JŪROS DAIKTAI

       „Kai kurios išskirtinės vietovės, pavyzdžiui, pajūrio miestai, atsiveria dangui nelyginant lūpos ar žaizda“, – kadaise rašė Albert'as Camus. Kaip tada, taip ir dabar pasitaiko žmonių, besistiebiančių pabučiuoti tas dangaus bučiniui atvertas lūpas – ar žaizdą. Beviltiški ir beatodairiški kranto poetai.
       Visiškai nebūtinai kranto poetai turi rašyti eilėraščius. Dažniausiai jie nemoka net plaukti – ką jau ten kalbėti apie literatūrą. Atsiraitoję kelnes, švytruodami baltomis blauzdomis, jie braido seklumomis, tyrinėdami dugną, arba tarsi mirštančios žuvys tyso ant kranto ir nejudria akimi stebi dangų. Kartais jų susirenka tiek daug, kad nebėra kur pastatyti koją.

       Paplūdimyje poetai, net ir tituluoti, nedaug kuo skiriasi nuo paprastų mirtingųjų. Lengvai galima palaikyti juos atostogaujančiais buhalteriais. Paplūdimyje vidines poeto grožybes akimirksniu nukonkuruoja išoriniai vyriški atributai. Čia ta vieta, kur liūdnaakis Rambo pirmu smūgiu nokautuoja liūdnaakį Rimbaud. Belieka kiek įmanoma išdidžiau nuleisti žvilgsnį ir paieškoti mažiau pavojingų struktūrų.
       Jūra išmeta pačius netikėčiausius daiktus, tačiau jų slaptingi ryšiai - stulbinančiai akivaizdūs. Jūros daiktai nefunkcionalūs – žmogaus jiems primestas funkcijas sąžiningai nugraužia sūrus vanduo, – jie per daug nefunkcionalūs, kad nieko nereikštų. Jūra juos gludina tol, kol lieka tik esminės, tikrosios jų savybės - visiškai nebe tos, prie kurių buvome įpratę. Tyrinėjant galima rasti begalę jūros daiktų požymių ir skirtybių, tačiau vienas požymis akivaizdžiausias. Tiek jūržolė, tiek gintaro gabalėlis, tiek senas kairysis batas – visi jie yra gražūs. Būtent šis požymis ir padeda atskirti tikrą jūros daiktą nuo falsifikato. Jūros daiktai visada gražūs ir anaiptol ne tokie nepavojingi kaip atrodo. Paprasčiausia jūržolė tik ir laukia, kaip niekais paversti visą jūsų pasaulio sampratą. Kartais užtenka kaip tik to nedidelio trupučio, kurį jūržolė gali jums pasiūlyti – spalvos, formos, net kvapo. Jūržolei suteikta dieviška galia – būti ženklu; net jei juo ir nebūtų, vis viena liktų amžina, puikiai atlikta užuomina. Gestas, kuriuo jūržolė sviedžiama jums po kojų, yra tobulas. Jūržolių atvašynuose auga abejingos aistros sklidinas poezijos žiedas.

       ________

       Pasiraitoję kelnes, jie braido seklumomis, tyrinėdami dugną, arba tarsi mirštančios žuvys tyso ant kranto ir nejudria akimi stebi dangų. Kartais vienas kuris pavargsta ir užsimerkia. Jo veidas, palytėtas nematomų pirštų, tampa stulbinamai gražus. Bičiuliai iš lėto pasuka galvas, bet tik tam, kad įsitikintų: taip, išties, taip ir yra – ant kranto guli dar vienas, naujas, tobulas jūros daiktas.

       FAUSTAS RETORTOJE

       Žmonės yra gerokai liūdnesni nei atrodo. Tie žmonės, jie stengiasi. Jie stengiasi atrodyti visokiais – linksmais, nerūpestingais, susimąsčiusiais, graužiamais tragiškų aistrų ir nenugalimų ydų. Kai kurie jų daro tai talentingai, kiti - mažiau; dar kiti, nuskriausti svarbiausios iš mūzų, Melpomenės, atrodo it traukulių ištiktos marionetės. Tačiau jei reikėtų parašyti ką nors tikro apie žmones; iškalti akmenyje dantiraščiu, tikintis, jog apsisukus didžiajam ratui dar bus kas nors, kam trūks plyš prireiktų istorijos, reikėtų parašyti: žmonės yra gerokai liūdnesni nei atrodo.
       Jūsų žmona, bičiuli, būsima našlė. Nešiokite gedulą.
       Jūs būtinai, būtinai vienąkart išsiaiškinsite, jog užimate kieno nors – nesvarbu kieno – vietą. Atsigręžkite į savo pirmtakus. Prieš siūlydami amžiną meilę, pasiteiraukite išrinktosios, kaip ji vadino savo buvusį mylimąjį. Kad nereikėtų mokytis iš naujo. Netikėkit, jog esate pirmas. Pirmų nebūna. Ištisa, nesibaigianti, nepraeinanti rotacija. Jau dabar jūsų kūne nebėra nė vienos ląstelės iš tų laikų, kai jums buvo septyneri. Dvylika. Devyniolika. Trisdešimt treji. Jūsų glėbyje moteris. Ji keičiasi. Tos, kurią glostė jūsų ranka prieš aštuonerius metus, neliko nė kvapo. Norite anos, buvusiosios? Laikykite dėžutėje jos plaukų giją ir nukarpytus nagus. Visa, kas jums lieka: relikvijos dėžutėje, efemeridė delnuose, amebų apsikabinimai. Todėl: nagai, plaukai, formalinas. Ir viską užrašyti, it laboratorijoje. Eksperimentas, net ir nepavykęs, turi šiokios tokios naudos, jei viskas nuosekliai užrašinėjama.
       Tas, kuris viskuo rūpinasi, rūpinasi ir jumis. Įgudusiais pirštais pašalina žieves, luobus, lukštus, vis nuogyn ir nuogyn, kol nebelieka nieko. Beprotis: vienoje rankoje - peilis, kitoje – svogūnas. Lupa bejausmiu veidu, net neapsiašarodamas, ir maumoja, lupa ir maumoja. Vis nuogyn ir nuogyn, kol nieko nebelieka, visiškai nieko. Tik sutraiškyto svogūno kvapas. Tas su peiliu prieina prie jūsų, pasilenkia ir pučia jums į veidą. Nereaguokite. Apsimeskite, jog nieko nepastebėjote, nieko neužuodėte. Šypsokitės. Šypsokitės, kai jus pradės nurenginėti. Kalbėkite mantrą: buvo ir nebėr, bus ir neliks, turėjau ir atėmė, nėra ir nereikia. Arba rėžkite jam į akis: išpurtęs kvaily, striptizų maniake! Taip ir pasakykite. Jam patinka drąsūs svogūnai. Ir nereikia bijoti – jūs visko dar tiek daug turite. Turite daug gražaus laiko. Nieko nėra baisiau už gražų laiką. Žiūrėti į gražų laiką ir laukti, kol nebeprisiminsi daugybos lentelės. Vardų. Vardo. Tada bus lengviau. Galbūt.
       Ką visa tai reiškia? Dar to betrūko, jog tai ką nors reikštų. Sakau jums, beprotis. Tobula mašina, įgyvendinanti rotacijos principą praktikoje. Rrrotacija! Rrrrau! Veikia. Nagi pareguliuokim. O dabar seriją, trrrasuojančiom: rototototacija. Aha, vyruti.
       Jei jus guodžia mintys, galite galvoti. Galite skelbti hipotezes, kurių niekas nepatikrins. Galite vaizduotis esąs eksperimento auka. Pastėrusi Pastero pelytė. Tas, kuris viskuo rūpinasi, užsirašo duomenis į storąjį sąsiuvinį. Tas, kuris viskuo rūpinasi, moka rašyti. Tai jus guodžia, jei dar galite galvoti.
       Kažkas ateina. Ne, neateina. Kažkas bus. Ne, nebus. Jeigu ir būtų, kas iš to.
       Nesupaisysi. Gal kada vėliau, bet dabar tai ne, nesupaisysi, kur jau.
       Sielojatės? Ak.
       Nenorite, kad jūsų mylimoji mirtų. Ką gi, aš taip pat nenoriu, kad mūsų mylimoji mirtų.
       Tačiau gedulą nešiokite. Gedulą nešioti tauru. Ir nepamirškite storojo sąsiuvinio. Tas, kuris viskuo rūpinasi, pasirūpins ir jumis.
       O kol kas turime daug gražaus laiko.

       PAGIRIAMASIS ŽODIS MINORUI

       Pastaruoju metu tenka išgirsti keistokų kaltinimų, adresuotų rašantiems, tapantiems ar ką kita panašaus veikiantiems. Kūrybos vakaruose, parodą atidarymuose tik ir girdi: kodėl jūsų kūryba tokia liūdna, kur dingęs gyvenimo džiaugsmas, kodėl jūsų paveiksluose tiek nevilties etc.
       Matyt, ypatingo optimizmo iš dabarties žmogaus vargu ar verta tikėtis, tačiau kas galėtų atsakyti kad ir į tokį klausimą: ar, sakykim, koksai Homeras buvo didesnis optimistas už mus?
       Kažkodėl mūsų platumose japonų seniai įvertinta ir įvardinta estetinė kategorija -
       „skaidrus liūdesys“ – suvokiama kaip nevilties išraiška, kaip kraštutinis pesimizmas. Veikiausiai kalti patys suvokėjai, įpratę menu laikyti džiuginančius širdį paveikslėlius. Vienaip ar kitaip, kaltinimai neviltimi daugiausia būna laužti iš piršto. Apkaltinti neviltimi galima ir patį J.S.Bachą, kurio didesnė pusė kūrybos – minorinė, tačiau tikrosios nevilties reikėtų ieškoti mažore. Mažoritai - optimistai a la Dunajevskis – dažniausiai būna sunkte persisunkę neviltimi, o visa jų žvali nuotaika ir pabrėžtinas sveikatingumas yra gerokai isteriški, demonstratyvūs. Mažoritai niekaip neranda sąlyčio su tikrąja realybe, visas savo pastangas nukreipdami išorėn. Tai žmonės, supainioję duris; savuoju „aš“ klaidingai laikantys savo pavardę, oficialųjį statusą ar tai, ką bendrabūvio tribūnai klastingai vadina „geru vardu“. Mažoritai didina savo lyginamąjį svorį, prisirišdami prie kojų girnapuses, ir retas kuris pastebi bėgąs vietoje. Tiesa, trokštamą tikslą jie pasiekia ir tokiu būdu, nes jų tikslas nereikalauja nei eiklumo, nei keliautojo išminties. Pakanka elementariausio gudrumo ir šiokių tokių oratorinių sugebėjimų. Visų mažoritų tikslas vienas – kad juos pastebėtų, atkreiptų dėmesį, žinotų, linksniuotų jų pavardes. Didžiausia mažorito svajonė – kad jo besišypsantį veidą nuolatos matytų minia. Susižavėjusi minia. Priemonių tam pasiekti yra begalė, tačiau visas jas vienija bendras bruožas – įsiteikinėjimas publikai. Mažoritai daro viską, kad tik jais žavėtųsi, ir labai pyksta, kai jais nesižavima. Keisti žmonės, pilni keistų įgeidžių.
       Tapti įžymiu žmogumi – karščiausias mažorito noras. Savuose sluoksniuose, tarp tokių pat kaip jie, visi mažoritai įžymūs. Tokia taisyklė: aš laikysiu tave įžymiu, bet ir tu, būk geras, atsilygink tuo pačiu. Kad ir kaip būtų apmaudu, pasaulio istorijoje įžymių mažoritų beveik nėra – na gal vienas kitas Napoleono sukirpimo kareiva ar bananų respublikos diktatorius.
       Gal todėl kiekvienas mažoritų veiksmas, kiekvienas žodis ženklintas nevilties, isteriškos nevilties.
       Mažoritai nujaučia įėję ne pro tas duris, tačiau sustabdyti save, patekusį mechaninių dėsnių karalijon, ne taip paprasta. Esi įsuktas į švelniai tiksinčių ratukų, smagračių ir suspaustų spyruoklių sistemą. Esi vienas jų. Įsivaizduoji, jog dirbi kad pragyventum, nesuvokdamas, jog dirbi kad negyventum. Kol tu renkiesi daiktus didžiulėje parduotuvėje su iškaba „Komfortabilus gyvenimas be jokių rūpesčių. 20% nuolaida!“, tikrasis, vienintelis, nepakartojamas tavo paties gyvenimas vedamas areštinėn. Galimas dalykas, jog judu daugiau nebesusitiksite.
       Beje, griebti laužtuvą ir pulti tą neaiškios (arba pernelyg aiškios) paskirties mechanizmą taip pat ne išeitis. Išeitis slypi pačiame žodyje – išeiti. Išeiti, ir viskas. Nedalyvauti. Nebūtina tapti atsiskyrėliu, pakanka atsitraukti vos porą žingsnių ir laukti, kol atsivers kitos durys, kurios yra, kurios privalo būti. Niekas nepasikeis, bent jau iš pažiūros: čia taip pat dirbami darbai, bendraujama su žmonėmis, net ir tokiais nepanašiais į tave, net ir su mažoritais. Atsiranda vienintelė privilegija: gyventi savo nuosavą gyvenimą. Tą pačią akimirką supranti, ką reiškia minoras, iš kur jis, iš kur tas skaidrus liūdesys, iš kur mažoritų optimizmas, jų neviltis, jų bergždžias judėjimas, niekam nereikalinga skuba. Supranti, jog laukti – vienintelė tikra tavo pareiga.
       Valdžia, pinigai, šlovė... Visa tai, be abejo, ne tam, kuris laukia. Kita vertus, ir laukia jis visai kitokių dalykų. Ne to tikisi, ne to trokšta. Net ir jo sapnai kitoniški: dažnai jis sapnuoja esąs nežinomoje šalyje, neturįs kišenėse nė menkiausio svetimos valiutos grašio (kartais, lyg tyčia, aptinka tose kišenėse saują lietuviškų centų). Čia, toje šalyje, galima įsigyti visko, ko tik širdis geidžia, tačiau vargšo sapnuojančiojo perkamoji galia prilygsta nuliui. Taip ir lieka nenupirkta nei sapnų vaza, nei amžinoji ramybė, nei Gralio taurė, nei Aladino lempa. Belieka atsibusti. Liūdna, bet ne dramatiška.
       Mažoritas – net jei jis būtų patsai Prezidentas – sužadina minoritų (beje, minoritų ir kiekybine prasme) širdyse atsainoką užuojautą. Su mažoritais reikia elgtis kaip su vaikais. Rimtai žiūrėti į kiekvieną jų kvailystę, linkčioti galva, pačiam iš tikrųjų žinant, ko galima tikėtis iš pasaulio ir ko ne, žinant, jog nėra jokio pagrindo optimizmui. Bent jau kol kas. Pagrindas optimizmui atsiras tada, kai išnyks paskutinis optimistas. Matyt, tai bus negreit. Šiais laikais, kai visos sistemos – nuo informacijos pateikimo iki valstybės valdymo – yra sukurtos optimistų ir optimistams, tikėtis greito pasikeitimo būtų naivu. Pokyčiai vyksta kita linkme: dvasia nespėja žygiuoti koja kojon su technikos progresu, smegenys taipogi po truputį atrofuojasi - kaip ir kiekvienas nereikalingas organas. Po kurio laiko garsusis homo sapiens bus ne protingesnis už kibernetinį dulkių siurblį, o žmogiškoji išmintis bus matuojama kilobaitais. Nemaloni perspektyva, tačiau turinti visai realų pagrindą.
       Tokios pesimistinės prognozės ir išryškina pagrindinį, didžiausią ir vienintelį minorito optimizmą: tikėti gera baigtimi. Tikėti a priori, nereikalaujant iš pasaulio jokių apčiuopiamų meilės įrodymų. Minoritai sutinka priimti pasaulį tokį, koks jis yra – neidealizuotą ir nepagražintą. Priimti, net tai būtų meilė be atsako.
       Ir jokių sektų, jokių klubų, jokių ordinų. Nes tai jau mažoritų sferos.

 

       TVORA

       Tvora buvo geležinė, tamsžalė, aštriomis smailėmis. Azijietiško žiaurumo tvora. Tokiomis kadaise būdavo tveriami miesto sodai: gipsiniai atletai pilkuodavo dulkinoje lapijoje – tai dieną. Vakarais sustingęs disko metikų, irkluotojų ir bėgikų baltumas įgaudavo kažką išties monumentalaus ir bauginančio: fizkultūrininkų kapinės, net ir patiems didžiausiems vita activa entuziastams skelbiančios: gyvenk aktyviai, atminki mirtį.
       Naktimis gipsinės skulptūros pradėdavo gyventi – prieš savo kūrėjų valią. Maištingos ir sarkastiškos, žvalgėsi jos pro geležinius tvoros virbus, o patys aukščiausieji laisvanoriškai pamaudavo savo sovietiškai romėniškas galvas ant žiauriųjų smailių: štai jinai, jūsų imperija. Žygūnas su olimpiniu fakelu prietemoje įgaudavo neroniškų bruožų, nejučia priversdamas būgštauti dėl anapus tvoros stūksančio miesto. Tačiau dar keletas žingsnių, ir jo plačiakaktė galva užimdavo savo vietą ant smailės. Qualis artifex pereo.
       Šios rūšies tvoros skyrėsi nuo visų kitų – gelžbetoninių gamyklų ir kareivinių tvorų, žemučių nuosavų namų tvorelių (berods, buvo nustatytas tam tikras aukštis, kurio „privatus sektorius“ negalėjo viršyti). Visų valdiškųjų tvorų aukštis buvo beveik vienodas – išskyrus strateginės reikšmės objektus, uostus, mėsos kombinatus ir spirito varyklas. Čia tvoros išaugdavo dvigubai, o pačiame viršuje pagal geriausius lagerių papročius buvo ištempiama spygliuota viela – kad niekas negalėtų patekti vidun (uostai), prasiveržti išorėn (kareivinės) arba nei vieno, nei kita (mėsos kombinatai ir spirito varyklos).
       Miesto sodų tvoros skyrėsi nuo kitų ne tik forma, bet ir paskirtimi. Pro jų virbus nesunkiai galėdavo pralįsti vaikas ar smulkesnio sudėjimo suaugėlis. Jau iš to (o kur dar azijietiškosios smailės, išraitymai, metalinių ąžuolo lapų vainikai, geležinės puokštės, perrištos geležinėmis juostelėmis ir, žinoma, penkiakampės žvaigždės) galima spręsti, jog miesto sodų tvoros tarnavo grožiui. Pamišėliškas jų dekoratyvumas kėlė ne mažesnį siaubą, negu kareivines juosiantis gelžbetonis. Už šių tvorų plytėjo vadinamieji miesto sodai – erdvės, kuriose turėjo rinktis naujoji imperijos grietinėlė, kol kas dar ne visai nusistovėjusi, lakstyti jaunoji karta. Turėjo groti dūdų orkestrai. Turėjo būti saulėta, ir dar kieno nors jubiliejus, ar pirmoji penkmečio diena, ar kas nors vėl išskridęs į kosmosą. Turėjo šviesti balti jaunųjų piliečių dantys; disko metikas, irkluotojas ir bėgikas ir, be abejo, fakelo nešikas, pilkais dulkėtais veidais, turėjo stovėti čia dėl grožio.
       Ir, žinomo, ta tamsžalė tvora, į kurios gabalą, gulintį žolėje, aš dabar žiūriu.
       Ta debiliška, be galo dekoratyvi tvora su puikiomis smailėmis, saldžiai žiauri tvora.
       Už kurios jau nebe jų valdos.

       IŠ KLAUSOS

       Rytas

       Sieninis laikrodis, mušantis valandas, kabo ant mano kambario sienos. Muša skambiai, mažąja tercija žemyn.
       Bet taip jis elgiasi ne visada. Kai snūduriuoju, patekęs tarpinėn būsenon tarp sapno ir realybės, jis muša valandas visiškai kitaip – didžiąja tercija į viršų! Be to, pasikeičia ir jo balsas – iš gana vykusios varpo imitacijos į neaiškų fortepijoninį klasterį.
       Kas vyksta? Pats sau galėčiau paaiškinti keliais būdais:
       1. Snūduriuodamas aš patenku į paralelinį pasaulį, esantį tarp būdravimo ir sapno, ir girdžiu visai kitą laikrodį.
       2. Aš girdžiu tą patį laikrodį, tačiau pats tampu kitu, sapno Grajausku, turinčiu visai kitokią klausą ir gal net klausos organus.
       3. Tame plyšyje tarp miego ir būdravimo klausa tampa aštresnė, skiria gerokai daugiau obertonų ir iš jų pagrindiniu pasirenka visai kitą, nei pasaulio triukšmo išūžta nemiegančiojo akis.
       4. G. G. galutinai sukvailėjo.
       Galimi ir keli klausimai – taip pat pačiam sau:
       1. Jei klausa apgaudinėja, tai ar šitaip elgiasi ir likusieji pojūčiai?
       2. Ko iš mūsų nori tos trys kiniškos beždžionės – „nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesakau“?
       3. Ar galima taip klausti apie tikrovę: kuri tikrovė yra tikresnė? Jei tikrovių yra mažų mažiausiai dvi, ar apskritai jos gali vadintis tikrovėmis?
       4. Kurios tikrovės valandas tas laikrodis muša?
       5. Kas esu aš, dabar suabejojęs: ar tas laikrodis apskritai egzistuoja?
       Ką gi, metas išgerti kavos. Juodos kaip lakuota velnio kanopėlė.
       Mažiausiai du puodelius.

       ________

       Profesionalumas? Tai Holivudo kino fabrikas. Kur kas įdomiau – vienas žmogus su savimi ir, tarkim, kino kamera. Pageidautina – nežinantis, kas yra kino filmas. Vienas ikiholivudinis, ikiliumjerinis žmogus – net neįsivaizduojantis, jog tai, ką jisai daro, ką regi, ką galvoja, ką tariasi sužinojęs – jog visa tai galima paversti meno kūriniu.

       ________

       Skelbimai laikraštyje: „Reikalingi darbininkai, mokantys daryti paveikslus (purkšti ir lipdyti)“.
       „Ieškau reljefinių (spalvotų) paveikslų (krantų ir medžių) darytojų.“

       ________

       Atlaidai provincijoje.
       Šventoriuje staliukas, apkrautos knygomis. Už jų – autoriaus viršugalvis. Pardavinėjantis rašytojas, dabar tokių nemažai. Keletas moterėlių, jau su knygomis rankose. Kalbasi: „Ale jau kaip gražiai parašyta, net už širdies griebia“. Taigi tyčia taip ir parašyta, kad kuo smagiau sugriebtų.
       Nenoriu nieko daryti tyčia. Nenoriu grabinėti nei už širdies, nei už kokio kito organo.

       ________

       Geras menas visada yra šiek tiek religinis. Tačiau religinis menas nebūtinai geras.
       Šventraštyje minimi prekijai, kuriuos Kristus vijo iš šventyklos, tikriausiai pardavinėjo ne tik turkiškos „kožas“, bet ir Lozoriaus rūbo skiautes bei knygeles „Biblija komiksuose“.
       Kioskas su iškaba „Religinė atributika. Kišeninės maldaknygės ir aksesuarai“.
       Spalvoti Kristaus plakatai visu ūgiu.
       Ir, žinoma, kalėdinės nuolaidos bei užsigulėjusių palmių šakų išpardavimai.

       ________

       Dar apie profesionalumą mene: iš esmės tai yra įgudimas apgaudinėti. Kad žiūrovas spoksotų į triušį, ištrauktą iš tuščio cilindro, ir pagarbiai šnabždėtų: štai kur menas!

       ________

       Paprasčiausiai rašau tai, ką jaučiu, ką galvoju, ką manausi supratęs. Labiausiai rašau tai, ko netenku. Nei mūzos, nei kiti aukštųjų sferų pasiuntiniai neateina ir nepašnibžda man į ausį eilėraščio. Nesu nei pranašas, nei šamanas. Esu žmogus kaip ir visi – gal kiek labiau įsijaudrinęs, kiek labiau nuvargintas nei dauguma. Nes mano žaidimai liūdnesni nei įprasta.
       Esu tas ikiliumjerinis žmogus su kino kamera akyje.

       ________

       Eilėraščiai.
       Eilėrąsčiai.
       Eilėrakščiai.

 

       Vidudienis

       Iš kiekvieno, net paties nuobodžiausio žmogaus galima šio to išmokti – jei tik jis nėra aklai savimi (arba tavimi) susižavėjęs ar apsėstas kokios vienos generalinės idėjos.

       ________

       Universalumo formulė: bet kuris žmogus.

       ________

       Išsigydyčiau visas ligas (pirmiausia skrandžio), jei nors akimirką patikėčiau nuoširdžiu, nesuinteresuotu, prigimtiniu socialumu. Deja, neturiu „alkūnės jausmo“.
       Bet puikiai jaučiu skrandį.

       ________

       Atsakinėdamas į aplinkinių klausimus, išsigąstu, jog nepataikysiu atsakyti. Todėl vien linkčioju galva ar paprasčiausiai šypsausi.
       Gal aš kurstu?
       Gal aš kraustausi iš proto?

       ________

       Kai nėra pinigų, būnu piktas kaip velnias. Bet jei turėčiau milijonus, nemanau, jog tapčiau geras kaip angelas. Tačiau su pinigais tiesiogiai susijusią vieną svajonę turiu. Jeigu kokiu nors būdu gaučiau daug pinigų, nusipirkčiau didžiausią kamembero sūrio galvą.

       ________

       Mano bičiulį saksofonistą apniko sektantai. Tiesiog turėjo neatsargumo kartą paklausti, ar anie negalėtų jam atsiųsti iš Amerikos reto Mileso Daviso įrašo. Aišku, taip ir neatsiuntė, bet dabar vaikšto pas jį tuntais ir klausinėja: „ar tu žinai dieviškąjį planą?“
       Verčiau jau atsiųstų tą Davisą.
       Kalbama, kad jo albumas „Kalės vaistai“ visas įgrotas vien tonikoje – berods, in Es.

       ________

       Kokie dar planai, kokie žinojimai. Esam patys smulkieji Dievo kauliukai. Net jei ir būtume Dievo projekcija, tuo neverta didžiuotis.
       Geriausiu atveju esame filmas apie Dievą.

       ________

       Kitas mano pažįstamas tvirtino, jog mūsų laikmetį geriausiai reprezentuoja Madonna – ta dainuojanti ir šokanti blondinė (dabar gal brunetė). Jis tam turi surinkęs begalę racionaliausių argumentų.
       Aš neturiu jokių argumentų, tačiau manau, jog mūsų laikus kur kas patikimiau reprezentuoja korektūros klaida, kurią aptikau viename laikraštyje: Avia Marija.

 

       Vakaras

       Vyrai koketuoja. Ir visais laikais koketavo daug labiau negu moterys.
       Apskritai visuomenė laikosi koketavimu.

       ________

       Koketavimas: aš turiu relišerį, bet giliai.

       ________

       Štai kas iš tiesų tragiška: mūsų menai bijo bet kokio radikalumo, kad tik nebūtų apšaukti neskoningais. Tiesa, egzistuoja ir demonstratyviai radikalus, atseit autsaideriškas ar andergraundinis menas, tačiau didžiausia slapta tokių radikalų svajonė – kad juos pirktų, kad už jų rezistavimą mokėtų didelius pinigus. Radikalumas šiaip jau yra puikus šou, nenusileidžiantis akademikų mantijų magijai. Koks nors gudrus kvailys, deginantis banknotus, gali neprastai uždirbti ir išgarsėti. Argi ne žavus investavimo būdas – deginti pinigus?
       Apskritai disidento vaidmuo kažkaip staiga prarado visą turėtą patrauklumą. Kadaise sugebėjimas nebūti tokiu kaip beveidė dauguma buvo neginčytina dorybė. Dabar gi toksai pasiryžėlis susilauktų tik kreivo vyptelėjimo.
       Toks mažas, bet esminis pasikeitimas: žavimasi nebe tais, kurie moka pasipriešinti, o tais, kurie moka prisitaikyti. Daugiau, tiesą sakant, nelabai kas ir pasikeitė.

       ________

       Ar atleistum žmogui, kuris pasakytų: esi visiškas šlamštas? Žinoma, atleistum - jei tik būtum tvirtai įsitikinęs, jog iš tiesų yra visiškai atvirkščiai. Jis klysta, nes yra iš prastesnio molio nei tu.
       Toks humanizmo pagrindas.

       ________

       Beskaitinėdamas literatūros kritiką, aptikau tokį pasakymą: žmonės iš konteksto supras.
       Labai jau grėsmingai skamba: žmonės iš konteksto.
       Geriau jau nesuprastų.

       ________

       trisdešimt ketvirtuosius eidamas
       sužinojau juokingą dalyką

       visi mano trūkumai
       kurių šitaip gėdijausi

       yra vieninteliai
       mano privalumai

       Grajauskas, Gintaras. Iš klausos: esė. – Vilnius: Vaga, 2002.