MISĖS
       ESĖ (angl. essay; pranc. essai – bandymas), mokslo arba literatūros rašinys, straipsnis, kuriam būdinga laisva, subjektyvi nagrinėjamo objekto, problemos traktuotė. Esė dažniausiai gvildenamos literatūros, meno, kultūros, filosofijos, ekonomikos temos.
       LTE, Vilnius, 1978
       MISĖ – tai mini esė

ATVIRAS LAIŠKAS SUTUOKTINĖMS

       Mielosios mano, brangiosios mano!..
       Jeigu aš būčiau kitoks, tai aš būčiau kitas. Jeigu aš būčiau kitas, aš jau būčiau ne aš.
       Su kuo tada jūs kalbat?..
       Aš daug kartų išsiskyręs ir daug kartų susituokęs... Su manim skiriasi todėl, kad aš tyliu, o aš skiriuosi todėl, kad su manim kalba. Kaip mums tą reikalą sureguliuoti?
       Kodėl mes gyvename blogai, jei galime gyventi gerai?
       Aš specialiai žiūrėjau pro langą. Lijo lietus. Devyniasdešimt devynios ponios ir panelės iš šimto ėjo su išskleistais skėčiais, o ponų ir ponaičių tik vienas iš dešimties. Kodėl?! Tai ženklas, kurio kol kas mes negalim iššifruoti. Vienareikšmiškai išaiškinti.
       Mano artima kaimynė, kai aš grįžau iš tarnybos, kieme kalbėjosi su ėjusia pro šalį tolimesne kaimyne. Kai aš po pusantros valandos išnešiau šiukšlių kibirą į konteinerį, mano kaimynės vis dar kalbėjosi, stovėdamos nepriklausomomis pozomis viena prieš kitą it kareiviai po komandos „laisvai“ – jų neslėgė atmosferos slėgis, sąžinė, skolos, visagalis laikas prieš jas buvo bejėgis. Nepergalėjo. Kalba baigiasi, kai ji baigiasi, o ne tada, kai puodas užverda ar vaikas apsikakoja.
       Kalba yra amžina kaip žemė, kaip dangus virš galvos, kaip okeanas, kaip moteris.
       Moteris yra amžina.
       Jūs kaip romios karvės rūko apsemtoj pievoj, brangiosios sutuoktinės, ilgesingom, begalinėm akim bedugnėm žvelgiate amžinybėn. Tik kartais, tam rūkui išsisklaidžius, pasiuntate gylioti, tik kartais. O mes – sutuoktiniai?!
       Aš specialiai žiūrėjau pro langą. Vyrai yra neramūs kaip rujojantys šunys. Jie blaškosi, laksto, bėginėja, puldinėja, uostinėja po kiekviena uodega.
       Atrodo, kad dagys jam pasturgaly – nenustygsta. Tai automobilį imasi ardyti, tai laikraštį skaityti, tai televizorių rakinėja, tai nosį krapštinėja, tai pagarbą atiduoda.
       Kulnimis taukšt! Suvirpa, išsitiesia, sudreba nelyginant ejakuliuodamas ir paukšt atiduoda kam nors pagarbą. Mes – tokie...
       Būties substancija, brangiosios sutuoktinės, mums ne ta pati. Jums kaip megztinių, nėrinių marška, mums kaip šiukšlių kalnas. Jūs susisupat, apsigaubiat būtim ir būnat, o mes ropščiamės viršūnėn, rausiam tunelį per tas šiukšles, kad nuo kalno ar išlindę kiton pusėn gautume surikti – štai aš! Štai, mano galva kyšo iš krūvos, matot?! Head and shoulders!
       Mes skiriamės, todėl ir skiriamės. Bet mes mylim vieni kitus, mylim kaip šunes, brangiosios mano mielosios sutuoktinės. Todėl ir tuokiamės.
       Sako, išaiškinti aplinkybes, kurių veikiami mes gyvenam, lengva. Sako, sunku gyventi, toms aplinkybėms veikiant. Aš sakau – tiesiog mylėkimės. Ir dvasiškai, ir fiziškai...
       Aš negaliu būti kitas.

       PASAKA APIE DŽINĄ

       Seniai, seniai, galbūt pernai, galbūt užpernai ar kada nors, gyveno Pinčiukas su savo boba Milžine Balandėle.
       Viešpatie, kaip jie mylėjo vienas kitą!.. Balandėlė nešiojo savo Pinčiuką ant rankų, ir jie buvo laimingi kaip ciuciai. O Pinčiukas kiekvieną kartą, kai tik jis pats puldavo panešioti Balandėlę, gaudavo kylą. Kiekvieną kartą! Bet jis buvo geležinis vaikinas, o jo galva – tiesiog akmuo. Todėl Pinčiukas niekad nepasiduodavo. Deja.
       Trūkis, galima sakyti, buvo jo gyvenimo būdas. Voliojasi, būdavo, Pinčiukas su savo Milžine ant tachtos su kyla ir „Santa Barbarą“ žiūri. Pasaka, pasaka!.. Mėgo pasakas Pinčiukas. Ir skaityt, ne tik per televiziją.
       Įsismelkė Pinčiukui į jo akmeninę galvą pasaka apie džiną. Ką tik tam džinui įsakai, viską jis padaro! Čia tai bent!.. Sekasi žmonėms, pavydi, būdavo, Pinčiukas, tiems, kuriems džinai tarnauja – visko jų gyvenimas pertekęs, viskas jiems ranka pasiekiama, už elektrą, šilumą ir karštą vandenį niekada ir niekam jie neskolingi, pliažo kelnėm apsimovę, bananus įsikandę, šlifuoja sau dieną naktį po Laisvės alėją, balti žmonės! Baltaveidžiai broliai. Sekasi.
       Iš kur tie tautiečiai tų džinų gauna? Iš turistinių komercinių kelionių gal parsiveža? Iš Kinijos ir Emyratų?..
       O, kad taip man džiną įsitaisius, svajoja Pinčiukas. Tada jis mano Balandėlę ant rankų nešiotų, o aš tuo tarpu gerčiau sau gaiviuosius gėrimus ir „Santa Barbarą“ žiūrėčiau! Per šiaudelį...
       Suspaudė ilgesys Pinčiukui širdį, gerklė išdžiūvo, traška braška kaip tie šiaudeliai, eisiu, mano sau, pasidairysiu gaiviųjų gėrimų.
       Žiūri jis į lentyną parduotuvėje ir savo akimis netiki – džinas butelyje! Ar šitą parduodat, klausia Pinčiukas pardavėjos, savo akimis netikėdamas. Ne, sako pardavėja, dėl gražumo laikom. Tie žmonės, sako, kaip iš medžio iškritę.
       Pardavėjos niekad neatsako tiesiogiai – jos poetės ir filosofės su socrealizmo sindromu. Jos sarkastiškos. Bet Pinčiuko pasigaili, labai jau jis išsižiojęs stovi. Mokėkit, sako, savo suglamžytus litus ir galit neštis.
       Kaip dabar man jį išleisti, galvoja Pinčiukas parėjęs, pasistatęs butelį ant stalo, bijo, kad nepabėgtų kaip rupūžė. Atsuko dangtelį, pripylė pradžiai pusę briaunotos stiklinės, pauostė. Oho, svaigus kvapas!.. Pamerkė pirštą – nekanda. Atsargiai paragavo – bentski! Nepajuto Pinčiukas, kaip didelę dalį butelio ėmė ir nugėrė. O čia ir Džinas priešais jį bestovįs! Puolė Džinas ant kelių, pasigailėk, sako, Viršininke!.. Mane, sako, išleidai, o mano boba ir maži džinukai vis dar butely tūno... Ain moment, sako Pinčiukas, nusišluostyk snarglį, tuoj ir juos išleisiu. Ir išleido.
       Viršininke, sako Džinas, aš tavo vergas. Natiūrlich, sako Pinčiukas. Įsakyk, ką nori, sako Džinas, viską padarysiu. Gal tavo bobą ant rankų panešiot? Maučatj, gyvuly, aš savo Balandėlę pats panešiosiu, išdidžiai atrėžė Pinčiukas ir vėl gavo trūkį...
       Paskui jie ilgai ir laimingai gyveno.

       PASAKA APIE LAIMĘ

       Gyveno jie gyveno ilgai ir laimingai... net nusibodo. Gal reikia inventorizaciją padaryt?
       Pasiėmė Pinčiukas skardinėlę geltonų nitro dažų, ploną teptukėlį – pradėjo rašyti inventoriaus numerius. „Pasaulinės literatūros biblioteka“ – Nr. 01, šaldytuvas – Nr. 02, televizorius – 03 ir t.t. suregistravo ir sužymėjo visus daiktus, o laimės nėra! Jam net pakaušis atšalo! Apieškojo visus kampus, pasižiūrėjo po lova, spinta, sandėliuke – nėr laimės, nors tu ką, prapuolė. Jeigu sužinos Milžinė Balandėlė, išsigando Pinčiukas, tada šakės.
       Pasiėmė jis patyliukais iš namų kasos penkiasdešimt dubų (paskutinius šeimos pinigus) ir, kol Balandėlė žiūrėjo „Santa Barbarą“, išsmuko pro duris. Išėjo laimės ieškoti.
       Grįžta jis po trijų dienų, o jo boba, Milžinė Balandėlė, net verda. Pasiilgo savo Pinčiuko, net putoja. Tuoj aš tau, sako, nurausiu tą tavo akmeninę galvą, kur valkiojaisi tris dienas? Kokius dubus, klausia Pinčiukas. Taip susijaudino, vėl savo Balandėlę išvydęs, kad net nesuprato, ko klausiamas. Išsidavė. Niekur nedingsi, teko ir visa kita papasakot.
       Taip ir taip, sako Pinčiukas, daryk, ką nori, Balandėle, bet laimė prapuolė. Ir po lova žiūrėjau, ir po spinta, ir sandėliuke – dingo. Į sodą buvau nuvažiavęs – nėra. Boba pradėjo raudot...
       Tai yra baisu, kai milžinės verkia. Gal esi girdėjęs, kaip ūbauja fazanas naktį? Panašu į sužeisto garvežio balsą...
       Durniau tu, durniau, rauda Milžinė Balandėlė, kaip mes dabar gyvensim? Gal tu ją pragėrei, kai aš pernai balandėlių sąskrydyje buvau? Per bobų suvažiavimą, sako Pinčiukas, iš principo negėriau. Eik tu, eik tu!.. sako Balandėlė. Pati tu, sako Pinčiukas, dar neaišku, ko po tas konferencijas, po tuos simpoziumus skraidai. Eik tu, eik tu!.. verkia Balandėlė. Išėjo Pinčiukas vėl...
       Grįžta po trijų dienų su nepažįstamu maišu! Balandėlė šnairuoja. Grįžai, sako. Aha, sako Pinčiukas. Matau, kažką parneši, sako Milžinė Balandėlė. Aha, sako Pinčiukas. Duok šen, sako Milžinė Balandėlė. Dar ko, sako Pinčiukas. Žaismingas, ar matai, grįžo. Balandėlė čiupo už maišo, bet Pinčiukas nepaleidžia. Tąsėsi jie, tąsėsi, abu geležiniai, gniaužtai kaip replės. Susitaikom, Pinčiuk, sako Milžinė Balandėlė, kas tame maiše? Čia Pinčiukas prarado budrumą, gniaužtus atleido, jo boba tuo metu trūktelėjo, maišas Pinčiukui iš rankų išsprūdo, atsirišo, iš jo išplasnojo paukštė, didumo sulig kepta žąsim, ir išskrido pro atvirą langą. Vajėtau! Laimė...
       Milžinei Balandėlei ir Pinčiukui nusviro rankos. Kur tu buvai ją atradęs, klausia ji. Radinių biure, sako Pinčiukas. O iš kur maišas? Iš labdaros, sako Pinčiukas. Tai ką dabar... Gal atnešk tą maišą pilną bulvių, tai bent cepelinų išvirsiu...
       Privirė jie cepelinų beveik du kibirus. Kad sėdi, kad kerta, žinai, kaip skanu?! O čia ir ta paukštė begrįžtanti! Atsitūpė ant palangės, žiūri, kaip jie cepelinus šveičia, galvą kraipo – kur ji geriau beras?
       Sutvarkė Pinčiukas su Milžine Balandėle tuos cepelinus, pasigavo nuo palangės tą paukštę, pasidarė išjos iškamšą ir vėl ilgai bei laimingai gyveno sau ir dabar gyvena.

       PASAKA APIE AIKIDO

       Kad gyventum ilgai ir laimingai, turi būti arba neįmanomai išmintingas, arba be galo kvailas. O kas iš mūsų kvailas? Kvailių šiais laikais nėra.
       Tai ir gyvenam visi nelaimingi. Visi, žinoma, per smarkiai pasakyta. „Visi“ – tai mistika, sofistika, politika ir demagogija.
       Pinčiukas, pavyzdžiui, su savo Milžine Balandėle įsigudrina kažkaip ilgai ir laimingai gyventi, nors nepasakytum, kad jie kažkokie išminčiai. O kai Pinčiuką vienas nelaimėlis milžinas pavadino kvailiu, tas kad dėjo savo akmenine galva į vieną vietą, žemiau juosmens!..
       Oho, nustebo anas, kai atsigavo. Oho, kokia galva, o aš maniau, kad tu idiotas. Matai dabar... sako Pinčiukas.
       Seniai seniai, pasakoja Pinčiukas, ėjau aš, kaip sako poetas, per akmeninę girią. Ėjau ėjau per tas betonines džiungles, žiūriu, spaudos kioskas stovi. O tame kioske laumė sėdi, laikraščius pardavinėja. Visi pacientai tuos laikraščius perka, tai ir aš nusipirkau.
       O tas milžinas, kuris įsitikino, kokia patikima Pinčiuko galva, niekaip dabar negali suprasti, kodėl tie, kurie laikraščius perka, yra pacientai. Daktarai irgi perka, sako Pinčiukas. Ir gailestingumo sesės, arba palydovės, irgi perka. Kaipgi tu negali suprasti, sako Pinčiukas, akmeninėj girioj taip yra: jeigu vieni – daktarai, tai kiti – pacientai. Jeigu tu dar trukdysi man pasakoti, aš tau kad duosiu į vieną vietą savo akmenine galva – labai padeda, gal tada suprasi. Ne ne, sako tas milžinas, aš ir taip supratau, pasakok toliau.
       O tuose laikraščiuose, pasakoja toliau Pinčiukas, parašyta, kaip toliau gyventi. Oho! Taip, sako Pinčiukas, pilna visokių skelbimų. Kas tau gali įstatyt skaitliuką, kam tu pats gali pastatyt, kur gali nusipirkt šunį, kam parduoti draugą, kaip paskambinti nakties žvaigždei... Arfa, sako milžinas. Telefonu, sako Pinčiukas. Netrukdyk, nes... Aha aha, sako milžinas, pasakok.
       Dabar aš tau papasakosiu, kodėl aš gyvenu ilgai ir laimingai. Išmokau. Yra tokia mokykla. „Aikido“ vadinasi. Tame laikraštyje buvo tos mokyklos telefonas, ir aš paskambinau. Nesvarbu, sako telefonas, kad jūsų blauzda skysta, nesvarbu, kad jūs senelis, vaikas ar moteris... Užtai mano galva akmeninė, sakau aš jam. Tai dar geriau. Mes jus išmokysim, kaip prisijaukinti gyvenimą, o ne kovoti su juo. „Aikido“ sistema yra universali kaip kareiviškas šaukštas. Mes jus išmokysim priešiškas jėgas nukreipti sau palankia linkme. Ir išmokė...
       Įstatymui, sąžinei, meilės bangai, patriotizmo šuorui, bėgančiai dramblių kaimenei nereikia stoti skersai kelio. Reikia pasisukti šonu, tuo pat metu žengti pusę žingsnio į šalį ir stebėti, kaip tas srautas atsimuša į sieną. Kai mane puola mano Milžinė Balandėlė, aš ją praleidžiu. Ir kai ji griūna ant sofos aukštielninka, ją ištinka toks sukrėtimas, kad ji atsijungia. Ir tada jau mano viršus!..
       Duok man tą telefoną, sako tas milžinas. Pamečiau, sako Pinčiukas. O atmintinai neatsimenu. Matai, mano tokia galva... Tu, sako, skaityk laikraščius, nes galiu taip dėti savo akmenine galva tau į vieną vietą, kad ir taip gyvensi ilgai ir laimingai, o laikraščiuose viskas parašyta. Visi telefonai...

       FU

       Kiek daug „Barbių“ ir kokios visos gražios! Ir „Santa Barbarų“ pilna, ir barbarų, tik to rupūžės nėra.
       Pinčiukas išėjo į akmenines džiungles Džino ieškoti. Pradingo, žaltys, jau savaitė, kai nesirodo, ir prisišaukti negali. Einu, mano sau Pinčiukas, pasibastysiu po girią, jei Džino nerasiu, tai gal šiaip ko. Gal grybų, gal laiko... Amžinai trūksta laiko. Net keista – amžinybės kiek nori, o laiko trūksta. O grybų tai irgi – kur tu jų rasi betoniniam miške. Bet svarbu grybauti, o ne rasti. Žvejoti ar medžioti kai, pavyzdžiui, eini, tai irgi ne visada juk ištrauki, ne visada nušauni, bet butelaitį pasmaugi būtinai. Pasižmonėji...
       Užėjo Pinčiukas į kitą parduotuvę, žiūri, aha – Džinas vėl į butelį sulindo! Įkliuvai, mano sau Pinčiukas, mažarašti tu, gal manai, kad aš skaityt nemoku ar ką?!
       Parsinešė Pinčiukas butelį namo ir leidžia pamažėle tą Džiną lauk. Nedaug jau buvo belikę išleist, tik žiūri Pinčiukas – prieš jį ne Džinas, o Džinė bestovinti! Vajėzau...
       Pinčiukui visada patiko aukštaūgės mergelės, bet čia tai jau permier... Jis pabandė įsivaizduoti, kaip tai atrodytų iš šalies, ir apsiverkė – kaip musė ant kumelės dvėselienos.
       Ko verki, skaistus mažas jaunikaiti, gal Kaulinis senis ant Geležinio kalno tave skriaudžia, klausia Džinė ir glosto akmeninę Pinčiuko galvelę. Pinčiukas tik linkt linkt, o ašaros upeliais, snarglys nuo ausies ligi ausies. Ar neuždavė jis tau trijų darbų per vieną naktį padaryti, klausia Džinė. Pinčiukas apsikabino vieną Džinės dalį ir pradėjo linksėti šniurkščiodamas. Linksėjo linksėjo – trisdešimt tris darbus, pasibaisėjo Džinė, per vieną naktį?! Taip taip, linksi Pinčiukas, šimtą trisdešimt tris...
       Tiek darbų, kad per vieną naktį net neišvardysi – „realios“ energijos kainos, sveikatos apsauga, socialinė apsauga, bankai, prekyba, kultūra, čiaupas virtuvėje varva – neužtenka pirštų visiems darbams išvardinti, viršininke. Tai tu – viršininkas, sako Džinė ir glosto Pinčiukui galvelę. Ne ne, sako Pinčiukas, viršininkė tu. Tu, sako Džinė, tu, sako Pinčiukas, tu – Džinė, tu – Pinčiukas, tu, tu, tu...
       Glostė glostė, ir užmigo Pinčiukas, pasidėjęs savo akmeninę galvą ant kai kurios Džinės dalies.
       Kai atsibudo – darbai palikę, o Džinės nė kvapo. Kažkoks kvapas yra, bet nedraugingas, nemalonus lyg mažo dezodoranto milžiniškame tvarte purkštelėta – fu!..

       Gimberis, Jurgis. Misės, mano boba ir kiti reikalai. – Kaunas: Eridanas, 1999.