O lietus vis lijo...

       Dabar apie tai daug kas kalba, pasklido visokiausi gandai, tas sako – taip, anas – anaip, trečias – vėl trečiaip, o iš tikrųjų nieko panašaus nebuvo, ir visa tai, ką kalba žmonės – paprasčiausi plepalai, nes viskas vyko visai kitaip. Kaip šiandien atsimenu. Buvo tada lietinga rudens popietė. Jis ramiai priėjo prie manęs ir, plačiai šypsodamasis, paklausė:
       – Nori į snukį?
       – Nenoriu, – atsakiau, ir jisai sumišo.
       – Kaip tai nenori? – paklausė išraudęs. Aš irgi paraudau.
       – Tai kad labai lyja, – sumišęs pratariau.
       Tada jis dar labiau paraudo. Aš irgi pasijutau labai nepatogiai. Jis nervingai vartė rankose plytą, o pro jo šlapią megztinį aš mačiau raumeningą krūtinę ir tvirtus rankų raumenis. Man jo pagailo.
       – Gal duokit, – sumurmėjau, – tiek jau to.
       Jis vėl paraudo, tarytum krauju apsipylė, akyse pasirodė ašaros.
       – Ne, – sunkiai ištarė drebančiu balsu, – iš tikrųjų labai lyja.
       Dabar aš troškau tik vieno: kad prasiskirtų žemė ir aš prasmegčiau kiaurai.
       – Atsiprašau, – sušnibždėjau taip tyliai, kad vos išgirdau savo balsą, – atsiprašau, – pakartojau, – dovanokit, atleiskit...
       Jo tvirtos, įdiržusios rankos nervingai per laužė plytą, ir du rausvi gabalai nusirito ant šlapio asfalto. Jis lėtai apsisuko ir, nuleidęs galvą, sunkiais žingsniais nuėjo gatve tolyn.
       – Sustokit, palaukit, – norėjau sušukti aš, bet vos įstengiau pakrutinti sukepusias lūpas. Aš stovėjau ir žiūrėjau jam įkandin, ir mano skruostais lėtai ritosi sūrios ašaros.
       O lietus vis lijo...
       Tai štai kaip viskas buvo. O dabar visi apie tai tiek daug kalba ir pripasakoja tokių nesąmonių, kad gėda ir klausytis.

       Tas gyvenimas toks...

       Sapnuoju aš pavasario rytą kolūkiniame kaime. Einu palei plaukiantį žiemkenčių lauką, aplinkui žydi gėlės, dūzgia bitės, virš galvos vyturėlis virva. Ir taip smagu man eiti, taip smagu, kad verkiu iš laimės ir daineles dainuoju. Bet staiga matau – bėga prie manęs kažkoks žmogus ir rėkia:
       – Ei! Sustok, palauk!
       Aš sustojau, palaukiau. Jis pribėga, mandagiai pasisveikina ir sako:
       – Kur eini, metam po rublį.
       – Bet juk aš tamstos visai nepažįstu, – sakau, – be to, aš sapnuoju.
       – Kas čia tokio, – sako, – metam ir tiek.
       – Bet juk aš sapnuoju, – bandau įtikinti jį, – aš negaliu mesti po rublį*, nes aš sapnuoju, supranti. Sapnuoju. Iš tikrųjų čia nėra manęs. Tai tik sapnas.
       – Kaip tai nėra, – sako jis, – apsičiupinėk.
       Aš apsičiupinėju. Pasirodo, iš tikrųjų esu. Kas belieka daryti? Svetimam žmogui norisi iš gerosios pusės pasirodyti. Sumetam. Jis nulekia į parduotuvę ir parneša. Čia pat, po beržu, ir padarom. Tada jis ir sako man:
       – Maunam pas...
       – Nieko neišeis, – sakau, – aš juk sapnuoju.
       – Tai kvailys, – stebisi jisai, – liaukis.
       Aš lioviausi. Žmogus esu ryžtingas, lengvai pasiduodantis kitų Įtakai. Patraukėm pas mergas. Pakeliui sutinkam dar vieną. Su švarku. Pasirodo, jie pažįstami.
       – Susipažink, – sako maniškis tam su švarku. – Čia mano draugas. Neblogas vyras. Tik nusišneka.
       – Metam po rublį, – sako tas, kur su švarku, – tas gyvenimas toks...
       Na, ką gi? Sumetam. Nusiperkam. Padarom, O toliau blogai. Sveikata mano tai silpna. Jaučiu, kad toliau nelabai.
       – Vyrai, – sakau, – parveskit mane namo. Neliksiu skolingas.
       – Kur gyveni? – klausia.
       – Nežinau, – sakau, – aš juk sapnuoju.
       Tada jie nusispjovė ir nuėjo, o mane paliko.
       Vos tik jie nuėjo, žiūriu – atvažiuoja milicija**. Aš labai išsigandau ir pradėjau žnaibyti save. Ir vis tiek nepabudau. Paima jie mane ir veža.
       – Kur, – klausiu, – vežat? Aš juk sapnuoju.
       O jie – nieko. Nuveža mane į blaivyklą ir pastato po šaltu dušu. Estamos perdidos.***
       Rytą pabundu, atmerkiu akis, dairaus ir ne suprantu, kur esąs. Aplinkui palmės, eukaliptai, riaumoja liūtai, šuoliuoja kengūros. Lyg ir Afrika, lyg Australija. Bet aš jau nebesistebiu. Pasaulis keistas ir sudėtingas. Ir mes niekad jo iki galo nesuprasim.

       * Iš esmės, aš ne prieš tai...
       ** Šitą ir visus kitus nukrypimus nuo tikrovės, matyt, galima pateisinti tuom, kad aš sapnuoju.
       *** Tai keiksmažodis. Atrodo, ispaniškas.

       Pamokanti istorija

       Aš jį pamačiau tada, kai pasukau už kampo ir ėmiau kopti gatve aukštyn. Jis stovėjo ir žiūrėjo į mane, o aš nežinojau, ką daryti.
       – Labas, – pasakiau, – šiandien gražus oras.
       – Taip. Diena nebloga, – atsakė jisai.
       – Turbūt ilgam dabar tokie geri orai? – paklausiau. – Ką? Nežinote?
       – Turbūt ilgam, – pasakė jis, nepaliaudamas įdėmiai stebėti mane. Aš visiškai sumišau.
       – Vakar oras koks buvo? – riktelėjau nervingai. – Neblogas?
       – Nebuvo blogas, – atsakė jisai kiek sutrikęs ir pasileido bėgti.
       „Et, kas bus – tas bus“, pasiryžau.
       – Mes, atrodo, kažkur matėmės, – virptelėjusiu balsu paklausiau, kai pasivijęs stipriai sugriebiau jį už atlapų. Išmušė prakaitas.
       – Kada? – sumurmėjo jis. – Argi?.. Nors... Ką gali žinoti, – pridūrė dirbtinai žvaliu balsu.
       Mane staiga pagavo pyktis.
       – Tai ko jūs norit iš manęs? – riktelėjau.
       – Nieko, – neramiai apsidairęs pasakė jis. – Nieko, – pridūrė tyliai, užsimerkė ir garsiai suriko.
       Tada aš neiškenčiau ir nuėjau. Gal kiek ir šiurkštokai pasielgiau, gal kiek ir pasikarščiavau – nesiteisinu, bet lai žino visi – kiekvienam chuliganui aš nepataikauju.

       Istorija apie Joną, kuris buvo iš visų mūsų jauniausias

       – Taip, žinoma, aš viso labo tik silpna moteris, ir jūs galite neklausyti manęs, galite nekreipti į mane dėmesio, žinoma, aš nieko negaliu, aš esu viso labo tik silpna moteris...
       Tada atsistojo Jonas, kuris iš visų mūsų buvo jauniausias, ir tarė:
       – Vyrai! Aš nepakęsiu.
       O ji kalbėjo toliau.
       – Aš nežinau, kaip visa tai atsitiko, aš viso labo tik silpna moteris, ir jūs, žinoma, galite su manim bet ką padaryti, nes aš viso labo tik silpna moteris, bet aš prašau, aš reikalauju, pagaliau – to reikalauja elementarus žmogiškumas. Aš, žinoma, negaliu jums įsakyti, nes esu viso labo tik silpna moteris... bet aš manau, aš tikiu, kad jūs...
       Tada vėl atsistojo Jonas, kuris iš visų mūsų buvo jauniausias, ir tarė:
       – Vyrai! Aš nepakęsiu.
       – Taip, žinoma, jūs galite iš manęs tyčiotis, galite kažinką daryti, nes aš viso labo tik silpna moteris, bet aš žinau, aš tikiu, kad jūs ne tokie, aš žinau, kad...
       Tada vėl atsistojo Jonas, kuris iš visų mūsų buvo jauniausias, ir tarė:
       – Vyrai! Aš nepakęsiu.
       O Povilas, tas, kuris sėdėjo šalia manęs, pasakė:
       – Suriškit jį ir įmeskit į rūsį.
       Tada mes Joną, kuris buvo iš visų mūsų jauniausias, surišome ir įmetėme į rūsį, o Povilas, tas, kuris sėdėjo šalia manęs, tarė:
       – Eisim, vyrai, pietauti.
       Ir mes visi išsiskirstėme. O kai susirinkome po pietų, ištraukėme iš rūsio Joną, kuris buvo iš visų mūsų jauniausias, rūsį užvertėme žemėmis, o Povilas viską sulygino buldozeriu.
       Spalio mėnesį čia jau žaliavo rugiai.

       Iš ciklo „Nikotinas ir alkoholis ypač kenksmingi jaunam organizmui“

       I. Turi tas alus stiprumo

       Iš pradžių gėrėm alų, paskui irgi alų, dar vėliau – alų. Apie trečią valandą supratau, kad laikas užbraukti juodą praeitį ir pradėti naują gyvenimą, nes pajutau, kad nebesuprantu, ar aš Juozas, ar aš Erlickas, ar aš jau tiesiog pati gamta.
       – Vyrai, – sakau, – ką mes darom? Viešpatie! Vyrai! Ką mes darom?
       O Povilas tarė:
       – Pasigėrė vyras. Rodos, kiek čia tepadarėm, bet vis tiek.
       – Turi tas alus stiprumo, – pridūrė Zigmas.
       – Aha, – pasakė Petras.
       – Vyrai, – tariau, – užuot girtuokliavę, galėtume ir negirtuokliaut, o jeigu jau girtuokliaujam, tai galėtume bent...
       Povilas tarė:
       – Pasigėrė vyras. Rodos, kiek čia tepadarėm, bet vis tiek...
       – Turi tas alus stiprumo, – pridūrė Zigmas.
       – Aha, – pasakė Petras.
       – Vyrai, – tariau – šitaip negalima, ir mes tiesiog neturime teisės (teisines žinias į mases!). Ką mes darom, vyrai, neturėdami teisės, juk mus gali...
       Povilas tarė:
       – Pasigėrė vyras. Rodos, kiek čia tepadarėm, bet vis tiek...
       – Turi tas alus stiprumo, – pridūrė Zigmas.
       – Aha, – pasakė Petras.
       O daugiau aš nieko ir neatsimenu.

       II. Paprasčiausias dalykas

       Aš abejojau.
       – Tai kad vis dėlto, matot, vyrai... Na, aš tiesiog nežinau... Bet man rodos... Darbo metu kažkaip lyg ir...
       Povilas, tas, kuris mėgdavo laisvalaikiu kalbėti aforizmais, tarė:
       – Gyvenimas duotas tik vieną kartą, todėl jį reikia sąžiningai pragerti.
       Zigmas, kuris po vidurdienio kalbėdavo bosu, sududeno:
       – Du, du, du.
       O Jonas, kuris iš viso buvo baisus tylenis, burbtelėjo:
       – Burbt.
       Aš vis dar abejojau.
       – O moralinis tyrumas, meilė gamtai ir... O doroviniai idealai...
       Povilas, tas, kuris mėgdavo laisvalaikiu kalbėti aforizmais, tarė:
       – Jeigu mes neišgersim, kas nors kitas išgers. Toks gyvenimas.
       Zigmas, kuris po vidurdienio kalbėdavo bosu, sududeno:
       – Du, du, du.
       O Jonas, kuris iš viso buvo baisus tylenis, burbtelėjo:
       – Burbt.
       – Ką gi, – pasakiau, – eisiu paimti.
       Povilas, tas, kuris mėgdavo laisvalaikiu kalbėti aforizmais, tarė:
       – Paimti – gerai, išgerti – dar geriau.
       Zigmas, kuris po vidurdienio kalbėdavo bosu, sududeno:
       – Du, du, du.
       O Jonas, kuris iš viso buvo baisus tylenis, burbtelėjo:
       – Burbt.
       Tada aš nuėjau, paėmiau, parnešiau, ir visi kartu išgėrėm. Paprasčiausias dalykas. Argi vertėjo daryti problemą? Toli dar man vis dėlto iki tikro vyro.

       Saulė leidžiasi

       Kai vieną šiltą rugsėjo pradžios vakarą, sėdėdami Helen Blinkevičienės namelių verandoj, mes gėrėm kakavą, aš staiga visas kažkaip susijaudinęs pasakiau:
       – Žiūrėkite, saulė leidžiasi.
       – Nu jo, – atsakė Jonas, – tikrai.
       – Mėgstu tokius vakarus, – pradėjau, – o kartais tiesiog atrodo, kad...
       – Viso gero, vaikinai, – pasakė Zosė Gargasaitė. – Einu namo.
       Ir išėjo.
       – Kodėl jinai šitaip, Jonai? – paklausiau.
       – A, – tarė jisai, – sėskis.
       – Aš be jos negaliu gyventi, – pasakiau. – Einu pasikarti. Kur čia pas jus daržinė?
       – Jei negali, tai kitas dalykas, – tarė Jonas. – Tada žinoma – verčiau negyventi. Bet šituo reikalu geriau eitum į mišką, – patarė, – o tai žinai – buvo čia vienas toks...
       – Štai kaip! – tariau žengdamas pro duris, – na, ką gi – gerai.
       – Virvės ant suolo, – šūktelėjo pavymui Jonas. – Nepamiršk.
       – Ačiū, – pasakiau, paėmiau nuo suolo virvę ir, persimetęs ją per petį, nuėjau miško link. Jonas žiūrėjo man įkandin ir, garsiai kūkčiodamas, mojavo abiem rankom.
       Po trejų metų išėjau iš miško Varėnos rajone, ties Druskininkais. Ant Nemuno kranto pasistačiau mažą trobelę – nuo to laiko ten ir gyvenu.

Helen Blinkevičienės rankraščių fragmentai

(Ankstyvoji lyrika – barokas)

Liūdesys

Tą vakarą tylų, ružavą,
Kai mes gėrėm verandoj kakavą,
Tu nuo stalo staiga pakilai,
Pakilai, palikai ir į tolį
Nubridai dobilienų atolais,
O po kojom tau klykė žiogai.

Ir kaip paukščiai, sparnais sumosavę,
Metai plauks... Jau kiti gers kakavą,
Horizonte dundės traukinys...
Tik nebus mano sielai ramybės –
Liūdesys iškerojo beribis
Tartum sodo krašte apynys.

Oi žiba žiba

Žiba žiba aukso žiedas
Ant baltųjų runkelių,
Jonas sunkvežimiu rieda –
Veža pilną bunkerį.

Tvirtos rankos spaudžia vairą,
Koja spaudžia gazą,
Šitaip sandėlin važiuoja
Naujas ūkio MAZ'as.

Sentimentalus

Einam paklausyt, kaip mykia drugiai,
Šlama žiogai,
Veria beržai,
Einam pažiūrėt, kokie dideli,
Vyžiai dideli lig pat brangaus –
Hei!

Ar surasi mane?

Baigia žiburiai jau degti,
Taip tylu senam sode!
Tokią šiltą gražią naktį
Ar surasi tu mane?..
Sidabriniam lietui lyjant
Aš paklydau tarp lelijų...

Ateini tu per žolynus,
Ištiesi abi rankas
Ir paklausi apkabinęs –
Ar čia myli mane kas?
Atsakau aš tyliai tyliai –
Šičia tamstą labai myli.

Ir dvi širdys uždainuoja,
Dailiai skamba ta daina –
Kaip miškų versmė skaidrioji
Meilė laimė ir svaja...
Vėjas lempas užgesina,
Bet liepsnoja dvi krūtinės...

Norėjimas

Noriu saulės karštos,
Noriu žemės visos,
Noriu žvaigždę ir žmogų sugretinti,
Noriu žvilgsnio Brangaus,
Noriu skrydžio svaigaus,
Amžinai neramaus per Gyvenimą!

Tave matau

Tave aš kasdieną kabinoj matau,
Laukus sau linksmai kultivuojantį,
Kasdieną dainuoju aš tau, tiktai tau
Vieta širdies mano vakuojanti!..

Bet nežinai tu, šaunusis vaikine,
Kaip mano širdis tave šaukia,
Kada, pasislėpus prie kelio, karklyne,
Tavęs pravažiuojančio laukiu.

Mat noriu svajoti ir juoktis linksmai,
Ir laukti tavęs palei klėtį,
Priglusti, kai širdį užlieja jausmai,
Ir dviese reikšmingai tylėti.

Bet, kaip žinia, iš šakų susipynusių
Žiedlapius vėjas išskynė.
Vėl aš esu tik sala dar nežinoma
Kažkuriame vandenyne...

       Štrichas autobiografijai

       Tik jūs neklausinėkit, kaip visa tai prasidėjo. Aš ir pats to nesuprantu. Tik žinau, kad buvo tada rytas arba vakaras, nes lijo lietus, todėl negalėjo būti nei diena, nei naktis. Aš atėjau pas jį į namus, tik neprisimenu, kokiu reikalu. Tiesa, nesu visai tikras, kad jo paklausiau, ar jis jau gali grąžinti man tą daiktą, kurį buvo užpernai pasiskolinęs. Ką jis buvo iš manęs pasiskolinęs – neatsimenu. Tačiau ne tai svarbu. Jis iš pradžių lindo bučiuotis, o paskui išvadino mane visokiais bjauriais žodžiais. Aš jam liepiau nusiraminti ir pasakiau: „Jei neprisimeni, ką iš tavęs pasiskolinau, tai iš kur žinai, kad pasiskolinau?“ Tada kažkuris iš mūsų pasakė, kad padorūs žmonės tokių kvailų klausimų neužduoda. Ir neprisimenu, kuris kurį pirmas pavadinom mulkiu. Tai, žinoma, nesvarbu, bet susikibom nejuokais. Iš pradžių aš jam įspyriau, paskui jis man. Po to kurį laiką tampėme vienas kitą už ausų ir daužėm galvas į sieną. Grūmėmės tylėdami. Bet po kiek laiko kažkuris iš mūsų pasakė: „Asilas.“ Po šito žodžio mes neišlaikėme ir atsinešėme iš kamaros kirvį. Kadangi kirvis buvo tik vienas, o mes dviese – tai kapojome vienas kitą paeiliui. Galų gale man atsibodo ir aš užmigau, todėl neatsimenu, kuris kurį užmušėme. Pagaliau, juk ne tai svarbu. Tačiau aš esu padorus žmogus ir, jeigu jau ką pasiskolinu, tai visada ir grąžinu. Toks jau aš – tiesmukiškas.

       Tada buvo vakaras

       (Šitą istoriją papasakojo vienas mano pažįstamas. Pavardės prašė neskelbti)

       Tada buvo vakaras. Mama ruošė vakarienę, ir pasirodė, kad namuose nėra duonos. Ji man padavė rublį ir liepė nueiti į parduotuvę. Taip aš atsidūriau gatvėje...
       Iš karto man dingtelėjo mintis: „O kurgi bloga kompanija!?“ A, štai ir jinai. Vienas iš blogos kompanijos priėjo prie manęs ir paklausė:
       – Nori įsilieti į mūsų eiles?
       – Noriu, – atsakiau.
       – Gerai, – tarė jis. – Traukiam plėšti kino teatro kasų.
       Ir mes visi nuėjom. Pakeliui dar apiplėšėm keletą vienišų praeivių. Aš pasižymėjau ir buvau išrinktas gaujos vadu. Po kiek laiko pasiekėm kino teatrą. Bet mūsų atvykimas nieko nenustebino, todėl nutarėm užsimaskuoti kino žiūrovais. Užsimaskavome. Iki seanso pradžios dar buvo gražaus laiko. „Ar ne metas pradėti piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais“, – pagalvojau, ir mano kojos nejučiom pasuko bufeto link.
       – Moterie, nešk čionai spiritinius patiekalus, – tariau bufetininkei, ir ji tuoj pat ištiesė man dvi taureles grogo. Išgėriau vieną – nieko, išgėriau antrą – nieko. Bet po kiek laiko pajuntu kūne jaukią šilumą ir mano akys pradeda lakstyti po moteris. ,,Ar ne metas pradėti ištvirkauti?“ – tariau aš sau, ir, vos tik spėjau taip pagalvoti, prie mano staliuko atsisėdo mergina.
       – Aš tave myliu, – pasakiau.
       – Ak, – tarė ji.
       – Vos tik pamačiau tave, iš karto ir supratau; taip, čia ji. Ta tikroji ir vienintelė, – kalbėjau.
       – Ak, – tarė ji. – Aš tokia laiminga.
       – Dėl tavęs galėčiau nusileisti į šachtą ir per vieną naktį iškirsti penkis šimtus tonų anglies arba per dieną primelžti iš karvės dvylika tūkstančių litrų pieno, – pasakiau.
       O tuo metu įbėgo į bufetą vienas iš blogos kompanijos ir sušuko:
       – Greičiau, greičiau – pradedam operaciją.
       Po tų žodžių mergina apalpo, o aš giliai susimąsčiau: ,,Ką man dabar daryti? Aš pamilau šitą puikią merginą ir pakilau naujam gyvenimui Mes susituoktume, apsigyventume jaukiam namely ant upės kranto. Dienomis aš dirbčiau gamykloje, prie staklių, vakarais gročiau dūdų orkestre ir lankyčiau dramos ratelį, o šeštadieniais mes abu eitume į simfoninės muzikos koncertus. Tačiau kaip man nubraukti juodą praeitį ir įžengti į šviesų rytojų?“ Aš galvojau karštligiškai, bet nieko negalėjau sugalvoti. Todėl nuėjau į parduotuvę, nusipirkau kepalą duonos ir parnešiau namo.
       – Kur taip ilgai buvai? – paklausė mama.
       – Et, – numojau ranka aš ir, nuėjęs į svetainę, įsijungiau televizorių. Rodė futbolą.

       Kaip šitaip galima?!

       ...ir tada aš jam tariau: ,,atsiprašau*, ar jūs negalėtumėt man paskolinti kirvį?“ – ,,Aš ne suprantu**, apie ką jūs kalbat“, – pasipiktino jis, – „aš neturiu jokio kirvio, o jeigu ir turėčiau, tai nesinešiočiau jo mieste su savimi; ko jums, tiesą sakant, reikia? Ar visai jau iš proto išėjot?“ – ir nuėjo sau. Taip aš pirmą kartą susidūriau su žmonių abejingumu. Na, gerai, – tarkim, kad jis nemelavo ir kirvio su savimi tikrai neturėjo***, tarkim – visa tai tiesa, bet vieno dalyko tada aš vis tiek nesuprantu: kodėl jis nesinešiotų kirvio, jeigu turėtų? Kodėl? Kaip gali žmogus būti toks abejingas kitiems, kaip gali būti toks žiaurus ir negailestingas beširdis? Žinoma, aš suprantu – nesu jau toks kvailas, kad nesuprasčiau – jis nežinojo, kad būtent šiandien susitiks mane, bet juk miestas didžiulis ir ne man vienam gali prireikti kirvio. Kaip jis gali tuščiom rankom į gatvę išeiti? Kas per žmonės?!
       Baisu pagalvoti. Norisi tiesiog visai nebegalvoti – o tai jau visų nelaimių pradžia.
       Ir tai tik vienas menkas epizodas. O kiek panašių atvejų pas mus dar nenušviesta, kiek dar pasitaiko? Ne, ne, man nėra ko slėpti – tūkstančiai. Ir būtent todėl kovoti prieš tai, tarti griežtą „ne!“ – kiekvieno iš mūsų šventa pareiga.

       * Toks jau aš – kultūringas, atseit.
       ** Jis, mat, nesupranta!
       *** Kaip tai neturėjo, jeigu aš pats puikiausiai mačiau, kaip iš kišenės kotas kyšojo? Kam čia ir kalbėti nesąmones...

       Mokykliniai paveikslėliai

       Iš rašomos atsiminimų knygos „Kai aš mažas buvau“

       Marytės palaukiau prie vartelių.
       – Duok, Maryte, portfelį. Aš panešiu, – pasakiau truputį paraudęs.
       – Še, nešk, jei nori, – tarė ji paprastai.
       Aš nešiau jos portfelį vienoj rankoj, savo – kitoj. Ir man buvo labai gera nešti du portfelius. Marytė straksėjo šalia ir niūniavo visokias daineles. Aš panorau padaryti jai ką nors labai gero.
       – Maryte, nori, aš tau ledų nupirksiu, – tariau.
       – Nupirk, – pasakė ji, ir aš nupirkau. Ji valgė ledus, ir man buvo gera, kad ji valgo ledus, kuriuos aš nupirkau. Tada ir pasiryžau.
       – Maryte, – pasakiau. – Tu su Vytuku tai nedraugauk. Tu draugauk su manim. O Vytukas yra blogas. Ir mano mama taip sako. O tu šiandien, per paišybos pamoką, visą laiką tik su juo kalbėjai. Dėl to man buvo labai sunku. Aš myliu tave.
       – Bet Vytukas turi daug žaislų, – susimąsčiusi tarė Marytė. – Ir jis taip gerai žaidžia kvadratą...
       – Na ir kas, kad jis žaidžia kvadratą, – paniekinamai tariau. – Aš lankau krepšinio sekciją.
       – Gerai, aš dabar draugausiu tik su tavim, – pagalvojusi pasakė Marytė, o aš labai apsidžiaugiau ir, grįžęs namo, niekieno neliepiamas išploviau grindis. O mama, tai pamačiusi, susijaudino ir išgėrė valerijono lašų.

 

       ***
       Geriausias mano draugas yra Jonukas. Ir visiems aš sakau, kad geriausias mano draugas yra Jonukas. Ir tada, kai reikėjo parašyti rašinėlį apie geriausią draugą, aš rašiau apie Jonuką, nes jis tikrai yra geriausias mano draugas. Ta draugystė prasidėjo šeštoje klasėje. Buvo tada geografijos pamoka. O Mildutė atrodė taip gražiai. Kasytės tartum voverės uodegėlės. Voverę tai man tėvelis užpernai miške parodė. Ji labai man patiko. Ir Mildutė man labai patinka. Jos kasytėse tokie balti kaspinėliai. Aš jai parašiau ir pasiunčiau laiškelį. Tame laiškelyje rašiau: ,,Labas, Mildute. Tu man labai patinki. Aš noriu su tavim draugauti. Tai ir tu, Mildute, norėk su manim draugauti. Laukiu atsakymo. Iš paskutinio suolo – Mildutei.“
       Pamokai baigiantis gavau atsakymą. „Labas. Aš irgi norėčiau draugauti. Tiktai nežinau, ar leis auklėtoja. Bet šiandien pat aš paprašysiu. Man atrodo – turėtų leisti. Mildutė – Berniukui iš paskutinio suolo.“
       Tada aš labai nusiminiau, nes trimestre turėjau šešis trejetus, o vakar gavau dvejetą iš aritmetikos ir žinojau, kad auklėtoja neleis man su Mildute draugauti. O paskutiniame suole su manimi sėdėjo Jonukas. Aš jam parodžiau laiškelį ir paklausiau, ar jis negalėtų padraugauti su Mildute, kol aš ištaisysiu trejetus. Jonukas iš karto sutiko ir davė man atsikąsti obuolio. Ir taip mes tapom draugais, nes trejetų aš neištaisiau, o Mildutės tėvai neturėjo sodo, ir ji niekada neatsinešdavo obuolių.

       Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979