Kad yra mirusi, tikrai mirusi, Monika susivokė tik pasirodžius toms dviem vaiku vedinoms moteriškėms. Prisiartinusios prie jos kapo, moterys užsirūkė „Primą“ ir įdėmiai apsidairė. Kokių penkerių metų mergytė, apvilkta dukslia, suglamžyta taškuotos flanelės suknele, švilpaudama gliaudė saulėgrąžas ir susikaupusi it snaiperis spjaudė lukštus ant metalinės žvakidės, įkastos Monos kapo galvūgalyje.
– Nu, bliamba, – prašvokštė viena moteris, traukdama iš purios žemės stambias gvazdikų galvas, – visus kotus, choleros, nulaužė...
Ji avėjo baltus sudėvėtus batus storais aukštais apsilupinėjusiais kulnais, dar bandytais restauruoti kažkokia blyškia tyre, matyt, vandeniu skiesta dantų pasta. Moteriai pasilenkus, ankštas violetinis krempleno sijonas it dumplės susimetė raukšlėmis ant plačių klubų, atidengdamas suplyšusias, gumų prilaikomas kojines, mėlynėmis nusėtas blauzdas ir purvinas rožines kelnaites.
– Anava – kalijos pusiau su bėda, – kimiai suburbėjo antroji, traukdama iš krepšelio lelijas. –
Jos papilkėjęs deformuotas veidas su pusiau nusitrynusiu makijažu – žaliomis dėmėmis aplink akis, oranžinėmis – ant skruostų, vyšnine – burnos vietoje– priminė lietaus nuplautą vaikišką piešinį ant gatvės asfalto.
– Kalijas mažai perka, choleros, nebent tik nabašninkams...
– Myte, – staiga šaižiai suklykė mergytė, lyg jai kas būtų skaudžiausiai įžnybęs, – sysiu noliu, sysiu noliu, sysiu!!!..
– Bliamba, kaip išgąsdinai, pusdurne! Ko spiegi kaip skerdžiama?! – nusispjovė moteris baltais batais.
– Noliu sysiu, noliu sysiu, nooliuuu!!! – graudžiai iškreipusi burną cypė mergytė, tampydama mamą už sijono.
– Tūpk ir myžk nežviegus, kas tau neduoda, prietranka tu, – atšovė motina, plėšdama iš vainiko baltas ir geltonas frezijas.
Mergytė atsitūpė ten pat, kur stovėjo. Ji, matyt, buvo visai be kelnaičių. Siauras upeliukas nutekėjo per sutryptą aplink kapą žemę, akimirką susitvenkė ties baltais batų kulnais, bet, kaipmat įveikęs šią suklypusią užtvarą, nuvingiavo toliau. Batų savininkė staiga pasisuko ir atsivedėjusi trenkė kumščiu mergytei per galvą, o toji, stūgtelėjusi lyg pergąsdintas šuo, klestelėjo ant žemės. Ji trumpam neteko žado, paskui išleido kažkokį duslų gargesį, ėjusį vis garsyn, garsyn, garsyn ir pagaliau virtusį kurtinančiu bliovimu. Tada moteris violetiniu sijonu stvėrė mergytę už nosies ir įniršusi ėmė sukioti jos galvą kairėn dešinėn, kairėn dešinėn, ritmingai kartodama:
– Užtilsi, žliumba, ar neužtilsi? Užtilsi ar neužtilsi? Va paliksiu tave čia kur pakastą, tai žinosi man žliumbti, gluše...
Mergytė nutilo, lyg jos riksmas būtų staiga atsitrenkęs į neįveikiamą kliūtį.
Kurį laiką moterys šnopuodamos, niršdamos, keikdamosi draskė vainikus, plėšė krepšelius ir niokojo puokštes, rinkdamosi parduoti tinkamas gėles. Mergytė, plačiai pražergusi nubalnotas kojas, sėdėjo ant žemės ir čiulpė pirštą.
– Myte, – staiga sušnibždėjo ji pataikaujama intonacija, – ziūlėk, zibutės... zibutės su koteliais... As plie ligoninės palduosiu...
– Aš tau, bliamba, kai parduosiu... – ramiai pasakė motina, traukdama iš skardinės Enrikos atneštą puokštę. – Byra, choleros, šviežių pagailėjo padėt, – papurčiusi gėles, niekinamai nušveitė šalin.
– Varom toliau... Zbignevas sakė, kad šiandien dar du pakasė, – tarė antroji moteriškė ir, iš geltono kriaušės formos lakinio rankinuko išsitraukusi pomadą, energingai persibraukė per lūpas.
– Dar čia aš, bliamba, klausysiu, ką Zbignius skiedžia... – numojo ranka pirmoji.
Bet tuoj pat jodvi suskato grūsti gėles, žiedais į apačią, juodo polietileno maišan. Kotus rūpestingai apkamšė ir užmaskavo laikraščiu.
– Myte, uždekim žvakutes, nu uždekim žvakutes, myte... – tyliai inkštė mergytė.
– Nutilk, kvaiša, – sausai atšovė motina ir, kiek padvejojusi, čiupo žvakidę, įbruko savo draugei į rankinuką.
Moterys nuėjo neatsisukdamos, o mergytė kurį laiką dar sėdėjo kaip sėdėjusi.
– Mikliai čiuožk šen, – riktelėjo moteris violetiniu sijonu ir užsikosėjo. – Tuoj milicininkas ateis ir bus tau, bliamba, žioplinėt! Kam sakau, Andželika!
Andželika pašoko, stenėdama nurišo nuo pakalnučių juodą šilkinį kaspiną ir nubėgo pasišokinėdama, dainuodama laibu virpančiu balseliu, visiškai nepagaudama melodijos: „Zalias paukštis į dangų pakilo, nusisuk, as tavęs nebemyliu, nebemyyliuuuu!..“
Tai buvo tavo daina. Jai tolstant Monika (kurios nebėra ir nebebus, suprask, nebėra ir nebebus) ėmė neapkęsti savo mirties.
Išdarkytos gėlės ant jos kapo buvo dar gyvos, o Mona – mirusi. Kai nejaukioje sumaištyje mes dėjome tas gėles ant ką tik supilto kauburio, ji netikėjo, kad tai – galas. Netikėjo klausydamasi duslaus žemės grumstų bildesio į medinį savo karsto dangtį. Netikėjo, kai tą karstą, jos karstą, leido duobėn griaudėjant nepakenčiamai iškraipytam, vulgariausią džiazo improvizaciją primenančiam gedulingajam Šopeno maršui. Rodės, tų pabrėžtinai ramių, viskam abejingų žaliūkų orkestrėlis buvo nusamdytas tik tam, kad savo deformuota muzika baigte pribaigtų ir taip jau sugniuždytas mūsų sielas. Plačiažandis vaikis budriai sekė susirinkusiuosius ir, pastebėjęs, kad mūsų verksmas, kūkčiojimas ir atodūsiai palengva slūgsta, iššiepęs dantis pliekdavo varinėmis lėkštėmis, it vergvaldys botagu skatindamas naujus mūsų skausmo pliūpsnius.
Panašiai atsitiko ir su Mocarto „Rekviem“. Mums atrodė, kad muzika, kurią gyva būdama taip mėgo Mona, turėtų supti ją ir mirusią, apvilktą žydrų mezginių suknele, vualiu uždengtu sudarkytu veidu, paguldytą tarp vazonėlių su baltais ciklamenais, it iš vaško nulipdytų gvazdikų ar kalijų puokščių, eglišakėmis apkaišytų krepšelių, vainikų, pedantiškai vardijančių, kuris iš mūsų ir kaip jos gedi. Tai buvo puikiai rinktinių atlikėjų sugroto ir sugiedoto „Rekviem“ įrašas, o ne vangus muzikavimas, išnuomotas ritualinių paslaugų biure drauge su šarvojimo sale, katafalku, prastomis apdaužytomis vazomis ir įžūliu fotografu, muzikavimas, smigęs į mūsų širdis ir smegenis su nirčia jėga it atšipęs, surūdijęs konservų atidarytuvas. Bet skausmo, nervingo liūdesio ir isteriškos nevilties pritvinkusioje atmosferoje, kurioje skendėjo miręs Monos kūnas, netgi ši, paties absoliuto alsavimui prilygstanti muzika ėmė keistis. Galingi, tyri, neaprėpiami „Rekviem“ vandenys staiga pradėjo drumstis, trauktis nuodingai blizgančia žibalo plėve, krešėti glitaus dumblo gumuliukais, sūkuriuoti pavojingais verpetais, skilti į siauras, purvo grumstais piktai gurguliuojančias vagiūkštes, sekti ir nykti, apnuogindami liulantį, puvėsiais bei maita nuklotą dugną... Toji tobula muzika, tekėdama per Monos mirties akivaizdoje atsivėrusius mūsų sielų peizažus, sudarkytus skubėjimo ir įtampos, išraustus baimės sprogimų, vienatvės ir nevilties subjaurotus, užterštus nepasitikėjimo, virto savo pačios priešybe.
Monikai buvo nejauku regėti mūsų veidus, iškreiptus skausmo tarsi sferinio stiklo. Ji suprato, kad šis ,,Rekviem“ buvo skirtas kitokioms mirtims ir mes juo nebemokame, nebegalime, net neturime teisės naudotis. Toji ideali muzika nebetiko mūsų paprastutėms mirtims, lygiai kaip ir kadaise buvę prašmatnūs daiktai, fantasmagoriški drabužiai, ištaigingi baldai tapo išstumti iš mūsų padrikų gyvenimų. Mūsų mirtis reikėtų sutikti ir išlydėti tokia muzika, kokie yra mūsų gyvenimai, kokią groji tu – trūksminga, agresyvia, ciniška.
Beje, Monika pirmąsyk tave išvydo beveik panašiomis aplinkybėmis, nors niekada tau apie tai nepasakojo, nes sakeisi nepakenčiąs jos sentimentalumo, egzaltacijos ir visa ko hiperbolizavimo. Tą vakarą, kai mirė Monos tėvas, gydytojai, užkloję balta marška vis dar mėšlungio sutrauktą jo kūną, liepė dukrai išeiti. Monika klusniai ištipeno koridoriun, drebėdama atsirėmė į
Monai, išdirgintai tris paras trukusios tėvo agonijos, persisunkusiai mirtininko palatos kvapais, ką tik žiūrėjusiai į pražiotą negyvėlio burną ir stiklines akis, tu, apsistatęs savo mėgstamu anturažu – irstančių negyvėlių muliažais, iš kapų prisikėlusiais griaučiais, vampyrais, ciniškai besityčiojantis iš visko, kas liečia mirtį, atrodei visuotinio nesupratingumo, priešiškumo, nuožmaus nejautrumo įkūnytojas. Moną apstulbino disonansas tarp jos kančios ir visiško pasaulio abejingumo. Tas pasaulis buvai tu. Tu juo ir likai, o tavo kurtumas, nenoras, nesugebėjimas įsiklausyti į kito jausmus, mintis, nuotaikas tapo norma. Mona nusprendė, kad bendraudama su pasauliu daro esminę klaidą arba apskritai yra jam visiškai nereikalinga...
Diametraliai pasikeitus mūsų gyvenimo papročiams, apeigoms, normoms, ritmams, spalvoms – viskam, viskam, viskam, kam tik nori, – laidojimo ritualas liko tas pats, tik įgavo sunkumo, nepaslankumo, it velkamas prieš srovę daiktas. Mona vylėsi, kad taip atsitiko tik su jos mirtimi, veikiau – su jos gyvenimo neatitinkančiu palaidojimu, nes prieš mėnesį buvo regėjusi visai kitokias apeigas, tobulas kaip vidurvasario saulėlydis, pripildžiusias jos sielą ramybės ir harmonijos tarsi švytintis priešvakario dangus.
Gegužės pradžioje mirė Monos auklė Kotryna, auginusi ją ligi septynerių metų ir, matyt, todėl tapusi vienu dažniausiai jos sunarpliotuose sapnuose pasirodančių personažų. Monika nebuvo regėjusi savo auklės jau keletą metų, nes pats žinai, kaip sunku ištrūkti į kaimelį, esantį keli šimtai kilometrų už Vilniaus. Telegramą ji gavo laidotuvių dieną ir, suerzinta laikraštinės frazės ,,...eidama devyniasdešimt
antruosius metus...“, nusipirkusi krepšelį baltų gvazdikų, ištranzavo į Alsėdžius.
Toji mirtis nebuvo netikėta, netgi – daugybę sykių susapnuota, tačiau su ja baigėsi sunkiai nusakomas Monos gyvenimo tarpsnis, ir kaip tik
Varstoma smalsių žvilgsnių, ji žengė eglišakėmis nubarstytu keliuku link geltonai dažyto, žydinčiose vyšniose skendinčio namo. Įėjusi į pritemdytą verandą, kurioje buvo pašarvotas sunykęs auklės Kotrynos kūnas, Mona net loštelėjo nuo šleikščiai saldaus daugybės tulpių aromato ir jų agresyvių, prie mirties taip nederančių spalvų. Tulpės, sumerktos į molinius indus, supo karstą, suspaustos krištolo vazoje, vainikavo galvūgalį, paskleistos metaliniame dubenyje, lipo prie auklės kojų, visos grindys buvo nustatytos stiklainiais su net nenuplėštomis etiketėmis, juose raudoni ir geltoni pumpurai skleidėsi beregint, žiojosi juodai švytinčiomis paslaptingomis gelmėmis ir, bumpsėdami stambiais žiedlapiais, biro žemėn. Degė žvakės, senas magnetofonas girgždėdamas suko bažnytinę giesmę, o išsipusčiusios orios moterėlės kirste įsikirto į Moną paraudusiomis nuo budynių akimis. Monika skubom padėjo savo krepšį, tuoj pat parvirtusį jai po kojom, ir įsistebeilijo į auklę Kotryną, – visiškai sunykusią, teužimančią ne daugiau kaip du trečdalius ilgo karsto, įsigyto prieš dvidešimt metų. Mona gūžėsi, kramtė lūpas ir, įsitikinusi, jog, kaip visada, į akis krenta kaip tik tai, ko derėtų nepastebėti – marle surištos suakmenėjusios numirėlės rankos, pražiota, vatos prikimšta burna, duobė pilvo vietoje, kandžių sukapota suknelė, – pasitaisė juodą skarelę ir atsisėdo nuošalyje. Monika nemėgo žmonių susibūrimų, nepažįstamų žmonių susibūrimų, prievartinių nepažįstamų žmonių susibūrimų per kieno nors laidotuves ir, pamačiusi priešais sėdinčių moterėlių akyse nuolankų susikaupimą, net romią palaimą, – tokius priešingus josios jausmams, kitokius, nei ji pratusi buvo regėti panašiose situacijose, – pasijuto visiškas svetimkūnis. Ir nė nesistengė įveikti to ledinio atsiribojimo jausmelio, priešingai, norėjo, kad jis atsispindėtų veide ir taptų aiškiai matomas tiems pašnibždom ją aptarinėjantiems žmoneliams. Žmoneliams, apspistiems milžiniškų musių, su kuriomis, įkyriai zujančiomis po kambarį, ropojančiomis mirusiosios kūnu, tupiančiomis ant gyvųjų, jie elgėsi atsainiai, lyg su įsišėlusiais vaikais ar žaidžiančiais katyčiais. Mona atsistojo ir išėjo parūkyti, mat ją staiga pradėjo pykinti, supratus, kad tai, ką palaikė kokčiu vystančių tulpių aromatu, buvo mirusios kūno kvapas. Kieme ryškiai švietė saulė, it olandiškuose kalendoriuose žydėjo tulpės, kudakavo vištos, nusitvėrę šakočio gabalus ar užsikišę už žandų ledinukus, klykaudami laigė vaikiščiai; tikriausiai jau išmetę po burnelę bosijo rūkantys vyrai – nuotaika priminė krikštynas ar vestuves, tik ne laidotuves. Šie žmonės į mirtį žvelgė kaip į žydintį sodą, liūtį ar audringą jūrą – pagarbiai, dievobaimingai, su pasigėrėjimu, kiek atmieštu liūdesio.
Kai Mona išsitraukė cigaretę, visi atsigręžė ir įdėmiai į ją sužiuro. Moniką apstulbino vyriškų veidų grožis – tokio jau niekada nebepamatysi mieste, nebent – liaudies meno muziejuje, tarp drožinėtų Rūpintojėlių, Nepomukų, Šventų Jurgių, Jonų ar Rapolų. Tačiau nė vienas nepriėjo prie jos, neužkalbino, net – nepasisiūlė pridegti cigaretės. Mona suprato nusižengusi ritualui, tai ją suerzino, paskui sudomino, ir ji, įsimetusi cigaretę į rankinuką, paklusniai sugrįžo atgal.
Verandoje dabar sukiojosi fotografas, pusamžis impozantiškos išvaizdos vyriškis juodo veliūro kostiumu, primenantis klasikinio vesterno šerifą. Mona, paklususi jo energingai komandai, nusifotografavo prie Kotrynos karsto, iš pradžių viena, su kažkieno spėtu į rankas įbrukti baltųjų gvazdikų krepšiu, vėliau – apspista paukštiškai suglaudusių gaivas moterėlių.
– Prašau visus žiūrėti į velionę, į velionę, – skandavo fotografas griausmingu balsu.
Tuo metu atėjo kunigas, ir Mona, moterėlių vedama, išėjo į priebutį, kur jau buvo susirinkę vyrai. Visi pasikumščiuodami sustojo pusračiu ir, išsitraukę giesmynus, apšiurusias užrašų knygeles, sulamdytus sąsiuvinius, kuriuose mokiniška rašysena buvo išvedžioti tekstai, sutartinai įkvėpę oro, pradėjo giedoti. Seilindami pirštus, jie vertė puslapius nė nedirstelėdami, nes giedojo užvertę akis į dangų, susikaupę ir atsidėję, pasilinguodami, artikuliuodami stropiai, it darželinukai, rimtais, graudžiais ar komiškais veidais. Kurį laiką Mona stebėjo juos tik kaip egzotišką reginį, tačiau netrukus pajuto, kad monotoniška rauda įsuka ją į savo užburtą ratą. Moniką užplūdo dar niekad nepatirta ramybė, kurios apimta, ji sekė paskui žaliais berželiais apkaišytą sunkvežimį, vežusį karstą, stebėjo, kaip dvi juodos vėliavos plazda ir plakasi nelyginant mirties sparnai, skambant varpams įžengė į šventorių, drėgnoje bažnyčios prieblandoje prisėdo ant klaupto. Išplėtusi akis, sekė bažnytines laidojimo apeigas,
– Na, ką gi, linkėčiau, kad taip jaustumeis kuo ilgiau... – tavo balsas buvo visai abejingas ir tik iš pareigos atmieštas tomis budraus optimizmo gaidelėmis, lyg kalbėtų apie pagerėjusią mirtininko sveikatą.
Kaipmat viskas sugrįžo į senas vėžes, ir Mona jau žinojo, kad rytoj neapkęsdama savęs rėks ant savo sūnaus ir savo motinos, kad isteriško skubėjimo nepripažįstantys daiktai slys jai iš rankų, tyčiodamiesi duš, kad genama to, ko nėra ir kas niekada neįvyks, lėks pavargusiomis miesto gatvėmis, draugų vengs it priešų ir, traukdama kartų cigaretės dūmą, galvos apie pražūtingus malonumus, tik dar labiau sudarkysiančius ir taip jau sueižėjusį jos gyvenimą. Tačiau Mona iš pykčio nieku gyvu neleido sau jaustis nelaiminga. Ji išmoko užmiršti savo neviltį dieną, prisiversdavo apie ją negalvoti prieš užmigdama ir net rytais, tik pabudusi, sugebėdavo nuginti juodžiausių minčių spiečių, bet sapnai ją išduodavo. Sapnai ją išduodavo ir išgąsdindavo. Monika kaip nusikaltėlis įkalčius mėgindavo nuslėpti lyg tyčia ryškias jų nuotrupas. Ir galbūt ta įsakmi jėga, tarsi krioklys ar sniego lavina bloškusi Moną po mašinos ratais, ir buvo iš pačių gelmių prasiveržę, skrupulingai slėpti jos slogių sapnų prisiminimai.
Judu dažnai šnekėdavotės apie savo sapnus, rungtyniaudavote, kurio slogučiai šiurpesni, košmarai patologiškesni, kliedesiai absurdiškesni. Kartais tie žaidimai, kuriems tu atsiduodavai visas, patikliai ir azartiškai, it vaikas, pasakojantis apie Juodąją Ranką, Raudonąją Dėmę ar Žaliąją Akį, Monikai pasidarydavo juokingi, kaip ir kai kurios kitos tavo pretenzijos į demonišką personažą. Bet tu, suprantama, niekada nepastebėdavai jos ironijos, o ir ji pati, vydavo tą velniūkštį šalin, nes norėjo tave dievinti, o ne pašiepti. Ir, net žinodama tavo potraukį siaubo filmams, Arto teorijoms ir Kantoro teatrui, Mona nebūtų norėjusi, kad smulkiai pasakočiau, kaip ji, jau nuprausta, nuogut nuogutėlė, gulėjo morgo šaldytuve su pririštu prie čiurnos kartono gabalėliu, nurodančiu jos numerį ir pavardę.
Tačiau turi žinoti, kad Monai buvo beviltiškai baisu vežamai per miegantį miestą žviegiančioje geltonai raudonoje reanimacinėje mašinoje, ir ji bejėgiškai pavydėjo iš sapnų išplėštiems gyviesiems tos saldžios palaimos, su kuria jie vėl grimzdo į snaudūlį, patyrę, kad tai mėlynu viesulu praūžė pro šalį.
Mašinoje esantys žmonės veltui čiuopė jos sustojusį pulsą ir mėgino jungti šlykščiai suniokotą Monikos kūną prie raudonomis, žaliomis, geltonomis akimis mirkčiojančių aparatų.
Monika buvo mirusi.
Tu matei, kaip toji milžiniška mašina nužudė ją žaibiškai it elektros kėdė, na ar koks kitas įrengimas. Tu, smalsiai išstudijavęs videofilmą apie mirties bausmių istoriją, geriau žinai...
Pati Mona nesuvokė, kaip ir kodėl tai atsitiko. Ji puikiausiai matė ir girdėjo privažiuojantį gremėzdišką refrižeratorių – tvieskiančio visais prožektoriais, isteriškai signalizuojančio, jo buvo tiesiog neįmanoma nepastebėti. Ji šoktelėjo kelis žingsnius link šaligatvio, žvilgtelėjo į prasikalusius tarp plytelių dulkinus žolės kuokštus ir raudoną, subliuškusį, kažkieno smegenis primenantį balioną... Staiga, tarytum jos ilgus plaukus ir geltoną apsiaustą būtų įsukę kokie galingi dantračiai, Monika atatupsta puolė atgal, išgąsdinta smūgio, perverta skausmo dešiniame šone, apkurtinta nebepakenčiamai žviegiančių stabdžių, virto tiesiai po mašinos ratais, kurie godžiai sutriuškino jos rankas ir kojas. Sąmoningai Mona nebūtų pasirinkusi tokios mirties. Manau, kad ji, ypač gimus tavo sūnui, mažai galvojo apie mirtį, nors ir buvo pamąsčiusi, pro kurias atsargines dureles lengviausiai išeiti, tarkim, susirgus nepagydoma liga. Jai tereikėtų nuslinkti pas Enriką, Tomį ar kurį kitą ,,adatų terapija“ užsiiminėjantį draugelį, kaip reikiant padauginti morfijaus dozę ir, liūliuojamai kokio nors tavo šlagerio, palaimingai išsitiesus ant purvino demblio, snausti, kol visiškai nustos kvėpavusi. Taigi manydamas, kad ši brutali, atsitiktinė mirtis buvo tau skirta savižudybė, ko gero, klysti.
Be abejo, tau turėjo patikti Monos mirtis.
Tu tikriausiai atšokai nuo lango, prisiglaudei prie sienos, tarsi ten, apačioje, būtų vykęs susišaudymas, skubiai nuleidai žaliuzę ir užgesinai į delną cigaretę – taip visada darydavai tik ypatingai susijaudinęs. Tave ėmė krėsti drebulys ir ūmai pagavo dusinantis įniršis? Atgalia ranka nušlavei nuo stalo visus gerbėjų sudovanotus niekniekius – žaislus, lūpines armonikėles, blizgių komplektą (matyt, buvai kada prasitaręs, kad mėgsti žvejoti), paspyrei ant grindų nusiritusį pliušinį šunį ir kniūbsčias kritai lovon? Turbūt mąstei, kaip visiems pasakosi apie Monos mirtį, nė neabejodamas, kad ji bus puošnus atributas tavo prabangioje operos choristo, šaute iššovusio į estrados žvaigždes, biografijoje? Paskui apsivertei ant nugaros ir užsirūkei, apimtas netikėtai stipraus troškimo kuo greičiau grįžti į ištaigingus namus, pas žmoną, kurią mylėjai, jūsų namuose tarnaite buvusią jos jaunėlę seserį, kurios sakeisi geidžias, sūnus, kurie tave dievino. Ir nė neprisiminei dar vieno, tavo ir Monos vaiko, taip paversdamas jį visišku našlaičiu. O gal tave išsyk įveikė miegas, nes jau išeidama Mona pastebėjo, kaip merkiasi tavo akys, ir su kokiu azartu tu permėtei visą patalynę nuo grindų atgal ant lovos?
Tu nė nemėginai Monikos stabdyti, tik suėmei už plaukų jos galvą ir, skaudžiai timptelėjęs, atlošei atgal.
– Kada dabar pasimatysim, – ištarei neklausdamas ir jai bejėgiškai užmerkus akis atsakei: – tikriausiai vėl po kokių metų...
– Na, tai aš einu... – dar sykį nutęsė Mona, jau nebelaukdama sulaikančios frazės, nes prieš tai buvai pasakęs:
– Juk naktis, matai, kaip tamsu, galėtum dar pasilikti... – tokiu tonu, jog neliko abejonių, kad Monika privalo tučtuojau išeiti.
– Na, tai aš einu...
Ji norėjo išeiti nepastebėta, tau nepabudus, kaip paprastai daro melodramų herojės, demonstruodamos savo nepriklausomybę. Staiga ir pati Mona virto tarsi kino kamera, iš viršaus į apačią nužvelgė savo įdegusį kūną, pasigėrėjo ryškiai nulakuotais kojų nagais, nusišėrusiu kilimu nuslydo iki tavęs, sustojo ties susivėlusią tavo galva, įvertino lyg specialiai sudrapiruotas paklodes, užfiksavo nutėkštus ant lovos estrados žvaigždės atributus – juodą odinį švarką, juodus akinius metaliniais rėmeliais ir ilgėliausią raudoną škotiškos vilnos šaliką – užfiksavo abejingai, kaip tik ir gali kino kamera, nes pačia Moniką šie aksesuarai varydavo į pasiutimą. Kamera, šokinėdama apiplyšusiais sienų apmušalais, sugrįžo prie stalo, ėmė naršyti tarp tavo trofėjų, ilgai gėrėjosi japoniškų blizgių komplektu, bet čia Monika vėl virto savimi, lįsdama į džinsus, neteko pusiausvyros ir apvertė kėdę. Tu pabudai.
– Jau išeini, vaikyti, – nutęsei žiovaudamas ir rąžydamasis.
Paskui užsirūkei – jau galėjai rūkyti, kiek tik širdis geidžia, nebijodamas pakenkti savo operiniam balsui, nes koncertai buvo pasibaigę. Apsivertei ant pilvo ir ėmeisi stebėti besirengiančią Moniką.
O kino kamera „Mona“ kruopščiai ir, reikia pasakyti, labai neišradingai fiksavo jųdviejų atsisveikinimą. Ji vis gaudė tavo žvilgsnį, ieškodama jame nors krislo liūdesio. Tačiau tavo akys buvo kaip visada – įžūlios, ir tiek, jas beliko pakeisti stambia maldaujamai žvelgiančios apyverksnės Monikos planu. O gal ir po mašinos ratais Mona atsidūrė tiesiog paklusdama melodramos dėsniams – juk jos skrydis į refrižeratoriaus formas įgavusią mirtį, žinoma, nufilmuotas rapidu, atrodė nors banaliai, bet – taip įspūdingai!
Dar sykį pažvelgusi į tave, Mona nusikvatojo, – taip pat isteriškai kaip ir vakare, prisimeni? Ji įėjo į kambarį, o tu, visą patalynę nuo siaurutės viešbučio lovos permetęs ant grindų, jau gulėjai išsirengęs ir rūkydamas klauseisi „Karmen siuitos“, neatskiriamos visų tavo koncertinių kelionių palydovės. Mona sustingo tarpduryje, staiga įsisąmoninusi, kad vėl turės tave prarasti nežinia kuriam laikui, ir nuo šios minties pasijuto tarsi išskrosta. Jos akys tikriausiai sustiklėjo, o gal – pritvinko siaubo, nes pasakei:
– Na, ko spoksai į mane kaip į kokią rupūžę? Eikš šen, pasiklausysim muzikos... – ir ištiesei Monai ranką.
Monika prapliupo kvatotis. Ji kniūbsčia parpuolė šalia tavęs, trūkčiojo juoko tampoma, nebepažindama savo balso, tokio užkimusio, žemo, laukinio, tarsi joje staiga būtų nubudęs koks svetimas, konvulsyviai besistengiąs ištrūkti, keisčiausiai riaumojantis sutvėrimas. Rodės, ji uždus nuo šito pikto, negera lemiančio juoko, kuris, godus it ugnis, nusitverdamas kiekvieno prisiminimo, žodelyčio, judesio, daikto, ėjo vis smarkyn ir smarkyn. Tu stebėjai ją su kantriu nepasitenkinimu, tačiau kai po tavo kaip visada išraiškingo ir šokiruojančio pasakojimo apie siaubą, kurį vaikystėje sukėlė iš Australijos atvežtas Juokų Maišelis, spazmų tampomu Monos veidu pasruvo ašaros, sugriebei ją už rankų ir pradėjai skaudžiai sukti. Jos rankos pasirodė šlapios ir šaltos, nes
Net važiuodama autobusu iš stadiono į viešbutį, Mona galvojo vien apie pritrenkiančią katastrofą, – juk lijo, kelias buvo slidus, apgirtęs vairuotojas skraidino mus nutrūktgalvišku greičiu.
Ties kiekvienu posūkiu Mona stverdavo mane už alkūnės, šnibždėdama:
– Oi, tuoj apsiversim, ir niekam nepavyks išlįsti, mes juk čia supresuoti kaip šprotai konservų dėžutėj...
Tikrai, autobuso salone buvo klaiki kamšalynė, nes kiekvieną iš vienuolikos tavo muzikantų buvo apspitę dešimt tokių kaip Mona, aš ar Enrika, – orių jausmingų būtybių, kurias pašiepdamas vadinai „jos ėjo paskui kareivius“... O kur dar visas techninis ir aptarnaujantis personalas (išties – baisūs terminai, bet nematau prasmės smulkintis) arba tos laimingosios, kurioms laikinai, bet oficialiai pavyko įsidarbinti jūsų kostiumininkėmis ar grimuotojomis. O kur dar begalė palubėse sukabintų, it arnotai plevėsuojančių kostiumų ir kitokios butaforijos, suteikiančios tavo koncertui operinio pompastiško blizgesio. Jos niekaip nepatikėdavai krovinių furgonui.
O važiuojant per tiltus Mona prisiplodavo prie lango, šūkčiodama:
– Cha, kokiais zigzagais jis varo, mes tuoj nusiversim į upę! Įsivaizduoji, kaip mes skęsim?!!
Aš įsivaizdavau tą mūsų skendimą taip, kaip godžiai išplėstomis akimis jį regėjo Monika, surikusi, kai nuo lentynų pradėjo kristi gitaros, saksofonai, smuikai, fleitos, nutilusi, pasigirdus piktdžiugiškam daugybės dūžtančių butelių skambesiui, netekusi žado, kai, šokant vandens sulėtintą mirties šokį, nebeatpažįstamai persimainė tavo, tavo apaštalų, tavo mokytinių veidai...
Autobusui grėsmingai pasvirus virš skardžio, Mona pašoko ir veriamai sukliko, net tu atsisukai:
– O viešpatie, mes krentam, viskas!!!
Mes kritome ilgai ilgai, it sulėtintame filme, kad Mona galėtų mėgautis, regėdama, kaip tavo veide nuostaba virsta siaubu, kaip reikiamu momentu įsijungia portatyvinis magnetofonas, kuriame lyg tyčia įrašyta Bethoveno „Odė džiaugsmui“, kaip plastiškai vartaliojasi mergaičių kūnai, it jos visos ligi vienos būtų meninės gimnastikos čempionės, kaip efektingai dūžta stiklai, smigdami į akimirksniu kraujais pasrūvančius muzikantų veidus, kaip pratisai „Mama, mamyte!!!“ spiegia kažkieno dukrelė, kaip vartaliodamasis it žaislinis rieda raudonas autobusas, mirgėdamas juodomis gotiškomis raidėmis „Bedugnė“... Be... gnė... Be... ugnė... edug... Bedugnė, sakytumei, rinkdamas savo ansambliui pavadinimą, būtumei numatęs ir jo sensacingą žūtį. Galų gale, išvaikydamas užsimiegojusius žvirblius, vieversius, zylutes, kurie puolė į dangų it pilki, šaižiai cypiantys grumsteliai, autobusas šlumštelėjo į skardžio apačioje vešėjusius alyvų, – taip – žydinčių, kvepiančių alyvų – krūmus ir, sprogus benzino bakui, užsiliepsnojo pragariškai gražia liepsna. Pastebėjusi, kad liepsna anaiptol nėra bežadė, o skleidžianti šiurpų ir didingą lyg sakralinis tibetiečių giedojimas gaudesį, Mona staiga pašoko ir apimta tiesiog laukinio siaubo, kniubdama, kliūdama už krėslų, ranktūrių ar praėjimą užgriozdinusių daiktų, aikčiodama nusibrovė prie durų. Ji greitakalbe verksmingai kažką sušnibždėjo vairuotojui, tas švilpaudamas sustabdė autobusą, ir, kai Mona jau buvo beišlipanti, vienu šuoliu, tarsi plėšrus medžioklis žvėris, šalia atsiradai tu ir, skaudžiai suspaudęs jos petį, įsakei:
– Pasilik, šiąnakt norėčiau su tavim pasišnekėti...
Mona, jausdama, kaip daužosi širdis, nuolankiai atsisėdo ant laiptelių. O tu apgraibomis grįžai į savo vietą. Geltonplaukė mergiščia, tabaluodama rožiniais kedais apautomis, per kėdės ranktūrį permestomis kojomis, kaipmat apkabino tavo kaklą ir ilgais oranžiniais nagučiais ėmė šiaušti tavo plaukus. Bejausmiu veidu, nieko nematydamas, tu spoksojai pro aplytą langą. Autobusas vėl pajudėjo, salone buvo tamsu, vieni miegojo, kiti kažką niūniavo, dar kiti – bučiavosi, taigi tvyrojo ta tingios ramybės atmosfera, kurioje norisi plūduriuoti kad ir amžinybę, bet Mona pasijuto iš jos tarsi išstumta.
Lygiai taip Monika jautėsi ir per tą improvizuotą banketą estradoje, kai nepratarei jai nė žodžio, tik atsistojai šalia ir, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, linguodamas pirmyn atgal, užvertęs galvą stebėjai, kaip nuo vandens dumba spalvoto polietileno stogas.
Raibuliuojančia, šnarančia vandens siena atitverti ne tik nuo tuštutėlio stadiono, bet, rodės, ir nuo viso pasaulio, mes susispietėme ant estrados, aplinkui geltoną stalą, ant kurio per koncertą stovėjo stiprintuvai, o dabar – nė nenugerti trilitriniai obuolių sulčių stiklainiai, skirti specialiai tai juodu kombinezonu apsitempusiai moteriškaitei, tikriau – videokamerai, tupinčiai ant jos peties lyg koks žaliom akim žybčiojantis, tyliai murkiantis žvėris. O mes gėrėme raudoną vyną, kurį kažkas, pasislėpęs nuo to budraus videožvėries, pilstė į nekaltutes baltos plastmasės stiklinaites. Visa buvo kaip sapnas: ir milžiniška, tuščia stadiono erdvė, pulsuojanti įtampa it laukas po praūžusio mūšio, ir kažkoks vienišius, užsimaukšlinęs vaiduoklišką polietileno kapišoną, juokingai straksintis nuo suolelio ant suolelio, ir balose besivoliojantys balionai, kamuoliai, plastmasiniai žaislai, plūduriuojantys serpantinai, popieriniai lėktuvėliai, ir toji tyla, į kurią atsimušdavo kelissyk bandytos užtraukti dainos it paukščiai į storą stiklą, ir, žinoma, lietus, lietus, lietus, suteikęs viskam savotišką sakralinę prasmę.
Mona pavydžiai įsižiuro į ką tik praūžusio triumfo paliestus, kiek pavargusius tavo muzikantų veidus, į mergaites, palaimingai šypsančias, besimėgaujančias išskirtiniu tos nakties žavesiu, bet, įsitikinusi, kad čia jos nėra, jau nebėra ir niekada nebebus, mintimis grįžo į tą vakarą, kai pirmąsyk pamatė tave jau ne TV, o „natūroje“.
Tame koncerte, kuriame kažkodėl dalyvavai kaip žiūrovas, mudvi su Enrika tave ir parodėme Monai. Tu stovėjai savo mėgstama poza, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, stumdomas pankų, puspankių, metalistų, visos tos margos, taip neseniai dar autsaideriais buvusių, staiga herojais tapusių (koks save gerbiąs laikraštis ar žurnalas išeis be juos liečiančių publikacijų?) vaikiščių minios, iš pogrindžio išlindusių išdidžiai liūdnų paskutinių hipijos mohikanų, na, ir visai atsitiktinai čia užklydusių, gerokai sutrikusių žmonelių. Į visa tu žvelgei iš aukšto, bet jau išmokęs žvaigždei privalomo šalto geranoriškumo. Tu nuvylei Moniką, nes be savo garsiojo grimo atrodei visiška priešingybė tam dekadentiškam antiherojui, niūriam ir sarkastiškam pop pranašui, kuriuo virsdavai pakilęs į estradą. Taigi buvai toks puikiai nuaugęs, santūrus ir žavingas idiliškos šeimynos tėvas, kokiame nors „Vogue“ puslapyje skanaujantis kalėdinį obuolių pyragą ar besigėrintis naujausios markės automobiliu. Tu pakėlei ant rankų savo sūnų, reklaminį garbanių, apvilktą zomšiniu kostiumėliu, ir nusišypsojai reklaminei žmonai, žaidžiančiai ilgėliausiu, tikėsimės, dirbtinių perlų vėriniu.
– Oho ho, koks vyriškis... – pašaipiai tarstelėjo Mona ir pridūrė – lyg rimtai, lyg tyčiodamasi: – reikėtų su juo susipažinti...
– Su ta savo aistra estrados žvaigždėms ir visokiems Bežaro šokėjų stiliaus tipams tu galų gale susigriebsi AIDS, – abejingai ištarė Enrika.
– Lažinamės, aš su juo dar ir pergulėsiu, – plykstelėjo Mona.
Ir, nespėjus mums ištarti nė žodžio, negailestingai alkūnėmis stumdydama žmones, ji nusiyrė link tavęs.
– Nuo kuklumo vyrukas nenumirs, – pasakė Enrika.
O Mona išplėšė tuos lapukus, tris kartus pabučiavo ir įsikišo sau už liemenėlio. Aš žinojau, kad ji žaidžia, žaidžia gerai išmanydama žaidimo „Mergaitė ir estrados žvaigždė“ taisykles, perprastas tyrinėjant Preslio, Lenono, Džagerio biografijas, žaidžia virtuoziškai, pasitikėdama savimi, su triuškinančia ironija ir abejingumu tau. Tačiau nei aš, veikiausiai – nei ji pati nepastebėjome, kaip žaidimas virto rimta ir pavojinga liga, taigi – liga, nes sakyti, kad tai buvo meilė, man kažkodėl neapsiverčia liežuvis. Nežinau, kaip ir kada Monika su tavimi susipažino, – ne todėl, kad ji nebūtų man apie tave pasakojusi. Priešingai, ji kalbėdavo ir kalbėdavo apie judu, tačiau tie pasakojimai neretai prieštaraudavo vienas kitam, paneigdavo vienas kitą, buvo neįmanoma atskirti, kur tiesa, kur pusiau tiesa, o kur – žaižaruojanti Monos fantazija, kėlusi tau tokį nepasitikėjimą. Antra vertus, sunku ją įtarti viską prasimanant, nes pats žinai, kokių neįtikimų dalykų buvo pilna Monos kasdienybė, kaip glaudžiai, it pačios nutapytame paveiksle, pynėsi jos gyvenimas ir jos fantazija. Taigi aš nežinau, kaip judu susipažinote: ar gatvėje atpažinęs žaliaakę autografų mėgėją nusivedei ją gerti kavos, ar, rizikuodamas būti suplėšytas į gabalus įsisiautėjusių gerbėjų, per koncertą nušokęs nuo scenos ir pakišęs Monai mikrofoną, mėgavaisi, kaip ji virpančiu balseliu traukia tavo dainele, ar pati Monika, patykojusi tavęs prie tarnybinio Sporto rūmų įėjimo, padovanojo savo paveikslą, ir beliko tai aplaistyti šampanu. Viskas jau buvo įvykę, kai vieną vakarą mes trise sėdėjome raudonajame Monos kambaryje ir, išsiuntęs ją užplikyti tau arbatos, kaip tik – tau, tai ypatingai pabrėžei, žaisdamas sidabriniu kamščiatraukiu, pašnibždomis manęs paklausei:
– Kaip tu manai, ji mergaitė ar moteris?
Tu paklausei taip naiviai ir atviraširdiškai, lyg mokinukas, kad aš nebežinojau, kaip man elgtis – nustebti, juoktis ar – supykti. Vėliau Mona šį klausimą priskyrė tai tavo pusei, kurią vadindavo „kaliguliškąja“... Į tai tu, kukliai numojęs ranka, nutęsdavai:
– Na ką tu, vaikyti, tu mane pervertini...
Mano manymu, nors mirk iš juoko. Bet Mona buvo tvirtai įsitikinusi, kad susidvejinimas – tavo esmė ir tavo gyvenimas eina dviem lygiagrečiomis, švytinčiomis, niekada nesusikertančiomis linijomis – tarsi geležinkelio bėgiai. Monikai kaip tik toks tu ir buvai reikalingas, ji mylėjo abudu tavo veidus, abi tavo sielos puses, abi tavo gyvenimo linijas.
Tu žinai, Mona išaugo be tėvo, jis tik trumpam šmėstelėjo jos gyvenimo pradžioje, lygiai kaip ji – jo gyvenimo pabaigoje, mirtininkų palatoje. Monika buvo išsiilgusi santūrios vyriškos globos, kurios, net labai norėdami, negalėjo suteikti jos bendraamžiai, ir, kiek įmanoma išplėtusi judu skiriančius dešimt metų, banaliausius (nesakau, kad visi buvo tokie) tavo pamokymus bei patarimus, priimdavo juos su džiugiu dėkingumu. Mona, visada tokia atžari kiekvienam, norinčiam pagelbėti, pasišiaušianti it ežys, įtarusi ką nors norint jai patarti, nepakenčianti net savo motinos, jei ši mėgindavo kištis į tokį išdidų ir savarankišką dukters gyvenimą, tavo paauklėjimų, pamokymų, patarimų geidė lyg blyškus rūsio augalas dienos šviesos. Pajutęs Monikos klusnumą, tu kaipmat tapdavai Mokytoju, Meisteriu, Guru, postringaudavai lėtai, iš aukšto, su baisiausiu aplombu, nutaisęs reikšmingą ir mąslų veidą, vėlgi, kaip iš „Vogue“ reklamos, nė nepastebėdamas savo mokinės viduje kartkartėm plūstelinčių ironijos gūsių, kuriuos ji pati stengdavosi kuo greičiau numalšinti. Monika tirpte tirpdavo nuo tavo tėviško supratingumo, atidos, oraus gerumo, kurių, galų gale, tu ir pats išsigąsdavai, nes troškai, kad ji tave matytų kitokį, tą piktąjį, ciniškąjį, žiaurųjį, besižavintį Kaligula ir net savo sūnų jo garbei pavadinusį Gajumi; tą ištvirkusį ir nuodėmingąjį, kurio nuotykiai buvo tučtuojau apipinami legendomis, taigi tokį estradinį Kazanovą, į kurį tareisi esąs panašus, kai per koncertus savo šviesius plaukus susirisdavai į kaselę. Bet ir tas antrasis tu buvai jai reikalingas. Ji leidosi užgaunama, žeminama, išduodama, skaudinama tiek siela, tiek kūnu, kartais tiesiog stebėdamasi savimi kaip kokia šuniškai nuolankia ir ištverminga melodramų heroje, kuriai anksčiau jausdavo vien panieką. Kartais, kai tu sulaužydavai jos orumą, nepriklausomybę, išdidumą it degtukus, tą panieką ji pajusdavo net pačiai sau. Bet ir už tai buvo tau dėkinga.
O dar tu būdavai joks. Šitos tavo būsenos Mona negalėdavo pakęsti, toks tu jai, ir ne tik jai, keldavai siaubą, kaip tos neįmenamos oro ir vandens srovės bei garsai Bermudų trikampyje, verčiantys žmones šokti iš laivų. Tu tikriausiai nė pats nežinai, kad kartais, nors ir retai, būni joks, ir tie, kurie tvirtina esą tu siaubingas žmogus, turi omenyje kaip tik šią, tau pačiam nepavaldžią, kitiems nesuvokiamą, niekaip neapibūdinamą būseną, o ne tą, „kaliguliškąją“, kurią grožėdamasis kuri it vaikas kaladėlių pilį. Bet laimė, joks tu būdavai retai, vos kelissyk per trejus judviejų su Monika bendravimo metus.
Tačiau tą vakarą, siurbčiodamas raudoną plastmase atsiduodantį vyną, tu staiga tapai joks, ir tai kaipmat pastebėjo visi, ne tik Mona.
Beje, kaip tik tada aš ir suvokiau, kodėl toji tavo būsena kėlė Monai tokį siaubą: iš tavęs buvo nebeįmanoma pasityčioti, pasijuokti, net švelniai pasišaipyti. Šiaip jau pagrindinis Monikos skydas apsisaugoti nuo tavęs buvo juokas. Ji šaukdavo, atlaidžiai kvatodama ir plodama rankomis:
– Na, bet jis – juokingas, stačiai juokingas, juokingas, ir tiek.
Taip, tu buvai juokingas, stačiai juokingas, juokingas ir tiek, kai peržengdavai leistinas ribas auklėdamas, moralizuodamas, užmiršdamas ar kankindamas Moniką. Žinoma, ir juokiantis Monai reikėjo būti atsargiai, kad, gink Dieve, savo ironija nesugriautų tos triumfo kolonos, ant kurios pati tave užkėlė! Bet tą sulytą naktį, kai Monikai užvis labiausiai reikėjo iš tavęs pasijuokti, buvai joks. Lygiai kaip ir prieš dvejus metus, liepos 3-ąją, prisimeni? Monika grįžo iš gimdymo namų, ir, glausdama prie krūtinės sūnų, paskambino tau. Automatas ilgai nejungė, buvo sunku girdėti vienas kitą, ir Monika rėkte išrėkė naujieną, tikėdamasi, jog nudžiugsi. Staiga ji nutilo, paklusniai linkčiodama galva, nepratardama nė žodžio išklausė, ką jai kalbėjai, ir kaltai sulemenusi:
– Aš atsiprašau. Labanakt, – padėjo ragelį ir pradėjo visa trūkčioti, niekaip negalėdama pravirkti.
Jos sūnus užtat tuoj pat pravirko, o aš ėmiau šaukti, norėdama jį perrėkti:
– Na, Mona, baik tu! Spjauk tu į tą tipą! Bet jis – juokingas, stačiai juokingas, juokingas, ir tiek!!! Lažinamės, kad vietoje „alio“ ar „klausau“ jis atsiliepė tuo savo idiotišku „kalbėkit“...
– Ne. Ne, – sausai atsakė Mona, nusisukusi nuo sūnaus, nusigręžusi veidu į sieną, taip ir nepravirkusi. – Jis visai ne juokingas. Baisiausia, kad jis – joks.
Lygiai tą patį ramiai ir beviltiškai Mona konstatavo po koncerto, kai, beveik apimta ekstazės, Enrika spiegė:
– Dieve mano, bet jis – stulbinantis! Fantastika! Toks triumfas! Kas per žmogus!!!
– Jis joks.
Taip, tu – gal ir buvai joks, bet tavo triumfas išties buvo stulbinantis. Įdomu, ką tu jautei, kai keliatūkstantinė minia staiga nuslydo nuo tribūnų, akimirksniu pralaužė grandine susikibusių milicininkų kordoną, vienu galingu balsu šaukdama tavo vardą nuūžė per aikštę ir apgulė estradą. Apimti ekstazės, kiaurai lietaus permerkti paaugliai tiesė į tave rankas rituališkai styrančiais plėšriais pirštais – smiliumi ir mažyliu, badė jais orą, it visa erdvė knibždėte knibždėtų priešiškų akių, kurias žūt būt reikia išdurti, skanduodami drauge su tavimi:
– Niekas nepakeis mano pasaulio! Niekas! Niekas!!! Niekas!!!
Tu atkišai jiems mikrofoną, norėdamas bent sekundę leisti pailsėti savo jau kimstančiam balsui, nes kažkodėl nepripažinai fonogramų. Muzikantai irgi nutilo, o minia, sutartinai banguodama, griausmingai lyg jūra per štormą ošė:
– Niekas nepakeis mano pasaulio! Niekas! Niekas!! Niekaaas!!!
Ką tu jautei, kai staiga visos tos jaunos sielos, kurių grasinantys nebeprasiskleisti pumpurai buvo panašūs į akmenis, sprogo, išsiskleidė priešais tave kaip fantastiški kaktusų žiedai, atsivėrė kiekvienam tavo judesiui bei žodžiui? Jauni žmonės, kuriems vienatvė ir susvetimėjimas buvo jų kasdiena, jauni žmonės, nebepažįstantys motinų, tėvų, mylimųjų ir patys nei jiems, nei sau nebepažinūs, jauni žmonės, kurių negailestingos pramogos virto lėtine savižudybe, jauni žmonės, kurių neviltis ir abejingumas tapo chroniški, jauni žmonės, apmeluoti, apgauti, nepatiklūs, baugštus, kupini užslėpto įniršio, lyg žiauriai muštruoti žvėriūkščiai staiga pakluso ir atsidavė tau, nes, pakerėti neaprašomos kaip ir visos kitos roko koncerto magijos, jie įžvelgė tavyje Mokytoją, Pranašą, Dievą.
O Monika visa tai stebėjo abejingai, tarsi Amazonės potvynį, ugnikalnio prasiveržimą, taifūną ar dar kokią tolimą, niekada jos nepasieksiančią ir nepaliesiančią stichiją, kas dieną siautėjančią kiekvienoje informacinėje televizijos programoje. Tik kelissyk ji pratarė:
– Niekas nepakeis mano pasaulio... niekas...
Kartojo tą frazę automatiškai, vos judindama lūpas, primerkusi akis, kaip užkalbėjimą, kurio žodžiai ne visada turi prasmę, kaip mantrą, kur svarbiausia ne reikšmė, o raidžių išsidėstymas:
– nepak eisma nop asauli onieka snepa keisma nopa sau lion ieka snepa keisma nopasa ulio...
Bet toji mantra staiga ėmė veikti, ir Mona suprato, kad jos uždarą it perregimas stiklo rutulys pasaulį galima pakeisti. Galima pakeisti jo atsisakant, jį sunaikinant. Mona prisiminė vaikystėje turėjusi krabą stikliniame rutulyje, jai nepaprastai knietėję ištraukti tą sudžiūvusį gyvį laukan, pačiupinėti, pauostyti. Ir kartą, užsidariusį, kad niekas nematytų, vonioje ji sudaužė rutulį. Stiklai, rudo šarvo šukės, subyrėję čiuptuvai, sueižėjusios žnyplės plačiai pažiro ant žalio linoleumo. Krabas ir stiklinis rutulys pasirodė neatskiriami. Pati Monika, nesugebanti būti tarp žmonių, nemokanti įsiterpti į jokį didesnės kompanijos pokalbį (ji galėdavo bendrauti tik dviese, akis į akį), vien stebinti pasaulį liūdnom, įdėmiom akim, su kalta šypsena, jautėsi it tas krabas stiklo rutulyje. Retkarčiais į tą savo rutulį ji įsileisdavo mane. Visados – tave, nors šią privilegiją tu priimdavai kaip savaime suprantamą dalyką, tiesiog – nė nepastebėdavai. Bet iš savo stiklinio rutulio pati Mona neišeidavo niekada. Jį buvo galima tik sukulti, sudužtant pačiai.
Monika stovėjo priešais tą įsikaifavusią, azartišką minią tavo pusėje, ant estrados, tarp mojuojančių ekstravagantiškais megztiniais įsišėlusių muzikantų mergaičių, truputį išsigandusių vaikų, automatiškai kinkuojančių senukų, matyt, kažkieno tėvų, stumdoma dviejų berniūkščių, šaukiančių vienas kitam lūžtančiais balsais:
– Žiūrėk, seni, žiūrėk, mūsų pusė – tai Švedija, o jų – Tarybų Sąjunga! Iš mūsų pas juos bėgti galima, o iš jų pas mus – ne, iškart semia – ot kaifas!
– Aha! O ta aikštė su balom – tai jūra! Abudu leipo juokais, pliaukšėjo viens kitam per petį, švilpė ir vis kartojo, kartojo, kartojo, niekaip negalėdami atsidžiaugti savo atradimu, dairydamiesi, ar aplinkiniai juos girdi, ar deramai įvertina. Mona tik gaižiai šypsojo, žiūrėdama, kaip atitvertos gyva milicininkų siena siautėja tribūnos ir kiekvienas, bandantis pavieniui ar grupele prasiveržti link estrados, yra tučtuojau sulaikomas, čiumpamas už pakarpos, plaukų, rankų ar kojų, negailestingai velkamas per šlapią asfaltą ir bloškiamas atgal į minią, sutinkančią jį kaip didvyrį. Na o tiems, gudriesiems, budriesiems, apsukriesiems, patekusiems po estrados stogu, niekas netrukdė perbėgti ir prisijungti prie skėčiais mirguliuojančių tribūnų...
Taigi Mona skrupulingai ir preciziškai it patanatomas analizavo viską, kas dėjosi aplinkui, niekaip, nei kūnu, nei siela, negalėdama prie to prisidėti. Tai buvo keista, juo labiau kad Monika visada dievino tokių milžiniškų roko koncertų nuotaiką, dievino dar tada, kai ši mums tebuvo pažįstama vien iš pasakojimų, nusitrynusių Vudstoko festivalio fotografijų, pašaipių, piktų žinučių kokiame „Įvairenybių kampelyje“ ar iš pirmųjų vogčia prasiskverbusių videofilmų, kuriuos žiūrint kūnas savaime imdavo trūkčioti, rankos kildavo į viršų, o iš burnos verždavosi šūksnis. Aš puikiai prisimenu, kaip seniai seniai, per kažkokį lyg ir „Lokomotyvo GT“ koncertą, mudvi su Mona, jau prisižiūrėjusios filmų, ryžomės atsistoti, iškelti rankas ir kažką surikti. Bet tuomet toks elgesys dar buvo uždraustas vaisius, ir, dviejų milicininkių labai nešvelniai sugriebtos už parankių, mes buvome išvestos iš salės, nugabentos į skyrių ir kokį pusmetį svarstomos per kiekvieną klasės valandėlę.
Tiesa, iš pradžių Mona dar bandė įsijausti į laukimo pritvinkusią, artėjančios audros ir tuoj prasidėsiančio koncerto įelektrintą atmosferą, gėrėjosi į tribūnas plūstančia marga minia, tyčiojosi iš visaip tave ir tavo „Bedugnę“ liaupsinančio elektrotablo, leipo juokais, kai, prapliupus liūčiai, tarsi žinodamos tavo pomėgį absurdui ir nonsensams, į aikštę įvairavo trys gaisrinės mašinos, pasiruošusios vandens čiurkšlėmis gesinti įkaitusią minią. Džiugiai klykdama plojo katučių, kai, grūmojant perkūnijai, minia vienu metu išskleidė skėčius, sakytum visi būtų ilgai repetavę, ar – kas mostelėjęs burtų lazdele. Monika tebeplojo ir tebešaukė, kai į estradą išbėgę tavo muzikantai griausmingais akordais sveikino publiką, bet staiga nutilo ir sustingo, kai įskriejai tu. Ji tylėjo, kai miniai kurtinamai klykiant nusviedei į šalį savo nepakeičiamąjį cilindrą, ilgą juodą, raudonu šilku pamuštą apsiaustą ir laimindamas pakėlei rankas. Ji tylėjo, nors matė tik juodu triko aptemptą tavo nugarą ir kaspinėliu surištą kaselę, o ne kvailokos nuostabos kupiną veidą, su kuria žmonės paprastai stebi tai, kuo niekaip negali patikėti. Ji nematė, kaip tą nuostabą staiga pakeitė išdidus akiplėšiškas džiaugsmas, kaip fanatiškai suspindo tavo akys, kai pasviręs, tarsi eidamas prieš vėtrą, patraukei link minios, godžiai geriančios kiekvieną tavo žvilgsnį, judesį, žodį, nelyginant dykumos smėlis vandenį. Žinau, kad tokiais momentais Mona jausdavosi tave prarandanti ir su akla neapykanta pavyduliaudavo daugiatūkstantinei miniai, kuriai atnašaudavai visiškai savęs netausodamas. Šį sykį, publikos it milžiniško magneto traukiamas, tu išnėrei iš po stogo, sustingai ant pakylos kraštelio, nekreipdamas dėmesio, o gal – nė nepastebėdamas, kad vandens srovės plauna kruopščiai, pagal geriausio Kabukio teatro albumo pavyzdžius padarytą grimą, kad be tos kaukės tu lieki nuogas, kaip ir dera pranašui, prieš lietaus krikštijamą minią. Kaip tik tuomet Enrika įsikibo man į rankovę, šaukdama:
– Kas atsitiko Monikai?! Tu pažiūrėk, kas gi atsitiko Monikai!?
Aš pasižiurėjau į Moną, į blyškų, visiškai bejausmį jos veidą ir persmelkta baimės suvokiau, kad nieko nebegalėsiu jai nei pasakyti, nei padėti, nes jos jau čia nebėra. Nebėra ir nebus, nebėra ir nebus.
O Enrika, nuolatos „apsinešusi“ Enrika, visų savo kvaišalų išradėja ir kartu bandomoji pelė, šaukė pagal tavo dainos ritmą, pasilinguodama ir rankomis spausdama smilkinius:
– Kas atsitiko Monikai?! Kas atsitiko Monikai?! Kas atsitiko...
1987
Ivanauskaitė, Jurga. Kaip užsiauginti baimę: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.