– Lašas po lašo... – sumurmėjo Elvyra, – lašas po lašo...
       Ji kažkodėl prisiminė, kaip šią vasarą nuo jų namo stogo lašantis vanduo pratašė cemento plytelėje tokią skylę, kad galėjai įkišti pirštą. Elvyra net susimąstė, per kiek laiko štai šitaip pratašomas žmogaus kiaušas, ir netikėtai prisiminė, kaip vaikystėje jos brolis žaisdavo kinų imperatorių. Robis turėjo susimeistravęs specialų lašantį įrengimą, po kuriuo sodindavo prasikaltusias sesers lėles. Galų gale Elvyros akyse iškilo gyvenvietės Kija Ju vaizdas, ne ryškus ir pageltęs, kaip tose potvynio metu sulietose nuotraukose rūpestingai iškarpytais krašteliais, kurios, suvyniotos į raudonąjį bobulės chalatėlį, gulėjo palaikiame mediniame senolio lagamine. Anksčiau, kai Elvyra ir Robis, dar vaikai, nuvažiuodavo pas senolį į kaimą, jis dažnai pasakodavo apie kinus, nežinia kokiu būdu atsidūrusius toje tremtinių gyvenvietėje, pavadintoje it žaislas: Kija Ju. Senolis spėjo, kad tie kinai buvo kontrabandininkai, gabenę per sieną auksą, arba jų palikuonys. Elvyra su Robiu leipdavo iš juoko, įsivaizduodami, kaip tie gudrūs kinai, tarsi nužengę iš Anderseno ,,Lakštingalos“ iliustracijų, tykindavo per sieną, įsikišę į užpakalius šilkinius maišelius su auksu, ir kaip apgailėtinai jie atrodydavo sučiupti, suvaryti į pirtį ir išrengti. Bet dar didesnį įspūdį nei tie kontrabandininkai Elvyrai darydavo dvi kinų moterys, kaladėlių sudarkytomis mažutėlėmis it kūdikio pėdukėmis, baisiausiai išsiklaipiusiais blauzdikauliais, šliaužte šliaužiančios rauti dilgynių. Pačią pirmą žiemą jos mirė iš bado, ir niekas jų nepalaidojo, kaip, beje, ir kitų kinų. Kaip tik kinų mirtis prisiminė Elvyros ir Robio tėvas. Jis, tada dar visiškas vaikigalis, drauge su kitais lėkdavo prie kinų barakų, ir visi, vienas kitą kumščiuodami, spygaudami, smaugte smaugiami smalsumo, pro uždarytų langinių plyšius dirsčiodavo vidun. Galop jie įsidrąsindavo ir, nejaukiai kikendami, pirštais spausdami pamėlusias nuo šalčio, amžinai varvančias nosis, įslinkdavo į klaikaus smarso pritvinkusius tamsius kambariūkščius, traukdavo iš kišenių akmenukus, kankorėžius, grumstus ir švilpdami mėtydavo į vangias, nusipenėjusias, tankiai lavonus apspitusias žiurkes. Dar tėvas įsiminė dvimetrinį kuprių Ženj Tu, skaldžiusį malkas kepyklos kieme. Apie jį vaikiščiai, vienas su kitu lenktyniaudami, kurdavo bjauriausias, nešvankiausias dainuškas, kurias išrėkdavo springdami iš pasitenkinimo, cypdami ir kikendami, baisiausiai vaipydamiesi, it vabalai šmižinėdami milžinui kupriui prie kojų. Kartais rambusis Ženj Tu įdūkdavo, čiupdavo kirvį į vieną ranką, pūdinę pliauską – į kitą ir, klaikiu šniaukrojančiu balsu kliokdamas kiniškus prakeiksmus, vydavosi vaikigalius per visą gyvenvietę, per laukus, ligi pat miško, kol kartą vienam iš jų kirvapente sutraiškė galvą... Laikui bėgant, senolis apie kinus pasakodavo vis mažiau ir mažiau. Ilgainiui ėmė atrodyti, kad jis tiesiog pamiršo savo tremtį, it senas palaikis laivas grimzdamas į gilius tylėjimo vandenis. O vienintelis su Kija Ju susijęs sakinys, beveik visada pasakomas ne laiku, ne vietoje ir todėl sukeliantis aplinkinių juoką, buvo:
       – O Angelė, mano Angelė, turėjo vienintelį gėlių darželį visam Komių krašte, taigi...
       Sunku pasakyti, kodėl visiems tai keldavo juoką, nors, kaip vėliau Elvyra suvokė, kaip tik tokiu nenuoširdžiu, piktdžiugišku kikenimu žmonės ginasi nuo sunkių, nesuprantamų dalykų, kurių nenori į save įsileisti, arba, priešingai, jaučia juos jau esant savyje, bet paniškai bijo parodyti kitiems, net – patys sau. Tokiu pačiu, tik jau visai desperatišku juoksmu nesitvėrė Robis atėjus žiniai, kad senolis, užsidaręs visas langines, užsirakinęs ir užrėmęs duris, padegė savo namelį, bobulės garbei apsodintą bajorėmis, jurginais, medetkomis, nasturtomis. Namelis supleškėjo ligi pamatų, o senolį, visiškai sveiką, net sąmonės nepraradusį, kaimynams pavyko išgelbėti, Namelis supleškėjo ligi pamatų, tačiau senolis, rodos, to nė nepastebėjo, lyg niekada jokio namelio nė būti nebuvo, tik vis vaitojo ir vaitojo:
       – Sudegė, sudegė vienintelis gėlių darželis visam Komių krašte, mano Angelės darželis sudegė...
       Tėvas parsivežė senolį į miestą. Pavasarį ir vasaros pradžioje jis jautėsi kuo puikiausiai – nebuvo regėti jokių beprotystės ženklų. Tik sykį, lyg tyčia prie kažkokių garbių svečių, besidalijančių įspūdžiais iš Jemeno, senolis staiga prakalbo:
       – O mano Angelės gėlių darželis buvo vienintelis visam Komių krašte, taigi...
       Svečiai klausiamai nutilo, nejaukioje tyloje pasigirdo tramdomas Elvyros kikenimas, Robio prunkštimas, mamos veidą iškreipė gaižus šypsnys, tik tėvas skausmingai įsitempė kandžiodamas lupas, o senelis lyg niekur nieko tęsė:
       – Jie, svolačiai, vėl buvo atėję manęs pasiimti. Bet aš gi jau per senas. Tame Komių krašte žiemos pasiutusiai šaltos, oi kaip šaltos. Numirčiau kaip tie kinai, kaip šunpalaikis kojas pakratyčiau. Nebūtų nė kas palaidoja. Žiurkės suėstų. Tai, pamislijau, jau geriau čia mirt, savo kaime, savo namuos... Taigi Paliepiuose... Ugnelė šventa, oi kokia šventa... Tik va gaila, kad tas darželis, Angelinos darželis, sakau, vienintelis visam Komių krašte, sudegė...
       Tąsyk senolio kalba nesibaigė juoko griūtimi, kurios jis jau laukė įtraukęs į pečius galvą, susigūžęs, niūriai suraukęs antakius ir sučiaupęs bedantę burną, skaudžiai panašus į dažnai mušamą šunį. Visi, pagarbiai patylėję, sušneko apie „Arbato vaikus“, ,,Atgailą“ ir kitus lyg ir tinkančius senolio ,,temai“ dalykus. Senolis, nekreipdamas nė menkiausio dėmesio į aplinkinių šnekas, puolė valgyti, kaip visada – godžiai, tarsi norėdamas atsigriebti už keturiolika metų kęstą nepriteklių, pusbadį, o kartais ir tikrą badą. Jis šliurpė, springo, užsirijinėjo, maisto kruopelės lipo jam prie lūpų, vėlėsi į žilą dygią barzdžiukę, padažas varvėjo per smakrą, liejosi liesu, pamėlusiu it nupešto gaidžio kaklu, sunkėsi po languotos flanelės marškiniais, daržovės, iškart paskleisdamos dėmes, krito ant baltos staltiesės, dukslių senolio kelnių, ant vaškuoto parketo, tiesiai po ne paliaujamai trypčiojančiomis jo kojomis. Ir šį kartą visi namiškiai, tarsi pataikaudami garbingiems svečiams, vietoj įprastinių patyčių, pagiežingų juokų ir atvirai prasiveržiančios, pasišlykštėjimu atmieštos neapykantos stebėjo senolį su nesmagia pagarba. Elvyra šį sykį tik nulenkė galvą, nejaukiai, lyg per tylos minutę, nors besaikio senolio rajumo nekentė labiau negu savojo, nes kaip tik iš jo tarėsi paveldėjusi nesutramdomą alkį ir negalėjo atleisti išdžiūvusiam, pilkam, tamsiam it ilgus metus smilčių šlifuotas medgalis jo kūnui, be jokio pėdsako sudeginančiam tokią daugybę maisto. Anūkė pikčiausiai tyčiodavosi iš kiekvieno papildomo sriubos samčio drebančioje senolio rankoje, iš rėkiant atkosėto kiekvieno jo kąsnio, pataikiusio ne į tą gerklę, triumfuodavo, kai jis kruopščiai lyg varnėnas lesdavo augusius prie namo serbentėlius, tokius raudonus, sudžiūvusius, apdulkėjusius, arba ligi kraujų susibraižydavo venų mazgais mėlynuojančias blauzdas, godžiai braudamasis į nusususį avietyną, o naktimis užtikusi jį kramsnojantį virtuvėje, negalėdavo susilaikyti bjauriausiai nesikeikus. Senolis į ją žiūrėdavo padėrusiomis, beviltiškomis akimis, lyg išbadėjęs šuo, net apmėtomas akmenimis nepaleidžiantis nusitverto kaulo.
       Tačiau kita diena būdavo kaip ir ankstesnė. Susėdę prie stalo visi, išskyrus spazmiškai tylintį tėvą, sužiurdavo į bedantę godulingą senolio burną, patys stebėdamiesi, iš kurgi juose tiek nepaaiškinamo pavydo, pagiežos, žiauraus nepakantumo, prasiveržiančio vis ryškesniais, vis didesniais pliūpsniais. Suaugusiųjų nedraudžiama, o suokalbiškais žvilgsniais net skatinama, penkiametė Robio duktė irgi nukreipdavo į savo prosenelį visą jos amžiui būdingą žiaurumą – gaivališką, nepažįstantį sąžinės priekaištų, primityvų, laukinį. Ji greitakalbe berdavo be galo išradingus ir įžeidžiančius „apsivardžiavimus“, tabaluodavo po stalu kojomis, taikydamasi kuo skaudžiau įspirti senoliui, kiek tik turėdama jėgų kumštukais daužydavo per nugarą jam užspringus. Net kai Robis, gavęs butą, su visa šeima išsikėlė, mažoji Marija skambindavo kasdien po kelis kartus ir klausdavo angelišku balseliu:
       – Ar mūsų senolis vis dar ėda kaip paršas?
       Visi juokdavosi – neva iš nekalto vaiko naivumo, juokdavosi isteriškai, garsiai, veltui tikėdamiesi užgožti vis stipresnį, vis atkaklesnį kamuojamos sąžinės šauksmą. Sulig kiekviena diena atsirasdavo vis daugiau ir daugiau sąžinę graužiančių žymių – tai ir kankinio grimasa, beveik nebe nuslenkanti nuo senolio veido, ir gūdi tėvo neviltis, jo maldaujantis tylėjimas vietoj ankstesnių pykčio prieš žmoną bei vaikus proveržų, ir net spengianti tuštuma, lyg nuolatiniai agresijos šuorai būtų išdeginę visų sielas. Taip, lašas po lašo... Namus apėmė nejauki, veik prietaringa baimė. Ji plykstelėjo vieną sekmadienio popietę, kai Elvyra aptiko senolį šliaužte šliaužiantį grindimis iš savo kambariuko į virtuvę. Paklaustas, kodėl taip daro, jis su šiurpia ramybe atsakė, esą namas apsuptas norinčių jį išvežti „svolačių“, taigi, kad jo nepamatytų pro langus, belieka šliaužti. Visi įkalbinėjimai, įrodinėjimai, argumentai, savaime suprantama, pasirodė bejėgiai, ir nuo tos dienos senolis po namus nebe vaikščiojo, o šliaužiojo. Negana to, netekęs jėgų ar nepajėgdamas atsidaryti savo kambarėlio durų, jis pradėdavo šaukti keistu, lyg tyčia, kažkokiu vaiduoklišku balsu ir rėkdavo tol, kol kas nors ateidavo jam pagelbėti. Kartę, kai visi namiškiai buvo išėję, senolis rėkė visą dieną – apie tai su siaubu pasakojo kaimynai,– kol visiškai pertempė balso stygas. Galų gale tėvas nusprendė senolį užrakinti, prieš tai atnešęs į jo kambarį daugybę maisto ir visa, ko tik gali prireikti. Tačiau senolis šiame poelgyje kaipmat įžvelgė klastą ir, nusprendęs užsibarikaduoti nuo negailestingai puolančio pasaulio, pamėgino užstumti duris spinta. Taip jis gavo trūkį ir atsidūrė ligoninėje. Ir priešingai, nei buvo tikėtasi, neįsivyravo tyla ir ramybė. Išvežus senolį, nervingoje namų atmosferoje atsirado lyg ir kokia kiaurymė, tuštuma, tarsi pradeginta skylė standžiame, tankiai suaustame audekle. O netrukus tą tuštumą užpildė nuojauta, mirties nuojauta, senolio mirties nuojauta, nors nė vienas nesiryžo balsiai jos ištarti, lygiai kaip ir žodžio „beprotybė“, pakeičiamo kiek abstraktesniu ,,liga“. Liga ir nuojauta... Lašas po lašo... Taip, lašas po lašo jų širdys prisipildė prieštaringiausių jausmų, kankinančio pojūčių konglomerato. Visi tapo įsukti lyg į užburtą ratą, pavaldūs senolio ligai it kokiam tironui, priversti keisti savo gyvenimų ritmus, įpročius, poreikius, norus. Jie užjautė senolį ir neapkentė jo, tikriau, to, kas iš jo liko – skausmo, įtūžio ir beprotybės traukulių tampomo, nebeatpažįstamai išsekinto kūno, instinktyviai bijojo jo mirties ir slapčia, sąžinės priekaištų kamuojami, jos geidė, dažnai ašarodavo, gailesčio sau apimti... Liga ir ta nuojauta panaikino tarp jų daugybę tabu: isterijos tapo nebetramdomos, pykčio protrūkiai – nebedangstomi, kasdienė neviltis – nebemaskuojama, nebeslepiama, net nebesiejama su senolio negalia. Visi pasidarė vienas kitam atviri kaip niekad, slapčia tikėdamiesi, kad senolio mirties šešėlyje tas neįprastas atvirumas ne taip badys akis ir užsimirš po laidotuvių kaip slogus palatos oras, kaip pūlingos vatos ir kruvinų tvarsčių pilnos spjaudyklės, kaip šiurpios, nesuvokiamos žodžių nuobiros, prasiveržiančios pro sukepusias ligonio lūpas: ,,krt... burg... aalll...“ Juos, susitikusius palatos ar namų tarpduryje, stačiomis skubiai ryjančius sumuštinius, sriūbčiojančius termosu atsiduodančią juodą it degutas kavą, perbalusius, paraudusiomis nuo chroniškos nemigos akimis, apimdavo verksmingos egzaltacijos ar ekscentriškos atlapaširdystės priepuoliai. Visi dosniai dalijosi tarpusavyje savo kompleksais, nusivylimais, depresijomis, slogučiais, baimėmis. Namiškiai staiga tapo tokie, kokie buvo iš tikrųjų, ir Elvyrai nuo jų apnuogintų sielų vis norėjosi nusukti akis lyg nuo kokių išrengtų defektyvių kūnų. Ji vis prisimindavo tą gniuždantį sutrikimą, kai prieš kelerius metus namiškiai, susidomėję psichologiniu Liušero testu, patikliai dėliojo į eilę nekaltučius spalvotus kvadratėlius. O pradėjusi garsiai, juokaujamu tonu skaityti atsakymus, Elvyra nebepajėgė baigti, nes staiga atsivėrė tokie nejaukūs jos artimųjų sielų užkaboriai, apie kuriuos žmogus net pats sau tyliai nedrįsta prisipažinti.
       Sykį pratrūko ir pati Elvyra:
       – Aš neapkenčiu šito pasaulio ir šito gyvenimo, davusio man šitą šlykštų kūną, aš neapkenčiu šito šlykštaus kūno, atėmusio iš manęs viską, viską, viską, kas tik yra geriausio, gražiausio, laimingiausio šitam pasauly ir šitam gyvenime! – šaukė ji, blaškydamasi po savo kambarį, mostaguodama rankomis, kresčiodama galva, vartydama akis – taip darydavo nevilties apimtos jos herojės, bet pati Elvyra atrodė lyg banderilėmis subadytas bulius.– Ir tu, mama, ir jūs visi, bet ypač tu, mama, nemylit manęs, vengiat manęs, išduodat mane, lyg aš būčiau kokia šlykšti kerpė ant jūsų padoraus gyvenimo medžio. Nesakyk nieko, nereikalinga aš tau, atgrasi,– ir ji sustingo, nukreipusi į motiną kaltinamai ištiestą putlų pirštą.
       Elvyra išvydo, kad motinos veidą kreipia grimasa, lygiai kaip senolio, užpulto nežinia iš kur atplūstančio skausmo priepuolių. Motina prasižiojo, ketindama kažką sakyti, ir Elvyra, norėdama užbėgti jai už akių ir suduoti paskutinį smūgį, suriko:
       – Ir dar, paklausyk, mama, jūs savo baisiu negailestingumu, abejingumu, abuojumu privarėt mane iki narkomanijos! Taip, iki narkomanijos! Aš – narkomanė: žinok, mama. Ir galų gale aš mirsiu, greit mirsiu, gal net greičiau už senolį! Štai kaip, mama!
       Ji nutilo, kvailai išskėtusi rankas, lyg pristatomąją kalbą atpylęs konferansjė.
       – Beširdė,–staiga išlemeno motina, nebeatpažįstama, išsiplėtusiomis, ašarų sklidinomis akimis,– begėdė, egoistė, pabaisa,– ir raudodama išbėgo iš kambario.
       Elvyra pasijuto lyg nuplikyta verdančiu aliejumi. Nusivijo motiną, mėgino jos atsiprašyti, ją, tokią smulkią it kieliukė, apkabinti, paglostyti, pabučiuoti, vis kartodama:
       – Mamyte, mamyte, aš sakiau netiesą, aš melavau, pati nežinau, kodėl prasimaniau tuos narkotikus, aš melavau, tu tik nepyk, tik tu nepyk, tu tik atleisk, aš atsiprašau, aš maldauju... Nežinau, kas gi čia man buvo užėję... Ta senolio liga – mums visiems sunku. Ir man sunku, suprask, mamyte. Nervai ima ir neišlaiko. Ir viską, viską melavau! Tu tik atleisk, tu tik nepyk, tu tik užmiršk...
       Ir motina, kaip visi nervingi, akimirksniu įsiplieskiantys žmonės, greitai atlyžo. Ji tikrai atleido, nebepyko, užmiršo... O duktė anaiptol neužmiršo tos popietės, ją net sapnuodavo, vėl ir vėl prisimindavo, suvokdama, kad net ir ši namiškių privilegija – atvirumas– jai užginta.
       Štai ir dabar Elvyra net suvaitojo prisiminusi ana savo neišrištą išpažintį. Tarsi gelbėdamasi ji puolė prie stalo ir sūpuodamasi, girgždindama kėdę, pabandė rašyti:
       „Aš dar jutau ir girdėjau, kaip Van Li, išpuoselėtais vėsiais pirštais braukdamas man per veidą, šnibžda:
       – O viešpatie, jie pasakė, kad Robis mirė. Ir aš negaliu šito pasakyti Džeinei, nes ji irgi miršta... O viešpatie, viešpatie, vis daugiau ir daugiau mirties šioje nelaimingoje žemėje...“
       Elvyra nustojo rašiusi ir, kramsnodama baisiausiai nugraužtą šratinuko kotelį, prisiminė, kaip sykį apie mirtį kalbėjo gražioji Aivaro mergaitė Vega:
       Tu jauti, Aivi,– šnabždėjo ji, atsigulusi aukštielninka, iškeltomis rankomis vedžiodama lyg dirigentas nematomam orkestrui,–ar visi jaučiate, kad šiam pasauly vis daugiau ir daugiau, ir daugiau mirties? Pagalvokit – mirusiųjų šioj žemėj – nepalyginamai daugiau nei gyvųjų. Jūs tik pagalvokit, pagalvokit – šitiek amžių žmonės vis mirė, mirė ir mirė! Ir aš žinau, kodėl dabar pasauly gyvena taip neįmanomai daug žmonių – net kyla pavojus, kad greit jiems nebeužteks nei maisto, nei vandens, nei oro... Net žemės pritrūks! Jų taip grėsmingai daug todėl, kad gyvieji bijo mirusiųjų. Gyvieji instinktyviai nujaučia, kaip žiurkės laivo žūtį, kad pasauly vis daugiau ir daugiau, ir daugiau mirusiųjų. Ir panikos apimti gyvieji dauginasi, dauginasi, dauginasi, kad tik kaip nors atsilaikytų prieš visur esančius mirusius. Ar tu jauti, Aivi, ar visi jaučiat, kaip šiam pasauly vis daugiau ir daugiau, ir daugiau mirties? Juk mes visi įkvepiam gyvenimą, o iškvepiam mirtį, įkvepiam gyvenimą, o iškvepiam mirtį... Gyvenimo vis mažiau ir mažiau, mes baigiam jį iškvėpuoti. O mirties vis daugiau ir daugiau, ir daugiau! Ar jauti, Aivi? Tu tik paklausyk, Aivi, jūs visi paklausykit,– Vega nutilo, giliai įkvėpdama balsiai iškvėpdama, ritmingai mosikuodama rankomis,– jūs tik paklausykit: ach-chaa, ach-chaa, ach-chaa, ar jūs girdit, kaip ach – mes įkvepiam gyvenimą, ir cha – iškvepiam mirtį, įkvepiam gyvenimą ir iškvepiam mirtį, ach-chaa, ach-chaa, ar girdit? Aivi, įsiklausyk į save, jūs visi įsiklausykit!
       Kuris laikas visi penki alsavo ritmingai įkvėpdami ir iškvėpdami, su siaubu jausdami, kaip kambarys pildosi kažko gniuždančio.
       Tą patį vakarą ligoninėje Elvyra įsiklausė į trūksmingą, nelygų senolio alsavimą. Senolis įkvėpdavo greitai, godžiai, tarsi drebančiomis rankomis plėšdamas paskutinius varganus trupinius nuo milžiniško gyvenimo kepalo, ir iškvėpdavo su aiškiu palengvėjimu, rodėsi, su neslepiama tūžmastimi, aiškiai mėgaudamasis, kad iškvepia, iškvepia, iškvepia karštą, švilpiančią mirtį. Elvyra lyg užhipnotizuota klausėsi senolio alsavimo: ach-chaa, ach-chaa, ach-chaa – ir pajuto, kaip palata, ligoninės pastatas, miestas, visas pasaulis sūpuojasi šiuo ritmu, tarsi laivas per štormą: aach-chaa, aach-chaa, aach-chaa... Elvyra pripuolė prie lango, įrėmė karščiuojančią kaktą į vėsų stiklą ir apstulbo, kad tamsiai mėlyni medžiai, tiesiog nesąžiningai jaukumu švytintys priešais stovinčio namo langai, aplink sausakimšus šiukšlių konteinerius šurmuliuojančios varnos nejuda, nebanguoja, nesisupa tuo visa apimančiu ritmu: aach-chaa, aach-chaa, aach-chaa... Ji giliai atsiduso, palikdama ant stiklo balkšvą, rasotą mirties nuosėdą.
       Pajutusi, kad ir vėl alsuoja šiuo trūksmingu mirštančiojo ritmu, Elvyra krūptelėjo. Ji atidarė stalčių, pribertą cukruotų arachisų, ir ritmingai – aach-chaa, aach-chaa – puolė juos krimsti. Šlemšdama saldainius, pamėgino vėl susikaupti, vartydama rankose tušinuką, prisiminė Vegą – savo herojės Džeinės prototipą, jos mielą veidelį, vaiskias akis, keistas, paukščių lizdus primenančias šukuosenas, vis pažyrančias ant pečių šviesiomis garbanomis, jos rožiniais ir žydrais drabužėliais puošiamą smulkutę figūrėlę, kurią Van Li pakėlė ant rankų ir, nunešęs į kambarį, paguldė ant baltos odinės sofos.
       „– Aš mirštu,– suvaitojo Džeinė atsimerkdama.
       – Tu miršti,– it aidas atkartojo Van Li, žvelgdamas į ją neperprantamomis it Budos statulos akimis.
       – Ji miršta,– tarstelėjo Gražuoliukas, braukdamas per Robio gitaros stygas ir murkiančiu balsu uždainuodamas: – Ooo, opioo, sweet sweet, opiooo...“
       Elvyra rašė ir rašė paskutinę frazę lygiomis gulsčiomis raidėmis, eilutė po eilutės, lyg per dailyraščio pamoką. Staiga sustojo, atsilošė, giliai įkvėpė, neišskaitomu raštu plačiai brūkštelėjo: „Aš numiriau“ ir suvaitojusi iškvėpė. Ji užvertė sąsiuvinį, įmetė jį į stalčių ir tarsi vejama nurisnojo laiptais žemyn, įjungė telefoną ir drebančiais pirštais surinko Aivaro numerį. Ilgai ilgai aidėjo tolygūs py py py, kurių Elvyra klausėsi ritmingai linguodama ir bliūkšdama, tarsi kiekvienas py joje it vinis padangoje pradūrinėtų skylutę. Bet kai jau ruošėsi mesti ragelį, atsiliepė Aivaras, vietoj „alio“ surentęs daugiaaukštį keiksmažodį.
       – Tai aš,– suvapėjo Elvyra,– man labai labai reikia...– ji reikšmingai nutilo, jau primokyta, kad telefonu nevalia sakyti – ko gi...
       – Nu, bliat, Marce, tu ką, jau visai tiū tiū,– Elvyra puikiai įsivaizdavo, kaip Aivaras sukinėja pirštą prie madingai išskusto smilkinio,– kvanktelėjai?! Tetulyte, ar žinai, kelinta dabar valanda, ar jau visai išpendėjai?!
       – Kokia antra, aš manau, bus,– atgailaujančiu balsu sulemeno Elvyra.
       – Kokia antra, aš manau...– mėgdžiodamas suinkštė Aivaras.– Kalakutas irgi manė... Dabar, gerbiamoji ponia, dvi valandos keturiasdešimt penkios minutės – lyg ir per vėlu skambinti jauniems berniukams! Kaip manai?!
       – Bet man labai reikia...– nepasidavė Elvyra.
       – O aš čia kuo dėtas?
       – Na, daugiau niekas man negali padėt. Tik tu...
       – Tetulyte, aš ne greitoji ir ne reanimacinė! Sako, yra pagalba narkomanams telefonu, cha cha cha...
       – Aš šiandien gavau stipkę. Padidintą – 80 rublių!
       – 80 frankų, sakai?! Tai tu dar, pasirodo, ir protinga, Marce? Pirmūnė?! – Aivaras smagiai nusikvatojo.– O man kas iš tos tavo stipkės? – ir jo balse galų gale suskambėjo nekantrus smalsumas.
       – Ji – tavo, tik tu ateik. Dabar ateik, aš nebegaliu, aš nebeištversiu,– Elvyra košė sukandusi dantis, kumščiu daužydama į sieną.
       – Negi breikas?!
       Elvyra tylėjo, ne visai suprasdama, ko Aivaras klausia. Ji tik prisiminė neseniai matytą per televizorių labai ją užgavusį ir suerzinusį storulių breiko festivalį, suruoštą Amerikoje.
       – Na, ar skauda ką nors? Skauda, Marce? – Aivaro balse netikėtai suskambo užuojautos gaidelės, sujaudinusios Elvyrą ligi ašarų.– Bet tu pagalvok, mano tėvukai miega, jeigu jie mane užčiups – šakės!
       – Bet, Aivarai...– suvaitojo Elvyra.
       – Na, okei, kaip nors išsmuksiu! Lauk ir mankštink leteną! Čiau! – jis metė ragelį.
       Elvyra tuoj pat atsiraitojo rankovę, pamaigė sukietėjusią veną ir pradėjo gniaužyti kumštį. Ji tiesiog netilpo savyje iš susijaudinimo, kunkuliuote kunkuliavo kaip puodas su verdančia uogiene. Pripuolė prie lango ir pro (užuolaidos plyšį dirstelėjo į visiškai tamsų Aivaro namą. Skubiai, vis gniaužydama kumštį, užkopė į savo kambarį, vėl puolė prie lango – Aivaro name nebuvo regėti jokių gyvybės ženklų. Elvyra pradėjo beatodairiškai, it kilus gaisrui, duotis po prišnerkštą kambarį ir kažkodėl nusikabino nuo sienos gitarą su užrištu ant grifo milžinišku raudonu kaspinu. Kelis kartus barkštelėjo per stygas ir vėl šoko žvalgytis. Kaip tik tuo momentu Aivaras lengvai it katinas liuoktelėjo pro vos pravertą pirmojo aukšto langelį. Elvyra, vis nepaleisdama iš rankų gitaros, nulapsėjo žemyn ir atvėrė duris, Aivarui nespėjus nė paspausti skambučio.
       Jis vikriai šmurkštelėjo vidun, o pažvelgęs į Elvyrą, net spygtelėjęs nusikvatojo:
       – Tai fain, Marce, nusprendei mane sutikti su fanfarom, tai yra – gitarom?!–jis atsitūpė ir pabarbeno per stygas.
       Elvyra kaltai šyptelėjo ir, niekaip nesugalvodama, ką atsakyti, kad pataikytų į jo toną, tarstelėjo:
       – Atrodai kaip iš geriausio videoklipo... Aivaras švilptelėjo, pašoko ir ilgai apžiūrinėjo save veidrodyje. Elvyra prislinko prie to vaikiščio, ir tada jis, leipdamas iš juoko, tiesiog negalėdamas suvaldyti žodžio, sukrizeno:
       – Mes abu kaip iš geriausio videoklipo, tu irgi, Marce, tu tik pasižiūrėk į save, ot fain, negaliu, mirsiu...– ir jis springte užspringo juoku.
       Elvyra, pasižiūrėjusi į veidrodį, nusprendė, kad jųdviejų atspindys panašus į absurdišką fotomontažą, kuriame specialiai ar netyčia supainiotos proporcijos. Aivaras – apsitempęs žydrutėle pižama su rožiniu užrašu „darling“ ant krūtinės, basnirčia įsispyręs į juodus aulinukus, užsimetęs ilgą odinį leopardo kailį imituojantį lietpaltį su milžiniškomis kišenėmis, įsivėręs į ausį juokingą auskariuką, susišiaušęs, užsimiegojęs ir dėl to tik dar žavesnis – tesiekė Elvyrai ligi peties. Elvyra, įsispraudusi į nelabai švarią, rudomis gėlėmis margintos gelsvos flanelės suknelę, skystus plaukus susisegusi į kuodelį, liūdnai primenantį buldogo stimburį, nepaleisdama iš rankų gitaros stūksojo už Aivaro kaip groteskiška vaškinė statula. Nutraukdamas šitą kiek per ilgai užsitęsusį apsižiūrėjimą, jis dalykiškai paklausė:
       – Kur frankai?
       – Einam,– suliumpsėjo subangavo Elvyra, kuo sparčiau žengdama link savo kambario.
       Aivaras švilpaudamas sekė jai iš paskos.
       – Kaip čia smirda,– pareiškė vos įžengęs į jos apjauktą kambarėlį.
       Elvyra kažką numykė ir padavė Aivarui krūvelę penkrublinių.
       Aivaras paspjaudė pirštus, čiupo pinigus ir pradėjo kruopščiai skaičiuoti, švilpaudamas, mušdamas kojomis kažkokį smagų ritmą. Suskaičiavęs pinigus, jis riktelėjo:
       – Money – it's a crime...– ir, padaręs keletą breiko figūrų, įsikišo pinigus į vieną lietpalčio kišenę, iš kitos tuo pat metu ištraukdamas raudoname skudurėlyje įvyniotą švirkštą: – Fokus mokus,– tarė nusišypsodamas kaip tikras fokusininkas, galantiškai ir mįslingai.– Na, paciente, sit down, please,– šnekėjo jis, įgaudamas pasiutusios linksmybės ir išvyniodamas švirkštą.– Ar matai, į ką suvyniotas?
       Švirkštas buvo suvyniotas į pionierišką kaklaraištį.
       – Taip, taip,– sulinksėjo galva Elvyra, negirdėdama Aivaro klausimo ir nenuleisdama akių nuo pilnutėlio švirkšto.
       – Arklio dozė, Marce, žinok! Bet aš juk turiu sąžinę ir negaliu už tokius frankus stumti tau kaip kokiam nykštukui kelis varganus lašelius. Čia dešimt kubų, Marce, aš pats tiek atlaikau! Su savo kompleksija ir tu turėtum atlaikyti.
       Elvyra sunkiai nurijo seilę, atsiduso, nes taip ir neišmoko nereaguoti į pastabas, liečiančias jos kompleksiją.
       – Tu kada nors mokeisi groti pianinu? – staiga paklausė ji, norėdama nukreipti kalbą kiek galima labiau į priešingą pusę ir įsistebeilydama į Aivaro pirštus.
       – O ką? Ir dabar mokausi! Močia verčia. Ot sušiktas kliapas... – nutęsė jis žiovaudamas, o paskui pareiškė gyvai ir linksmai: – Žinai ką, Marce, aš girdėjau, kad kosmetologinėj gydykloj net pas mus galima apsipjaustyti lašinius.
       – Ką? – kankinamai susiraukė ji.
       – Apsipjaustyt lašinius,– Aivaras persibraukė per ryškiai pižamos aptemptus šonkaulius ir įdubusį pilvą.– Sako, nueini, suploji krūvą frankų, jie tave šlept – guldo ant stalo,– jis rankomis parodė, kaip tai daroma,– čikšt – suvaro kaifą, užmigdo,– jis paėmė švirkštą ir patikrino, ar jame nėra oro,– ir apipjausto, apipjausto, apipjausto...– jis kaip karatistas padaužė delnu per stalą...– Ir, ot fain, žinok, atsikeli jau kaip seks bomba iš firminio žurnaliuko! Mano močios draugė apsipjaustė – ot šizikė, ar ne? – Aivaras pasukiojo adatą sau prie smilkinio.– Nebijok, Marce, aš nesergu AIDS,– sukikeno pagavęs į adatą nukreiptą Elvyros žvilgsnį.
       Ji kreivai šyptelėjo, gūžtelėjo pečiais ir šnopuodama pratarė:
       – Besk greičiau, jei gali!
       – Okei, važiuojam,– šūktelėjo Aivaras, timpa suverždamas jai ranką,– suspausk kumštį, Marce. Ak, jau tavo venos – tik badyti ir badyti, vienas malonumas! Ne taip kaip Vegos – melsvi siūleliai...
       Elvyra užsimerkė ir nusisuko, bet Aivaras kaip visada pataikė meistriškai.
       – Liuks, Marce, matai, iš pirmo karto pataikiau į dešimtuką! Važiuojam! Atgniaužk kumštį, paleisk timpą! Py py,– jis šūkčiojo kaip smagiai įsišėlęs vaikas.– Aha, stop, atvažiavom, sulenk ranką, okei! Na kaip, geras „ežys“ nuo tokio „doziako“?
       „Ežys“ buvo košmariškas. Elvyra, nuslysdama nuo kėdės ir bliumtelėdama ant grindų, suvokė, kad dozė – tikrai „arkliška“.
       – Laikykis, Marce,– išgirdo Aivarą, lyg jis šauktų už storiausios sienos,– ei, tu ką, visai atsijungei? Sakiau, kad „prichodas“ bus liuks! Na, kaifuok, kaifuok...
       Aivaras priėjo prie veidrodžio ir dar kartą su pasitenkinimu nužvelgė save. Paskui jam į akis krito lako dėžutė, pro kurios nesandariai uždarytą dangtelį veržte veržėsi auksinė grandinėlė ir karoliai. Aivaras dviem pirštais suėmė grandinėlę, ištraukė, pakėlė sau prie akių ir, apžiūrėjęs kaip kokį neregėtą vabzdį, įsimetė į kišenę. Staiga, pagautas azarto, išpylė iš dėžutės visus papuošalus ant staliuko, panaršė po juos pirštais ir, neatskirdamas brangenybių nuo niekalo, viską susigrobė sau į kišenę. Mirktelėjo savo atspindžiui ir, išslinkęs į koridorių, uždainavo:
       – Let' dance... tam, tararam...
       Aivaras, staiga apimtas patrakusio džiaugsmo, šokinėdamas lyg pirmą kartą į pavasarinę pievą išleistas veršelis, laigė po kambarius. Valgomajame jis ištraukė stalo stalčius ir, radęs auksinių šaukštelių komplektą, nedvejodamas susikišo sau į kišenę. Šokdamas pribėgo prie bufeto ir uždainavo:
       – High society, high society girl,– čiupdamas kiniškos emalės pipirinę, sidabrinį kamščiatraukį ir augaliniu ornamentu graviruotas žnypliukes cukrui,– pam, paryraram.
       Nepaliaudamas šokti, Aivaras įskriejo į Elvyros motinos kambarį, uždegė šviesą ir ėmė naršyti po visas spintas, stalčius, kol galų gale pastebėjo ant etažerės stovinį didelį varinį dubenį su papuošalais. Švilpaudamas pradėjo saujomis juos krautis į kišenes. Staiga suskambo telefonas. Aivaras krūptelėjo, skubiai ištraukė krūvą papuošalų ir nušveitė ant grindų. Valandėlę stovėjo pašėlusiai plakančia širdimi, užgniaužęs alsavimą, visas tirtėdamas. Telefonas tebeskambėjo. Aivaras nusikvatojo ir skubiai susirinko nutėkštus ant grindų karolius, auskarus ir žiedus. Telefonas tebeskambėjo.
       – My telephone is ringing, my mother is on the phone,– vėl uždainavo Aivaras, susižerdamas iš dubens dar vienas rieškučias brangenybių ir šokio žingsneliu liuoksėdamas prie durų: – pam-para-para-upam...
       Staiga vienu šuoliu sugrįžo atgal, išvertė dubenį į patiestą po juo išsiuvinėtą staltiesėlę, surišo ją mazgeliu ir nusikvatojo.
       Telefonas nutilo. Eidamas pro atdarą spintą, Aivaras stabtelėjo ir pažvelgė į sidabrinės lapės kailį, tysantį ant lentynos.
       – You are my heart, you are my soul,– uždainavo Aivaras, elegantiškai apsivyniodamas lapę aplink kaklą,– tara-ryra-ram.
       Telefonas vėl suskambo. Aivaras dviem šuoliais užskriejo į antrą aukštą ir, purtomas iki šiol nepatirto svilinančio džiugesio, pabarbeno į Elvyros duris.
       – Marce, aūūū! Marce, get up, podjom, marš marš tratata,– jis lyg viesulas įsiveržė į kambarį ir sustingo veblendamas: – Marce, telefonas, atsiliepk...
       Elvyra aukštielninka, pilkšva kaip suodžiais nusėstas sniegas, pūpsojo ant grindų.
       – Na, Marce, nekrėsk juokų! Ei! – riktelėjo Aivaras taip garsiai, lyg būtų pasiklydęs miške.– Ei!!!
       Telefonas nutilo. Elvyra tebegulėjo užsimerkusi, nejudėdama, o Aivaras nedrįso pasilenkti prie jos ir patikrinti, ar kvėpuoja.
       – Marce,– sušnibždėjo jis lyg grasindamas ir, atgalia ranka pastvėręs nuo stalo vazą, šliūkštelėjo ant Elvyros sudvisusį vandenį, nė neišėmęs apvytusių gėlių.
       Žalsvas vanduo nutekėjo Elvyros veidu, sušlapino plaukus, pajuodę beformiai lapeliai prilipo jai prie kaktos, nosies, skruostų ir smakro, o parudavusios gėlės pasklido ant grindų. Telefonas vėl suskambo, ir tada Elvyra atsimerkė.
       – Marce,– prakalbo Aivaras,– tau skambina, Marce,– sušnibždėjo jis maldaujamai, matydamas visai bereikšmį, stiklinį Elvyros akių žvilgsnį,– atsipeikėk, tau skambina, Marce! – suklykė net pritūpdamas ir sugniauždamas abu kumščius: vieną it mikrofoną priglausdamas prie burnos, kitu ore kažkam grūmodamas – kaip gospelo giedotojas.–Marce! Telefonas!
       Elvyra sujudėjo, bet, nepajėgusi net galvos pakelti, vos girdimai suvebleno:
       – Jis mirė...
       – Kas mirė, Marce, ką čia dabar kliedi? – su palengvėjimu atsiduso Aivaras, atatupstas traukdamasis prie durų.– Viskas okei, Marce, o aš jau maniau, kad kojas pakratysi. Visai peršiurpau...
       – Aš mirštu...– suvapėjo Elvyra...
       – Na, čiau, Marce! – riktelėjo Aivaras, ir garsiai trenkęs durimis, išsmuko į koridorių.– Arivederči.
       Akimirką stovėjo nejudėdamas, mėšlungiškai įsitvėręs rankenos, iš visų jėgų traukdamas duris į save, tarsi bijodamas, kad pro jas gali išsiveržti gaivalinga jėga.
       – God, save the queen,– uždainavo, nuliuoksėjo laiptais ir pasišokinėdamas nukūrė namo,– tam tam taram...
       Telefonas tebeskambėjo.
       Elvyra kankinamai mėgino prisiminti, kur dar matė tokius kaip Aivaro aukštakulnius batus variu apkaustytomis nosimis.
       Telefonas tebeskambėjo.
       Elvyra jautė, kaip, susiliejusi su tuo skambesiu, susigeria į tamsią apyaušrio tylą.
       Telefonas tebeskambėjo.

       1987

       Ivanauskaitė, Jurga. Kaip užsiauginti baimę: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.