vandens šviesa
vyras ligi kelių danguje
vandeny žuvis vos vos gyva
žavios vabzdžio kojos žmoguje
perlamutriniai sparnai lenta
stalo kambary ir taip jauku
kai žinai iš kur atplauks šviesa
alkoholikas praeinantis krantu
moja merkdamas akim akla
Čemolonskas, Jaunius. Septyni mėnesiai devyni: Eilėraščiai. –
parkai pro rūką
ilgos vinys tarpupirščiuos turimos
vakarais tai ne vinys o parkeriai
ir poemos kaip ugnys jau kuriamos
jei numirtum tu parke jei
ant žolės tu numirtum ir mirdamas
pažiūrėtum pro rūką į vakarą
tai nuo medžių vanduo atsiskirdamas
iš akių išbaidytų tau sakalą
Čemolonskas, Jaunius. Septyni mėnesiai devyni: Eilėraščiai. –
priešai ir pirštai
mūsų priešai negroja fagotais prie urnų
ir po lempom sustoję nebegeria vyno
mūsų pirštai jau stingsta ant vario valtornų
mūsų pirštai liūdni lyg nuo laikraščių švino
mūsų pirštai ir vėl nebeapčiuopia vėjo
kambariuos kuriuose taip trumpai išgyventa
kuriuose mūsų priešai pavargę stovėjo
ir žiūrėjo į veidrodžių tamsą
Čemolonskas, Jaunius. Septyni mėnesiai devyni: Eilėraščiai. –
***
mes nežinom kur užkastas šuo
atsikėlę kai saulė pakilo
ir nuo saulės atskilęs akmuo
rožių kvapas atskilęs nuo vyno
mus užlenks kaip vinis ir ruduo
mus sukaišios po plokštėmis švino
mes nežinom kur užkastas šuo
ir užkasę turbūt nebežino
Čemolonskas, Jaunius. Septyni mėnesiai devyni: Eilėraščiai. –
***
neklausk manęs kas tikra jei nenori
kad pasakyčiau tikras tiktai aš
o visa kita tik raudonas molis
pakliuvęs vėl tvėrėjui į rankas
norėčiau laiptais nusileisti temstant
žiūrėt į tavo nugarą kol miegas
užklups ant laiptų betgi senstant
tu pats tampi netikras mano mielas
kalbi bet siūlas logikos nutrūksta
kai lieka sentimentai tik ir netikrumas
mana ranka lyg krištolas sudūžta
ir dega prie pat kelio juodas krūmas
Čemolonskas, Jaunius. Septyni mėnesiai devyni: Eilėraščiai. –
***
data bus pamiršta dar neišaušus
ant dulkių stalo spindulys raudonas
saulėlydžio o tavo veido raukšlės
kaip mirštančio tutanchamono
prisilietimas temstant tyras lėto
vandens sūraus kada numirti lengva
užmiršus veidą miegančio poeto
iššokt pro miegamojo langą
į kraujo molį klampų kristi
kai akys atviros raudona juoda
atrodo vėl pradėjo snigti
ir tai vienintelė paguoda
Čemolonskas, Jaunius. Septyni mėnesiai devyni: Eilėraščiai. –
***
tu eini taip lėtai kaip tegali tik tie
kurie žino kur eina nes viską pamiršo
daug anksčiau dar tada kai žinojo kad jie
nebe tie kurie eina ir žino bet vilko
savo kūnus sunkius jie per rūką ir tylą
ten kur baigiasi viskas kur visko pradžia
kur galva kaip akmuo monotoniškai skyla
ir įprasmina viską beprasmė delčia
Čemolonskas, Jaunius. Septyni mėnesiai devyni: Eilėraščiai. –
rytas
ūmai pilkšvoj apyaušrio šviesoj
skaidrus akordas kaip skarda ant stogo
ir parkų rakštys mumyse ir vėl rytoj
ruduo ir nieko tokio nieko blogo
pabuskim gal sakydavom ir gal užteks
nes jau per daug turbūt ir nieko gero
ir mirštantys ir besiirstantys upe apaks
o durininkas ne duris o durnių tavyje uždaro
Čemolonskas, Jaunius. Septyni mėnesiai devyni: Eilėraščiai. –
***
mėlynas mandarinų lietus
griaustinio košmarai migloti
tikriausiai visi dabar žus
skaidrios nevilties sužaloti
lytėjimo šalto kerais
naktis tartum butelis džino
neliūdna dabar vakarais
todėl gal ir liūdna kas žino
Čemolonskas, Jaunius. Septyni mėnesiai devyni: Eilėraščiai. –
mėlynų žuvų tėvynė
bet naktį žingsniai žvanga po langais
pažįstami dar stengias atpažinti
viens kitą ir kitus kurie ateis
nes kojos jų įklimps į klintį
mėnulį juodą nuo dangaus nusikabinę
išbalę vagys perplėš jį per pusę
mėnulis mėlyną žuvų tėvynė
jeigu ten būsi