– Pro ašaras stebėjau, kaip Van Li, pusnuogis, tik su baltu šlauniaraiščiu, ruošia man opijų, kurio pats, beje, niekada nevartojo ir net atpratino nuo šitos velniavos mano brolį. Vos prisiminiau brolį, mane supurtė rauda. Juk tik prieš savaitę šioje iš blizgintoje it operacinė virtuvėje jis atsuko dujas, duonriekiu peiliu susipjaustė venas, prarijo galybę iš manęs pavogtų migdomųjų ir, niekaip neįstengdamas numirti, taškydamasis kraujais, plūsdamas dejonėmis, keiksmais, prakeiksmais, putomis, raitėsi štai ant šitų grindų, išklotų skaisčiai žydromis, sakytum iš mečetės sienos išluptomis plytelėmis. Dabar Robis uždarytas prašmatnioje Guru Kešavos psichiatrinėje klinikoje, kažkodėl vadinamoje ašramu, ir tas šimtametis indas, pajuodęs ir perkaręs it Osvencimo kalinys, bet akinamai šypsąs, tarsi reklamuotų dantų eliksyrą „Diamond Glaze“, mėgino hipnoze, mantromis, homeopatija ir akupunktūra išmušti iš vargšės Robio galvos, esą jis sergąs AIDS. Padarius visus įmanomus tyrimus, ir mano brolis, ir Van Li pasirodė esą švarūs kaip angelai – taip pasakė negrė seselė, nusikvatodama kaip operinis Mefistofelis. Taigi, švarūs kaip angelai, juodu rengėsi tik baltais ir pačiais brangiausiais drabužiais, gyveno pedantiškai sutvarkytame butuke, visiškai neatitinkančiame kvaišinančios Kinų kvartalo dvasios. Jei ne duslūs gongo garsai – nė nepasakytum, kad pirmame aukšte įsikūręs Šešėlių teatras, kuriame kartais praleisdavau ištisas dienas ir naktis, nes tie du „angelai“ nieku gyvu manęs neįsileisdavo. Atseit – buvo užsiėmę tai kaligrafija, tai kulinarija, tai filosofija, tai joga, kunfu, arbatos ceremonijomis, meditacijomis ir kitokiais dalykais, į kuriuos man nederėjo kišti nosies. O, aš taip velnioniškai pasiilgdavau savo brolio... Robis... O, aš labiau už viską pasaulyje mylėjau mįslingąjį, melancholiškąjį, pašaipųjį Van Li... Gražuolį Van Li... Milžiną Van Li... Van Li, kuris, švytėdamas savo gelsvu raumeningu kūnu, pasilenkė prie manęs ir, drąsinamai šypsodamasis, dailiais it pianisto pirštais pamaigė mano veną. Naujasis jo draugelis – ilgaplaukis garbanius dažytomis blakstienomis, gražus it blondinė mano vaikystės lėlė Virdžinija arba Džojis Tempestas iš ansamblio „Europa“, – irgi pasiraitojo savo rožinių marškinėlių rankovę, krestelėjo galvą, ir jo auskaras akinamai blykstelėjo. Van Li išsyk pataikė į mano beveik nesurandamą veną. Aš užsimerkiau ir kaip mat supratau, kad dozė gerokai padauginta. Atrodė, kad milžiniškas, dygliuotas kaip ežys kumštis pastvėrė mane ir spaudžia tarytum citriną ant salotų su krevetėmis. Aš nukritau ant grindų ir trumpam netekau sąmonės. Atsipeikėjau, kai tas lėliškas tipas, suėmęs mane už pažastų, nuvilko į tualetą ir paklupdė prie unitazo. Mane nežmoniškai tampė, vaitodama vėmiau skrandžio sultimis, nes nuo vakar vakaro nebuvau prarijusi nė kąsnio. Mano plaukai sukrito į unitazą, o tas dažytas kretinas vis nuleidinėjo ir nuleidinėjo vandenį. Mano galva buvo šlaputėlė, ir akimirką pasijutau it nardyčiau Majami Biče. Pabandžiau atsistoti, bet tuojau pat susmukau ant grindų. Suskambo telefonas. Gražuoliukas švilptelėjo ir išėjo – tik spėjau pamatyti, kad jo aukštakulnių batų nosys apkaustytos variu. Telefonas skambėjo ir skambėjo. Staiga aš supratau, kad skambina iš klinikos, norėdami pranešti apie mano brolio mirtį. Suvokimas buvo toks ryškus, lyg į akis man būtų nukreipę spiginantį prožektorių. Paskui visi garsai išnyko. Išsitiesiau aukštielninka. Jaučiausi lyg ant grindų palietas pienas – balta, švari, tyra, sklindanti į visas puses. Kvėpavimas visiškai sulėtėjo. Jutau, kaip stoja širdis. Žinojau, kad tuoj nugrimsiu į palaimingą snaudulį ir – nebepabusiu. Supratau, kad – mirštu. Aš – mirštu...
       – Na, ir tu numirei? – pašaipiai paklausė Robis, degtuku rakinėdamas dantis.
       Elvyra triukšmingai užvertė sąsiuvinį žaliais kolenkoro viršeliais, iš kurio ką tik skaitė.
       – Ne aš, o Džeinė, – atsakė ji, visiškai nepajutusi pašaipos, – ji miršta...
       – Na, Džeinė... Bene svarbu... Klausyk, tai visai nelogiška! Jei visas tavo skiedalas parašytas pirmuoju asmeniu, tai tas asmuo negali numirti...
       – Vaikystėj guosdavausi, kad visi tie superherojai „aš“ nepražus nė klaikiausiose situacijose, nes kaipgi jie mirę tęs savo gyvenimų aprašymus... Bet suprask, moderniajai literatūrai visai nesvarbu, ar aš mirštu, ar tu miršti, ar jis, ji miršta...
       – Tas tavo skiedalas nė nekvepia moderniąja literatūra! – brolis žvilgtelėjo į seserį ir gaižiai nusijuokė, it būtų asmeniškai įžeistas. – Rašytum sau kuklias noveliukes, spausdintum kukliuose žurnaliukuose ir dar gautum kuklius pinigėlius. O dabar! Vienas penkių šimtų puslapių romanas apie Harlemą, kitas –apie Nepalą, šįkart „Kinų kvartalas“! Nei kas kada nors juos spausdins, nei skaitys... Tai beprasmiška, visai beprasmiška! – kalbėdamas jis gūžčiojo pečiais lyg šokantis čigonas.
       – Epitetą „beprasmiška“ galima taikyti viskam šiame pasaulyje. Tavo hermeneutikai – irgi! O mano teisei – ypač...– prisiminus, kad rytoj vėl teks vilktis į paskaitas, jai net balsas užlūžo.
       Robis užsirūkė, o Elvyra, atsiriekusi milžinišką gabalą biskvito, storai apsitepė jį sviestu ir ėmė godžiai, beveik nekramtydama, valgyti. Brolis dirstelėjo į seserį, ir, pajutusi jo trumpame žvilgsnyje pasibjaurėjimą, Elvyra puolė kimšti dar godžiau.
       Tas pasidygėjimas, it kibirkštėlė blykstelėjęs brolio akyse, sesers viduj seniai liepsnojo kaip neaprėpiamas, nebeužgesinamas gaisras. Tai buvo net ne pasidygėjimas, o grasus šlykštėjimasis pačia savimi, neapykanta savo milžiniškam, išpliurusiam, beformiam kūnui strazdanota, amžinai pleiskanojančia oda. Tą nelaimingąjį kūną Elvyra kas vakarą nuogai išsirengusi apžiūrinėdavo prieš veidrodį, jusdama veik mazochistinį pasitenkinimą ir kartu – šlykštėdamasi bei neapkęsdama savęs. Ji dažnai vartydavo Bremo „Gyvulių gyvenimą“, dirginama keisčiausių jutimų samplaikos – pasibjaurėjimo, gailesčio sau ir gyvūnams, sutvertiems kaip ir ji – lyg piktai tyčiojantis arba ciniškai abejingai: jūros drambliams, hipopotamams, raganosiams, vėpliams ir net – paprasčiausioms kiaulėms. Puikaus sudėjimo, pakankamai gražus jos brolis (tokio fotografijas bei fizinius duomenis galima siųsti į kosmosą kitų civilizacijų atstovams kaip tipiško homo sapiens pavyzdį), puikiausiai žinodamas visus sesers kompleksus, nuoširdžiai ir net švelniai sakydavo:
       – Ele, žinai, tu baisiai panaši į tą indišką sėkmės dievuką Ganešą...
       Elvyra prisiversdavo nusišypsoti ir tiesiog refleksiškai imdavo čiupinėti savo ilgą, mėsingą, išties į dramblio straublį panašią nosį.
       Savas kūnas Elvyrai buvo virtęs mirtinu priešu, nes savąją sielą ji laikė verta visai kitokio: liekno, grakštaus, įdegusia glotnia oda, kaip tų ilgakojų gražuolių niekam nereikalinguose jos romanuose.
       Kartais, apsėsta aklo įtūžio, Elvyra puldavo pati save daužyti kumščiais, inkšdama raitytis ant grindų, marintis badu, po valgio kišti galugerklėn pirštą, kad išsivemtų – tačiau jos milžiniškas kūnas buvo neįveikiamas kaip tvirtovė. Tada ji, apimta tulžingos, veik savižudiškos palaimos, šlamšdavo bandeles, plikytus pyragaičius, kremais tykštančius tortus, kimšdavo sklindžius, cepelinus, kugelius, rydavo visokį sotų ir riebų maistą nė nepajusdama skonio, žiaumodavo kiauras dienas kaip karvė arba triušis, keldavosi naktimis, sunkiomis basomis kojomis šlepsėdavo į virtuvę ir vėl valgydavo, valgydavo, valgydavo, su kiekvienu kąsniu darydamasi vis nelaimingesnė, vis atgrasesnė pati sau. Po eilinių naktipiečių grįžusi į savo kambarį, Elvyra, girgždindama spyruokles, ilgai vartydavosi lovoje, aimanuodavo, nepajėgdama nei užmigti, nei pravirkti, prisirydavo migdomųjų, ir galų gale užgriūdavo miegas – toks pat sunkus, nemalonus, nesveikas kaip jos pačios kūnas.
       Elvyra gyveno tarsi du gyvenimus. Vieną – lepindama . savo kaprizingą it gražutis, bet paliegęs vaikelis sielą. Ašarodavo klausydamasi Bacho, Šopeno, Berliozo, Vagneris jai sukeldavo tikrą ekstazę, bet – žavėjosi ir Ala Pugačiova. Lėtai, gurmaniškai skaitė Čechovą, Bulgakovą, Folknerį, išsirašinėdama ypatingai ją sujaudinusias frazes į tam skirtus sąsiuvinius, aplenktus gėlėtu popieriumi. Skaitydama poezija pradėdavo giliai alsuoti, tarsi kvėpdama pievos aromatus, pajūrio ozoną ar sakingą pušyno orą. Dievino Maironį, Jeseniną ir Vitmeną. Pirkosi brangiausius reprodukcijų albumus, galėdavo valandų valandas gėrėtis kokiu nors Šagalo paveikslu ar Rodeno skulptūra ir nepraleisdavo nė vienos parodos. Ruošiantis į teatrą, ją apimdavo tiesiog šventas virpulys, lyg eitų pas orakulą. Ypač mėgo kiną, nes neįžvelgiamoje salės tamsoje jos šlykštuolis kūnas tarsi išnykdavo. Tačiau pats didžiausias džiaugsmas Elvyros gyvenime buvo rašymas. Galima sakyti – rašymas ir buvo tikrasis jos gyvenimas, TEN ji galėjo daryti viską, sąmoningai rinkdamasi netikėčiausias veiksmo vietas, į kurias žinojo niekada nepakliūsianti. Sugrąžinta iš TEN, ji jausdavosi nejaukiai, it pažadintas lunatikas. TEN buvo jos pasaulis, jos vienos ir niekieno daugiau, todėl brolio pasvarstymai spausdintis ar gauti už tai pinigus atrodė juokingai tušti. Be to – Elvyra buvo tvirtai tuo įsitikinusi – skaitytojai, anksčiau ar vėliau išvydę šitaip baisiai prie jos žodžių nederantį kūną, apšauktų ją šarlatane.
       Antrasis gyvenimas buvo paskirtas savo pačios kūnui, sakytum kokiam neišvengiamai šalia egzistuojančiam monstrui. Dažną vakarą Elvyra užsirakindavo savo prišnerkštame kambariūkštyje ir, ne degdama šviesos, žagsėdama, gerdavo kokį rūgštų vyną, maišytą su degtine ar romu, nesvarbu – kad tik būtų šlykščiau. O pasigėrusi išsidrėbdavo ant grindų ir žliumbdavo, mėgaudamasi, kad yra panaši į dvesiančią dramblę, kokią sykį buvo mačiusi zoologijos sode. Tuo tarpu jos siela, virtusi kokia nors Pege ar Mege, medituodavo su gražuoliu lama pipalo medžio, po kuriuo, pasak legendos, praregėjo Buda, paunksmėje. Arba mylėdavosi su vėlgi gražuoliu saksofonistu negru aistringame Harlemo nakties kvaituly. Pati Elvyra atsidavusi vyrams tebuvo du kartus, vien iš neapykantos savo išpliurusiam ir, pasirodo, gašliam kūnui. Abu tie vyrai buvo visiškai girti. Su pirmuoju ji važiavo dvivietėje minkštojo vagono kupė, nuolankiai iš stiklinės gerdama Rygos balzamą. Kitas ją, paryčiui grįžtančią iš kažkokio „ploto“, įsitempė į katėmis dvokiančią laiptinę.
       „Drimbla, drimbla, drimbla...“ – kartojo jis, spyruokliuodamas ant jos lyg ant pripučiamo guminio čiužinio.
       O vos prieš pusmetį Elvyra surado dar vieną naikinimosi priemonę – narkotikus. Tai buvo garantuota lėtinė savižudybė – taip vienu balsu tvirtino visa spauda, radijas ir televizija. Žadėtosios euforijos Elvyra nepatyrė nė sykio, išskyrus malonų žinojimą, kad po kiekvienos injekcijos ji slenka mažyčiais žingsneliais vis arčiau, arčiau ir arčiau išsvajotojo tikslo – savo šlykštuolio kūno sunaikinimo. Nors kūnas, kaip ir dera, priešinosi: tereikėjo šiek tiek padidinti dozę, ir prasidėdavo baisus vėmimas.
       – Žiūrėk, Marce, tik nepraryk žydrojo unitazo, nes gimdytojai man sprandą nusuks, – kikendamas sakydavo Aivaras, kažkodėl pakrikštijęs ją Marce.
       Nuo to Aivaro viskas ir prasidėjo. Vieną vakarą pačiame gatvės viduryje jis lyg pakirstas šlumštelėjo tiesiai Elvyrai po kojom. Akimirką ji stūksojo nežinodama ko griebtis, spoksodama į Aivarą kaip į kokį nežinia iš kur nukritusį pterodaktilį. Bet kaip mat iš telefono būdelės iššoko jaunutė, nuostabiai graži mergaičiukė ir kūkčiodama puolė maldauti, kad Elvyra padėtų parnešti sąmonės netekusį Aivarą į namus. Paaiškėjo, kad jo namas stovi tiesiai priešais Elvyros. Ji pakėlė lengvą it žaislinį berniūkštį ant rankų ir, jausdamasi didinga kaip paminklas, nunešė namo. Vaikiščias atitoko jau laiptinėje ir atsidėkodamas pasiūlė Elvyrai nemažą „džefo“ dozę.
       Pradžioje ji užsukdavo pas Aivarą tik kartą per mėnesį, paskui – kiekvieną sekmadienį, ir štai jau kuris laikas badėsi kasdien. Už injekciją Aivaras imdavo penkis rublius.
       – Tai grynai simbolinė kaina, – prodainiais sakydavo Aivaras, rikiuodamas buteliukus su rudu skysčiu, – aš jus vaišinu, bėduliai mano mieli, vaišinu...
       Tie bėduliai buvo Aivaro mergaitė Vega, „Marcė“, jaudinamai įsimylėję penkiolikmečiai Viktis su Diana – gražūs, tarsi nužengę iš Elvyros romanų. Po injekcijų gražučių jauniklių ketveriukė suvirsdavo ant plačios, raudonu pliušu apmuštos lovos. Elvyra jausdavosi kaip šiukšlių krūva, pūpsanti ant grindų šalia jų, nepaprastai švelniais, it vasarvidžio naktis balsais šnibždančių apie meilę, aguonas ir... Ameriką, kuri buvo tarsi rojaus sinonimas... Elvyra niekaip negalėjo suprasti, kam jiems, tokiems jauniems, sveikiems, gražiems, mylintiems ir mylimiems, reikalingas tas siaubingas kvaišalas, sutvertas tik tokiems kaip ji, kunkuliuojantiems neapykanta sau ir visam pasauliui. Pasauliui, iš kurio Elvyra nebesitikėjo sulaukti nei meilės, nei paprasčiausio gerumo, nes jos putliame, raudonžandžiame, strazdanomis nubertame veide buvo neįmanoma įžvelgti kančios, nedidukėse akutėse bespalvėmis blakstienomis – liūdesio, o lūpų kampučiai atrodė nusvirę ne nuo kartėlio, bet nuo sotaus pasitenkinimo.
       Net ir brolis, vienintelis, kuriam ji skaitydavo savo romanus, vadinasi, patikėdavo savo sielą, išpažindavo savo godas, nerimastį, baimes, dėdavosi jos negirdįs, nesuprantąs, nors gal jam darydavosi gėda būti nuodėmklausiu.
       Štai ir dabar Robis nusižiovavo, prunkštelėdamas tartum šuo, ir tingiai iškošė:
       – Ir kada tu žadi baigti tą „Kinų Kvartalą“? Tempi kaip kokią gumą...
       – Aš nežinau... Aš nežinau, ką man daryti... – staiga pakilo sesuo, subanguodama kaip milžiniškas vandens pripiltas balionas, bet brolis neleido jai baigti:
       – Na, numarink tą apsinarkašinusią kurvą, vemiančią homikų landynėj, ir finita la comedia...
       Kai Elvyra laukdavo iš jo kokio rimto patarimo, brolis, tai pajutęs, sušnekdavo kaip gatvės vaikėzas.
       – Tu suprask, – pasakė sesuo ir staiga susigūžė, susigūžė savo siela, nes jos gigantiškas kūnas to padaryti neįstengė, – kai tik aš parašysiu paskutinį sakinį, senolis mirs!
       – Pusprotė, – ištarė brolis tokiu tonu, lyg sakytų svariausią argumentą.
       – Rašyti aš pradėjau, kai senolį atvežė į mūsų namus. O ta nuojauta mane apniko, kai jis... visai susirgo, – Elvyra nedrįso ištarti „išprotėjo“, – ir jį išvežė į ligoninę. Kai aš rašau, rašau, rašau, man atrodo, kad pratęsiu jo dienas.
       Kalbėdama Elvyra gliaudė it saulėgrąžas „Asorti“ saldainius – nukąsdavo viršų, įdėmiai žvilgtelėdavo vidun, išlaižydavo įdarą ir, gailiai atsidususi, prarydavo tai, kas liko.
       – Labai jam reikia to dienų pratęsimo... juk kiekviena valanda jam – klaikiausia kankynė, – sumurmėjo brolis ir, staiga susigriebęs, kad lyg ir pritaria sesers teorijai, įsiplieskė: – Paistalai! Paistalai, kaip ir visa tavo rašliava! – Jis užsirūkė, išpūtė durnų kamuolį ir reikšmingai įsistebeilijo į jį kaip į akivaizdžiausią savo žodžių iliustraciją: – Tavo stilius. Metafizika! Parapsichologija!
       – Nesišaipyk! – Elvyra baisiausiai norėjo užsirūkyti, bet prie namiškių ji šito nedarydavo. – Aš įsivaizduoju, kaip TAI atsitiks. Aš parašysiu paskutinį sakinį. Suskambės telefonas. Aš atsiliepsiu. Skambins mama iš ligoninės. Ji pasakys: „Viskas. Gali uždegti žvakutę...“ Aš jaučiuosi taip, lyg turėčiau savo rankose žudymo įnagį – tą paskutinį sakinį... – ji spragsėjo pirštais, niekaip nerasdama tinkamo palyginimo. – Supranti, lyg tas paskutinis sakinys būtų kokia mirtina morfijaus dozė...
       Ištarusi žodį „morfijus“, Elvyra tarsi išvydo save iš šalies, kažkodėl virtusią stikliniu indu, į kurį pilamas nepakenčiamai raudonas, garuojantis ir tirštas skystis. Pajutusi, jog pasiutiškai trokšta morfijaus, ji neištvėrė, čiupo cigaretę ir užsirūkė. Brolis nustebęs žvilgtelėjo į ją, bet nieko nepasakė. O Elvyros sąmonėje aštriai, nepakenčiamai it danties skausmas tvinkčiojo vienintelė siaubą kelianti mintis: susileisti ampulę, susileisti ampulę, susileisti ampulę... Dabar ji jautėsi kaip iki raudonumo įkaitęs metalo gabalas.
       – Uždek žvakę, temsta, – sumurmėjo Robis. Jis mėgo žvakių šviesą, o žmona, namuose sukaupusi didžiulę margaspalvių, į žvakes nebepanašių vaško ir parafino liedinių kolekciją, neleisdavo uždegti nė vieno.
       – Tu pernelyg gerai viską įsivaizduoji, Ele, ir vien dėl to nebus taip, kaip sakai. Tai juk tavo pačios teorija, prisimink: viskas, kas išgyventa vaizduotėje iki galo, nebegali pasikartoti realybėje. Tu neseniai įrodinėjai, kad, nepajėgdama sutramdyti savo vaizduotės, atimi iš savęs visą realybę... Tu kartojai ir kartojai, kad palaiminti tie, kurie neturi vaizduotės, nes jų realybė nepalyginti turtingesnė, – kalbėdamas Robis iš degtukų dėliojo nieko nereiškiančius ženklus.
       Sesuo, jo klausydamasi, sulig kiekvienu žodžiu linkčiojo galvą tarytum žaislinis buldogas prie užpakalinio mašinos stiklo.
       – Tai, ką tau sakiau apie senolį – ne vaizduotė, Robi. Tai – nuojauta. O gal – intuicija. Intuicija.
       Elvyra uždegė į vašku apvarvėjusį butelį įstatytą žvakę ir atidarė langą. Įsispoksojo į priešais stovintį Aivaro namą. Mintis apie morfijų kiek atlėgo, ir dabar Elvyra jautėsi kaip milžiniškas, vis dar raudonuojantis nuodėgulys juodoje pelenų krūvoje. Pamačiusi Aivaro lange įsižiebiančią šviesą, ji greit šoko prie šaldytuvo ir ištraukė didelį, liumpsintį želė tortą. Pradėjo valgyti tiesiog rankomis, smeigdama putlius pirštus į skaidrią drebutieną, taškydama geltonus it gintaras gabalėlius ant stalo, čepėdama ir laižydamasi.
       Brolis žvilgtelėjo į seserį, ir jam pasidarė ne smagu, pikta, nyku, nykiausiai liūdna. Ūmai jis prisiminė senolio ligą, paklaikusį jo pūliuojančių akių žvilgsnį, sukepusį kraują bedantės burnos kampučiuose, pamėlynavusias, prie lovos pririštas rankas mėšlungiškai suspaustais kumščiais, žiojėjantį pragulomis kankinio kūną, amžinai nepatogios avalynės išdarkytas pėdas, šiurpius atodūsius, dejones, šnabždesius, riksmus, slogų palatos tvaiką, nešvarias paklodes, „basonus“, neišvengiamas būsimųjų laidotuvių išlaidas, rūpesčius, nuovargį, erzinančias, kažkokias paukštiškas mamos isterijas, nepramušamą, kietą it akmuo, priekaištaujantį tėvo sielvartą... Paveiktas šitų minčių, o ypač – jų savotiško nedorumo, nešvarumo, Robertas pasijuto kaip dažnai jį kamuojančiame sapne: tarsi jis guli dusinamai ankštame urve, nuogas nuogutėlis, susirietęs embriono poza, o per jį ropoja begalė tarakonų, didumo sulig prinokusiu kaštonu. Robis staiga atsistojo ir nusipurtė.
       – Aš jau eisiu, Ele... – jis pažvelgė į seserį, iškėlusią drebučiais aplipusias rankas, blizgančia burna, žvakės šviesoje panašią į kažin kokią matriarchato laikų dievybę. – Man reikia. Aš juk turiu žmoną ir mažą vaiką. Aš turiu savo šeimą... – brolis šnekėjo taip, lyg įtikinėtų pats save.
       – Tavo tikroji šeima čia. Ypač dabar, kai mus ištiko nelaimė, – sesuo prabilo tokia intonacija, lyg sakytų absoliučią, nenuginčijamą tiesą. – Paskambink savo žmonai. Pasakyk, kad pasilieki su manimi. Pasakyk, kad man baisu vienai šiuose namuose. Ji laiko mane pusprote. Ji tavim patikės.
       – Aš jau visą praėjusią savaitę nebuvau namuose – budėjau prie senolio... – ištarė Robertas ir užsikirto, nes staiga jį užgriuvo siaubas – ne abstraktus, metafizinis, matyt, kamavęs seserį, o reali, gyvuliška mirties baimė.
       Mirtis tvyrojo senolio palatoje it pilkšvas debesis, kas valandą vis tirštesnis, vis grėsmingesnis, mirtis neregimomis lipniomis dulkėmis gulė ant palangių, stalo, kėdžių, spintelės, nikeliuotų ir blizgančių lovos rėmų, mirtis gličia plėvele aptraukdavo kiekvieno čia įėjusio kūną. Kas rytą, grįžęs namo po budėjimo, Robertas ištisas valandas mirkdavo vonioje, kempine, šepečiu, pemza, nagais gremždamas su erzintą įraudusią odą, pats sau atrodydavo pamišėlis, manikiūriniu žmonos peiliuku valydamas iš panagių pilkšvas mirties nuosėdas (laimė, to niekas nežinojo: žmona būdavo išėjusi į repeticijas, o dukra – darželyje).
       Robis vėl nusipurtė ir lyg užhipnotizuotas atsisėdo, spoksodamas, kaip įskridęs pro langą drugys puola tiesiai į žvakės liepsną, apsvyla sparnus, krenta ant stalo, tampomas konvulsijų. O Elvyra monotoniškai kalbėjo:
       – Mama su tėvu pakaitomis eidavo budėti į ligoninę. Šie milžiniški namai likdavo tušti arba – beveik tušti... Įsivaizduok, staiga aš pradėjau bijoti. Bijodavau nulipti į pirmą aukštą. Bijodavau atidaryti duris į virtuve. Bijodavau įeiti į tualetą ar vonią. Bijojau išeiti iš savo kambario. Bet ir būti jame bijojau. Tu nė įsivaizduoti negali, kiek kraupiausių garsų yra tuščiuose namuose. Šiurpiausiai bijojau, pati nežinodama ko. Vis maniau, kad tai nuo tų Hičkoko ir Kubriko filmų, kuriuos žiūrėjom pas Liną, pameni? – brolis niekaip nesureagavo, ir ji tęsė toliau:– Aš ir dabar bijau. Bet supratau, ko bijau. Aš bijau senolio mirties. Ji jau kelios savaitės yra čia, nors apie ją niekas nešneka. Aš bijau mirties, jo mirties. Robi, jos pilni namai, kaip radiacijos, kaip nematomų, neužuodžiamų, bet nuodingų dujų...
       – Ko gi tau bijoti svetimos mirties? Tai senolio mirtis, o ne tavo... kam tau jos bijoti, – tarstelėjo Robis tebespoksodamas į žvakę. Jis dar norėjo pridurti, kad toji senolio mirtis yra ten, palatoje, kam gi jai būti šiuose tuščiuose namuose, bet tylėjo kandžiodamas viršutinę lūpą.
       – Neišeik. Aš labai bijau tos mirties. Patikėk, ji čia, – rypavo Elvyra pilnu isteriškų gaidelių balsu, tik staiga ištarė labai ramiai, tvirtai, it stropi mokinė gerai iškaltą teoremą: – Aš bijau mirties.
       Elvyra nutilo ir pajuto, kaip šitiek laiko ją kankinusi neapčiuopiama baimė staiga pakyla, tvyksteli lyg gigantiškas ugnies stulpas, švilpdama lekia per dykuma virtusią jos sąmonę. Ir, tarsi apšviesta, ji akimirksniu suvokė, kad paniškai bijojo to, kas jau įvyko: fizinės priklausomybės nuo narkotikų. Elvyra juto, kaip jos milžiniškas kūnas maudžia, vaitoja, trūkčioja, atkakliai reikalaudamas injekcijos ir kartu skleisdamas aitrią it šeško dvokas baimę. Elvyrai net dingtelėjo, kad toji milžiniška baimė gal kiek perdėta, atitinkanti jos galingo kūno gabaritus, grynai kūniška baimė, ne visai deranti jos sielai. Ji sunkiai atsistojo, svirduliuodama prišlepsėjo prie lango ir drebančiomis rankomis užtraukė užuolaidą, kad nebematytų Aivaro namo.
       – Tik pasižiūrėk, – riktelėjo brolis taip netikėtai, kad sesuo net krūptelėjo, – kaip šitie durniai skrenda į ugnį!
       Ant stalo plakėsi jau koks šešetas rusvai pilkšvų pūkuotų naktinių drugių. Visų jų sparnai buvo apsvilę ir dar aplipę blizgančiomis drebučių kruopelytėmis.
       – Durniai, durniai, – it kiniško porceliano žaislas kinkavo galva Robis, įmesdamas vieną leisgyvį drugį į paauksuotą šaukštelį ir prisikišdamas sau prie akių: – durniai, darniai... Lekia kaip patrakę į tą liepsną... sparnus nusvyla... bumpt ant stalo... Skristų dar kartą, ir dar – kol galų gale sudegtų... Viskas taip romantiška... O čia staiga ta kvaila želė. Šlykštu! Fui! Toks svaigus skrydis į mirtį, ir staiga tau sparnus aplimpa kažkokia saldi, gliti drebutiena! Fui! Štai kaip būna gyvenime... Fui! Dieve, dieve, kokia romantika, kokia simbolika, kokia banalybė, koks kičas... – jis šnekėjo, rodos, niekaip nerasdamas savo žodžiams tinkamos intonacijos – tai pernelyg graudžiai, tai pernelyg pašaipiai.
       – Nekankink jų, – cyptelėjo Elvyra, – nekankink! – Ir lėtai, tarsi vatą, ėmė žiaumoti bandelę.
       – Aš ir nekankinu. Jie patys kankinasi. Žmonėms tokiu atveju suleidžiama morfijaus. O, šituos derėtų pribaigti...
       – Nekankink jų! – suaimanavo Elvyra, užsidengdama veidą žaliuoju sąsiuviniu. – Tai nuodėmė.
       – Nuodėmė yra leisti gyvam padarui kankintis. Šią nuodėmę mes jau prisiėmėm sau, neduodami numirti senoliui. Nuodėmė yra gelbėti savižudį. Nuodėmė nesuleisti pragariškai besikankinančiam mirtininkui žudančios morfijaus dozės, – ūmai šis pompastiškas pamokslavimas Robiui pasirodė nebepakenčiamai koktus, idiotiškas, juokingas.
       Jis sukikeno laibu moterišku balsu, kaip sykį jau buvo juokęsis per savo geriausio draugo laidotuves.
       O Elvyra tame isteriškame juoke įžvelgė pavojų. „Kodėl jis taip dažnai kartoja žodį „morfijus“? – mąstė ji. – Nejaugi ką nors įtaria? Morfijus, morfijus ir morfijus...“ Jos mintį nutraukė staiga sušnypštusi ugnis ir salsvas degėsių kvapas.
       – Sadistas, – cyptelėjo ji, neatitraukdama nuo akių sąsiuvinio, bet puikiausiai supratusi, kas atsitiko.
       – Už tai man bus atlyginta! Pamatysi – koks nors drugių dievas suteiks man malonę! Tokia garbinga mirtis jo valdiniui – ugnyje, ir dar ant paauksuoto šaukštelio! Herojiška mirtis! Taip miršta vienas iš milijono! Apie šią mirtį bus kuriamos legendos! Ištisos drugių kartos norės jam prilygti, veršis pasekti jo pavyzdžiu – mirti ugnyje, ant paauksuoto šaukštelio.
       Elvyra pasižiūrėjo į brolį. Jis sėdėjo įspyręs keistai blizgančias akis į visiškai pajuodusį šaukštelį, kurį drebančia ranka laikė virš žvakės liepsnos.
       – Keista... Šitie šlykštūs pūkuoti drugeliūkščiai visada man primena kažką nepadoraus, nešvankaus... bet niekaip negaliu prisiminti, ką gi...– jis sukike no... – Nežmoniškai nepadoraus, gal mes to nė nežinom... tik nujaučiam... fui!
       Gašli, atsaini šypsena visiškai sudarkė jo vyrišką veidą. Elvyra pasijuto stovinti prieš beprotį.
       Ji drebėdama išplėšė iš savo sąsiuvinio du lapus, vienu sustūmę į kitą ant stalo spurdėjusius drugius ir, išmetusi laukan, skubiai užtrenkė langą.
       – Be reikalo taip darai, be reikalo, visai be reikalo, – it maniakas kartojo Robis.
       Elvyra prišoko prie jungiklio ir uždegė šviesą.
       – Robi! – riktelėjo ji nesavu balsu.
       Jis perbraukė ranka sau per veidą, keistai mostelėjo, tarsi nusviesdamas šalin ką tik nusiplėštą kaukę, ir ištarė visai kitu tonu:
       – Pamažėle mes visi virstame bepročiais... Lašas po lašo... Atleisk, bet aš jau eisiu, – jis nusipurtė – jau trečią kartą šį vakarą (Elvyra užlenkė tris pirštus), – aš einu.
       Robertas, stabtelėdamas kas keli žingsniai, tarsi šokdamas kokį įmantrų šokį ir, matyt, laukdamas sesers įkalbinėjimų neišeiti, patraukė link durų. Sustojo uždėjęs pirštus ant blizgančios rankenos ir reikšmingai kostelėjo. Tačiau Elvyra tylėjo. Dabar ji galvojo tik viena: kai tik brolis išeis, tučtuojau puls skambinti Aivarui ir... Robertas gūžtelėjo pečiais ir, pabrėžtinai nebeištaręs nė žodžio, nė neatsisveikinęs, išėjo. Sesuo girdėjo, kaip brolis su palengvėjimu uždainavo koridoriuje „Santa Liučija!..“ ir energingai trinktelėjo laukujėmis durimis.
       Elvyra pažvelgė į miniatiūrinį laikroduką, stipriai suveržusį jos putnų it rytiečių dievybių riešą, ir nustėro: buvo penkiolika minučių po vidurnakčio – skambinti Aivarui jau iš tikro per vėlu...
       Kažkodėl ji pasijuto taip, lyg pati save, visą savo šimtadvidešimtkilograminį kūną mėgintų sukimšti, tarkim, į degtukų dėžutę – grūstų, spraustų, bruktų, veltui tūžmingai darbuodamasi kumščiais, alkūnėmis, keliais, pėdomis, apsipylusi devyniais prakaitais, niršdama, keikdamasi. Elvyra atsistojo ir sustingo keistai užlaužusi galvą, įsitempusi it pavojų jaučiantis gyvulys. Išgąstis ir bukas skausmas it įšvirkštas į kraują skystis pasklido po visą kūną. Elvyra bejėgiškai apsidairė, sakytum tarp paprastų virtuvės rakandų ieškodama to, kuris galėtų ją išgelbėti, ir galiausiai griebėsi žaliojo sąsiuvinio. Giliai atsidususi pasikišo jį po pažastimi, nusičiupo dar nepraplėštą maišelį traškučių, ištraukė iš šaldytuvo lydyto sūrio dėželę ir lėtai, sunkiai iššlepseno iš virtuvės. Koridoriuje sustojo prie raudono telefono, kažkodėl apsidairė – nervingai, įtariai, kaip nusikaltėliai kino filmuose, ir, čiupusi ragelį, surinko Aivaro numerį. Pasigirdus pirmiesiems signalams, kaipmat numetė ragelį ir sudejavo. Kiek padelsusi, vėlgi kaip to paties detektyvinio filmo personažas įtariai apsidairė ir staigiu nervingu judesiu, lyg atlikdama itin rizikingą manevrą, išjungė telefoną iš rozetės.
       – Saaantaa Liučijaa, – nejučia užtraukė sunkiai kopdama laiptais ir net stabtelėjo, staiga sumojusi, kad jau turbūt pasenęs italų berniukas, kažkada angelišku balsu giedojęs šią dainą, yra jos brolio bendravardis: Robertino...
       Elvyra užrakino savo kambario duris, uždegė šviesą, sudribo į įdubusį fotelį ir dantimis atplėšė traškučių maišelį. Stipriomis rankomis pradėjo traiškyti riestainiukus, kabinti jais sūrį ir paskubomis, it kas grasintųsi iš jos atimti, valgyti. Visą tą laiką ji nenuleido akių nuo savo atspindžio veidrodyje, šlykščiai jam nusiviepė ir prisiminė pamišėlišką šypseną, visą vakarą darkiusią harmoningą Roberto veidą.
       – Visi daromės bepročiai... Lašas po lašo... Lašas po lašo... lašas po lašo... – perdėm garsiai ir raiškiai, lyg persistengęs darželinukas eilėraštį, Elvyra padeklamavo brolio žodžius ir užsimerkė.
       Staiga ji išvydo visus savo šeimos narius, net brolio žmoną Inesą ir dukrelę Mariją, sėdinčius aplink stalą, prie kurio jie paprastai valgydavo šventinius pusryčius, pietus, vakarienes. Stalas kaip visada buvo užtiestas lipnia klijuote, išmarginta ne maloniai ryškiais obuoliais, persikais, serbentais ir slyvomis. O ant tos mirguliuojančios klijuotės gulėjo jų senolis – visiškai nuogas, sunykęs, pamėlęs, žaizdotas ir, atrodo, nebegyvas.
       Elvyra atsimerkė prisiminusi, kaip kartą, keičiant senoliui paklodę, tėvas ant jos užriko:
       – Ko tu taip begėdiškai žiūri? Na ko gi tu taip šlykščiai ir smalsiai spoksai į šį seną nelaimingą kūną?! Begėde tu...
       Elvyra tada pravirko taip staigiai ir smarkiai, tarytum iš jos akių būtų prasiveržęs šaltinis, nuo kurio tėvas savo žodžiais nuritino akmenį. Paskutinį syk Elvyra taip nenumaldomai raudojo prieš kokius dvidešimt metų, kai ją, riebuilę pirmokėlę, sučiupo savitarnos parduotuvėje su pavogtu irisų maišeliu, užsikištu už kelnaičių.
       Po to incidento su tėvu Elvyra liovėsi vaikščiojus į ligoninę slaugyti senolio. Beje, iš jos tebuvo labai maža naudos. Ji sunkiai įsisprausdavo į tarpą tarp lovų, triukšmingai kliūdavo už kėdžių, vartydavo lašelines ir spjaudykles, į aštrius spintelių ar stalo kampus iki mėlynių susidaužydavo šonus, klubus, šlaunis, jausdavosi toje ankštoje palatoje lyg į pilną stiklinių, taurelių, bokalų bufetą įkištas taksas. O kai senolį perkėlė į vienvietę palatą, Elvyra ne pajėgdavo snausti prie jo naktimis dirgliu pavargusio žmogaus miegu ant dviejų sustumtų kėdžių kaip jos motina, knarkti susirietusi kietam fotely kaip tėvas arba užmigti paukštiška poza, kiurksant ant taburetės lyg ant laktos, kaip sugebėdavo Robis. Toje troškioje palatoje ji dažniausiai tūnodavo prie lango, godžiai kvėpdama pro plyšį orą, kuris atrodė ypatingai gaivus, ir skausmingai perkreipusi burną ką nors kramsnodavo.
       Elvyra vėl užsimerkė, ir vėl jai prieš akis iškilo tas pats stalas, senolis tebegulėjo ant jo, bet jau pridengtas raudonu skuduru. Geriau įsižiūrėjusi, Elvyra atpažino, kad tai bobulės chalatėlis, sudilęs, skylėtas, išgeltusiomis pažastimis, lygintuvu pradegintu palanku, senolio parsivežtas iš Sibiro ir ligi šiol saugomas kaip švenčiausia relikvija. ,,Bobule“ Elvyra su Robiu vadino senolio žmoną Angelę, kurią tebuvo matę nostalgija dvelkiančiose, retro filmus primenančiose jaunystės fotografijose arba nedidukėse, rūsčiose it kaltinamasis dokumentas nuotraukose, darytose Sibire, kur, beje, ji ir mirė... O valgomajame tvyrojo nepaprastai drėgnas rūkas, žalsvi debesėliai tvenkėsi virš sėdinčiųjų galvų, ir dideli blizgantys lašai kapsėjo kiekvienam ant pakaušio: kapt, kapt, kapt, kapt, kapt...