Antroji dalis

SNIEGO ŽMONIŲ NAMELIS. S n i e g o  ž m o n a  sėdi virtuvėje ir žiūri į lubas, nuo kurių nukorę keli pažaliavę antrosios rūšies varvekliai. Pasigirdus viršuje, o paskui – apačioje įprastiniam triukšmui, paima keptuvę ir atsistoja prie viryklės. Per sceną tykiai kaip sniegas pereina Minutė

SNIEGO ŽMONA (sunerimusi). Vėluoja šįryt Sniego žmogus...
SNIEGO ŽMOGUS (beldžia už durų). Kas ten?
SNIEGO ŽMONA (nustebusi). Čia aš. Tavo žmona. Eikš.
SNIEGO ŽMOGUS (po kiek laiko vėl beldžiasi). Kas ten?
SNIEGO ŽMONA (atidaro duris). Čia aš. Eikš į vidų. Kur tu?

Sniego žmogus staiga įšoka pro langą, šlubuodamas perbėga į kitą kambario pusę, krinta ant grindų ir slepiasi po lova, rodydamas žmonai paslaptingus ženklus

SNIEGO ŽMONA (nesupratusi ženklų). Versti? (Apverčia keptuvės turinį)
SNIEGO ŽMOGUS (į dūmtraukį). Tai ne aš pasakiau. Tai ji, Sniego žmona.
SNIEGO ŽMONA. Ko gi šįryt toks keistas?
SNIEGO ŽMOGUS. Nuo stogo nukritau.
SNIEGO ŽMONA. Bet juk ne pirmas kartas. Kas čia tokio? Galėtum jau ir priprasti.
SNIEGO ŽMOGUS (baikščiai dairydamasis, užkala langus ir užrakina duris). Bet šiandien vėjas iš Pietų!
SNIEGO ŽMONA. O kas iš to?
SNIEGO ŽMOGUS. Sniego Karaliaus Saliamono Rūmai taigi Šiaurėje.
SNIEGO ŽMONA. Tikrai! Aš ir stebiuosi, kodėl dovanų niekas neatneša? Juk šiandien – Naujųjų rytas!
SNIEGO ŽMOGUS. Gal Naujieji šiemet uždrausti? Nors ir buvo paskelbta...
SNIEGO ŽMONA. Gal čia nieko tokio. Juk pernai irgi Naujųjų nebuvo. Ir užpernai... O prieš penkiasdešimt metų kad ir buvo, – vis tiek po to prasidėjo gruodžio mėnuo.
SNIEGO ŽMOGUS. Bet vėjas pūsdavo iš Šiaurės!..
SNIEGO ŽMONA. Tai ką dabar daryti?
SNIEGO ŽMOGUS. Jei gyvensim kaip pernai, – iš Šiaurės į Pietus, o paskui ateis ir paklaus?.. Kas tada?
SNIEGO ŽMONA. Paklaus! Viešpatie... (Žegnojasi) Už ką?
SNIEGO ŽMOGUS. Gal šiemet reikia gyventi iš Pietų į Šiaurę?
SNIEGO ŽMONA. Iš Pietų! Bet aš nemoku šitaip...
SNIEGO ŽMOGUS. Išleis instrukciją, įsisavinsi ir išmoksi...
SNIEGO ŽMONA. Įsisavinsi... Mano amžiuj! Geriau jau tu nušauk mane.
SNIEGO ŽMOGUS. Nušauk... Aš mielai. Bet jei paskui ateis ir paklaus?.. Ne, reikia mudviem keliauti į Rūmus ir patiems paklausti.
SNIEGO ŽMONA. Teisybę sakai. Geriau patiems paklausti, negu būti paklaustiems. Keliaujam.
SNIEGO ŽMOGUS. Tik pirma reikia namus padegti. Kad kas neapvogtų. (Padega)
SNIEGO ŽMONA. Koks tu protingas, Sniego žmogau! (Didžiuojasi vyru)
SNIEGO ŽMOGUS. Kai nukritau nuo stogo, toks ir pasidariau. (Labai pasipučia)
SNIEGO ŽMONA. Reiktų gal ir man palypėti? Kaip sakai?
SNIEGO ŽMOGUS. Taigi namai jau sudegė, stogas nugriuvo. Kur belipsi?..
SNIEGO ŽMONA. Kokia nelaimė!..
SNIEGO ŽMOGUS. Užtat koks gaisras buvo! (Šnypščia ir mosuoja rankomis, vaizduodamas gaisrą)
SNIEGO ŽMONA (linguoja galva). Gal ir gerai, kad nelipau ant to stogo...
SNIEGO ŽMOGUS. Nebegaištam, Sniego žmona. Pirmyn!
ABU. Eina per kalnus
          Ir per laukus
          Sniego žmona ir
          Sniego žmogus.

          Kur Sniego Rūmai,
          Ledo statulos,
          Mūsų gyvenimo
          Įstatai guli.

          Vėjas šiaurinis
          Liovėsi pūtęs,
          Kaip mums gyventi, –
          Į kurią pusę?

(Susikibę už rankų žengia į priekį ir prasmenga pusnyje)

 

***

 
SNIEGO RŪMAI. Prie valstybės vairo budi kapitonas B o r d e l i u r a s .  P o n a s  D o  kala prie sienos karaliaus Saliamono portretą, labai meistriškai įstatytą į bronzinius buvusio veidrodžio rėmus. Nors iš pirmo žvilgsnio ir nelengva būtų pasakyti, kieno teptukui priklauso ši drobė, vis dėlto nesunku atspėti, jog tai Venecijos mokykla su nežymia Sirakūzų įtaka – Saliamonas atrodo visai kaip gyvas. Prikalęs portretą, Ponas Do atsitraukia, pasižiūri iš toliau, priėjęs nušluosto dulkes ir prisega puokštę žiemos gėlių

SALIAMONAS (iš portreto). Ar aš tikrai liksiu amžinai gyvas?
PONAS DO. Nesirūpink, juk esi įtrauktas į sąrašus.
SALIAMONAS. O būna... Iš pradžių įtraukia, o paskui, žiūrėk, ir ištraukia... (Pravirksta)
PONAS DO. Būna. Bet ne pas mus. Nusiramink.
BORDELIURAS. Jis darė klaidų. (Žvelgia į priekį)
PONAS DO. Kas jų nedaro!..
BORDELIURAS. Aš.
PONAS DO (nusega nuo portreto gėles ir padeda prie Bordeliuro kojų). Tikiu tavimi. (Atsiklaupia) Vienatini...
BORDELIURAS (uždeda delną jam ant galvos). Būk pasiryžęs.
PONAS DO. Visada! (Atiduoda pagarbą naujuoju stiliumi)
SALIAMONAS (iš portreto). Tik nepamirškit: visa tai, ką jūs dabar turit, iškovojau aš.
BORDELIURAS (ponui Do). Šventuosius Indus perkelk į Vakarinę tribūną. Ant Valstybės šaukšto turi kristi pirmieji ryto aušros spinduliai. Dabar pamaišyk.
PONAS DO. Kad puode tuščia.
BORDELIURAS. Tegul Sniego žmonės klausosi, kaip skamba. Reikia pasitikėti liaudimi. Ji viską supras.
SALIAMONAS (verksmingai). Ordino noriu. Vieno tetrūksta – būtų lygiai šimtas.
PONAS DO. Gausi, jei ilsėsies ramybėje.
SALIAMONAS. O kaipgi kitaip?
PONAS DO. Visko pasitaiko!.. Kitas, amžinai gyvas, žiūrėk, kad pradeda... Storiausi tomai taip ir verčiasi vienas po kito... O tu, čionai pasilikęs, privalai viską perskaityti... sukonspektuoti...
BORDELIURAS. Šventuosius raštus pakreipk keturiasdešimt penkių laipsnių kampu į mane. (Ponas Do pakreipia. Šviesos spindulys iš Pirmosios Knygos dabar apšviečia Bordeliuro galvą) Kas tau dar neaišku?
PONAS DO. Dėl pranašo Karolio mumijos...
BORDELIURAS. Sakiau – pastatyk kojomis į dangų.
SALIAMONAS (iš portreto). ...į dangų.
PONAS DO. Bijau, kad kepenys neiškristų.
BORDELIURAS. Žiūrėk, kad tau neiškratyčiau. (Pagrūmoja. Ponas Do apverčia) Kaip vyksta Aukštųjų Kėdžių gamyba?
PONAS DO. Dvi jau pagamintos. Gal ir užteks?
BORDELIURAS. Jokiu būdu. Mūsų valstybėje kiekvienas privalo turėti aukštąjį išsilavinimą. Kuo aukščiau sėdim, tuo labiau esame išsilavinę...
SALIAMONAS (linkteli). ...avine...
BORDELIURAS. Dangaus mokslų Akademiją likviduosim. Ar aš ko mokinaus? O ko dabar nemoku? Ko nežinau? (Suklūsta) Kas ten?
PONAS DO. Atėjo Sniego žmonės. Prašo juos priimti.
BORDELIURAS. Priimti? Ar yra toks veiksmas mano politinių pažiūrų sistemoje?
PONAS DO (atsiverčia valstybės popierius). Ketvirtas veiksmas, įvestas vietoj dalybos.
BORDELIURAS. Kviesk.

Įeina Sniego žmogus ir Sniego žmona

BORDELIURAS. Kratykit kišenes. Priimu, atimu, sudedu, dauginu, konfiskuoju ir likviduoju. (Ponui Do) Kas dar?
PONAS DO. Trauki...
BORDELIURAS. Traukiu šaknis, auksinius dantis ir iš kišenių traukiu.
SALIAMONAS. Toks pats aš buvau jaunystėje...
SNIEGO ŽMOGUS. Kad mes... (Išverčia labai gilias, bet tuščias kišenes)
BORDELIURAS. Tai ko atėjot?
SNIEGO ŽMOGUS. Patarimo.
PONAS DO. Patarimus dalijam nemokamai.
SNIEGO ŽMOGUS. Kaip dabar gyventi, kai vėjas pasikeitė?
BORDELIURAS. Lygiai taip, kaip ir pernai, tik pradėkit iš vakaro.
SNIEGO ŽMONA. Mes taip nemokėsim.
BORDELIURAS. Nemokat – negyvenkit. Argi kas liepia?
SALIAMONAS (iš portreto). ...niekas neliepia.
SNIEGO ŽMONA (išsigandusi). Kad aš ir negyventi nemoku. Vis to laiko nebūdavo...
SNIEGO ŽMOGUS. O aš gal ir negyvenau?.. (Bando susimąstyti) Tik kasiau ir kasiau tą sniegą... Bet gal pagaliau pradėsim gyventi pagal Saulės kalendorių? Gal bus įvestas ir pavasaris?
BORDELIURAS. Bus. Tik ne šiandien. Kai grįšim atgal. Ne viskas iš karto.
SNIEGO ŽMOGUS. O kas bus šiandien?
BORDELIURAS. Šiandien mūsų čia nėra. Mes esam rytoj. Negi taip sunku suprasti? Atėjo Naujieji laikai...
SNIEGO ŽMONA. Ar jau? (Persižegnoja)
BORDELIURAS. ...būkit viskam pasirengę.
SNIEGO ŽMOGUS. O kuo Naujieji skiriasi nuo Senųjų?
SALIAMONAS (iš portreto). Aš kaip tik rengiuos apie tai rašyti disertaciją. Ten bus viskas išdėstyta. Mat kitados ir pats buvau pradėjęs naujuosius, bet viskas baigėsi senaisiais...
SNIEGO ŽMOGUS. Ir kiek tai tęsis?
BORDELIURAS. Iki gyvos galvos.
SNIEGO ŽMOGUS. Kieno galvos?
BORDELIURAS. Tavo. O paskui – amžinas pavasaris. (Ponui Do) Taip ir paskelbk laikraščiuose. Gali ir tvaną jiems pažadėti... (Sniego žmonėms) O gal jums kas nepatinka?
SNIEGO ŽMOGUS. Kad vis ta šlapdriba...
SNIEGO ŽMONA. Ir dar ta privaloma amžina sloga...
SNIEGO ŽMOGUS. Kažin kodėl pas mus viskas amžinai?
SNIEGO ŽMONA. Ir privaloma?
BORDELIURAS (susidomėjęs). Jūs, aišku, studijavot Oksforde?
SNIEGO ŽMOGUS. Aš mokiausi dešimt metų.
SNIEGO ŽMONA (didžiuodamasi vyru). Po dvejus metus kiekvienoj klasėj.
BORDELIURAS (Ponui Do). Matai, ką reiškia neturėti aukštojo išsilavinimo. Pasirūpink, kad kiekvienas kuo greičiau gautų po Kėdę. (Sniego žmonėms) Po pietų –mano vestuvės. Dėl to šįryt aš toks ir linksmas. Eikit į Žiemos sodą. Skelbiu visuotinę talką. Gaudysit varnas vestuvių puotai.
SNIEGO ŽMONA. Šitoks darbas žemina Sniego žmoną.
SNIEGO ŽMOGUS (atšoka į šalį). Mes ne kartu atėjom. Aš ją pralenkiau...
BORDELIURAS. Savanoriškoj talkoj kiekvienas privalo dalyvauti. Marš!
PONAS DO (išveja Sniego žmones). Prašom pro šitas duris...
BORDELIURAS. Kaip jaučiasi nuotaka? Raportuok.
PONAS DO. Miršta.
BORDELIURAS. Iš meilės, tikiuosi!
PONAS DO. Kad dar negavom (parausta) meilės.
BORDELIURAS. O kur tie šeši vagonai, kuriuos turėjo atsiųsti iš Paryžiaus?
PONAS DO. Dingo. (Išblykšta)
BORDELIURAS. Kaip tai – dingo?
PONAS DO. Taip jau būna. Dingsta meilė, – ir niekas nežino kur...
BORDELIURAS. Jei šitaip dirbsi, gali atsitikti, kad vieną naktį dingsi ir pats. Ir taip pat niekas nežinos – kur...
PONAS DO. Pasigailėk. (Puola ant kelių) Pro antrąsias duris išnešė. Pagal DFC programą. Aš ir pats šeimai vos du kg...
BORDELIURAS. Ir kaip veikia? Padeda?
PONAS DO. Kaip čia pasakius... Dabar ponia Durininkienė priima. Bet tik darbo valandomis. Ir tik dukart per savaitę. Ir reikalauja, kad būčiau su uniforma.
BORDELIURAS (su panieka). Ko norėti – Paryžiaus gamyba. Štai kai tėvyninės pridirbsim!.. Bus pati didžiausia pasaulyje. Pro jokias duris neišneš. (Griežtai) Kviesk nuotaką ir svečius. Pradedam vestuves. Apsieisim be importo. Muzika!
PONAS DO (mosteli). Trys keturi! (Muzikantai negroja)
SALIAMONAS (iš portreto). Penkis pažadėk.
PONAS DO. Penki. (Muzikantai tyli) Kiekvienam po penkis! (Suskamba muzika, vestuvės prasideda)

***

ŽIEMOS SODAS. Sniego žmonės gaudo varnas

SNIEGO ŽMOGUS. Eik kairiuoju kraštu! Laikyk už kojos! Kas tau?
SNIEGO ŽMONA. Įspyrė į galvą. Aš nebeištversiu. Gana to jungo!
SNIEGO ŽMOGUS (skubiai nusilenkia į Šiaurę). Tai ne aš pasakiau. Tai ji, Sniego žmona. Aš ištversiu. (Lenkiasi į Pietus) Aš su ja neturiu ničnieko bendro. (Lenkiasi į Rytus) Mes susitikom prieš penkiasdešimt metų visiškai atsitiktinai. (Lenkiasi į Vakarus)
SNIEGO ŽMONA. Šitiek metų gyvenom pavėjui... Ko mums trūko?
SNIEGO ŽMOGUS. Man nieko netrūksta. Aš turiu lygiai tiek, kiek nustatyta.
SNIEGO ŽMONA. Matosi...

Žiemos sode pasirodo labai pavargęs M o l i o  M o t i e j u s  d o n   C i f e r b l a t n a s

MOTIEJUS.

            Aš molio princas, aš vardu Motiejus,
            Aš nuolat ieškau ko nepasidėjęs.
            Grįžtu aš iš sapnų auksinės knygos,
            Bet kelyje užpuolė baisios ligos.

            Ak, kaip mane kelionėje kankina
            Du broliai Tymai ir sesuo Angina.
            Turiu jų dėdę Gripą aš nudėti,
            Bet kurgi mano juodas pistoletas?

            Pakilo ponas Celsijus virš nulio, –
            Ant upės kranto sniego griaučiai guli.
            Aš gulsiu lovon kautis su sloga,
            Bet kur mana prancūziška špaga?

            Mane užpuolė parazitų gretos
            Ir Šiltinė su Giltine – dvi tetos.
            Jos vedas į svečius mane už rankų!
            Ak, kurgi dėdė Šveikas su patranka?..

SNIEGO ŽMONĖS. Molio Motiejus don Ciferblatnas!
MOTIEJUS. Aš vėluoju į Sniego rūmus. Ką jūs čia darot?
SNIEGO ŽMOGUS. Varnas gaudom. Po pietų – Kapitono Bordeliuro vestuvės.
MOTIEJUS. Pavėlavau. (Suklumpa) Vis dėlto jam pavyko pralenkti laiką...
SNIEGO ŽMONA (uždeda ranką jam ant kairiojo peties). Mūsų vaikelis molinis...
SNIEGO ŽMOGUS (uždeda ranką ant dešiniojo). Pirmas yra paskutinis...
MOTIEJUS. Man reikia jūsų pagalbos.
SNIEGO ŽMONA. O ką mums daryti?
MOTIEJUS. Sukilti.
SNIEGO ŽMOGUS. Sukilti? (Išsigandęs) Ne ne, aš nemoku.
SNIEGO ŽMONA. Puikiausiai moki. Juk prieš mane jaunystėje ne sykį buvai sukilęs. Gal čia tas pats.
SNIEGO ŽMOGUS. Na, jeigu tas pats... Bet kad aš visada pralaimėdavau...
SNIEGO ŽMONA. Iš pralaimėjimų ir mokomės...
MOTIEJUS. Surepetuosim sukilimą. (Pasiveda Smego žmogų į šalį ir duoda jam atitinkamus nurodymus)
SNIEGO ŽMOGUS (išklausęs pabėgėjo į šalį ir netrukus vogčiom grįžta pas Sniego žmoną). Ar laikrodininkas čia gyvena?
SNIEGO ŽMONA (apstulbusi). Kas toks?
SNIEGO ŽMOGUS. Ar laikrodininkas čia gyvena, klausiu?
SNIEGO ŽMONA. Ne, tau gal pasimaišė. Sniego pakramtyk.
SNIEGO ŽMOGUS. Tai slaptažodis. Kaip nesupranti? Dabar tu turi mane paklausti, koks jūsų laikrodžio numeris?
SNIEGO ŽMONA. Kadgi tu niekada laikrodžio neturėjai!..
MOTIEJUS (nusivylęs). Nesuprantu, kaip galėjau kitados jums gimti ir šitiek metų išbūti jūsų sūnumi!.. Aš privalėjau gimti Rūmuose. Bet argi kas manęs paklausė! (Pro ašaras) Ir, beje, visada jūs, tėvai, šitaip elgiatės...
SNIEGO ŽMONA. O aš nesuprantu, iš kur jis gavo laikrodį.
SNIEGO ŽMOGUS. Neturiu aš jokio laikrodžio.
SNIEGO ŽMONA. Tai ko man galvą suki?
SNIEGO ŽMOGUS. Tai slaptažodis. Kad atpažintume vienas kitą.
SNIEGO ŽMONA. Aš ir taip tave puikiausiai pažįstu.
SNIEGO ŽMOGUS. O jei aš būsiu užsimaskavęs? Varna, pavyzdžiui. (Vaizduoja prieš vėją skrendančią varną)
SNIEGO ŽMONA (su didžiu rūpesčiu linguoja galvą). Koks tas tavo numeris?
SNIEGO ŽMOGUS. Šeši A.
SNIEGO ŽMONA. Kodėl A?
SNIEGO ŽMOGUS. Na, tegul bus – šeši B.
SNIEGO ŽMONA. O kodėl būtent šeši?
SNIEGO: ŽMOGUS (rūsčiai). Todėl, kad ne penki.
SNIEGO ŽMONA. Iš karto reikėjo taip sakyti. Ko čia nervinies? Dabar aišku. Tik dar pasakyk A ar B? (Sumišusi) Štai koks klausimas...
SNIEGO ŽMOGUS (pagalvojęs). C.
SNIEGO ŽMONA. O iš pradžių sakei – A. Kodėl? Norėjai apmauti? (Motiejus atsisėda ant Vėpūtinio ir pravirksta)
SNIEGO ŽMONA (švelniai). O gal, sakau, būtų galima ir be to slaptažodžio sukilti?
MOTIEJUS. Be slaptažodžio jokiu būdu negalima.
SNIEGO ŽMONA. Užsispyręs kaip taburetė. Na, gerai. (Sniego žmogui) Sakyk jau... Koks tas numeris?
SNIEGO ŽMOGUS. Šeši C.
SNIEGO ŽMONA (labai įtemptai galvoja). O kiek dabar valandų?

Ilga ir kankinanti pauzė. Sniego žmonės skėsteli rankomis

MOTIEJUS (atsidusęs paspaudžia jiems rankas). Savi.
SNIEGO ŽMONA. Pagaliau atpažino!..
MOTIEJUS. Dabar surepetuosim...
SNIEGO ŽMONA. Viešpatie! (Parpuola) Pasigailėk...
MOTIEJUS. ...Sniego Rūmų šturmą. Tu, mamàn, būsi Rūmai, o papà tave šturmuos.
SNIEGO ŽMONA. Kokie iš manęs Rūmai! Ką čia bešturmuosi griuvėsius.
SNIEGO ŽMOGUS. Matei, kaip jie atrodo? Taip ir stovėk.
SNIEGO ŽMONA. Šitaip?
SNIEGO ŽMOGUS. Kodėl tu vaizduoji baltąją mešką?
SNIEGO ŽMONA. Tai gal taip? (Užima gynybos poziciją) Pulk, kad jau iš proto išėjai. (Sniego žmogus puola) Ne taip smarkiai. (Iškelia rankas)
SNIEGO ŽMOGUS. Nepasiduok. Priešinkis.
SNIEGO ŽMONA. Verčiau pasiduosiu. Ką jau čia...
MOTIEJUS. Taip ir nugalėsim. (Ryžtingai) Į Sniego Rūmus! Žalieji – į kairę. Mėlynieji – į dešinę. O aš – tiesiai. Nepamirškit slaptažodžio. Galiu būti užsimaskavęs. (Nusvirduliuoja tiesiai)
SNIEGO ŽMONA. Mėlynieji... Žalieji... (Sumišusi) Gal man verčiau nešturmuoti?
SNIEGO ŽMOGUS. Eik į kairę. Jei nepažaliuosi, – pasuk į dešinę.
SNIEGO ŽMONA. Koks jūsų laikrodžio numeris? (Nueina į kairę)
SNIEGO ŽMOGUS. Ar laikrodininkas čia gyvena? (Nueina į dešinę)

***

SNIEGO RŪMUOSE – vestuvės. Oras dvelkia ozonu ir losjonais. Užkulisiuose groja muzika, girdėti reikšmingos Aukštosios visuomenės diskusijos. Periodiškai skelbiami šventiniai šūkiai: Gėriau ir gersiu! Juokdavaus ir tuoksiuos! Šokdavau pro langus ir šoksiu! Griūdavau ir griūsiu! – ir kt. Viskas labai skoninga, rafinuota, vietom gal net pernelyg konfidencialu...
Ogi Si Bemol Miegamajame tuo metu vyksta Oficialioji vestuvių ceremonijos dalis. Kapitonas B o r d e l i u r a s  šoka vestuvinį šokį, S i  B e m o l   stovi su degančia žvake kairėje ir Sniego mantija dešinėje. P o n a s  D o  priiminėja pavėlavusius vestuvių puotos dalyvius

BORDELIURAS. Svečius iš Užsniegio – pro užpakalines, mūsiškius – pro paradines!
PONAS DO. Ne pirmą dieną dirbu, – žinau, kur gėrybės sukrautos. (Lenkiasi svečiams) Prašom pro šitas duris. Judu – pro anas... O tamstai – negalima. Sanitarinė valanda. Tris paras. O paskui vis tiek neleisim. (Lenkiasi) Jūs prašom pro šitas duris... Judu – pro anas... O tamsta dar čia? Prašom pasisukti šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Pasilenkti devyniasdešimties. Kodėl be ordino? (Smūgiuoja) Ačiū.
SNIEGO ŽMOGUS (ateina prie durų). Ar laikrodininkas čia gyvena?
PONAS DO. Duok, jeigu atnešei.
SNIEGO ŽMOGUS (sumišęs). O koks mano laikrodžio numeris?
PONAS DO. Kam tas numeris? Visus priimam.
SNIEGO ŽMOGUS. Bet aš neturiu laikrodžio!..
PONAS DO. Tada prašom pro šitas duris... O dabar pro anas. Tiesiai į ateljė.
SNIEGO ŽMOGUS. A a a! (Žnekteli, paskui žagteli)
PONAS DO. Už durų – durys, o už tų durų – Svečių kambarys. Nekviestų svečių. Gylis – du metrai. Tai mano kursinis projektas. Medalį gavau. (Lenkiasi svečiams) Prašom pro šitas duris... Judu – pro anas...
SNIEGO ŽMONA (ateina prie durų). Koks jūsų laikrodžio numeris?
PONAS DO. Prašom pas laikrodininką. Pro šitas duris, o dabar pro anas...
SNIEGO ŽMONA. Labas vakaras. (Žnekteli) Ar laikrodininkas čia gyvena?
SNIEGO ŽMOGUS. Koks jūsų laikrodžio numeris?
SNIEGO ŽMONA. O kiek dabar valandų?
SNIEGO ŽMOGUS. Nesuprantu, kaip su tavim galėjau tiek metų išgyventi?..
SNIEGO ŽMONA. O aš nesuprantu, iš kur tu gavai laikrodį?

Pasigirsta dundėjimas, tarytum kas netoliese spragilais kultų javus, ir pliauškėjimas, lyg ežero pakrantėje tylų vakarą būtų skalbiamas žlugtas

PONAS DO. Paskutiniai...
BORDELIURAS (baigia vestuvinį šokį). Kokia tolesnė programa?
PONAS DO. Toliau? (Žiūri instrukciją) Jie pradėjo gyventi ilgai ir laimingai.
SALIAMONAS (iš portreto). Tik nepamirškit, kad šitą teisę jums iškovojau aš!
BORDELIURAS. Tai gal pradedam?
SI BEMOL. Pagaliau... O jėgų visai nebėra... (Suklumpa) Duris uždaryk. Skersvėjis traukia.
PONAS DO. Klausau. (Užtrenkia duris)
SI BEMOL. Ir ventiliatorių išjunk. (Ponas Do išjungia) Kas ten dabar? (Svyruoja) Musę antai pagauk. Skraido čia visokie... Vėjus kelia...

Ponas Do bėgioja po kambarį ir gaudo. Si Bemol vėl suklumpa

BORDELIURAS. Atsargiau! Kvaily tu! Europoj studijavo – musės pagauti neišmoko... Šitaip gaudyk. (Parodo) Pažangiai. Šveicarų sistema.

Ponas Do persekioja musę

BORDELIURAS. Tai gal pradedam? Gyventi ilgai ir laimingai.
SALIAMONAS (iš portreto). Pradėkit, vaikai. Greičiau pabaigsite
SI BEMOL. Palaukit penkias minutes. Reikia įsibėgėti.

Už kulisų staiga pasigirsta tolimas garsas, lyg būtų nutrūkusi smuiko styga. Kiekvienam aišku, jog tai niekas kitas, kaip tik viršutinė nata iš įsimylėjėlių dueto, sugiedoto Pirmajam veiksme

SI BEMOL (susijaudinusi). Ak, kur dabar jis, mano Molio Motiejus don Ciferblatnas?

Saliamonas tyliai išlipa iš portreto ir, pasiramsčiuodamas lazdele, nukiūtina į užkulisius. Svečių klegesys ten paūmėja

BORDELIURAS. Molio Motiejus don Ciferblatnas... Aš apie jį ir pirmajam veiksme kažką girdėjau. (Ponui Do) Eikš čia. Musę pagavai?
PONAS DO (atneša musę). Štai. Kur ją dėti?
BORDELIURAS. Surišk sparnus už nugaros, įmesk į rūsį ir ištardyk. Aš neskraidau – ir ji neskraidys. Bet pirma pasakyk, kas tas Molio Motiejus?
PONAS DO. Labai aukštas, su šautuvu ir skrybėle. Jis mane nušovė.
BORDELIURAS. Kaip tai nušovė?
PONAS DO. Šitaip! (Krinta ant grindų) Bimm!
BORDELIURAS. Sapnavai?
PONAS DO. Tik vieną sykį. O Jaunoji kasnakt jį sapnuoja. Sapnas labai didelis, dviejų aukštų... Su tokiais kalnais!.. Ir jūra ten yra. Jie užsidaro ir nežinia, ką veikia. Gal... (Burbuliuoja)
BORDELIURAS. Ar esi sapnavęs, kad krinti nuo stogo?
PONAS DO. Kiekvieną naktį.
BORDELIURAS. Žemyn galva?
PONAS DO. Žemyn.
BORDELIURAS. Eidamas miegoti užsimauk gaisrininko šalmą. Turėtų padėti. Ir grybų nevalgyk.

Iš Užkulisių svirduliuodamas pareina Karalius S a l i a m o n a s , nešinas spec. buteliu ir varnos koja, grįžta į portretą ir vakarieniauja

SI BEMOL (apžiūrinėja surištą musę). Tai musė cėcė. Paleisk ją, Bordeliurai, į laisvę. Tegul man įkanda. Aš užmigsiu ir susapnuosiu... Koksai simpatiškas galvijas... Kad tu toks būtum!
BORDELIURAS (įsižeidęs). Aš toks ir e s u. Argi man ko trūksta? Pati Ūbienė mane didžiai vertino.
SI BEMOL. Štai trūkumų sąrašas. (Išsitraukia) Prašom susipažinti. (Skaito) Dvitaškis...
BORDELIURAS. Man dvitaškio trūksta? Neatkreipiau dėmesio.
SI BEMOL. Trisdešimt penkių dantų...
PONAS DO. Na, čia niekai. Įkalsim varinius.
SI BEMOL. ...Kairiosios akies...
PONAS DO. Įsuksim lemputę.
SI BEMOL. ...saugiklio galvoj...
BORDELIURAS. Ar ne per daug tu, mieloji, reikalauji? Aš vakar ilgai diskutavau su savim, ir man pasirodė, kad ničnieko netrūksta. Atvirkščiai. Aš jau dvidešimt penkis kartus buvau vedęs, ir vis šis tas atlikdavo. Kur – vienas, kur – du... O kartais (nustebęs) – ir su trim galvom...
SI BEMOL. Deja, mes, šiuolaikinis jaunimas, į ateitį žiūrime visai kitaip... (Dairosi pro spec. vamzdį)
BORDELIURAS. O kaip jūs žiūrite?
SI BEMOL. Dabartės meilė lošia svarbiausią rolę.
PONAS DO. Suprask, vaikeli, viena: tos meilės pas mus nėra tiek daug, kad kiekvienam užtektų.
BORDELIURAS. Tai gal pradedam?

Pasigirsta belsmas į duris

PONAS DO. Visi jau susirinkę. Kas gi čia galėtų?..

Atidaro duris, įeina užsimaskavęs M o t i e j u s . Jis vilki dailiai pasiūtu juodos gelumbės kostiumu, pasirišęs tamsų kaklaraištį, rankoje laiko juodą cilindrą

MOTIEJUS. Atleiskite. (Dairosi) Velionis turbūt kitoje salėje pašarvotas?
BERDELIURAS. Ko jis nori?
PONAS DO (Motiejui). Kas tau nepatinka?
MOTIEJUS (rodo Si Bemol). Ji man patinka.
BORDELIURAS (Si Bemol). Kodėl patinki? Aš draudžiu patikti.
MOTIEJUS. Aš tik norėjau pasiteirauti, ar velionis...
BORDELIURAS. Tai gal pradedam?
SALIAMONAS (patraukęs iš butelio, susverdėja portrete). Atleiskite. Nekreipkite į mane dėmesio.
MOTIEJUS. Jeigu jūs užtruksit, gal aš galiu čia ir pavalgyti?
BORDELIURAS (Ponui Do). Ar po sniegu dar yra vietos?
SI BEMOL. Jei tu taip – aš niekada!
BORDELIURAS (Ponui Do). Pakabink jam šaukštą druskos iš Valstybės puodo.
MOTIEJUS. O sriubos nėra?
SI BEMOL. Ir nebuvo.
MOTIEJUS. O iš antrųjų?
PONAS DO. Žinot, antrieji pas mus visuomet pirmieji. Štai aš pavyzdžiui...
MOTIEJUS. Bet aš ne apie tai.
SI BEMOL. Yra, tik tamstai nepatiks. Čia viskas taip...
MOTIEJUS. Tai duokit druskos.

Ponas Do pakabina šaukštą. Motiejus atsisėda, išsitraukia iš cilindro arbūzą, perplėšia per pusę, užsiberia druskos ir valgo

SI BEMOL. Tai jis!
MOTIEJUS. Ne ne, manęs čia nėra.
SI BEMOL. Jis yra, bet nėra... (Susverdėja)
MOTIEJUS (gedulingai). O velionis geras buvo... Visada susikaupęs, tvarkingas, su kaklaraiščiu... Ir visada kažkodėl nustebęs. Aš manau, jis ir dabar toks pat.
SI BEMOL. Tamsta neklysti. Bet šiais laikais mažai tokių belikę...
MOTIEJUS. Du.
SI BEMOL. O kas antras?
MOTIEJUS. Pirmas tai velionis buvo. (Paduoda jai pusę arbūzo)
SI BEMOL. Atsimeni, kai aš sapnavau...
MOTIEJUS. Tai aš sapnavau, kad tu sapnuoji.
SALIAMONAS (netyčia išmeta butelį). Atleiskite, nekreipkite į mane dėmesio. (Lenkiasi paimti, bet susverdėja ir vos neiškrenta iš rėmų. Pasiremia varnos koja ir vargais negalais šiaip taip pasiekia išmestą vertybę)
BORDELIURAS. Apie ką jūs?
MOTIEJUS. O tamsta labai panašus į velionį. Irgi nustebęs.
BORDELIURAS. Ko pats, tiesą sakant, norėjai, pamiršau?..
MOTIEJUS. Atiduoti paskutinę pagarbą. Tarp kitko, – velionis man dar šimtą raudonųjų skolingas. Bet aš nereikalauju, nemanykit. Kad jau taip išėjo... Nors pasitaiko, kad jie kaip tik dėl to... Šiais laikais, žinot...
BORDELIURAS. Kur tas velionis yra?
MOTIEJUS. Nežinau. (Dairosi) Aš pats ieškau.
SALIAMONAS (iš portreto). Jei čia apie mane, tai privalau perspėti: klysti. Aš liksiu amžinai gyvas. Esu įtrauktas...
MOTIEJUS. Ne ne, ne apie tave. (Žemai nusilenkia Saliamonui) Didžiai vertinu tamstą už tai, kad sugebėjai sustabdyti laiką. Aš, žinot, pagal išsilavinimą esu laikrodininkas ir puikiai suprantu, kaip tatai yra sunku.
SALIAMONAS (nusišluosto džiaugsmo ašaras). Dėkui. (Rodo Motiejui paslaptingus ženklus)
MOTIEJUS. Ačiū. Nevartoju.

Saliamonas paslepia butelį už rėmų

SI BEMOL (Bordeliurui). Nesikabinėk. Jei žmogui gedulas, tai suprask...
MOTIEJUS. Ačiū. Bet ne visi dabar supranta.
BORDELIURAS. Čia vestuvės, o ne laidotuvės. Ir mane stebina...
MOTIEJUS. Aš pats stebiuosi. Vienas mirė, kiti – tuoj pat vestuves kelia. (Si Bemol, priekaištingai) Galima buvo palaukti.
SI BEMOL. Aš nekalta.
MOTIEJUS. Patikrinsim.
SALIAMONAS (iš portreto). Toks amžius.
MOTIEJUS (griežtai). O reikėtų pagalvoti ir apie tuos, kurie išeina.
BORDELIURAS. Gal jau pradedam?
MOTIEJUS. Aš prašau jus...
BORDELIURAS. Ką noriu, tą ir pradedu. Vestuvės mano.
MOTIEJUS (griežtai). O laidotuvės! Kieno jos?
BORDELIURAS. Muzika! (Nusilenkia Si Bemol) Tango.
MOTIEJUS. Tada aš būsiu priverstas išeiti.
SI BEMOL. Ne ne! (Bordeliurui) Gedulas. Suprask! (Verkia)
MOTIEJUS. Jeigu velionis Svečių kambaryje arba Valgomajame, – aš nueisiu pabudėti. Sykiu ir pagiedosiu...
SI BEMOL. Prašom.
BORDELIURAS. Bet nėra čia jokio velionio!
MOTIEJUS. Kaip nėra? Negalėjo jis išeiti?..
SI BEMOL. O kodėl ne? Jeigu nepatiko? Tarp kitko, aš irgi... Manot, labai jau čia... BORDELIURAS. Na na!..
SALIAMONAS (staiga uždainuoja). Gruodžio mėnesį mirusius prašom a-atsistot. Pakelk... (Įsižeidęs) Atleiskite. Nekreipkite į mane dėmesio.
MOTIEJUS (prieina prie lango). Vyšnių sodo kitados žaliuota... Iškirtot?
BORDELIURAS. Ir jokio Vyšnių sodo nebuvo! Gal tamsta ne čia pataikei?
MOTIEJUS. Deja, turiu tamstą nuliūdinti. Kol kas dar pataikiau kur reikia. O tamsta gal ir...
BORDELIURAS. Kaip jis drįsta!
PONAS DO. Gal... (Kužda Bordeliurui ausin)
BORDELIURAS. Gal tu esi iš kitos pjesės?
MOTIEJUS. Ne iš kitos. Iš šitos. (Griežtai) Bet nenukrypkim į šalį.
PONAS DO. Jokiu būdu. Pas mus tai neįprasta.
MOTIEJUS. Gal jūs nežinot, kur esat?
BORDELIURAS. Iki šiol aš viską žinodavau.
MOTIEJUS. Iki šiol! O kiek dabar valandų?
PONAS DO. Pas mus visuomet dvylika.
MOTIEJUS. Ar laikrodininko niekas neieškojo?
BORDELIURAS. Kokio dar?..
PONAS DO. Ieškojo.
MOTIEJUS. Matot! (Priekaištingai) Kam tad apsimetinėti. Gana, Pakvieskit, prašau, man velionį.
BORDELIURAS. Nekviesiu.
SI BEMOL. Pakviesk.
BORDELIURAS. Nekviesiu, ir viskas.
SI BEMOL. Kodėl?
BORDELIURAS. Man nepatogu trukdyti.
SI BEMOL. Žmogui gedulas... Suprask.
MOTIEJUS. Jis apsidžiaugs, mane pamatęs. Kaip tamsta nesuvoki!
SI BEMOL. Jis apsidžiaugs supratęs, kad nepamatė. (Ima giedoti)'
BORDELIURAS. Kas tau?
SI BEMOL. Nekreipk dėmesio. Nervai.
MOTIEJUS (Bordeliurui). Matai! Tamsta čia juokus kreti, o moteriškei ir pasimaišė.
SI BEMOL. Taigi. Čia reikalas rimtas.
BORDELIURAS (Ponui Do). Jeigu taip, tai eik ir pakviesk.
PONAS DO. Ką pakviesti?
BORDELIURAS. Tą.
MOTIEJUS. Pagaliau! Kam tad reikėjo tiek slapukauti?
SI BEMOL. Visada pas mus šitaip...
PONAS DO. Kur jis yra?
BORDELIURAS. Ieškok.
PONAS DO. Kad bent žinočiau, kada mirė? (Ieško) Galėčiau orientuotis pagal žvaigždes...
MOTIEJUS. Neseniai. Juk viskas vyksta šiąnakt.

Pradeda snigti

PONAS DO. O kas mirė?

Motiejus susišukuoja; pasitaiso kaklaraištį ir visiems žemai nusilenkia

BORDELIURAS (Ponui Do). Jis?
MOTIEJUS. Deja, tai tiesa, ponai. (Verkia) Aš.
SI BEMOL. Iš meilės! Štai, Bordeliurai, kaip reikia... Ar gali?
MOTIEJUS. Nespėjau paskui laikrodžius. Taip staiga pasikeitė klimatas – kur man... Jūs – jau rytoj, o aš... Gyvenimas praėjo pro šalį, o aš taip ir pasilikau ant griovio krašto. O! Jūs nematėt, kas lieka, kai praeina gyvenimas? Dykynė... Krūva šiukšlių... Valgyti, gerti – nebėra ko... Mylimoji ištekėjusi... Atsidusau labai susisielojęs, o įkvėpti jau ir nebebuvo ko...
SALIAMONAS. Jis turbūt sapnuoja...
MOTIEJUS. Saliamonas teisus. Aš dabar sapnuoju, kad esu miręs ir pašarvotas Sniego rūmuose. Tik neatsimenu, kurioj salėj... Čia toks suplanavimas...
BORDELIURAS. Duok jam su šaukštu per galvą.
PONAS DO (paima Valstybės šaukštą). Turėtų padėti.

Abudu grėsmingai priartėja

MOTIEJUS. Neskubėkit. (Iškelia ranką) Juk jūs tik mano sapne ir tegyvenat... Nėra nei tokios šalies... Nei tavęs, Bordeliurai... Esu tik aš, vargšas laikrodininkas iš 5-osios ateljė. (Atsidūsta) O laikrodžiai eina... eina... eina... Girdite?.. (Kažkur toli pasigirsta laikrodžio dūžiai) Ei, ką jūs darot?! (Bordeliuras ir Ponas Do tylėdami pliekia jį šaukštais. Saliamonas linksi) Kaip jūs drįstat! Tai mano nuosavas sapnas!..

Laikrodis muša garsiau. Pradeda pustyti. Sapno dalyviai darosi vos beįžiūrimi pro krintantį sniegą, palieka gulintį Motiejų ir vienas po kito žengia į portretą

SALIAMONAS. Tegul tai bus tau pamoka, vaikeli. Aš taip pavargau... (Palaiminęs Motiejų, triskart nusilenkia, atgręžęs veidą į šiaurę, išeina iš proto ir iš portreto ir dingsta sniego sūkury. Neilgai trukus vėl išnyra, pasičiumpa pamirštą butelį ir dingsta amžinai) Atleiskite.
BORDELIURAS. Aš niekur nedingsiu. (Dingsta) Dar pamatysit, koks aš... (Pagrūmoja lazda iš Anapus)
PONAS DO (susirūpinęs, Motiejui). Nepamiršk durų užrakinti išeidamas. Raktą pasuk du kartus. Į kairę ir į dešinę. (Žengia į portretą)
SI BEMOL. Sudie. (Užpučia žvakę)
MOTIEJUS (tiesia rankas). Tu pasilik... pasilik...
SI BEMOL. Gal aš dar sugrįšiu... sugrįšiu...
MOTIEJUS. Gal... (Lieka vienas) Kam jūs mane pažadinot?

Iš Bokšto laikrodžio iššoka gegutė, apsidairo ir pašaipiai sukukuoja

MOTIEJUS (gedulingai).

            Aš kasnakt paskui į laikrodį bėgu
            Per pernykšti pageltusį sniegą,
            Pasilenkęs į šiaurę, į vėją, –
            Aš nespėjau, nespėjau, nespėjau...

            Skuba laikrodis, lenkdamas laiką,
            Aš į koją su juo nepataikau!
            Pirma laiko varpai nuskambėjo, –
            Aš nespėju, nespėju, nespėju...

            Sausis ištiesė baltąjį kilimą
            Ir nusivedė manąją mylimą, –
            Ir tuščiai visą naktį skubėjau, –
            Aš nespėjau, nespėjau, nespėjau...

GEGUTĖ (griežtai). Liaukis. Nusibodo.
MOTIEJUS (Krūptelėjęs išsitraukia kišeninį laikrodį). Jau po devynių. Vėl į ateljė pavėlavau. (Išbėga nusigandęs)

Iš skirtingų pasaulio šalių pamažu ateina S n i e g o  ž m o g u s   ir  S n i e g o  ž m o n a

SNIEGO ŽMOGUS. Palypėsiu ant stogo pažiūrėti, iš kur vėjas pučia.
SNIEGO ŽMONA. Tik būk atsargus, Sniego žmogau... Orai dabar nepastovūs...

Kažkur toli pasigirsta švelni Sen Sanso melodija Bokšto laikrodžiui ir kameriniam orkestrui. Tyliai krinta sniegas ir apsnigti žiūrovai skirstosi iš teatro

Pabaiga

1988

Erlickas, Juozas. Gyvenimas po sniegu: Pjesės. – Vilnius: Vaga, 1991.