IŠEITI, AR – NE?

Kai lendu į upe šaltą
Ar lakstau kieme be palto,
Kai skaitau per naktį knygą,
Ar, parodęs vartams špygą,

Įlendu į sodą dėdės,
Tučtuojau įspėja tėtis:
„Ką, vaikeli, tu darai?!
Ar iš proto išėjai?!“

Taip tos kalbos nukankino,
Kad keista mintis man gimė
Sykį reik išeit iš proto,
Pažiūrėt, kaip ten atrodo!

Neblogai tenai, matyt,–
Viską galima daryt!..
Tik baisoka – kelio gal
Neberasiu grįžt atgal...

KEISTAS NUTIKIMAS

Ak, kokia istorija! –
Baisiai baisiai keista man:
Nusilaužiau koją
Vakar šaškėm žaisdamas!
Gal aš per ilgai galvojau, –
Bet galvojau ne su koja!

It nuspirtas grybas
Šiandien lovoj drybsau,
Kaip kopūsto kotas
Koja sugipsuota...
Koks tai buvo šaškių mūšis –
Kad net koja man nulūžo?

Paėjau į kertę –
Jis, žiūriu, jau kerta.
Palindau po lova,
Jis į šaškę šovė –
Rūksta – žiū – iš šaškės dūmai,
Slepias mano šaškė krūmuos.

Iš kairės jis kirto –
Damos trys apvirto!
Liko tik viena –
Stovi verkdama...
Kas jis – tas baisus berniukas?
Koks jo vardas? – Čingačgukas.

Toks man kilo pyktis –
Net pradėjo lyti.
Slydau ir įpuoliau
Į kisieliaus puodą...
Gal nulūžo man ta koja –
Gal miegu aš ir sapnuoju?..

SLIEKO GYVENIMAS

Ar jus bent kada pasižiūrit,
Kaip sliekas keistai gyvena? –
Kasdien juodą žemę purena,
O traktoriaus jokio neturi.

Norėtum – juk būna taip – tu
Prasmegt skradžiai žemę – deja!
O sliekas lengvai it lietus
Be grąžto prasmenga į ją.

Pirkau traktoriuką žaislinį
Ir slieką įkėliau kabinon,
Pabėgo nė nepadėkojęs –
Nemoka vairuot gal, galvoju.

Aš net nežinau, ar jis moka
Miegoti, ar moka jis šokti?
Ar laikraštį moka skaityti?
Ar moka jis pasirašyti?

Ar matė jis Vilnių ir Kauną?
Pasenęs ar pensiją gauna?
Gali tad sakyt – apie slieką
Aš nežinau beveik nieko.

Žinau – jis patinka žuvelėms
Tačiau ar patinka jos jam?..
Ir tu, vandenyno laiveliui
Apvirtus, patiktum kai kam...

Kažin ar bebūtų smagu,
Jei milžinas koks į dėžute
Tave įsikišęs sušuktų:
„Kazy! Bėgam gaudyt ryklių!..“

Tad leiski ir sliekui gyventi,
Jeigu po lietaus daug randi –
Gal jie į Dainų renkas šventę,
Tik tu tų dainų – negirdi...

VISKAS APIE VILKĄ

Vieną sykį pasiryžki
Ir keliauk į Vilkaviškį,
Dunda, rūksta fabrikai –
Čia gaminami vilkai.

Kad nebūtų žiemą ilgu
Siūlau: nusipirkit vilką!
Tiems, kas pinigų neturi,
Duoda už makulatūrą.

Kaip atrodo tie vilkai?
Paprastai:

Tartum šviesoforas jis,
Aišku, turi tris akis.

Kojų – nesunku atspėti –
Kaip septynios taburetės.

Nors benzino nevartoja
Ir estradoj nedainuoja –

Jam vis tiek iš uodegos
Rūksta dūmai nuolatos.

Galit jį įkelt į stulpą,–
Ten jis baisiai graudžiai čiulba.

O jei norit kur važiuoti,–
Vilką nesunku vairuoti.

Vilkui ant galvos, matai,
Auga dviračio ragai,

Vietoj stabdžių auga šluota,
Bet – gerai sureguliuota.

Jeigu reik važiuot į priekį –
Automatiškai jis bėga.

Bet, jei tu skubi atgal, –
Vilką mint reikės pedalais.

Pasitaiko – vilkas šis
Kaukia tartum garvežys

Ir ant geležinio kelio
Tempia du šimtus avelių.

Nors knygelių jis neskaito,
Mėgsta Raudonkepuraitę.

Na, dar mėgsta jos senelę,
O kitiems – užleidžia kelią.

Taigi, matote, labai
Kultūringi tie vilkai.

Vilkas mandagus kaip skėtis
Tik nereik įžeidinėti.

Jei pietaujat, kai pašąla,
Su vilku už vieno stalo, –

Tai netinka po stalu
Jį tampyti už sparnų.

Ar baltos kreidos raidėm
Jam ant nugaros rašyti:

Gediminas + Marytė = M.

Pasislėpęs tarp aviečių,
Jam nesiūlyk cigarečių –
Vilkas keistas tartum tėtis,–

„Kam rūkai?“ – ims klausinėti...
– – – – – – – – – – – – –
Bet jau baigtas kūrinys, –
Vilkas graužia mano koją...

Jei nebepasimatysim, –
Neminėkite bloguoju...

TEN

Ten už girių, toli,
Aš girdėjau kadais,
Mėlynuoja šalis
Mėlyna kaip linai,

Ten seneliai jauni,
O tėvai – kaip vaikai,
Ten sueina visi
Nukeliauti keliai.

Miega tavo žaislai
Ten toli palikti,
Ir kas buvo seniai –
Ten be galo arti,

Kai vaidenasi toliuos,
Ko niekad nebus –
Tai šalis mėlynoji
Tau siunčia sapnus,

Ką seniai pamiršai,
Ten surasti gali, –
Nebuvau aš tenai,
Bet yra ta šalis...

TOKS YRA LAIKRODIS

Laikrodis eina ir rodo,
Bet neišeina iš proto,
Norint – atimti jį galima,
Bet iš trijų nesidalo jis.

Laikrodis dirvoj neauga,
Ežeruose nesimaudo,
O jei pabando – tai tuoj jis
Baisiai nustebęs sustoja.

Laikrodis duonos nevalgo,
Šieno nepjauna kaip dalgis.
Gali nukrist po stalu jis,
Bet katinai jo negaudys...

Laikrodžiui šukų nereikia,
Jis niekados nesikeikia
Ir nečiurlena iš krano –
Toks yra laikrodis mano!

KEISTAS SENELIS

Sykį einam iš mokyklos –
Simas, Rimas, aš ir Benas –
Žiū – senelis baloj stypso
Ir labai linksmai kikena.

Klausinėjame apstoję:
– Ko čia stovi? Kas čia bus?
O senelis – trept su koja –
Ir aptaško mus visus.

Išsilakstę į šalis,
Krapštinėjamės ausis,
O senelis droviai šypso:
– Štai dėl ko aš stoviu šičia!..

DĖDĖS JUOZO DAINAVIMAS
TRISDEŠIMT PENKTOJO GIMTADIENIO RYTĄ

Seniai jau nieks manęs nebeįleidžia
Į šalį, kur vadinasi Vaikystė –
Virš pievų jos, sapnų sparnus išskleidęs,
Tiktai nakčia aš begaliu praskristi.

Ant vartų dvidešimt ir penkios spynos,
Ir ežere giliam paskendęs raktas...
Pirkau žaislinę gaisrinę mašiną –
Ir ji mane ten vežti atsisakė.

Keliausiu į Mėnulio parduotuvę,
Parduosiu sapną kaip spalvotą kiną
Ir paprašysiu ten, kad aukso žuvys
Man atiduotų raktą Buratino...

...IR VAKARĄ

Praeina viskas, aš irgi praeisiu,
Praeisiu, ir pamirš mane kaip lietų
Ir pakartos lyg priemiestinį reisą
Kiti, praėję dulkėmis planetos.

Kaip Kristijono Donelaičio žodis,
Kaip laikrodžio rodyklė – taip ilgai aš
Apie nematomą sukuosi ašį
Lyg sapnas dramblio – sunkiai ir vienodai.

O kitados esu sapnavęs sapną,
Kad mano širdyje iškrito sniegas,
Kad vidury pražioto paukščio snapo
Sėdėjau ir giedojau apie nieką.

Ir aš buvau toks mažas, baisiai mažas,
Mažesnis už mažiausią paskutinį, –
Taurelėj tulpės susigūžęs lašas
Atrodė man bekraštis vandenynas.

Tačiau naktis namus palieka, aušta
Ir tirpsta sapnas tartum pirmas sniegas.
Vėl didelis šį rytą nubudau aš
Ir neprisimenu nubudęs nieko...

Erlickas, Juozas. Bilietas iš dangaus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1990.