MARI.
SENIS.
SESELĖ.
MARI.

Ne, nebūtum. Nemeluok.
Mari, čia tu!
Ji čia laikinai, Kainoeli. Ji grįš atgal, nebijok.
Aš žinojau, kad tu gali vaikščioti. Žinojau, kad tau nereikia to vežimėlio. Žinojau, kad jauteisi labai vienišas, o brolis kiauras dienas sėdėjo orkestro duobėje arba lėktuvo kėdėje ir trankėsi po pasaulį.

SENIS.

Mama, tu žinojai, kad mes su Abaeliu sumanėme padaryti mane neįgalų, kad aš nelikčiau vienas namie, kai jo nėra?

SESELĖ.
SENIS.
MARI.
SENIS.

Žinojau, sūnau, žinojau.
Plepys. Aš jo nemačiau penkis metus. Du metus – mirusio.
Du metus ir keturis mėnesius.
Koks skirtumas? Vieną dieną jis nebegrojo. Iš pradžių nesupratau kodėl, paskui išgirdau lyg dejonę, lyg šauksmą. Atsistojau ir priėjau prie durų. Buto sienos, lubos ir grindys buvo izoliuotos, kad grojimas netrukdytų kaimynams. Durys irgi buvo izoliuotos – Petrof sistema. Girdėjau jį aimanuojant.

SESELĖ.
MARI.
SENIS.
MARI.

Mari, ar tu žinojai apie Abaelio mirtį?
Taip…
Kodėl tylėjai?
Aš bijojau. Maniau, kad jūs jam ką nors padarėte blogo, neapsikęsdamas to beprotiško grojimo. Abaelio niekas nepasigedo. Tylėjau ir aš.

SENIS.

Kaip tas tyrėjas patikėjo, kad aš nieko nežinojau?

TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.

Nepatikėjau, Kanoeli, nepatikėjau. Sakiau tau – tylėk kaip žuvis.
Jūs?
Aš. Mari, išeikite. Jums laikas. Daugiau čia būti negalite. Atsiminkit, Kanoeli, tylėjimas – auksas.

SENIS.
MARI.
TYRĖJAS.
MARI.

Paskutinis klausimas, Mari, ar jūs žinojote, kad aš jus myliu?
Ką tu pasakei?
Mari, turime eiti.
Niekur aš neisiu! Ko jūs mane visi siuntinėjate? Vienas – ateik, kitas neišeik. Ačiū. Nusibodo. Ir aš noriu kai ką jums pasakyti. Kiek suprantu – jūs esate šių ponų motina. Labai malonu. Labai. Seniai noriu pažiūrėti jums į akis. Visą laiką labai rūpėjo kas tokius bestijas pagimdė ir išaugino. Jie jums turbūt patys puikiausi ir nuostabiausi? Kartais vėluodavo iš mokyklos ir anksti pradėjo rūkyti? Bet jūs juos žinoma be proto mylėjote – savo puikius berniukus. Tik kad užaugę taps tikri galvijai – ko gero nesitikėjote. O tapo. Tikri. Abu. Prisiverkiau nuo jų į valias. Myli jis! Tik pamanykite! Jie turbūt ir jus myli be galo, be krašto. Ir jei jūs visai neišėitumėte iš virtuvės – mylėtų dar labiau.

SESELĖ.
MARI.
SESELĖ.
MARI.
SESELĖ.
MARI.
SESELĖ.
MARI.

Mari, ar jūs turite vaikų?
Vaikų? Nuo tokių avigalvių? Apsaugok, Viešpatie.
Nebūtinai nuo tokių, Mari.
Nuo kitų – irgi ne.
Bet juk vaikus galima gimdyti sau, ne jiems.
Žinai, brangioji, tu jau gimdei kam norėjai ir su kuo norėjai.
Taip, nes viskas Dievo valioje.
Tai gal ir paaugint padėtum? Gal turi dvarą kur nors Edeno soduose? O aš irgi žmogus! Kaip ir jūsų pupuliukai! Ir galiu spręsti pati – gimdyti man, ar ne. Kaip ir jie sprendžia – auginti jiems ar ne.

SESELĖ.
MARI.

Mes, vaikeli, visada galime pasirinkti – kokiu keliu eiti ir kam tarnauti.
Būtent. Galim pasirinkti, kam tarnauti. Bet tarnauti vis tiek turime. Ar tokiam ponui, ar kitokiam. O man nereikia. Ir tik nepradėkit kalbėti apie tūkstantmečių patikrintas vertybes ir moralę. Kodėl nėra moralės, kuri leistų moteriai stovėti ant vieno laiptelio su vyru? Jūs galvojate, kad tarp moterų negali atsirasti Mocerčių ir Einšteinių? Niekada nebuvo tinkamų sąlygų mums atsiskleisti. Dešimtmečiai prabėga gimdant ir auginant vaikus. Ir tik pabandyk negimdyti! O tegul jūsų berniukai pasigimdo ir užsiaugina vaikus. Manot mums blogiau išeitų, negu jiems?

TYRĖJAS.

Mari, jums tikrai viskas puikiai gautųsi, bet mums metas eiti. Labai jūsų prašau.

SENIS.
SESELĖ.
SENIS.

Ar aš pamatysiu tėvą?
Tu jo nepažinai?
Tai žaltys, vis išsisuka! Tokia puiki proga buvo pabendrauti. Gaila, – labai norėjau jį pamatyti…

GYDYT.

Sūnau, atėjai tu pas mus.
Šitiek amžių mes laukėm tavęs.
Ačiū dangui, – vėl esam kartu –
Iki vieno visi susirinkom.

ABAELIS.

Negaliu aš ir šiandien suprasti
Kaip taip gavosi, kad žmogų, kurį
Šitaip Viešpats be galo mylėjo –
Auką jo išsirinko sau gerbti –
Per Kainą, tą brolžūdį žiaurų,
Šitaip nubaudė negailestingai.

KAINAS.

Abeliui taip svarbu buvo būti geriausiu,
Pripažintu ir mylimu Viešpaties,
Kad tą meilę, kur Viešpats mums davė
Jis sumynė į vidurius avino.

ABAELIS.
KAINAS.
ABELIS.
GYDYT.

Atsirado teisėjas Didysis. Tu prakeiktas esi, Dievo Rykšte!
Užsičiaupki, brolau, ne teisėjas tu man.
Tu man irgi.
Užtenka.
Jūsų ginčas seniai jau išspręstas.
Esame čia ne tam, kad keiksnotume
Viešpaties žodį ar valią, ar vienas kitą.
Laukėme čia tavęs, kad suprastume,
Ar įstatymai gali padėti žmonėms,
Kuriuos atsiuntė Viešpats per Mozę.

SENIS.
ABAELIS.
SENIS.

Aš nepažeidžiau jokio Dievo įsakymo! Jokio!
Netiesa! Tu girdėjai kaip aš dieną iš dienos gremžiau duris.
Pasakyk, kurį Dievo įsakymą aš pažeidžiau. Pasakykit, kurį įsakymą iš tų dešimties, kuriuos Mozė gavo ant Sinajaus kalno, aš pažeidžiau. Pasakykit!

ABAELIS.
SENIS.
ABAELIS.

Viešpats daug ko nenurodė savo įstatymuose.
Nenurodė, kad negalima mušti vaikų.
Nenurodė, kad negalima kankinti belaisvių. Tokiam, kaip tu reikėtų visos bibliotekos nurodymų ko nedaryti.

SENIS.
ABAELIS.

Nepadariau jokios mirtinos nuodėmės. Niekada nieko nekankinau.
Tai tau taip atrodė.Gal dar eidavai išpažinties ir gaudavai nuodėmių atleidimą?

SENIS.

Taip! Turėjome puiku kapelioną. Mano nuodėmės seniai atleistos. Ko tu nori iš paprasto kario, vykdančio įsakymus?

ABAELIS.
SENIS.

Manai esąs vos ne šventasis?
Jūs ir šiandien nesuprantate, kodėl Kainas, padaręs mirtiną nuodėmę, buvo paliktas neliečiamas žemėje, o Abelis, kuris atidavė viską, ką turėjo geriausio – nepatyrė jokios gyvenimo palaimos.

ABAELIS.
KAINAS.

Bet gavo Dangaus Karalystę. O kur jūs visi atsidursite – dar pažiūrėsim.
Bet galėjai išvengti mirties ir pabėgti –
Buvo vienas akimirksnis tau palankus.
Bet tu kelią lengviausią išsirinkai –
Už Viešpatį kankiniu mirti ir pakliūti tiesiai į dangų.

GYDYT.
SENIS.
GYDYT.
SENIS.
GYDYT.
SENIS.
GYDYT.
SENIS.

Užteks, sūnūs, ginčytis. Sakyk, Kainoeli, kaip tau čia patinka?
Graži muzika… Mama…Gerai.
O ką tu TEN veikei?
Negi tu nežinai?
Daug rūpesčių, vaikeli, daug rūpesčių…
Buvau taksistu. Nieko įdomaus. Įsitaisiau hemorojų, po to pašlijo nervai.
Ar buvai laimingas?
Laimingas? Visą laiką maniau, kad mano broliui, birbinančiam tą fleitą tikrai buvo gera, nes tikėjau – jis darė tai, ką norėjo daryti, – grojo mylimą muziką ir turėjo mylimą darbą.

ABAELIS.

Ar aš? Nekenčiau jos. Dariau tai, ko iš manęs tikėjosi tėvai. Paskui – kad užsidirbčiau pragyvenimui, dar vėliau, – nes nieko daugiau nemokėjau daryti. Visada pavydėdavau tau, žiūrėdamas, kaip tu nerūpestingai sukioji vairą, nešvariai švilpaudamas melodiją, kurią aš zulindavau dešimtimis valandų, kad užsidirbčiau nors kiek pinigų.

SENIS.

Nors kiek… Gaudavai dešimt kartų daugiau nei aš, atsivesdavai į namus brangiausias lėlytes ir turėjai dešimtis kostiumų.

ABAELIS.

Bet sėdėdamas lėktuvuose ir trindamas orkestro kėdę, įsigijau hemorojų ne ką blogesnį, nei tu. O lėles paskutinį kartą pirkome abu. Ir vienodas. O geriausia buvo tai, kad mums jų nereikėjo. Cha cha cha.

GYDYT.
SENIS.
GYDYT.
ABAELIS.

Kainoeli, ar buvai laimingas?
Nežinau, tėve, nežinau.
O tu, Abaeli?
Ar aš? Kažkaip keistai susiklostė mudviejų su broliu gyvenimas, – nesukūrėme šeimų, nedavė Dievas ir palikuonių…

SENIS.
ABAELIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.

Gal turi kur oro uoste su kokia stiuardese?
Taip, – trisdešimt tris. Einu pagrot. Nusibodot su savo paistalais.
Stokis, stuobry!
Negaliu, aš neįgalus.
Stok, sakau tau!
Nestosiu! Aš nenoriu. Aš – laisvas! Laisvas! Supranti? Aš noriu būti neįgalus! Aš nesutinku! Nesutinku su tais pasakojimais apie pareigas ir atsakomybę! Ir apie meilę! Ir apie Dievą!

GYDYT.

Žinot ką, mielieji, tai liko čia man tiktai trinktelėti kumščiu į stalą ir visus suklupdyti į kampus. Ir jūs sau galėsite griežti ant tėvo dantį, kad esate neteisingai nubausti. Nesulauksite! Ėskit vienas kitą, neikit į mokyklą, rūkykit pasislėpę už garažiukų – nesulauksit. Nenorit tvarkos – nereikia. Negimdykit ir negirdėkit, kai jums tai patogu. Nereikia Dievo – puiku! Mažiau rūpesčių su sąžine. Gal žingsnis po žingsnio grįšite atgal iš kur atėję – auginsit javus ir avis. O paskui gal ir jų nereiks – galėsit ryti vienas kitą. Manot nuo to kam nors bus blogiau? Patikėkit – ne. Nereiks ežiukams saugotis, bėgant per kelią. Galit iš viso susigalvoti būti Cezariais. Ką ten Cezariais, arba – (pauzė)… arba…(pauzė)…

KAINAS.
GYDYT.
KAINAS.
GYDYT.
KAINOELIS.
GYDYT.
KAINAS.
GYDYT.

Kuo, tėve.
O kas ten dar būna?
Kaligula, Napoleonas?
Ne, netinka.
Gal Hitleris tiks?
Apsaugok Viešpatie. Na, tiek to, – užmiršau. Apie ką mes čia?
Apie dievus.
A, taip. Dievas yra visagalis. Tik mūsų meilė jam gali išgelbėti ir mus ir juos.

KAINOELIS.
GYDYT.
SESELĖ.

Ką – juos, tėve?
Na, juos – žmones, ežiukus…
Tu pavargai...Eime, Adomai, eime…

KAINAS.
SENIS.

Visi išėjo. Manęs jiems netrūksta… Atrišk mane. (Senis atriša)
Turėjau vokiečių aviganių veislės kalę, kuri buvo tokia švelni, ištikima, pavydi ir meili, kad aplenkė visas moteris kartu sudėjus. Tai kas tai – prieraišumas, draugiškumas ar dar velniai žino kas!? Jei matytum, kokiomis akimis ji į mane žiūrėjo! Va, ji tai buvo krikščioniškumo įsikūnijimas, nes savo kitą snukio pusę atsukdavo su tokiu nuolankumu ir džiaugsmu, kad net sunku įsivaizduoti, jog tai iš viso įmanoma. Bet kam galėjo gerklę perkąsti. Nėra jokios meilės! Yra aistra, prisirišimas, potraukis, inkstinktai. Visi tie postringavimai apie meilę – niekas! Visą gyvenimą pragalvojau tik apie vieną dalyką – kaip ką nors įsitempti į lovą. Ir man visiškai nerūpėjo jokia meilė. Ir visi tokie patys! Visi! Nė vieno nepažįstu kitokio. Tai buvo pagrindinis viso ko variklis. Ir mano, ir jūsų! Kaip buvom vergai taip ir likom. Statutai, dekalogas, taisyklės, moralė, etika, – viskas sugalvota tik tam, kad išsaugoti, apginti ir garantuoti teisę į nuosavybę. Tam pasitelkiamos armijos, bažnyčios ir net vargšai milijonieriai, nešiojantys tą patį megztinį metų metais. O nekaltybė, santuoka, monogamiją ir daugpatystė, – kad tą nuosavybę paveldėtų kraujo ryšį turintis palikuonis. Tik dėl ambicijos sukurta visa ta krūva taisyklių. Gana! Užteks apgaudinėti vienas kitą. Nieko daugiau neįrodinėsiu! Nieko! Keturiasdešimt metų sukiojau vairą. Po keturiolika valandų per parą. Manot, labai įdomu? Manot įdomiau groti fleita? Milijardai funkcijų, kraunančių milijonams turtus, kurie tuos milijonus savo svoriu traiško it muses!

KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.

Milijonus milijonierių traiško, ar milijonieriai traiško milijonierių turtą?
Tai gal milijonierių turtas juos pačius…
Žiūrėk tu man koks pacifistas – socialistas!
Taip – pacifistas atsargoje. O tu žinai, kodėl debesys spalvoti?
Tu čia savo debesų nekišk. Paskui Platoną prisiminsi, – šešėlius šokančius ant sienos ir kitas pasakas apie iliuzijas.

SENIS.

Taip, prisiminsiu. Žinai, man atrodo, kad vieną gražią dieną gerbiami mokslininkai atras Dievą.

KAINAS.
SENIS.

Tik nepiktažodžiauk, dėl Dievo meilės.
Bijai? O ko bijai? O tu nebijok. Paklausyk. Va ims ir atras mokslininkai, kad kokios nors juodosios skylės turi ypatingą galią dėsningumams, kuriuos mes kol kas laikom likimu. Paskui paaiškins kaip tai veikia. O galiausiai – ir kodėl. Ką tada darysim? O juk atras. Ir išaiškins kodėl Jo negali būti. O tu nepergyvenk. Juk reikėjo žmogui pritaikyti kokį nors natūralios atrankos būdą. Klausyk – kaip gražiai jie groja.

KAINAS.

Gražiai groja? Tu šitą psichodeliką vadini grojimu? Gal tavo taksi nebuvo radijo?

SENIS.
KAINAS.
SENIS.

Prie ko čia taksi!
O prie to, kad klausei visokį šlamštą ir neskiri muzikos nuo birbinimo.
Palauk, palauk, o ko tau užkliuvo mano taksi. Dar prisimink, kad aš tik šešias klases baigiau, ir rinkdavau tuščius butelius parkuose. Va, – tėvas tau vaikšto iš paskos ir auklėja amžių amžius. Ir ką – padeda? Pažymių knygutės neprašo parodyti?

KAINAS.
SENIS.
KAINAS.

Nuo abiejų gyvenimo nėra – patikėk.
Cha, tai turi Edipo kompleksą?
Ką? Edipo? Š… tas Edipas. Jis mažiausiai trukdo. Va, – Napoleonas su Kaligula užmigt neduoda. Klausyk, maukis kelnes.

SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
GYDYT.
SENIS.
GYDYT.
SENIS.
GYDYT.
SENIS.
GYDYT.

O kam?
Na, nusimauk, labai prašau.
Tu visai pakvaišai.
Maukis, maukis. Man reikia gumos iš tavo kelnių.
Iš kelnių?
Taip. Apatinių.
Apatinių? Ką tu sugalvojai?
Pasidarysim ragatkę – pašaudysim į tuos muzikantčiukščius.
Tu išprotėjęs.
O tu turbūt – ne?
Palauk, ar ten ne Adomas? (Scenos gilumoje apšviečiamas G y d y t o j a s)
Tikrai.
Vėl meškerioja.
Žiemine meškerėle ir kibire.
Avinas. O tu žinai, kad jis ne mūsų tėvas.
Dabar žinau. O jis žino?
Tuoj paklausim. Ei, brolau!
Ką, vaikai mano?
Klausyk, gana apsimetinėti – ką čia veiki?
T – ššš. Tyliai. Išbaidysit.
Klausyk, brolau, visi puikiai žino, kad tu joks mums ne tėvas.
Na ir kas.
Ir žino, kad Ieva – mūsų motina – jokia tau ne žmona.
Cha cha cha!
Kodėl jums neužtenka beždžionės palikuoniais būti?
Kodėl įsigalvojate dalykų nebūtų?
Sūnus aš Ievos!
Taip! Jūs, niekadėjai, manot,
Kad paslaptis visas pasaulio galit išgvildent?
Bevertis jūsų triūsas. Bergždžias.
O tėvas – taip – žaltys. Tai kas?
Ko dar prisigalvosite, bedieviai?
Ko dar įaudrinti vaizduotei jūsų reikia?

Gal turite žinių, kad Marse yr gyvybė?
Cha, cha, cha, cha!
Gal šonkaulius pačiupinėti norit?
Iš kur jūs žinot, kiek jų turi būti?
Ir kiek įsakymų mums Mozė nepasakė?
Ir kodėl?

Ieškokit!
Gal rasite
Sudiev…
Cha, cha, cha, cha…

Cha cha cha. Matote, matote!
 

SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.

Pamišėlis, didesnis negu mes.
Trenktas.
Reikia tą žaltį pasigauti.
Ir sukapoti?
Ne. Paklausinėti.
Neprisileis. O ir kam?
Sužinoti teisybę.
Kokią? Mes ir taip viską žinome.
Taip… Trauk tas kelnes – eisime pašaudyti.
Į tuos abelius?
Taip. Metas pasilinksminti.

KAINAS.

…Viešpatie, žaltį tą bjaurų
Vis tiek kada nors sukapos.
Šįryt aš išeisiu. Atrištos jau virvės.
Nekelsiu šeimos. Tegul ilsis…

TYRĖJAS.

Gerbiamasis, man čia nebėra kas veikti. Štai jums nuosprendis. Paskelbkite jį ir vykdykite. Sudiev.

SARGAS.
SENIS.
SARGAS.
SENIS.
KAINAS.
SARGAS.
SENIS.
SARGAS.
SENIS.
KAINAS.
SARGAS.
SENIS.
SARGAS.
KAINAS.
SARGAS.
SENIS.
SARGAS.
SENIS.
KAINAS.
SARGAS.
KAINAS.
SENIS.
SARGAS.
KAINAS.
SARGAS.

Taigi aš turiu visus reikiamus duomenis.
Ką tai reiškia, kodėl išėjo tyrėjas?
Jis savo darbą atliko. Aš turiu jūsų nuosprendį. Mes ilgai netruksime.
Sakykite, kas už to veidrodžio?
Už jo kažkas yra ir mane stebi?
Nesimuliuokite paranojos.
Taip ar ne?
Aš jums neatsakysiu.
Nenorite meluoti?
Nuodėmė?
Daugiau nieko nenorite paklausti?
Pažiūrėkit per langą…
Kam?
Ar yra debesys?
Ne. Jų ten nėra ir nebuvo.
Man toks jausmas, kad aš miręs.
Jūs neklystate.
Tikrai?
Kaip įdomu.
Tikrai.
Keista.
Aš nieko nepajutau…
Nepykite, mes negalėjome jums to pranešti anksčiau.
Kodėl?
Gelbėjome jūsų sielą. Palikom galimybę atgailauti. Žmonės, kai žino, kad mirs, puola atgailauti, bet dažnai nenuoširdžiai. Niekas to nedaro sveiku protu ir laiku. Mes bandome jiems suteikti galimybę. Be to jūs melavot.

SENIS.
SARGAS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.

Ką melavau?
Savo motinai – Ievai. Kad mirštantį brolį girdėjot.
Taip, melavau. Patikėjus nebūtų ji, kad negirdėjau.
O dabar mano, kad kaltas esu ir atleisti jau spėjo.
Ir visai nesvarbu, ar teisus aš, ar ne.
Melavau, kad girdėjau jį mirštant. Melavau, kad mėgau jo muziką, – nekenčiau to jo grojimo. Argi įmanoma gamų, pratimų visokių klausyti per dienas po daugelį valandų. Metų metais. Iš kur tokia meilę turėti žmogui, kuris niekada jokio garso išgauti su niekuo nesugebėjo. Ir visai nesvarbu, ar teisus aš, ar ne.

KAINAS.
SENIS.
SARGAS.
KAINAS.
SENIS.
SARGAS.

Mamai šitaip lengviau, aš tikiuosi. Jau praėjo viskas.
Praėjo… Ar mane stebi?
Jau nestebi.
Taip ir žinojau…
O kada aš miriau?
Važiuodamas į apklausą. Labai susijaudinote – juk mieste nebuvote metų metus. Pamatėte ant šaligatvio grojantį fleita berniuką ir jus ištiko širdies smūgis. Mirėt akimirksniu. Net nespėjot išsigąsti.

SENIS.
SARGAS.

Kas tame voke?
Mes turime medicininės komisijos išvadas apie jūsų psichinę būklę ir suformulavome Paskutinio teismo nuosprendį.

KAINAS.
SARGAS.
SENIS.
SARGAS.
SENIS.
SARGAS.
KAINAS.
SARGAS.

Kokio teismo?
Paskutinio teismo nuosprendį.
O kas dabar bus?
Jūs keliausite į …
Palaukite, palaukite, tai čia buvo Jis?…
Sėdėkite. Nuosprendį patvirtino Jis.
Ar jau galiu eiti?
Jūs visada galėjote vaikščioti. Dabar galite ir skristi, bet neskubėkite, jus palydės.

SENIS.
KAINAS.
SARGAS.
SENIS.

O kas tame lape?
Galima pažiūrėti?
Ne, aš jums paskaitysiu. Klaupkitės.
Taip, žinoma.

KAINAS.
SENIS.
SARGAS.

Dar noriu paklausti.
Ar aš vėl susitiksiu su artimaisiais?
Su kai kuriais – labai greitai.
Viešpats mato, o Kainai, – kaltas esi,
Nes tėvo savo girdėt nenorėjai,
Jo žodžio teisingo tavosios ausys neklausė
Žingsnį žengei tu lemtingą –
Mirtiną nuodėmę sielai savo užtraukei.
Protą sveiką praradęs, Viešpaties duotą
Užmušei Meilę. Brolį visuomet
Gelbėti tau pareiga, o ne išsižadėti.
K a l t a s  u ž  M e i l ė s  n u ž u d y m ą .

SENIS.
SARGAS.
SENIS.
SARGAS.
SENIS.
KAINAS.
SARGAS.

Palaukite truputį.
Kas atsitiko?
Man dar liko dvi minutės.
Ne, – viskas.
Tik dvi minutės – paskutinės!
Aš papasakosiu visą teisybę!
Pasakot nereikia, mes juk ir taip viską žinom. Jums paprasčiausiai buvo suteikta galimybė išpažinti kaltes ir atgailauti. Dabar jūs tą galėsite daryti ilgai, ilgai.

SENIS.
SARGAS.
SENIS.
SARGAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SARGAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.

Palaukite!
Kas dar? Supraskite – viskas nuspręsta.
Oho, jūs – Šventas Petras?
Malonėkite eiti su mumis.
Sakykite, kodėl tie jūsų angelai labai panašūs į sanitarus.
Kur mane vesite?!
O kaip Paskutinis teismas?
Juk jis turi įvykti vėliau, na – visiems kartu.
Jums buvo duota galimybė gyventi ligi paskutinės akimirkos.
Viena minutė!
Man liko viena minutė!
Pakvieskite Jį!
Aš labai prašau – padarykite išimtį!