„Rūkas ir vėjas“ – trečioji E. Drungytės poezijos knyga. Rinkinį sutelkia meilės, harmonijos, dvasingumo ilgesys. Įvairiais pavidalais skleidžiasi globoti ir guosti linkusi moters siela. „ Kalba tapo mano gyvenimu. O kūryba... Ji visada atsiranda iš trūkumo. Ir niekada iš pertekliaus. Žmogaus pasąmonė – labai įdomus mechanizmas. Joje užfiksuota ne mūsų istorija, o žmonijos DNR istorija. Pasąmonėje ženklų yra palikę visi atmenamieji laikai ir netgi tie, kai buvo tveriamas pasaulis. Gal toji atmintis - tai mūsų siela, kurios iki šiol niekas negali apibrėžti. (Erika Drungytė)

            Kornelijui Plateliui

vėjas šiaurės ir vėjas rytų

šaižiai kertantys vienas kitam per pakinklius

ir vakario skalpą plėšiąs

troškiu karščio alsu išsiduodantis aistriai pietys

pačiame dykumos vidury

pačiame dykumos vidury

pilna gerkle aštrių žvyro eiženų ir smėlio dulkių

su dygliažolės gniužulu saujoj

tu parietęs kojas stebi tyliai temstantį skliautą

nakties ritualo tvinksnius

nakties ritualo tvinksnius

atkartoja širdis jusdama tekant kraujo kanalais

baltą šviną žvaigždžių

iš lėto įbrėžiantį sunkio raidyną į švelnųjį

kūno tavojo audeklą

kūno tavojo audeklą

suridensiu į ritinius tartum brangiausiąjį šilką

dykumos dvikupriais laivais

jį gabensiu keliais pramintais visų miros karalių

iki pat jūros šiltavandenės

iki pat jūros šiltavandenės

būsiu tau aš kvapioji tarnaitė užuovėja būsiu

atlydėjus tyliojon giraitėn

pumpuruojančių persikų tarsi flamingų sparnai

saulei pašokus plevenančių

saulei pašokus plevenančių

žiedlapių skaidrų kritimą tu ir pats dar bandei

sulaikyti gniauždamas ašaras

kuriomis aš springau negalėdama nieko pakeist

paguosti tavęs negalėdama

paguosti tavęs negalėdama

nieko ak nieko sakiau linguojantiems karavanams

flotilėms kantriųjų laivų

kuriais aš tave pasiekiu dykumos pačiame vidury

vėjui kartojant tai rojus

***

Ruduo yra šešėliai ir delčia

Kas naktį besiniaukianti, lyg žįstų

Jos pieną pasitraukiantys iš čia,

Tu jų dvelkimą lėtą atpažįsti.

Kiek drumzlino vandens, rausvų plaukų,

Nuo miško iki parko išblaškytų,

Ir vėjo genamų ant tų laukų,

Kurie jau atviri visiems, kas beužklystų.

Vorų tinklai, nubrizgę ir tušti,

Plevena tarsi šokį gervių atkartotų.

Bet gal tai tu man šitą liūdesį kuždi,

Stebėdamas, kaip švelniai dangum slysta luotai.

***

gal dar suspėsiu šitame eilėrašty įrėmint

didžiulę puokštę švelniai gelstančių kačiukų

iš tavo rankų iš pūgos vasario

staiga išnirusią lyg laiškas kuriame sugulę

visi kadaise nutylėti sakiniai

kiekvienas pumpuras dabar man tavo pirštų pagalvėlės

ant nugaros vedžiojančios japonų rašmenis tarsi teptukai

suvilgyti tušu ir baltą mano odą

išmargina lėtai – vatašiva anatano mmmm... geiša des

ir mano sodo apsnigtoj magnolijoj rausvi svirbeliai

tai ta vyšnia tas grožio medis visas iš poezijos

aš net jaučiu keistoką salsvą kvapą

aš net žinau ką tu dabar toli toli galvoji

kai mano kambary tamsa įrėmina žėruojančias

akis žarijų smilkalų viršūnėse

kai ilgos virtinės maldų į dangų kyla apsivydamos

šakas didžiulės puokštės švelniai gelstančių kačiukų

į mano guolį

iš lėto sliuogė

labai išbalęs karvedys

mėnulio veidu

mėnulio rankom

ašmenys kardo – jaunatis

jis plaukus mano

šukavo kardu

balta jaunoji atsibudau

mėnulio vyną

kažkas dalijo

Duendė grojo kai aš miriau

***

Aš vienmarškinė su kate ant rankos

Kaip mano mylimas pamišęs Klimtas

Ir užbadyta pirštais moterų ir jų žieduotų vyrų

Ir pro skyles regėti tankus baltas oras

***

kai nubyrėjusios laukinės uogos ledo pirštuos

įšąla į palaimingą nei čia nei ten saldumą

kai sukasi galva kai lengva tavo mirčiai

parodyt saulės besileidžiančią karūną

kai tavo kūnas atsiplėšia nuo šakos ir nieko

daugiau jau nieko vien kritimas švelniai virsta

tavim kol kritime visi tave palieka

ir virpančios Jo fleitos iš visur tau pasigirsta

***

Už tuos metus, kurie jau sudegė raudonais

Ir kvepiančiais laiku būtuoju pelargonijų žiedais,

Gebenių lapais, kraujo stingstančio spalvos,

Klevų lavinom, tekančiom stačiais Jiesios šlaitais,

Nebuvo nei vienų labiau mane sugėlusių,

Sunkiau mane užgriuvusių, lengviau pakėlusių.

Pabirusių, išnykusių, supuvusių...

Labiau mane nukirtusių, labiau mane užbūrusių,

Paniekinusių, pamylėjusių, pamiršusių...

Nebuvo nei labiau sutraiškiusių, nei apkabinusių,

Suvalgiusių, išspjovusių, atgal įsiurbusių.

Prie Dievo vedusių, prie staktos sumažėjusių,

Man protą atrakinusių ir gyvastį atėmusių,

Sušlavusių, užbėrusių, upe tolyn nuplukdžiusių...

Už tuos metus daugiau nebuvo metų,

Tiktai laikai dar keitė vienas kitą,

Tik skaičiavau kiek rudenų, kuris gilesnis,

Kol to, paties giliausio, kvepiantis žeme saulėlydis

Man uždegė didžiulį aukštą laužą,

Ir aš žinojau kas yra dangun ėmimas.

ir kai nėra krypties buvimui kai išnyksta prasmės

inkščiu ir lūpas kandžioju riaumoju kliedžiu

aš atmetu nusimetu išsirangau

daiktai pavirsta tuštuma kurioj budizmas stringa

ir Kristaus žydiškumas trupa

– žemės duona

yra vienintelis matmuo kuriuo pasitikiu

mėnulio kalendorius pūvanti žolė katės budrumas

vanduo vanduo vanduo – tai jiems nereikia liudininkų

jie yra

o aš blaškausi nežinodama kur mano pamatas

į ką aš atsiremsiu kai staiga ateis mirtis

ir išsives mane į slėnį pilną ieškomos ramybės

ir išsives mane tenai

kur tuštuma yra dainuojanti tyla ir viskas

– tiktai švarus buvimas

be reikšmių

kur mano veidas bus vienintelis ir nepakeičiamas

išplautas ašarų subraižytas pavydo klykiantis iš skausmo

mirtis parodys koks jis vaikiškai graudus ir niekad neužaugęs

paklydęs labirinte taip ir nesuradęs meilės

nes meilės mes išmokstame vaikystėje

sėdėdami prie stalo vakarienei padengto

už lango

kai šviečia mėnuo pildamas į mūsų širdis ilgesio sidabrą

ir mes nujaučiam koks gilus yra tas amžinas vanduo

kurio visi mes alkstam – pasinerti susilieti

ir jei tave išrauna ir palieka vieną

ir tau nėra prie vakarienės stalo vietos

jei esi už durų

jei niekada tos šventumos tavoj lėkštėj nebuvo

o taip norėjai paragauti

ryti šilumą ir jausti – gera

iki ateis mirtis tu sirgsi troškuliu ir prašančiom akim

klebensi viešpačių duris – kasdienės mūsų duonos

atleiskite ir aš atleisiu aš atleisiu aš – už ką

mirtis man tiesia baltą baltą lėkštę

ir pila pila pieną pilnaties dosnumo

kurį aš gersiu godžiai kol nurimsiu kol užmigsiu

ir kai nubusiu man bus leista atsisėsti

prie stalo vakarienei padengto – aplink vaikai

čiauškės ir aš dalinsiu jiems po lygiai

ir duonos kvapas mus visus sujungs

Drungytė, Erika. Rūkas ir vėjas: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 2008.