Prietema

Žydi senas ir kvailas
Rudenis
Narcizas.

Aš greitai mirsiu,
Leisk man pažvelgt
Į nokstantį pomidorą.

Ką galvoja žmogus,
Išbudintas
Prieaušry?

Jo moters nėra,
Svetimas,
Tuščias pasaulis.

Upės srovė mėnesienomis
Neša
Miegančią žuvį.

Grimztu vis giliau ir giliau
Į sutemų
Sapną.

Nieko pasauly nėra,
Vien tik sniegas,
Tik sniegas.

Daugiausia poezijos –
Miegančio vaiko
Sapne.

Geriausia apytėmių draugė
Atbėgo –
Pasenus laukinė pelė.

Saulėgrąžos gali daugiau
Pasakyt
Apie šviesą.

Saulė verčia ir verčia
Žemę
Gimdyti.

Saulė – žemės
Neilstantis
Vyras.

Kažkas panašaus
Buvo mūsų
Mažytėj trobelėj.

Vabalai atkartoja
Žvaigždynų
Kelius.

Visos gėlės –
Iš žemės,
Pažadintos žvaigždės.

Šiugžda seni ajerai –
Seno dievo
Kreivi kalavijai.

Tiek aš mačiau
Savyje,
Kaime, prietemų saulėj.

Eilėraštis Kęstučiui

Nusipirkome „Gimtąjį kraštą“... Ką veiksim
po tūkstančio metų, bulvės, kartupelės,
apie kurias rašė Donelaitis, sužėlė,
peršalo mūs balkone, o broli, o
mano broli, valgantis bulves!
Protestantiškais savo dantim,
kaip mėgdavo Liuteris arba
Dekartas, vokiečių karo metu
įlindęs į krosnį sugalvojo
savo didžią išganymo pasaką...
Mes ne tie: mes valgome atbulais
dantimis Žeimelyje, kur
būdavo besietė buožgalvių,
tokių žuvų, kurių niekas nevalgo,
bet jos juk skaniausios;
skaniausia tatai, ko niekas pasauly
nevalgo: akmuo arba širdis,
širdis, kuomet Strazdas ateina,
sena liuteronų širdis –
Lietuvoj, kas buvo jinai?
Žuvis, apsidengusi ašarom,
žvynais, senais sidabriniais žvynais,
krašte, kurio mes negalim suprasti...
Tatai paslaptis, kurią sprendė
Radvilos, atbukusiais savo dantim
ėsdami kaulus, Lietuvą,
ėsdami patys save, arba moteris,
kurios eina pirkti alaus į Merkurijų,
aš dažnai pagalvoju: kas buvo
antys gaudomos mano, tarp mano
šlaunų, paukštis,
velnio kakta, dievas,
skriejantis vakarop,
kur karvės, ak karvės,
bijo pareiti namo.
Jų baubimas baisus,
lygiai taip kaip ir tavo,
Kęstuti, brendantis plynėmis,
graužiantis seną lietuvišką akmenį,
o Kęstuti, o mano sūnau, kuris
skendo ne jūroj, o mažoj,
o išklišusioj mūsų upelėj,
ten galima būdavo mušti žuvis, pasaulį,
vokiečius arba kitas nelaimingas augalinių
kaukolių sielas, mušti save, kepenis,
tulžį arba plaučius... Iš ko susidaro
pasaulis? Kaip viskas mėlyna, kaip kažkodėl
viskas žydra? Tai išmintis,
dideliais savo sparnais sklandanti
viršum mūsų.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Tarakonai! O jeigu jie visai nebeskraido?
Jei neskraido manoma tavo širdis? Kas bus paskui?
Kas bus! Mėlyna? Balta? Tatai, kas visai
neberūpi?

Eilėraštis Albinui Žukauskui

Sintaksė, broli, tik sintaksė gelbsti
mus, slyvos, žydinčios vakarop,
arba skroblas, bet tave aš parduosiu,
savo tėvą ir motiną, seną
Sokratą, sėdintį ak čionai pat,
aš jaučiu tavo šlaunį tarsi Sapfo
purpuriniais žodžiais burnoj,
kaip ji skendo! Kaip brolis Teiraus ežere!
Mano tėve, o dieve! Mes esam iš ten,
iš jotvingių mėšlo, ant bulvių,
po žydinčiom bulvėm, ant mėšlo,
kurį andai vežėm arkliais,
senais, prijaukintais gyvūnais, Žukauskai,
o mano dieve, o mano tėve,
dievas ir tėvas tas pats,
tas pats ir sūnus (lūpų išraiška skiriasi),
tas pats sūnaus meilė, mano mažo,
totoriško mano sūnaus,
mes juk mylim pasaulį,
sakrališka mūsų kalba sprogsta
aukso žiedais, mano tėve, ten toli,
ten Australijoj gema mano širdis,
tenai Donelaitis, varinėjantis bulves,
tai baisus ir skaudus sakramentas,
mano, mūsų, tėvo širdies sakramentas,
o mano dieve! Mes mokam tau melstis,
bet nemylim tavęs! Esam jotvingiai
šlamančių girių, o mano dieve!
Prisikelk iš to mėšlo, mes esam ispanai,
varinėjantys bulves, o dio mio!
jie moka žudyti, žydint bulvėms,
kaip Lorką Garsiją, mūsų greitai
nebus, kaip Mačernio, o dio mio!
Lotyniškos pamaldos baigtos,
baigta mūsų širdis, varinėjanti bulves,
baigti ešeriai, tie, kur nardo
narciziškais plaučiais... Sintaksė,
broli Ekchardtai, sintaksė
dega ant bulvių, balandų,
sintaksė raudonais takažolių žiedais,
kurios, ačiū dievui, nežydi! Gaili
mūs mirtis! Gailus mūs gyvenimas,
ką daugiau mes galėjome čia pasakyti,
angelai, senom, išklišusiom,
arkliškom kojom... Sudiev, mano tėve,
sudiev, mano mirtie, sudiev purpuriniai
alpstantys lūpose žodžiai...

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Pasaulis susivienija: taip mokė Ekchardtas: sūnus
ir tėvas, dievas ir dvasia... Maurojanti
mūsų žydra Baltija, kurią matėm migloj,
migloj, migloj...

Eilėraštis Jeronimui Boschui

Arklio ausį dabar pasakysiu... Plaukia
Boscho dangus viršum mūsų,
meškeriojantis Breigelis! Andai
aš matydavau jį daug gražesnį...
Nustekeno karaliai, o broli,
Dionizą ir tą nustekeno: kaip
jie moka išromyti paršą, pasistato,
yra tam staklelės, tik ne tos,
kuriom motina audė stebuklingą
pasaulio kilimą, jie mokėdavo:
graikai, arabai, jie žinodavo,
kas ornamentas, kas širdis, kas fontanas,
moliuskas, ta kriauklė, ta sena,
paprasčiausia kriauklė, apie ką
ligi šiol nekalbėjau, ji juk surenka
ašaras mūsų, tik iš ašarų
gimsta pasaulis, tik iš ašarų,
laimink mus, dieve,
mes visi dabar esam pavalgę,
mes jau miegam šiaudinėse lovose,
mes lietuviai, kurie Filipinuos
andai gaudė žuvis, nepavargo,
gaila man tiktai vieno, tik vieno,
kad vėžiai jau seniai išbėgiojo, –
irgi buvo tauta! Išbėgiojo Čiurlionis!
Toks vyras! Stovi vienas Krėvė palei Strėva,
seną žydiškai kreivą malūną, sako,
buvę ten skaisčios žydaitės, bet kam mums!
Mes juk bėgam savais labirintais, su pelėm,
su pelėm, apsirengusiom šventiškais rūbais,
taip, kaip dėdė, kur nešdavo brostvą
su chakasais, jie garbina šunį, gal
gražiau, gal gražiau, ypač
pjaunančiam šieną, reikia šieną nupjauti
japonams, Sachaline, Sacharoj,
ar tas, kuris saldino mūsų vaikystę:
sacharinas, ak, kokios kvailystės,
ypač klūpančiam ten, palei dagį,
palei patį švenčiausią stebuklą,
palei augalą žiedu raudonu. . .
Kaip mes valgėm, kaip valgėm tą širdį,
atpirkėjo, atrodo, neklystu,
ak, juk niekas pasauly neklysta,
jūs atveskite verkiantį žmogų,
arklio ausį didžiulę atveskit
palei seną fontaną, moliuską,
aš norėjau parodyt jam molį,
seną vilkvyšnę ir daugiau nieko,
nieko, nieko, o dieve, kiek ašarų
slyvų formos tavo aky, kiek moliuskų,
teka Merkys, teka teka, o tolimas dieve,
ten per Estiją, palei tavo ir mano akis – – –

Zona

Mes esame pati
Žemiausia
Zona.

Perkūnija
Apeina
Mūsų galvas.

Tačiau
Čia daug ką
Galima mylėti.

Yra šuva,
Atėjęs
Iš Visatos.

O mūsų širdys,
Rodos,
Jėzaus formos.

To Jėzaus, seno,
Nelaimingo
Žydo,

Kuris prapuolė
Tarpu
Dviejų latrų.

Ir vis tiktai,
Kodėl anie
Neprisikėlė?

Juk jie taipogi
Klausė
Dievo balso?

Kalti ne jie,
Kalta –
Žemiausia zona.

Kur karvę galime –
Su keturiais spenim –
Pamelžt.

O kur tada,
Sakyk, pradžia
Fašizmo?

Mes esame pati
Tamsiausia
Zona.

Čia lyja –
Kurgi viešpats
Taip kalbėjęs?

Kodėl gėlė kurčia?
Kodėl neskraido
PIaučiai?

Mes esame pati juodžiausia zona,
Poetas – gal prieš mirtį
Tą nujaučia.

– – – – – – – – – – – – –
Numirti su sliekais,
Turkliu iš biblijos
Palei Snaigyno ežerą.

Žiogas

Kuomet nėra karo –
Poetai
Klauso Visatos.

Nelaimingi poetai,
Susodinti
Į lėktuvus.

Kontūzyta galva
Jaunas
A – poli – neras.

Arba Jo – si – fas
Ut – kinas,
Jaunas Va – lai -tis.

Nelaimingi poetai,
Šaudantys iš
Patrankų!

Mes laimingi –
Girdėjome
Žiogą anapus.

O Li Bo,
Mano broli
Senovėj!

O Li Bo,
Mano žioge
Žvaigždynuos!

Žvaigždės rieda toli,
Bet mes
Galim girdėti.

Žvaigždė ir svirplys –
Abu
Vieno skreito.

Mes pajutom
Sakralinį ryšį
Visatoj.

Karvė, senas arklys,
A – poli –
Neras.

Kontūzyta galva
Suraustoj žemėj
Žmonės raginėmis iltim.

Rage, šaukiantis
Puškiną –
Žūti.

Rage,
Pragydus
Maironiui...

Graikijoj ir
Lietuvoj –
Šlubo Bairono.

– – – – – – – – –
O Li Bo,
Kiek sliekų,
Žydint žliūgėms!

Namai

I

Išvarytam
Iš rojaus, –
Beliko ieškoti namų.

Karvė, avis
Ir veršiukas –
Trys sidabruojančios galvos.

Miega šuo
Susirietęs –
Kaip įsčiose.

Šunys – žemėje
Moka gražiausiai
Miegoti.

Paukštis lekia
Tolyn,
Palikdamas medį.

Juodas žemės karalius
Varnėnas –
Kur išmoko šitaip plasnot?

Man dabar įdomu,
Kaip sliekai
Sau namus įsirengę.

Kurmiai ten po žeme –
Smailiasnukės
Žemės karvytės.

Karvės juodos raguotos –
Šėtonų senų
Atminimas.

Kabo šukos, pajuodę –
Jomis iššukuodavau
Gyvulius.

Pirmas daigas melsvuoja –
Tarsi raučiau
Numirėlių plaukus.

Kasant žemę,
Radau
Purpurinę dievo ožkytę.

Vabale tu,
Didumo
Sulig aguona!

Aureolės iš kur?
Iš kur kardinolų
Drabužiai?

Vyskupai ir varguoliai
Ir utėlės
Žemėj – vienodos.

Ak vienodas ir tu,
Purpurinis
Žemės karaliau!
 

II

Kaip Šagalas – laiku
Poetas
Užmigo po tvartu.

Ausyje jam višta,
O ant pilvo –
Pajuodęs varnėnas.

Diegė dygstančios
Vyšnios
Galvoj.

Kas dvasias nubaidys,
Per pupas lekiant
Viešpaties paršams?

Saulė tamsiai žalia,
Kaip išgriuvusi
Velnio saulėgrąža.

Dar netemo,
Bet kiauliškai
Spengė ausy.

Ūžė vandenys,
Lyg atsimintų
Dar pradžią pasaulio.

Sapnas buvo baisus –
Mūkė karvės,
Aplinkui apstoję.

Ir tuomet per daržus
Jis pamatė
Ateinančią mirtį.

Ji nebuvo graži –
Bulvienojais
Apkarstytos šlaunys.

Ji turėjo vaikus,
Panašius, –
Taip, kaip mano ar tavo.

Juos, kaip žemė aklus,
Dar vedžiojo
Prakalbusios pelės.

Amžinybės ratu
Sukos saulė aptemus
Ir dievas.

Bet poetas miegojo ilgai –
Negalįs sustabdyti
Pasaulio,

Tik žiūrėjo
Be vyzdžių –
Visatos akim,

Tik alsavo
Pražydusio
Diemedžio plaučiais.
 

III

Kad ir koks pasaulis
Baisus –
Griežčius reikia augint.

Tegul želia
Ant juodo
Šėtono galvos!

Donelaitis juk troško
Lietuvninkams
Rasti namus.

Kokie gražūs
Pamokslai
Apie pražydusias bulves.

Gandras taisosi trobą
Erdvėj
Virš pasaulio.

Kurmis traukia
Ieškoti
Brolybės urvų.

Aš pastogėj miegu
Ir klausausi
Pragydusio svirplio.

Jeigu broliai
Išmoktų
Suprasti svirplius.

Kaip skambėtų
Pasaulio
Šventyklos!

Mes žinotume viską
Apie ateisiantį
Laiką.

Palei kelią akmuo
Man primintų
Praėjusią rūstį.

Tamsios kirmėlės
Bijo
Pažvelgt į erdves.

Lekia bitės
Geltonais verpetais –
Žvaigždžių.

Neaugina jų kažkodėl
Marių žmonės –
Šviesieji japonai.

Bitės pirmosios
Gavo
Didžiosios šviesos.

Ten užaugo seniai
Vaidevutis –
Išmirusių prūsų karalius.
 

IV

Ko šioj žemėje
Gaila man?
Brolio.

Gaila motinos,
Tėvo
Ir vaiko.

Ir gamtovaizdžio gaila
Regėto –
Gaila mažo apytemių ploto.

O tasai, kurs apleidai
Šias sėklas,
Ko tikėjais Visatos draustiny?

Mūs galvoj, mūsų rankoj,
O dieve,
Baisiai maža šviesos.

Palikai nebent
Teisę
Į maldą.

Taip dar gyvą drugelį
Galim
Perverti adata.

Vakar daužės į stiklą
Didžiulė
Dryžuota kamanė.

Jai atrodė, kad stiklas
Dangus –
Begalybės erdvyne.

Tu praskleisk jai
Užuolaidą pilką
Į šviesą.

Į šviesą ėjau
Paskui mylimą
Savo.

Ak, ji buvo
Graži,
Dar gražesnė nei dievas.

Bet išblėso ūmai
Daugiaprasmė
Žydėjusios žemės ekstazė.

Skraidė žiogai sidabriniai,
Bet jie nieko
Jau manajai sielai nesako.

Negaliu nei pamiršt,
Nei pabėgt
Nuo gėlės, kurią mažas regėjau.

Laikas išeiti

Lieka beržas,
Kad niekad
Neskriaustum.

Jo žiedai
Didesni
Nei vaikystėj.

Lieka sapnas
Ir laukas
Su akmeniu.

Į kurį tu
Nusimušei
Koją.

Lieka viskas,
Kas atmena, miega,
Sapnuoja.

Lieka vėjas
Ir radijo
Ūksmas.

Viskas lieka,
Tik aš
Nelieku.

Ne dėl to
Aš buvau
Čia atėjęs.

Geda, Sigitas. Žydinti slyva Snaigyno ežere: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.