėl: todėl, kad turi protą, bet visiškai neturi valdžios troškimo.
       Tik tokie žmonės gali ką nors gera padaryti – net jei tampa valdžios vyrais.
       Tik nevalia gaišti laiko ir tausoti jėgų. Aš išvien gaišau laiką ir tausojau jėgas. Pats matai kas iš to išėjo.
       Aš neleisiu tau nurimti. Jeigu susitaikysi, aš tau vaidensiuos.
       Negalima ramiai dūlinti link mirties, anaiptol ne todėl, kad anapus suvis nieko nėra. Kaip tik todėl, kad čia šis tas yra, bet yra taip maža, kad čia, anapus, nelieka nieko kito, kaip beviltiškai ilgėtis žemiškojo gyvenimo.
       Neduokdie tau kada taip ilgėtis gyvenimo, kaip ilgiuosi aš.
       Neduokdie su juoda neviltim suvokti, jog daugiau nebegyvensi, jog net kitų gyvenimą regėti tau vis sunkiau ir sunkiau. Negali pamatyt žmogaus kada nori, tam mažų mažiausiai reikia, kad jis įtemptai apie tave galvotų. Paskui nė tas nebegelbsti, paskui niekas nebegelbsti: seniai pamečiau iš akių Virginiją, nieko apie ją nežinau. Seniai pamečiau iš akių Li Čin Chajų – žinau, kad pakliuvo lyg į kalėjimą, lyg į beprotnamį, tačiau tas buvo seniai. Net tave beįžiūriu vis rečiau ir rečiau. Žinau, kad greit suvis nieko nebeįžiūrėsiu. Greit visas pasaulis galutinai išnyks. Sakytumei antrą kartą mirsiu, man beliks vien praeitis, prisiminimai, negyvenimas. Nebegalėsiu niekam rašyti laiškų.
       Pagalvok apie mane, prisimink mane – nors retkarčiais. Daugiau aš nieko neprašau. Gal dar galėsi mane prisišaukti. Gal aš dar pajėgsiu nors sykį išvysti tave. Dabar tavęs nebematau, nieko nebematau. Nepajėgiu nieko daugiau pasakyti. Galbūt tai paskutinieji mano žodžiai.
       The rest is silence.

       1987–1988

       Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai: Keturiolikos laiškų romanas. – Vilnius: Vaga, 1991.