POEZIJOS PAUKŠTEI (HELEN BLINKEVIČIENEI)
Skrenda poezijos paukštė per skrandį...
L. Ivanovas
Skriski, plasnoki, poezijos paukšte,
į kaitriąją saulę, į žydrąjį aukštį,
Nešk mūsų meilę, tikėjimą, viltį
(Tokia proga paprašyčiau įpilti).
Skrenda poezijos paukštė per avižas,
Skamba varpai, diriguoja Garnevičius,
Skrenda nuo Nerijos iki Kamčiatkos
(Tokia proga gal paduokit kamščiatraukį).
Skrenda per dykumas, skrenda per jūras,
Moko dailiųjų menų ir kultūros,
Guodžia pavargusį, linksmina vienišą
(Tokia proga aš prašau: dar po vieną).
Skriski, poetiška paukšte estetiška,
Nešk mūsų dainą intymią, patetišką,
Nors ir sunku, bet garbinga ją nešti
(Kritusius prašom iš salės išnešti).
Erlickas, Juozas. Raštai ir kt.: Humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės. – Vilnius: Vaga, 1987.
AISTRA
Nenoriu aš būt Polifemas
Nei Buda, nei vietinis dievas,
Norėčiau tik būti aš kremas
Ant tavo sparnuotų blakstienų.
Nenoriu aš būt Vilius Telis,
Korektorius nei kosmonautas,
Norėčiau tik būti bateliais,
Kuriuos tu, miela, apsiautum.
Netraukia ir vardas buhalterio,
Valdžia durų sargo kavinės,
Norėčiau tik būti biusthalteriu
Ant tavo, mieloji, krūtinės.
Ir kam man didybė Horacijaus,
Šlovė kapitono Kolumbo? –
Norėčiau tik būti aš gracija
Ant tavo estetiškų klubų.
O jeigu – žinai, juk, kaip būna,
Kad viskas pavirsta į dulkes...
Norėčiau aš antkapiu būti
Toj vietoj, kur tu atsigulsi...
Erlickas, Juozas. Raštai ir kt.: Humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės. – Vilnius: Vaga, 1987.
SENAS MOTYVAS
Aš negaliu sugrįžti į Jamaiką,
Nes niekada tenai ir nebuvau,
Ir niekada žaviosios juodaplaukės
Į lūpas aš karštai nebučiavau.
Ir niekad nebuvau nuskendęs aš ten –
Toj aksominių jos akių gelmėj.
Ir niekados nelaukiau jos prie pašto
Nuostabiame mieste Montego Bėj.
Kodėl aš niekada tenai nebūsiu,
Neklauskite, netinka šito klausti –
Štai remontuoju kriaukles bei kranus
Ir kartais į žemėlapį dairausi.
Aš negaliu negrįžt ir man nereikia! –
Štai atsisėdu tamsioje kertėj –
Suku varžtelį, vandenį paleidžiu –
Santechniku aš dirbu Ukmergėj...
Erlickas, Juozas. Raštai ir kt.: Humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės. – Vilnius: Vaga, 1987.
ANTROJI JAUNYSTĖ
Į Vilnių aš buvau išėjęs,
Ten vieną damą sutikau,
Jos vardas buvo Salomėja,
O aš iš MSV buvau.
Ant kalno klausiau jos: „Kažin ar?..“
Pakalnėj tarė ji: „Gerai!“
...Su ja ėjau rytais į kiną,
O į muziejų – vakarais.
Nuo aukšto kalno apsidairęs
„Ak, Salomėja! – sušukau, –
Graži tu kaip Buenos Airės,
Kurio aš niekad nemačiau“.
Aš namuose turiu melžėją,
Ir naują traktorių turiu,
Bet man sapnuojas Salomėja
Kas naktį, pusę keturių.
Aš lėkčiau ten, palikęs plūgą
Ir kortų keturias damas,
Bet mano traktorius Moliūgas
Jau nebeskraido po dausas.
Erlickas, Juozas. Raštai ir kt.: Humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės. – Vilnius: Vaga, 1987.
BRANDA
Viskas baigės patvory
(Ten DT stovėjo).
Remontuojant man šasi,
Ji staiga priėjo.
Saulė kėlės, rasos krito,
Tarė man: „Sudie,
Mielas Pranai, myliu kitą
Iš visos širdies.“
Privažiavo motociklas,
„Iž Jupiter“ žalias.
Baigės mūsų meilės ciklas –
Jiedu nuvažiavo.
Kitas buvo aukštas vyras,
Nedrįsau jo vytis –
Kolūkio suvirintojas
Ramanauskas Vytas.
Te jis myli mano moterį,
Jeigu jam patinka –
Nedidukė, silpno proto –
Kas joj ypatingo?
Aš manau, kad mano mielas
Traktorius DT
Daug daugiau suteikia sielai
Džiaugsmo ir t. t.
Erlickas, Juozas. Raštai ir kt.: Humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės. – Vilnius: Vaga, 1987.
SENA DAINA
Ten, kur žiba spalvingi barai
Šiapus Nėrio, taip pat ir anapus,
Žengia vyrų suvargę būriai
Kalendoriaus pageltusiais lapais.
Žengia... sėda prie stalo plataus,
Vienas kitas ir damą užkalbina,
Ir įgudusiu judesiu taurę
Tartum kūjį ar parkerį paima.
Groja muzika tyliai, estetiškai,
Veiduose keičias prasmės negreitai,
Tas, kam reikia, šitoj va paletėje
Ras ir mano išblyškusį veidą.
Čia paliekam ne syki, dažnai,
Vienas algą, o kitas ir pensiją...
Šitaip tęstus be galo ilgai,
Bet ateina Delirijus Tremensas.
Gal romėnas yra jis, gal graikas,
Bet jau žino, kur tavo namai.
Jis ateina, nors, rodos, ne laikas,
O gal laikas – jau pats nežinai...
Jis pažįstamų tūkstančius turi
Įvairiausiuose žemės kraštuos.
Tie pažįstami kartais susiburia
Arba šiaip kai kas suburia juos.
Suburtieji chaotiškai klaidžioja
(O koridoriai šviesūs, balti...)
Ir sapnuos jų – lyg upėj balandžio
Leton plaukia ND butelys.
Ten kažkur tolumoj plaukia debesys,
Bet girdėti lotynų kalba,
Ir Delirijus Tremensas stebi mus
Iš dangaus akimi pašaipia...
Erlickas, Juozas. Raštai ir kt.: Humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės. – Vilnius: Vaga, 1987.
32 EILUTĖS MELANCHOLIJOS
Kaip liūdna šiandien man ir kaip man ilgu,
Ir siela neplasnoja anei kiek,
Ir sapną – ne spalvotą sapną, pilką –
Aš sapnavau, o ir tas pats pabėgo...
Aš šokau vytis jį, nakčia pabudęs,
Tačiau tiktai iš sofos iškritau...
Šeši hektarai nekaltų žibučių
Pražydo tam sapne ne man, o Tau...
Per tvorą Tavo sodan įsibrovęs
Aš roviau žibutes su šaknimis,
Į turgų jas gabeno mano broliai,
Tačiau atjojai Tu su šunimis.
Pastatęs piestu asilą grūmojai,
Aš bėgau... Iš ausų man rūko dūmai,
Nukando Tavo šuo man kairę koją,
Bet Tu neskyrei man invalidumo...
Iškrito stabdžiai, pamečiau aš vairą,
Su mintimi sunkia kritau griovin –
Kada bus įsakyta: kairę! kairę! –
Kaip aš tada nueisiu ateitin?..
Aš liksiu čia, kur kiaulpienės ir svėrės
Praeis su transparantais pro mane.
Čia liks būtasis laikas, kaip kine,
Nuo avangardo atsilikę žvėrys...
Nevėkšla koks barsukas... Kurmis aklas...
Pora įsimylėjusių vėžių...
Sparnus atmušęs eglėn žvairas sakalas...
Ir sraigė su perlais ir bagažu...
Svajosiu apie būtąją dažninę
Mergaitę iš pavasario naktų,
Kol gruodžio mėnuo – griežtas panaktinis
Mus užrakins sidabriniu raktu...
Erlickas, Juozas. Raštai ir kt.: Humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės. – Vilnius: Vaga, 1987.
ŽMOGUS SU ŠAKĖMIS
Trijų puslapių ištrauka iš Šatkaus buto
Š a t k a u s b u t e p a v a s a r i s. Ant palangės žydi popierinės gėlės, noksta citrusiniai vaisiai. Švarko atlape – ordinas ir rožė. Bet švarko šiuo metu dar nėra. Užtat yra Motiejus Fiodorovičius.
MOTIEJUS FIODOROVIČIUS. Prašom toliau. (Padažo plunksną į aksomo rašalą)
ŠATKUS. Jiems tikrai daug ko trūksta. (Kietai) Bet mes nesiskundžiame.
MOTIEJUS FIODOROVIČIUS. Ko gi trūksta?
ŠATKIENĖ. Pinigų. (Apie Šatkų) Jam – proto...
ŠATKUS (Motiejui Fiodorovičiui). A, visokios buitinės smulkmenos. Mes aukščiau to.
MOTIEJUS FIODOROVIČIUS (žymisi į bloknotą). Smulkmenos... Jie aukščiau to.
Šatkus kažką burbuliuoja
ŠATKIENĖ. Ne jie, o jis. Aš žemiau.
MOTIEJUS FIODOROVIČIUS. Ji žemiau. Taškas.
ŠATKIENĖ (įtemptai stebi Motiejų Fiodorovičių). Kodėl – taškas?
MOTIEJUS FIODOROVIČIUS. Ką?
ŠATKIENĖ. Nieko. (Nuleidusi akis, dirbtinai parausta).
ŠATKUS. (liaujasi burbuliavęs). ...nes kitaip būtų neįmanoma...
MOTIEJUS FIODOROVIČIUS (žymisi į bloknotą). ...būtų neįmanoma... Po „neįmanoma“ – šauktukas?
ŠATKUS. Klaustukas.
MOTIEJUS FIODOROVIČIUS. Ir paskutinis – tradicinis. Kokie ateities planai?
ŠATKUS. Šiuo metu dirbu prie... Stambus darbas apie... Estradinės pažiūros... Be to, monument...
ŠATKIENĖ (su skausmu). Tu vėl?
ŠATKUS. Na ir kas?
ŠATKIENĖ. Bet padarysi?
ŠATKUS. Tu juk žinai, koks aš!
ŠATKIENĖ. Vadinasi, ne...
ŠATKUS. Luktelkite. (Išeina)
MOTIEJUS FIODOROVIČIUS (Šatkienei). Kada susitinkam?
ŠATKIENĖ. Rytoj. Arba čia prisiregistruok.
MOTIEJUS FIODOROVIČIUS. Tamsta man panaši į jūros kopūstą. Arba į kalmarą. Pasirink.
ŠATKIENĖ. Ačiū, Motiejau Fiodorovičiau.
MOTIEJUS FIODOROVIČIUS. Prancūziški batonai. (Priėjęs apkabina Šatkienę ir pabučiuoja) Konarskio g.
ŠATKIENĖ. Tamsta aistringas, kaip... (Staiga nutyla ir triskart sukukuoja it gegutė)
MOTIEJUS FIODOROVIČIUS. Kaip kas? (Ilgesingai) Pasakyk.
ŠATKIENĖ. Kaip triušis. (Pauzė) Kaip klišas triušis.
MOTIEJUS FIODOROVIČIUS (susidrovėjęs). Visos jūs taip sakot... (Švelniai) kokotės...
ŠATKIENĖ. Norėtųs kažkur išvažiuoti... (Varto akis)
MOTIEJUS FIODOROVIČIUS. Turiu vasarnamį šeštam kilometre...
ŠATKIENĖ. Į Paryžiaus Aires...
MOTIEJUS FIODOROVIČIUS. Gimtinės takeliais pirma reiktų išvaikščioti...
SATKIENĖ. Tegu Šatkus vaikščioja... Kad tik nebūtų pargriuvęs... (Dirbtinai išsigąsta)
ŠATKUS (grįžta su švarku ir atsineša Tam Tikrą Daiktą). Rankas aukštyn!
ŠATKIENĖ. Baik!
ŠATKUS (baigęs). Štai! (Padeda Tam Tikrą Daiktą ant stalo)
MOTIEJUS FIODOROVIČIUS. Kas tas toks yra?
ŠATKUS. Žmogus su šakėmis. Tai paminklas. Dabar aš atlikau savo misiją šioje žemėje ir galiu ramiai iškeliauti į Kitus Pasaulius. (Užmerkia akis ir išleidžia paskutinį kvapą. Likusieji mandagiai prisidengia tauriąsias nosis išsiuvinėtomis aksomo servetėlėmis ir nusikūkčioja)
ŽMOGUS SU ŠAKĖMIS. Štai jūs visi netikėjot Šatkumi, o jis ėmė ir padarė mane!
MOTIEJUS FIODOROVIČIUS. Ir kas iš to?
ŽMOGUS SU SAKĖMIS. Nieko.
Šatkienė ir Motiejus Fiodorovičius paima Žmogų su šakėmis už bronzinių ausų ir išmeta į šiukšlių dėžę. Pasigirsta Sen-Sanso melodija, Motiejus Fiodorovičius ir Šatkienė šoka baletą
Uždangos nėra. Žiūrovų taip pat. Juk visa tai dėjos Šatkaus bute, Konarskio gatvėje, 1985 balandžio 13 d.
Erlickas, Juozas. Raštai ir kt.: Humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės. – Vilnius: Vaga, 1987.
...KAIP GAMTOJE, TAIP IR PRIE STALO
Tarp miesto gatvių pasiklydęs vėjas
Per visą dieną vargonėliais grojo,
O aš prie stalo kambary sėdėjau
Ir nieko naujo nebe sugalvojau.
Bet juk gamta save kasmet kartoja,
Tokiom pačiom spalvom pražysta gėlės,
Ir aš prie stalo kaip gamta kartojuos,
Nes aš taip pat esu gamtos dalelė.
..
Erlickas, Juozas. Raštai ir kt.: Humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės. – Vilnius: Vaga, 1987.